Pasiblaškymai po Lietuvą

Nežinau kiek kiti keliautojai gali ištverti be kelionių, bet man tas terminas pastoviai trumpėja. Anksčiau ir kartą į metus kur nors išlėkti užtekdavo, o dabar norisi bent jau kokių keturių…Todėl, kai tas laukimo periodas užsitęsė beveik iki pusmečio, teko traukti seniai kažkur užmaršty dūlantį pažadą pakeliauti po Lietuvą.
Nesu didelė kelionių po Lietuvą fanė, nevartoju dažniausiai niekur nebuvusių mėgstamiausios frazės, kad ,,visur gražu, o Lietuvoje gražiausia”, bet tikrai su malonumu skaitau keliautojų, kurie sėda ant dviračio ir džiaugiasi kiekviena sutikta bažnytėle ar dvaro griuvėsiais, pasakojimų ir nuoširdžiai jais žaviuosi. Ir niekada neatsisakau, būnant pas draugus sodybose ar pajūry, tarp kitų malonumų, nors pusdieniui kažkur palėkt ir po apylinkes pasižvalgyt, todėl nemažai aš tos Lietuvos esu mačiusi. O šiemet kažkaip tokia kelionių po Lietuvą vasara gavosi, nes be pačios suplanuotos, dar teko į svečius atvykusiems giminaičiams Vilniaus grožybes aprodyti ir ,,Siauruku” Anykščiuose važiuoti…
Taip pat vieną vakarą, senamiestyje gyvenanti draugė išsitempė mane pasivaikščioti ir sužinojusi jog nesu buvusi nei Universiteto kiemeliuose, nei šv. Jonų bažnyčioje, nutarė tą klaidą ištaisyti. Aišku, tuos kiemelius, neužsisakius ekskursijos iš anksto, nelabai pamatysi ir mums pasisekė, kad dėl bažnyčioje vykusių šermenų, ten laisvai vaikštinėjo žmonės ir mes, kol supratome kame čia reikalas, ramiai sau viską apžiūrėjom. Be to, universiteto pastatas taip pat, gal dėl egzaminų laikotarpio, buvo atidarytas – pamatėme net nuostabiąją biblioteką, kuri man priminė Sienoje matytus vaizdus.

Bet didžiausią įspūdį man paliko šv. Jonų bažnyčios varpinės lankymas. Nesuprantu, kaip aš apie jį niekur nebuvau girdėjus, o ir paklausus draugų, pažįstamų, retas ten buvęs. Gal todėl ir nutariau parašyti šį pasakojimą, nes kartais tai, kas atrodo yra panosėje ir visiems seniai žinoma, deja, nėra jau taip ir pažįstama.
Už 2.5 euro, jūsų laukia įspūdingas pasikėlimas stikliniu liftu varpinės viduje ( galima lipti ir laiptais) ir pati gražiausia Vilniaus senamiesčio panorama. Būtinai nueikite ir svečius nusiveskite!

Juolab, kad ne tiek ir daug ką turime parodyti. Atsimenu, gal prieš 10 metų svečiai paprašė nuvežti į vieną kurį nors iš gražiausių miesto parkų…Vieną kurį nors??? Gerai, kad Belmontas jau buvo, nes tikrai, net gėda, kad sostinė neturėjo nė vieno sutvarkyto parko, kaip gėda ir dėl stadiono, ir dėl padoraus baseino neturėjimo. Be to, jei ruošiatės kam nors aprodyti Vilnių, tai turite kai ką iš anksto užsisakyti – pavyzdžiui gidą Valdovų rūmuose ir Universiteto kiemeliams apžiūrėti, o juk ne visada norisi taip viską valandomis susiplanuoti, daug smagiau bevaikštinėjant po senamiestį, tiesiog užsukti šen ten, atsižvelgiant į orą ar nuotaiką.

Todėl ir mes, rezervuojame tik vieną nakvynę ir trečiadienio rytą, keturios draugės, patraukiame Žemaitijos link. Lankytinos vietos labai visiems žinomos ir primityvios, tik kaip paskaičiuoji, matytos vos ne prieš 20 metų, o kai kurios ir išvis nelankytos. Be to daug kas, matyt panaudojus ES pinigus, pastatyta ar atrestauruota naujai, todėl tikrai vertos aplankymo, o ir Lietuvos miesteliai neatpažįstamai per tiek metų pasikeitę, išgražėję, žmonių sodybos skęsta nebe daržuose ir paliktuose padarguose, o gėlėse. Kažkaip neįvertinę to būsimo grožio ir pervertinę telefonų galimybes, nė viena nepasiimame fotoaparato, todėl nuotraukos gavosi nelabai kokybiškos.

Taigi, pirmos dienos tikslas – Panemunės keliu iki Švėkšnos. Manau, gražiausia šiuo keliu važiuoti rugsėjį, nes nusidažius klevų lapams, kurių ten daugybė, tos panoramos atrodo dar nuostabiau, bet vasara yra vasara, ir turi savo privalumų. Žinome, kad pakeliui ne vienas piliakalnis, tačiau neplanavome aplankyti visų, todėl pirmas sustojimas – Veliuonoje.

Turėjome su savimi kelionių žinyną „Įdomiausios kelionės po Lietuvą“, todėl apie viską, ką pamatėme, pasiskaitydavome, todėl tikrai čia neminėsiu istorinių faktų, kurie bent jau man įdomūs tik tada, kai iškyla kažkokių klausimų dėl to, ką matai. Kaip, antai, Veliuonos miestelio herbas, su plėšrios žuvies atvaizdu – juk įdomu kodėl toks?

Užlipę ant abiejų – Pilies ir Gedimino kapo piliakalnių, bei pasigrožėję panoramomis, einame prie senojo dvaro, kuriame dabar muziejus. Kadangi augalai man patinka labiau negu muziejaus eksponatai, tai ieškome garsiųjų čia augančių tulpmedžių, kurie, deja,liepos gale, jau peržydėję – vienas-kitas apvytęs užsilikęs žiedelis leido suprasti, kad radome tai, ko ieškojome.

Užmetame akį į bažnyčią, miestelio aikštę,

šituos pažadinti, deja, pavėluojame 🙂

Miestelio gale, akį patraukia tapybiška apgriuvusi koplyčia kapinaitėse.
Beje, visos kelionės metu, mus tiesiog persekiojo kapinių tema – kur tik ėjom, šalia jų nakvojom – kažkaip visur jos mus lydėjo, net ir kelionę anksčiau laiko užbaigė 🙁
Toliau stojame prie Raudonės pilies, lipame į bokštą, pasivaikštome aplink. Dabar joje mokykla, todėl pagalvoju ar vaikai nebūna geresni, jei mokosi tokioje gražioje aplinkoje? 🙂

Tada – naujai restauruota Panemunės pilis. Kažkas, pamatęs jos nuotrauką, paklausė: ,,čia ką, Lietuvoj? ” Ir tikrai, pilis – tiesiog gražuolė, vidiniuose kiemeliuose savaitgaliais vyksta senųjų amatų pristatymai, o mes pasivaikščioję po parką, pasidarome ant žolytės, su vaizdu į pilies tvenkinius, ,,pikniką” su naminiu tuno pyragu, bei šampanu, nes jau seniai pietų metas.

Sekantis sustojimas Bitėnuose, M.Jankaus sodyboje, kurioje organizuojamų menininkų plenerų metu sukurti darbai, paliekami čia ir yra atviri lankytojams.

Pasivaikštome, pasigrožime, kai kur paspėliojame kas tai galėtų būti 🙂

Visai šalia – Rambyno piliakalnis, į kurį, mūsų džiaugsmui nereikia lipti 🙂 Mums čia labai patiko, o ant tų medinių laiptų, atrodo, galėtum sėdėti pusę dienos. Vaizdai atsiveria nuostabūs, o ir vieta kažkokia energetiškai gera – jei tikėti visais tais padavimais, tai tokia ir turėtų būti.

Šalia – įspūdingos Bitėnų kapinaitės, kuriose palaidotas ir Vydūnas.

Kadangi visai vakaras, tai skubame į nakvynės vietą – Švėkšnos Vilkėnų malūną. Skubame dar ir todėl, kad svajojame pagaliau pavalgyti. Tik deja, vienintelis 20 val veikiantis restoranas ,,Viesulas” mus pamaitinti atsisako, nes gamina maistą viloje švenčiantiems vestuvininkams. Bet juk trečiadienis? Taip, pasirodo Švėkšna vadinama ,,vestuvių sostine” ir čia jos vyksta tikriausiai kasdien. Taigi, nusiperkame maisto parduotuvėje šio to užkąsti ir pavakaroję su viešbučio savininke, einame ilsėtis. Beje, visi, sužinoję, kad nakvosime Vilkėnų malūne, klausdavo ar nebijome vaiduoklių, todėl lendame į interneto platybes. Galvojom, gal dėl šalia esančių kapinių? Pasirodo prieš antrąjį pasaulinį karą čia vykę šiurpūs dalykai – rūsyje rasti žmonių, ketinusių emigruoti į Ameriką, kaulai. Jie, nusikaltėlių, žadėjusių kelionę už Atlanto, būdavo tiesiog apiplėšti ir nužudyti. Bet jų vėlės, mumis nesidomėjo 🙂

Ryte pirmiausia pasivaikštome po Vilkėnų malūno teritoriją, pasigrožime skoningai sutvarkyta aplinka,

tada šeimininkės pasiūlymu einame apžiūrėti Vilkėnų dvaro, kuris yra netoliese, bet rasti jį ne taip paprasta, nes nors ir senoji dvaro savininkė 86-erių grafienė Felicija Laima Pliaterienė pasirūpino jo išorės restauravimu, deja aplinka apgailėtina – taip ir stovi apleistuose brūzgynuose, jokių nuorodų nėra, keliukas užvirtęs medžiais. Bet šalia matosi Švėkšnos internatas, tai jei norėtumėte rasti, bus geriausias orientyras.

Šiaip Švėkšna man vienas iš įspūdingiausių Lietuvos miestelių, kurį tikrai verta aplankyti. Ir nesvarbu, kad kažkas apleista ir nerestauruota, svarbu, kad yra ką restauruoti, todėl manau, kad Vilkėnų dvaras, bus dar viena graži vieta šiame mieste. O dabar važiuojame į centrinę aikštę, kuriame, nors ir ketvirtadienis, šurmuliuoja turgus. Laimingas miestas, kuriame kiekviena diena kaip savaitgalis 🙂
Apžiūrėję įspūdingą bažnyčią, stebimės nematytu architektūriniu sprendimu – tiltuku virš kelio, kuris jungia bažnyčią su parku – gaila, kad vartai uždaryti – būtų įspūdinga taip patekti į Adomo Pliaterio žmonos garbei pavadintą Genowefos vilos teritoriją.

Pačioje viloje, aišku, vyksta vestuvės, mes netgi pašnekiname mūsų žlugusios vakarienės kaltininkus – paklausiame ar skania vakar pavalgė? 🙂 Taip pat pasidomėjome, kodėl vestuvės vyksta trečiadienį, jiems ką į darbus nereikia? Pasirodo jie beveik visi emigrantai, na žinoma, juk ne kiekvienas gali tokią vilą įpirkti – girdėjom, kad kartais net aktoriai su karietomis būna pasamdyti, kad viskas atrodytų dar autentiškiau.
Parkas garsus senu ginkmedžiu, teritorija susilieja su gražiai sutvarkyta restorano teritorija, bet įspūdingiausias mums pasirodė saulės laikrodis, kurio originalas saugomas Luvro muziejuje.

O mes važiuojame į ne taip seniai įrengtą Aukštumalos pelkės pažintinį taką. Smagus, neilgas pasivaikščiojimas, gražūs vaizdai, įrengti apžvalgos bokšteliai – tikrai verta aplankyti.

Tada – Mingė. Kai prieš keletą metų lankiausi Ventės Rage, į Mingę neužvažiavom, nes vyras nenorėjo tuo žvyrkeliu dardėti, todėl dabar norėjau būtinai užsukti.
Na, nors ir lyg nieko tokio ten nėra, bet mums patiko. Atvažiuojant nuo Aukštumalos pelkės, gps užvedė keliu, kuriuo mes atsiradome kavinės pusėje – pasigrožėjome, išgėrėme pusėtino skonio kavos…Kadangi tilto nėra, reikia nežinia kiek važiuoti, kad patekt į kitą krantą, bet tuo ir įdomu. Nors kitą kartą susiplanuotumėm ten kokiu laiveliu pasiplaukioti, netoliese yra ir Uostadvaris su apžvalgos švyturiu ir taip pat organizuojamais turais laiveliu.

O toliau, aišku, Ventės Ragas. Man Lietuvoje yra dvi vietos, į kurias galėčiau važiuoti nors ir kasmet – Kuršių Nerija ir Ventės Ragas. Šį kartą buvo labai vėjuota, bet ne mažiau įspūdinga.

Šalia vyko vestuvių ceremonija, nors su Lietuvos orais, tai labai rizikingas renginys, bet dalyviai nors ir vėjo sutaršyti, bet atrodė patenkinti.
Kadangi jau išalkome, tai pietauti apsistojame Ventainėje. Tikriausiai Lietuvoje nesu valgiusi skanesnio žuvies patiekalo – ir sviestažuvė ir sterkas buvo nepakartojami. Taip pat paragavome ir autentiško šiam kraštui deserto – vofelių.

Tada dar Šturmuose išgeriame kavos, bei paragaujame žuvienės, tačiau po tokių pietų mus jau sunku nustebinti. Nakvojame pas gimines netoli Klaipėdos.

Nežinau ar tik man taip pasirodė, bet šiemet sinoptikai neatspėja prognozių nė sekančiai dienai, todėl nenustebau, kaip žadėta pati šilčiausia diena, ryte pasitinka vos ne lietumi. O mes planavome šiandieną praleisti pajūry…Beje, kaip ir planavome dar porą dienų praleisti Skuodo apylinkėse – aplankyti Barstyčių akmenį, gal net Liepoją…Bet nemalonus skambutis priverčia sukti link namų, nes dvi keliauninkės turi grįžti namo į laidotuves, todėl keičiame maršrutą ir pradžiai visgi važiuojame nors jūros oro įkvėpti prie Olando kepurės.

Pasigrožėję jūros vaizdais ir išgėrę kavos, nutariame papietauti Kretingalės ,,Kukūdroje”, kur kažkada teko skanaus maisto ragauti. Pavartę meniu nutariame padegustuoti žemaičių virtuvės patiekalų – užsisakome po vieną skirtingų rūšių Cibulynės ir Straganinos, taip pat nors labai knietėjo paragauti kraujinių vėdarų, bet pasirenkame bulvinius.Visi užsakyti žemaitiški stebuklai buvo labai skanūs, net vėdarai po to nublanko. Jei esate silkės mėgėjai, būtinai paragaukite, nors restorane meniu labai įvairus – yra net burgundiškų sraigių.

Toliau sukame link Šiaulių. Nors penktadienis ir visi turėtų judėti jūros kryptimi, kažkodėl labai daug mašinų, kelio remontai taip pat suryja nemažai laiko, todėl aplankome tik Šiaulių Lapę ir Kryžių Kalną. Skaičiau nemažai pasipiktinusių piliečių atsiliepimų apie ,,pakrantę darkantį metalinį monstrą”, bet man ji graži, tokia sukelianti šypseną, tik galėtų tom spynelėm jos nekabinėti, nes kas tinka (galbūt) ant tilto, tai tikrai netinka čia. O ką ten toj pakrantėj galima sudarkyti, kai joje be vaikų žaidimų aikštelės nieko daugiau nėra? Tie, kas kalba apie metalinius monstrus, tegu atvažiuoja į Vilnių pasižiūrėti į ,,vamzdį”, tada gal nusiramins.

O Kryžių kalnas nevaldomai plečiasi į šonus todėl nebeturi to žavesio, kuris buvo prieš 10 metų. Tie kalnai suvirtusių, papuvusių medinių kryželių pavertė kalną šiukšlynu, bet tai vistiek įdomi vieta, nors Delfi perskaitėm, kad Anglijos dienraštis „The Daily Telegraph“ savo priede „Travel“ sudarė pasaulyje šiurpiausių vietų sąrašą, kurio penktoje vietoje atsidūrė Kryžių kalnas 🙂

Nors kelionė gavosi labai trumpa, jaučiamės, lyg namie nebuvom savaitę, todėl nutarėm, kad ši tikrai nebus paskutinė.
Aišku, negalime lyginti Lietuvos su kokia Prancūzija ar Ispanija, nes mūsų senieji statiniai buvo mediniai, o medis ne akmuo, negali šimtmečiais stovėti, bet jei net tai, ką turime sugebėtumėm atrestauruoti ir išsaugoti – tikrai turėtumėm daugiau keliaujančių ir besižavinčių Lietuva. O tie geri pokyčiai tikrai matosi.

Pasiblaškymai po Lietuvą 2