Paragvajus: Šalis „apie nieką”, bet savotiškai žavi

Manau, nesuklysiu teigdamas, kad daugumai mūsų tautiečių Paragvajus geriausiu atveju tėra vietovė „kažkur Pietų Amerikoje“, nekalbant jau apie gebėjimą pasakyti ką nors daugiau. Aš taip pat priklausiau šiai daugumai, kol kelionės po Braziliją metu nusprendžiau užpildyti šią išsilavinimo spragą.

Ir taip – Paragvajaus Respublika, šalis įsiterpusi tarp Brazilijos ir Argentinos (užpraeitame šimtmetyje išskerdusių daugiau nei pusę paragvajiečių ir atėmusi šalies išėjimą prie jūros) bei Bolivijos (priešininkės dvejuose karuose dėl Čako teritorijos, kurioje vis dar manoma, kad gali būti naftos) yra svetinga Lietuvos Respublikos piliečiams – vizų nereikia, be jų čia galima būti 90 dienų. Panašiai, kaip ir beveik visoje likusioje Pietų Amerikoje (vertinti mūsų šalies užsienio reikalų žinybos kompetenciją, kai pastaroji nesugeba užtikrinti, kad mums vizų nebereiktų į dvi likusias žemyno šalis – Surinamą ir Gvianą, palieku jums).

Nepaisant savo, Europoje įspūdingai atrodančio, dydžio – 406 tūkst. kvadratinių kilometrų, Paragvajus yra viena mažiausių Pietų Amerikos šalių. Taip pat, nepaisant keleto pasaulio rekordų – didžiausio požeminio vandens rezervuaro (Guarani Aquifer) ar su Brazilija besidalijamos didžiausios pasaulio hidroelektrinės – Itaipu, taip pat įspūdingo – penktojo pagal dydį pasaulio sojų eksportuotojo statuso, šalis lieka viena skurdžiausių iš ir taip ne itin turtingos Pietų Amerikos valstybių.

Šis neturtingumas kažkiek pasijaučia iš karto kirtus sieną su Brazilija. Net pasienio kontrolės postas Cuidad del Este mieste atrodo labiau nuskuręs nei kitame Iguazu upės krante likęs braziliškas jo analogas (Foz do Iguazu), nekalbant jau apie Ciudad del Este gatvių dangos kokybę ar jų švarą. Tiesa, prie pastarojo įspūdžio gerokai prisideda ir tas faktas, kad visas Ciudad del Este yra laisvoji ekonominė zona, kurioje prekiaujama be muitų ir PVM‘ų. Vos už pasienio kontrolės posto prasideda didžiulis prekybos centrų ir juos apsupusių į kioskus panašių pašiūrių rajonas. Vaizdas ne ką skiriasi nuo Gariūnų vaizdo jų klestėjimo metais dešimtojo dešimtmečio pradžioje. Panašus vaizdas pasitinka ir atvykusius į tokią pat laisvąją ekonominę zoną – Ponta Pora miestą šalies šiaurės rytiniame pasienyje su Brazilija (šioje pusėje jis vadinasi Pedro Juan Caballero).

Pasienio kontrolės punkte nustebina kas kitkas – didžiuliai televiziniai ekranai, kuriuose nuolat sukasi artėjančios rinkiminės kampanijos reklamos. Čia beveik rimčiau nei prieš dešimt metų Ukrainoje (bent jau Odesoje) naudotos migracijos kortelės, kurių kitoje pusėje buvo spausdinama kazino reklama!

Apsilaupiusiame kabinete sėdintys pavargusio veido pasieniečiai greitai suantspauduoja mūsų pusiau pilno autobuso keleivių pasus ir Paragvajaus nuotykis prasideda. Tiesa, nuotykiu jį gana sudėtinga pavadinti, nes jis apsiriboja tik kelione iki sostinės Asunciono. Tiesa, ir tokia kelionė jau yra daug, nes tradiciškai daugelis keliautojų apsiriboja tik „įkišdami nosį“ į Paragvajų – atvykę pasižiūrėti į visai greta – Argentinos ir Brazilijos pasienyje esančius Iguazu krioklius, geriausiu atveju aplanko „tres fronteras“ – vietą, kur Paranos upėje susikerta šių šalių ir Paragvajaus sienos, taip pat, sugebėję išvengti šopoholizmo priepuolio Ciudad del Este mieste užsuka į netoli jo esantį – Museo de la Tierra Guaraní y Zoológico Regional – nemokamą, mažą, bet savo kainą puikiai pateisinantį vietinės gamtos ir vietinių indėnų – guaranių – istorijos muziejų; šalia esantį paukščių draustinį, taip ir vadinamą – Parque des aves, ar važiuoja pasiplaukioti ties didžiausia pasaulyje hidroelektrines, po vandeniu palaidojusia įspūdingus krioklius, – Itaipu Binacional Hydrodam suformuotame Itaipu ežere.

Už lango mirga tipinio neturtingo žemės ūkio regiono vaizdai – gausia sodria ir dulkina augmenija apžėlę vienos gatvės kaimeliai, egzistuojantys daugiausiai per juos einančio plento aptarnavimo dėka, iki horizonto nusidriekę tamsiai raudonos žemės laukai, į kuriuos įsipaišo pavieniai miško masyvai ar upės.

Paragvajuje yra gausi vokiečių imigrantų bendruomenė, čia vykusi keliomis bangomis, laikotarpiu nuo XIX a. vidurio iki po Antrojo Pasaulinio karo. Gal aš ir klystu, bet pakeliui keletas kaimų pasirodė tarsi būtų gerokai „vokiškesni“ nei kiti – pradedant nuo tikrai gerai sutvarkytos aplinkos iki tokių vokiečių mitologijos žinovams gerai žinomų pavadinimų kaip „Altona“.

Susisiekimas Paragvajuje iš esmės vyksta tik autobusais. Pastarieji yra dideli, patogūs, net ir „semi cama“ tipo, nekalbant jau apie miegoti pritaikytus „cama“. Bendrą puikų įvaizdi gadina tik tai, kad tik pora autobusų įmonių turi interneto svetaines, kuriose bilietais neprekiauja nei viena iš jų. Šalyje kažkada buvo ir geležinkelis, bet devyniolikto amžiaus pabaigoje ir beveik visą dvidešimtą amžių prezidento poste vienas kitą keitusiems generolams akivaizdžiai buvo svarbesnių reikalų nei geležinkelių priežiūra. Todėl bent jau mano vizito metu veikė tik 23 km ilgio turistinis geležinkelis, kuriuo kartą į savaitę pravažiuodavo egzotiškų 1910-1914 m. gamybos garvežių traukiami traukiniai. Keliai, bent jau pagrindiniai – iš tolo panašūs į autostradas, atrodo kiek geresnės būklės, leidžiančios antrame dviaukščio autobuso aukšte per daug nesipurtyti. Susisiekimas oru Paragvajuje atrodo apskritai iš fantastikos srities – už nepilnos valandos trukmės skrydį iš Ciudad del Este į Asuncioną panamerikinė aviakompanija TAM prašo netoli 500 eurų. Ir tai šalyje, kur vidutinis atlyginimas tik kiek viršija pusę šios sumos! Tiesa, kainodara gali pasirodyti kiek kitokia, jei nuspręsite į šią šalį atskristi, ypač po to, kai Brazilijos pigesnės (Azul, Gol ir TAM pavadinti „žemų kaštų“ bendrovėmis neleidžia padorumas – tiek dėl aptarnavimo kokybės, tiek ir dėl kainos) aviakompanijos pradės čia skraidyti.

Patogiausia susisiekimo priemonė mieste – tikrai nebrangūs, nors kaip reiktų tikėtis, beviltiškai sudrožti, taksi. Pasitikinčių savo ispanų kalbos žiniomis orientavimosi mėgėjų paslaugoms – daug chaotiškai važinėjančių, bet pigių ir greitų autobusų. Ekstremalių pojūčių mėgėjams rekomenduojama išbandyti ir mototaksi – paprasčiausius motociklus. Tiesa, visi paklaustieji patarimo,net irneprašomi perspėja apie sudėtingą kriminogeninę padėtį.

Šalies sostinė – Mūsų valdovės švenčiausios mergelės Marijos Ėmimo į dangų miestas (isp. Nuestra Señora Santa María de la Asunción) – toks pilnas jo pavadinimas, vietine indėnų guaranių kalba vadinamas tiesiog – Paraguay – namai kiek daugiau nei 2 milijonams iš 8 milijonų šalies gyventojų. Žiūrint ciniškai nusiteikusios pakeleivės akimis – didžiulis sąšlavynas. Kontrargumentų tokiam teiginiu surandu nedaug, ypač jei jų ieškoti už gana tvarkingos ir gražios centrinės miesto dalies.

Apsistojame viešbutyje, kuris pasirodė esąs buvusiais kažkurio prezidento namais. Nors prezidentu jis buvo neilgai (stereotipai apie generolus prezidentus ir jų perversmus turi labai rimtą pagrindą), namas yra beveik centrinėje (skaityk – saugioje) miesto dalyje, iš išorės – toks, kaip vaizduojami turtingų žemvaldžių rūmai filmuose apie Pietų Ameriką. Iš vidaus vaizdo skirtumas nuo booking.com paskelbtų nuvilia tiek pat, kiek ir daugelyje ne tinklinių viešbučių. Nepaisant to, kambariai tvarkingi, gerai įrengti, dideli, su begalę programų ispaniškai rodančiu televizoriumi ir itin efektyviai veikiančiu kondicionieriumi. Pastaroji aplinkybė pasirodo itin naudinga dieną, kepinant 35 laipsnių šilumai (naktį „atšala“ iki +25-28) kai net ir debesuotą dieną balkono grindys įkaista tiek, kad negalima net paeiti mano šiaip jau ne itin jautriomis pėdomis.

Asuncionas kažkada buvo gražus miestas. Ypač – iki Paragvajaus karo – XIX a. aštuntojo dešimtmečio konflikto su Brazilijos imperija (neišsigąskite šio žodžio – 16 tūkstančių kareivių kariuomenę tuo metu turėjusi ir ką tik vergiją panaikinusi Brazilija nepasiekė didelių pergalių tol, kol jai nepagelbėjo Argentina). Po karo pasibaigė Paragvajaus ūkio ir politinės sistemos modernizavimo eksperimentai, valdžioje įsigalėjo stambiuosius žemvaldžius atstovavę kariškiai. Šalis, lozungu pasirinkusi kažką panašaus į garsiąją A. Voldemaro frazę – „žemės ūkio šalis“, visą XX amžių ir liko agrarine, nesugebėjusia nei sukurti kažko panašaus į pramonę, efektyvią švietimo ir socialinės apsaugos sistemas ar bent jau išsiauginti politikų, gebančių iškelti tokias užduotis. Ko vertas vien faktas, kad tokioje žemės ūkio šalyje, įsikūrusioje klimato juostoje, „kur viskas auga“, visas vynas yra … importinis. Parduotuvėje susirasti vietinės gamybos sūrių ar net paprasčiausių sausainių buvo iššūkis. Padėtis gal kiek geresnė su vaisiais ir daržovėmis, nors vėlgi – parduotuvėje paragvajietiškų prekių skiriamuoju požymiu buvo gerokai prastesnė prekinė išvaizda.

Atitinkamas vaizdas matomas ir Asuncione – centrinė miesto dalis apie katedrą, prezidento rūmus atrodo gražiai ir tvarkingai. Nuostabus miesto elementas – didžiulis parkas ties Paranos upe, besiremiantis į ilgus pliažus. Už upės – jau Argentina.

Tolstant nuo centrinės dalies, net ir nepriėjus tuo metu remontuoto Didvyrių Panteono (pavadinimas skamba geriau nei atrodo, nors ir atrodo neblogai), gausėja apleistų pastatų, benamių. Mūsų atveju bendrą pirmo vizito vaizdą sugadino dar ir tokia faktų kombinacija, kai kaitinant rytinei šeštadienio saulei centre ilgą laiką paprasčiausiai nepavyko rasti veikiančio restorano ar bent jau kavinės. Gal tikrai per daug įpratome prie turimo gero – lietuviškų visada veikiančių viešojo maitinimo ir pramogų įstaigų?

Audringą šalies istoriją liudija gana savotiški elementai – pvz. centre esančios Čilės gatvės (calle de Chile) pavadinimas yra dubliuotas ir gana nedviprasmiška lentele – „draugiška šalis“ (un pays amigo). Čia akivaizdi užuomina į Paragvajaus ir Čako karus, kai Čilė buvo neutrali ar teikė daugmaž slaptą pagalbą. Kartais tam, kad būti paskelbtu draugu, pakanka niekada neužpulti (priešingai nei artimiausi kaimynai)!

Vidines peripetijas gerai iliustruoja niekaip nepažymėtos, tačiau labai gerai matomos kulkų paliktos skylės gatvės apšvietimo stulpuose per pora šimtų metrų nuo centrinės policijos būstinės. Panašu, kad šaudyta senokai, nes ant stulpų galima atsekti keleto perdažymų požymius, tačiau skylių gausa ir kampas leidžia įtarti kad susišaudymas buvo tikrai intensyvus.

Deja, mes lankėmės ne tik po didžiulių potvynių, per kuriuos upė buvo pakilusi iki 14 metrų. Atitinkamai, nors vanduo jau buvo pradėjęs atslūgti, visas pliažas buvo po vandeniu. Potvynis ne tik apsėmė Asunciono pliažus, bet ir be stogo paliko keletą šimtų tūkstančių žmonių, dalis kurių, laukdami malonės iš gamtos ar iš valdžios, buvo įsikūrę … pievelėje prie šalies parlamento. Ar pajėgtumėte įsivaizduoti tokią galimybę prie mūsų Seimo?

Nepaisant „nudrožto“ vaizdo, Asuncionas yra labai gyvas miestas. Restoranų ir barų kultūra, puiki virtuvė, dar puikesni kokteiliai, vietos muzikantai – šalis verta bent trumpo vizito vien dėl to. Naktinis gyvenimas, gal net labiau nei įprasta Pietų Amerikos šalims, tęsiasi iki trijų ar keturių ryto.

Didelis nedarbo lygis ir nusikalstamumas – dar viena tradicinė mažai išsivysčiusių šalių rykštė. Arba jų kombinacija. Viešbučio registratorius mus iš karto perspėjo į kurią pusę geriau neiti. Nepaisant to, vakariniai pasivaikščiojimai po viešbučio apylinkes pasirodė esantys saugūs, nors ir be ne kreivokų vietinių žingsnių. Gatvėje miegojusiųjų skaičius ne kažin kuo skyrėsi nuo analogiškų Brazilijos didmiesčių rodiklių, tačiau elgetų Paragvajuje sutikom tikrai mažiau.

Dar viena Paragvajaus ypatybė – bažnyčių gausa. Ne vien katalikiškų, bet ir visokių įmanomų ir neįmanomų krikščionybės atšakų. Jei tradicinė krikščionybė išoriškai vilioja savo pastatų grožiu, tai naujosios jos šakos, įsikūrusios visur – nuo prekybos centrų tipo pastatų iki stiklo rūmų, atsako ne vien kelių metrų dydžio afišomis apie siūlomą išganymą, bet ir pro durimis sklindančia įvairiausiam skoniui pritaikoma muzika. Įdomiausia, kad naujųjų religijų bažnyčios paprastai yra pilnos.

Apskritai, Paragavajus palieka įspūdį šalies, kuriai taip ir norisi kuo nors padėti. Atrodo, jog daugelis dalykų – keliai, žemės ūkio produkcija, net turizmas į specifiškus vietos miestelius, pajudėtų tiesiog pajudinus. Tai, ką girdėjau apie neaplankytą likusią šalies dalį – visų pirma laukinį Čako regioną, džiunglių likučius, tarsi ragina čia sugrįžti, tik gal visų pirma normaliai išmokus ispanų kalbą, nes vietiniai nepanašu, kad mokėtų ką nors daugiau išskyrus ispanų ir vieną kitą žodį antrąja oficialia – guaranių kalba.

Ir pabaigai – praktinis patarimas. Sugalvojus apsilankyti Paragvajuje labai rekomenduoju pasitikrinti su savo lietuvišku banku, ar nekils sunkumų pamėginus Paragvajuje atsiskaityti kortele ar išsigryninti pinigų. Pasirodo, Paragvajus priskiriamas kažkokių nesaugių valstybių grupei (su tokiom šalimis kaip pvz. Australija, Belizu, JAV ir Vietnamu) ir mūsų brangiausi bankai tiesiog neleidžia jums naudotis jų sąskaitose laikomais jūsų pinigais. Apie tai, kad kortelės turi PIN kodus ir paprastai net ir Paragvajuje nėra dalijamos pirmam sutiktam, „bankininkai”, spėju, nėra girdėję. Šią blokuotę, jei su ja nespėjote susidurti Argentinoje ar Brazilijoje, galima nuimti paskambinus bankui telefonu, tik net ir tai darant neverta pamiršti, jog bankų „24 valandas per parą veikiantys” „informacijos ir pagalbos” telefonai, iš tiesų veikia (t.y. gali atsiliepti gyvas žmogus) tik griežtai jų darbo valandomis.