Panama 3-ia dalis

Kitas sustojimas Playa Las Lajas. Ir vėl šeimininkai italai. Čia jau neiškenčiu ir klausiu kodėl? Kodėl Panama? Pasirodo, italams paprasčiau su nekilnojamo turto įsigijimu Panamoje, ir kalba labai panaši. Italų ir ispanų panaši? Jie sako, kad taip. Na ir tegu. O mes traukiame prie vandenyno. Gal į Palangą ir nepanašu, bet Nida spalio mėnesį garantuotai, mat žmonių nėra. Kiek akys užmato, tuščia.Bangos kaip Baltijoj, atrodo, kad ir vanduo bus toks pat šaltas. Kur ten. Net per smėlį iki vandens basas negali nueiti, padai svyla. Vakare važiuojame į miestelį, apsipirkti. Už vieno posūkio, matome mangų medį. Vaisiai jau baigia sunokti. Įsimename vietą, grįžtant sustosime pasirinkti mangučių. Apsiperkam, suvalgom po žuvį ir sustojame prie mangų medžio. Prisirinkome gerą krūvą vaisių. Kai grįžę namo, pabaigėme valgyti šią krūvą, žinoma gailėjomės, kad nepasiėmėme daugiau. Kitą dieną vėl praleidžiame vieni prie vandenyno. Na, o, šiandien laukia didelis žygis. Grįžtame į Davidą atiduoti automobilio, o tada visuomeniniu transportu riedėsime iki Almirantės. Iš ten laivu plauksime į Bokas del Toro, o iš ten laivu į Bastimento salą. Dėl to ir pradėjome savo kelionę anksti. Išvažiavome į Pan American greitkelį, kiek pavažiavom ir kamštis. Policija. Ne, turėčiau rašyti žodį policija visą didžiosiomis raidėmis. Iš labai paprastų dalykų supranti, kad korupcijos mastas policijoje milžiniškas. Įsivaizduokit save mano vietoje. Važiuojate iš lėto, tikrina policija visus. Kai lieka keli automobiliai, iš to, kurį dabar turi tikrinti, išlenda ranka, policininkas sukerta rankomis, automobilis nuvažiuoja. Tikrinamas kitas. Net pas mus, šitaip, policijos patrulis nepasielgs. Na tai kas, kad tai tavo draugelis, brolis, žentas, švogeris (reikalingą pabraukite) vis tiek, bent jau formaliai, bus paprašyta parodyti kokius nors dokumentus. Kad kitiems nekiltų įtarimų. Pririedame ir mes. Žinoma, rankomis nesukertame. Paprašo vairuotojo pažymėjimo ir paso. Ilgai varto, klausia, kada atvykome į Panamą. Leisiu sau priminti, kalba ispaniškai. Aš suprantu, ko jis klausia ir persakau klausimą angliškai. Yes, yes. Nežinau kodėl, bet pasakau, kad trisdešimtą kovo, nors atvykom dvidešimt devintą, vis tiek jis nei velnio nesupranta. Taip ir yra, varto pasą tol, kol pamato atvykimo spaudą. Tada gražina dokumentus ir nepalinki gero kelio. Toliau viskas einasi kaip per sviestą. Priduodame automobilį, važiuojame su taksi į autobusų stotį, už penkių minučių pajudame į Almirantę. Almirantėje greitai į prieplauką, atrodo, kad laivas tik mūsų ir laukė, išplaukiame į Bokas del Toro. Čia vėl į taksi, vandens taksi, plauksim į Bastimentos. Stop, stop, stop. Ar galima truputį lėčiau. Per tą skubėjimą nespėjau pasikeisti pinigų. Doleriai baigiasi, liko tik eurai. Žinau, kad Bastimentos tikrai niekur nėra jokios keityklos, todėl klausiu vietinių kur galėčiau išsikeisti pinigų. Vienas vietinis palydi iki keityklos. Na, tai nėra tikra keitykla, tai tiesiog prielipas prie B&B.  Kai paprašau iškeisti EUR į USD, mergaitė kažkur nubėga pasikonsultuoti, po pusvalandžio grįžusi pasako, kad deja, šiandien nekeičia. Na, gerai, atplauksim čia ryt, dabar plaukiam į Bastimentos. Bastimentos didelė sala, bet gyvenančių joje nedaug. Čia nėra automobilių, tiesa, nėra ir gatvių. Na yra viena, gal pusės kilometro ilgio. Va ir visas miestelis. Beveik visi namai turi savo prieplaukėlę. Visgi pagrindinis čia transportas – valtys. Todėl ir mūsų taksistas klausia, pas ką nuplukdyti. Kai priplaukiame prie prieplaukos, šeimininkė Carmen jau laukia mūsų. Dėl visa ko padejuoju jai apie tai, kad nespėjau išsikeisti pinigų. Tai nieko, atsako ji, man tiks ir eurai. Na kur gi netiks, pati ji iš Europos, pardavė su vyru viską ir atvyko gyventi čia. O vaikai liko Europoje, tai kasmet važiuoja jų aplankyti. Kaip visada, pirma diena apsidairymui. Nors ką čia dairytis, kaip minėjau, viena trumpa gatvelė ir viskas. Carmen atneša po stiklą vyno, taip ir praplepam su ja visą vakarą. Rytojaus dieną keliaujame į kitą salos pusę, į pliažą. Vėl siauras takutis, vedantis per džiungles. Šioje Panamos vietoje lietus neprognozuojamas, kaip ir Lietuvoje. Dėl to ir augmenija visa, veši ir bujoja. Ne taip, kaip prie Ramiojo vandenyno pakrantės, kur viskas perdžiūvę. Na, dabar jau supratot, ką norėjau tuo pasakyti, karšta, drėgna, o jau augmenijos didumas ir gražumas. Atėjus į pliažą, pirmiausia į akis krinta užrašas – BANGOS ŽUDIKĖS. Būtent taip ir parašyta. Ir iš tikrųjų, bangos didelės ir srovė stipri, maudytis gali tik prie pat kranto. Bet labai gražu ir didinga. Ir jau žinoma, viskas primena matytus filmus apie Karibų piratus. Kitą dieną plaukiame į turą. Pradžiai delfinų stebėjimas. Ir po valtim paneria, ir visai šalia praplaukia, o vienas delfinas visai prie pat atplaukė, pasivertė ant šono ir tiesiai į akis pažiūrėjo, toks keistas jausmas apėmė. Toliau programoje jūros žvaigždžių stebėjimas. Na ir delfinai šalia. Tada plaukiam į Zapatilla salą. Viskas ką kada nors anksčiau rašiau apie gražias salas ar pliažus, nublanksta prieš Zapatilla.Tikrų tikriausias rojus. Baltas smėlis, smaragdinis vanduo, šalia salelė su palme, viską meskit kuo greičiau ir va taip kaip stovit, lėkite į Zapatillą. Kažko nepaminėjau. A, taip, kremo nuo saulės nepamirškit, svilina kaip reikiant. Na, jei nepasiėmėt, ne bėda, šalia kranto auga palmės, jų pavėsyje ir įsitaisysit. Gerą pusdienį praleidę šioje saloje, plaukiame pietauti. Apie maistą. Neturi jie savo virtuvės, daugiausia meksikietiški patiekalai, žinoma dominuoja greitas maistas valstijų turistams. Žodžiu, nieko ypatingo.  Po pietų, atplaukėm į tinginių salą. Na, ne į mūsų, čia turiu galvoje gyvūnus tokius, baisiai lėtus ir baisiai purvinus. Pamatyti juos gana sunku, nors ir dideli jie. Atrodo kaip medžio atauga. Jie gi beveik nejuda. Plaukiam iš lėto aplink salą, ir visai žemai pamatom tinginį prie pietų stalo. Iš lėto užkandžiauja, po kokių penkių minučių matyt mūsų kompanija nepatiko, gal nuo mūsų negeras kvapas sklido, taip pat iš lėto pasišalino. O buvom visai prie pat, galima buvo ranka paliesti. Greit pralėkė kelios dienos Bastimentos saloje. Sėdam į taksi valtį, plaukiam atgal į Bokas Del Toras. Pirmas darbas – išsikeisti pinigų. Toj pačioj keitykloj, kurioje lankiausi prieš plaukiant į Bastimentos, vis dar nekeičia. Ieškom toliau. Dar viena keitykla. Kursas 1:1. Aha, skubu keisti. Klausiam kažkokių valdininkų, kur galima būtų pasikeisti pinigų. Banke, atsako. Banke, banke, na taip, logiška. Einam į banką. Prie įėjimo stovi ginkluotas apsauginis ir mandagiai pasiteirauja, kokiu reikalu. Pinigų, sakom, pasikeisti. O kokius keisit? Eurus. Ne, sako, nekeičiam. Eikit į oro uostą arba, dar kažkokiam tai viešbutyje (pavadinimas redakcijai žinomas) pabandykit. Laimė, viskas šalia, einam pirma į oro uostą, juolab, kad jame ir reikalų dar turim. Iš Bokas Del Toro skrisime, arba ne, į Panama City. Kodėl, gal ne? Yra tokia skrydžių bendrovė AirPanama. Turi ji ir savo online užsakymų puslapį. Čia ir bandžiau užsakyti, dar būdamas Lietuvoje, bilietus iš Bokas Del Toro į Panama City. Iš kokio penkto karto pavyko nukakti iki apmokėjimo, paskui viskas nulūžo, jokio rezervacijos numerio, žodžiu nieko. Bet pinigai nuo kortelės nuskaičiuoti. Kaip ir geras ženklas. Tai va, visą tą istoriją ir papasakojau oro uoste, vadybininkei. Ta, ramiai, jokių ten apgailestauju, ar panašiai, paprašė paso ir atspausdino bilietus. Viena problema išspręsta. Liko dar viena, pinigai. Truputį geresnis nei 1:1 kursas, keičiam. Nevertina jie mūsų Euro, visiškai nevertina. Dabar jau galima ir į pliažą keliauti. Šiandien nutarėm į artimiausią nueiti pėsti. O jau kelių prastumas, duobė ant duobės. Čia žinot, kaip koks geologas, pažvelgiau į duobę ir pamačiau visus to kelio geologinius klodus. Nieko nuostabaus, kad keliai prasti, asfalto sluoksnis dar plonesnis, negu pas mus. Dėl to ir susidėvi toks kelias greitai. Pliažas prastas, net sakyčiau, labai prastas. Vanduo pakrantėje labai purvinas, maurai kažkokie. Bet, kaip pirmai dienai, bus gerai. Kitą rytą perkame turą į Starfish pliažą, na ir į kitas aplinkines vietas, nuomojamės dviračius, važiuosim į tolimesnius pliažus. Kodėl ne motorolerį nuomojamės? Tai, kad kaina nereali. Jei Azijoje brangiausiai mokėjom septynis USD dienai, tai čia paprašė visų penkiasdešimt (50) USD dienai. Aš net perklausiau, vienas ir penki. Ne, sako, penki ir nulis. Gerai bus ir dviračiai. Tolimesniuose pliažuose visai kitas reikalas. Jokių maurų vandenyje. Prie kokoso palmės padėta ilga lazda, jei užsimanytum kokoso, gali jį pats ir pabandyti nusidaužti. Ne taip ir paprasta tai padaryti, bet laiko turim į valias, po kelių nevykusių bandymų, pagaliau turim savo kokosą. Vakare laukė dar vienas išbandymas. Saloje dingo elektra. Viešbutyje visiems išdalino žibintus. Bet nuo to kondicionierius veikti nepradėjo. Darosi vis karščiau ir karščiau. Nutariam eiti į miestą pasivaikščioti. Išėję iš viešbučio suprantame, kad elektra čia dingsta gana dažnai, nes daug parduotuvių ar kavinių, turi savo elektros generatorius, todėl miestelis neskendi aklinoje tamsoje. Apie saugumą. Tikrai, Panama yra viena iš saugiausių centrinės Amerikos valstybių. Tarsi tai patvirtindamas, pro šalį iš lėto pravažiuoja policijos ekipažas su įjungtomis visomis įmanomomis šviesos  blykstėmis. Dar kiek pavaikščiojus, elektra atsirado. Kol grįžom į viešbutį, kondicionierius padarė savo darbą, galima eiti miegoti. Šita grupė plaukia į Bastimentos, o mes plaukiam į Starfish. Pakeliui užsukame į degalinę, toliau jūros žvaigždės, rajos,kažkokie plūdurai vidurį jūros.Tai jau siena su Kosta Rika. Ir čia mes priplaukiame prie tos vietos, kur kadaise išsilaipino Kolumbas. Galvą guldau, kad jei būčiau dabar aš Kosta  Rikoje arba Kolumbijoje, panašioje išvykoje, girdėčiau tą patį, „va šioje vietoje kadaise išsilaipino Kolumbas“. Toliau traukiame, tiksliau grįžtame į starfish paplūdimį. Nėra ką lyginti su Zapatilla, bet vis tiek gražu. Beje, ir jūros žvaigždžių yra. Likusią dienos dalį čia ir praleidžiame. Kitą dieną aplankome dar vieną, netoliese esančią salą, Carenero. Kitą rytą, AirPanama lėktuvas skraidina mus atgal į Panama City. Beveik pora dienų dar turime pasivaikščiojimams po miestą. Prie krantinės aibė vėliavų, manau, kad visų pasaulio šalių čia yra. Labai jau jų daug. Na, mūsų nepamiršo. Smagu. Štai ir viskas. Truputį liūdna, kad kelionė baigiasi, bet, kaip sako L&K išmintis, be vienos kelionės pabaigos, nebus kitos kelionės pradžios.