Panama 2 dalis

Davidas, tai Čiriki (Chiriqui) provincijos sostinė. Oro uoste išsinuomojam automobilį, važiuojame į Boketę (Boquete). Ir tik dabar pastebime, kad automobiliai, išskyrus taksi, turi tik vieną valstybinį numerį. Jis tvirtinamas gale. Priekyje, kas ką nori, tas tą ir deda. Dažniausiai tai yra automobilio markės ženklas. Beje, tas numeris galioja tik du metus, t.y. iki kitos techninės apžiūros. Po jos, senasis numeris nuimamas ir duodamas naujas. Mat, ant numerio iškalti išdavimo metai. Bet kas mato, kada baigiasi tavo automobilio techninės apžiūros galiojimas. Seni numeriai parduodami turistams kaip suvenyrai. Į Boketę važiuojame todėl, kad čia daugiausiai auginama kavos Panamoje. Pabandysim pakliūti į kokią nors kavos plantaciją. Apsistojame homestay-juje. Savininkai – amerikiečių pora. Pagyvenusių amerikiečių. Šeimininkas aprodė visas savo valdas, papasakojo begalę istorijų susijusių su namu, namo statybomis. Be galo graži vieta, aš gyvenime nesu girdėjęs tiek paukščių, vienu metu čiulbančių. Vienintelis trūkumas, labai jau sudėtingas atvažiavimas. Paskutiniai pusė kilometro tiesiog košmaras. Keliukas neria gal 50 ar net 60 laipsnių į kalną, posūkiai, nieko nematai priekyje, o keliuko plotis toks, kad vos telpa vienas automobilis. Ką reikėtų daryti jei iš viršaus pasirodytų kitas automobilis, nežinau. Bet, niekas nepasirodė, sėkmingai užkopėme į kalną prie jau minėto namuko. Kad ir kaip bebūtų čia gražu, reikia važiuoti atgal į miestelį. Turo į kavos plantaciją rytojui nusipirkti. Aš dar prisimenu tuos paskutinius pusę kilometro, taip gailu savęs pasidaro. Bet gi žmonės važiuoja, va ką tik šeimininkas išvažiavo, kažkaip sugeba jie įveikti tą atkarpą. Susikaupiu ir važiuojam. Tiesa, važiuojam navigacijos padedami. Nusileidžiam nuo pirmo kalniuko, apie 100 metrų ir ta ……… navigacija rodo, va dabar nesukit į šitą stačią ir siaurą nuokalnę, bet važiuokit šituo normaliu keliu. Jis truputį ilgesnis, bet ne toks status ir svarbiausia – platus. Tram pam pam pam pam pam pam. Čia jei švelniai. Atvažiavom į miestelį, pakraštyje palikom mašiniuką, patraukėm tyrinėti Boketės. Kodėl be mašinos? Kad to miestelio tiek ir tėra. Kitas niuansas, su parkavimu problemos, o ir vairavimas šiek tiek skiriasi nuo mūsiškio. Ne, ne blogesnis, blogiau už mus važinėjama gal tik poroje šalių, visas kitas pasaulis važinėja gerokai geriau už mus. Bet niuansų yra. Pavyzdžiui sankryža. Kuri gatvė pagrindinė, o kuri šalutinė, turi žinoti, nes jokio ženklinimo nėra. Gerai kai priekyje važiuoja vietinis, o jei tu pirmas važiuoji? Na, bet jie kultūringi, nesikeikia ir piršto prie smilkinio nesukioja, jei nepraleidai pagrindiniu keliu važiuojančio. Pasivaikščiojom po Boketę, nusipirkom rytojui turą į kavos fabrikėlį ir išjungę navigaciją saugiai ir ramiai parvažiavom namo. Pasiėmėm po skardinę šalto alaus, įsitaisėme ant suolelio su vaizdu į Baru ugnikalnį, palydėti saulutės. Daug kas atvažiuoja čia dar ir tam, kad kopti į Baru kalną. Nuo jo, sako, matosi Ramusis ir Atlanto vandenynai. Bet tai greičiausiai tik teorija. Nes, kai mes mėgavomės nuostabios dienos pabaiga, sėdėdami VIP ložėje, Baru ugnikalnis buvo apsuptas tankiu debesų sluoksniu. Tik ugnikalnis, kitur jokių debesų. Iš ryto važiuojam vėl į miestelį, kavos turas. Jau rašiau, parkavimo problemos miestelyje. Čia nestatykit, sako apsauginis, negalima, gerai jau gerai, važiuojam toliau. Va ir vietelė sustoti. Jokių ženklų nėra, paliekam automobilį ir einam į sutartą vietą. Jau mūsų laukia, lipam į autobusiuką ir važiuojam link Baru ugnikalnio. Keliai labai prasti. Vien duobės, vietomis tik žvyras. Atrodo, žiemos nėra, kodėl tokie prasti keliai? Bet apie tai vėliau. Atvažiavom į kavos plantaciją. Šiaip, Panama nėra viena iš kavos eksporto lyderių pasaulyje, bet jos kava labai vertinama. Ypač viena rūšis – Geiša (Geisha). Bet, pradėkim nuo pradžių. Gal kam teko ragauti nuo medžio nuskintos kavos? Pati pupelė, žinoma neįkandama, bet minkštimas saldus. Po pasivaikščiojimų po kavos plantacijas, tikrai smagių gido pasakojimų, atėjo metas degustacijai. Turėjom kelių rūšių kavos pupelių. Pradžiai uodėm sumaltas pupeles. Po to uodėm jau užpiltas vandeniu. Kiekvienas gavom savo šaukštelį, dabar jau ragavom kiekvienos rūšies kavos. Ir, žymioji Geiša, visiems mums, pasirodė neskaniausia. Prieš degustaciją gidas taip ir pasakė, kad europiečiams Geiša nepatiks. O visi buvom iš Europos, vokiečiai ir mes. Aplamai, visa kava labai savotiška, negaliu pasakyti, kad neskani (na gal tik Geiša), pakankamai rūgšti, stipri. Bet turas tikrai buvo įdomus, gidas labai charizmatiškas. Žodžiu, patiko. Parvežė mus į miestelį, grįžom prie savo automobilio. Opa, ant lango baudos kvitas, už, ne leistinoje vietoje paliktą mašiną. Dar kartą apėjau viską aplink, jokių ženklų, draudžiančių stovėti, ir aplamai jokių ženklų nėra. Reikia viską žinoti. Laiko iki vakaro dar turim, tai nutarėm pasivažinėti po apylinkes. Rytojaus dieną važiuojam į kitą savo kelionės punktą, Boka Čika. Kelias geras, kaip mūsų autostrada iš Kauno į Klaipėdą, o maksimalus greitis tik 80 km per valandą. Ir jie taip važiuoja. Buvo ir policijos postas, tiesa kitoje kelio pusėje. Už Davido miesto įsukame į Pan American greitkelį. Šio greitkelio ilgis apie 30 000 kilometrų. Jūs tik pagalvokit, trisdešimt tūkstančių kilometrų. Na, mes šiuo keliu pavažiavom tik 50 km. Ir leistinas greitis šiuo keliu, net 100 km per valandą. Išsukam iš Pan American į vietinį keliuką. Kiek pavažiavus, privažiuojam policijos postą. Pareigūnas stovi kelio viduryje ir budriai stebi visus pravažiuojančius. Mes jo nesudominam, rankos mostu liepia nesustojant važiuoti toliau. Keliukas siaurėja, o gulintys policininkai didėja. Pro tokį pravažiuoti gali tik šonu, susuki vairą, pirma vienas ratas, po to kitas. Ir visa tai iš lėto iš lėto. Ir taip kiekviename kaimelyje. Katastrofa. Gerai, kad greit ir atvažiuojam į Boka Čika. Navigacija rodo, kad jau kažkur netoli mūsų kelionės tikslas, kai kažkoks, gerokai pakaušęs vietinis pamoja sustoti. Paklausia, ko ieškome. Pasirodo, jis čia specialiai mūsų laukti pastatytas, o, kad nepabostų laukti, tai žmogelis ir vaišinasi po truputį. Mūsų naujų namų šeimininkai – italai. Nors gyvename prie Ramiojo vandenyno, pliažo čia nėra. Visa pakrantė apaugusi mangrų medžiais. Už 1 dolerį žmogui, atsiprašau, 1 balboją, su vandens taksi reikia persikelti į už kokių 300 metrų esančią salą, ten jau yra pliažas. Dar 15 minučių einame laukine sala, aplink skraido gražuolės papūgos. Štai ir pliažas. Esame vieninteliai poilsiautojai visame pliaže. Kai atsibodo skaityti knygas, laipioti ant uolų, susiradau ant žemės nukritusį kokoso riešutą ir ėmiausi jį išdarinėti. Laimė, peilį pasiėmiau su savimi. O jau skanumas. Pavalgius galima ir pasnausti truputį. Girdėjom, kad džiunglėse kažkas po medžius laksto, bet gal nedrįs beždžionės ateiti ir ką nors nugvelbti. Smagiai abu snaudžiam ir staiga visai šalia toks staugimas, net šiurpas per kūną nuėjo. Staigiai abu pašokom, o to baisūno nesimato. Tik medžių šakos linguoja. Sukaupęs visą drąsą, einu į džiungles pažiūrėti, kas čia taip staugia. Medžių viršūnėse įsitaisiusi beždžionių staugūnų šeimyna. Tai žinoma, kad per televizorių gal šimtą kartų jos matytos ir tas jų riksmas girdėtas, bet kai tau prie pat jos staugia, jausmas tikrai šiurpus. Tik tiek gerai, kad jos iš medžių nelipa, daiktų nepavogs, kol maudomės. Grįžę namo, savo apturėtą nuotykį papasakojam šeimininkams. Pasirodo, viena šių beždžionių šeima gyvena ir visai netoli kaimelio, vėliau girdėjome jų riksmus. Vakarienę valgome šeimininkų užrodytoje vietoje, kaip jie sakė, nebrangu ir skanu. Šį vakarą žuvies jau nėra, turiu galvoje paprastos, tai arba tuno filė, arba langustas. Pasirenkam langustą. Kitą dieną viską pakartojam, tik šį kartą nebebijom staugimo, o vakare pasirenkame žuvį. Toliau, vėl į kelią.