Nyderlandai: Tranzais po Europą

Jau seniai pradėjau aprašyti šią kelionę, bet tik dabar ją užbaigiau ir nusprendžiau patalpinti čia. Mėgaukitės. Nuotraukų kaip ir praeitame tranzavime darėm nedaug, bet ir tos apsišvietė ir neišėjo. Pasistengsiu sveikas įmest kuo greičiau

Pradžios pradžia..
Planai vėl būti kelyje gimė ne ką trukus po pasisvečiavimo pas pusbrolį Paryžiuje. Noras keliauti, pamatyti, pažinti veda tolyn. Šioje kelionėje buvo nuspręsta padaryti tai, ko neišėjo įvykdyti praeitą kelionę- aplankyti „Šiaurės Venecija“ vadinamą Amsterdamą.
Kur ir kada- tai du klausimai, kurie nuolat kankino. Į klausimą „kaip?“ buvo senai atsakyta- autostopu, bet asmeninis troškimas ir aplinkybės nulėmė, kad Amsterdamą pasieksime per Skandinavijos pusiasalį..Keista? Iš pradžių ir man taip atrodė, bet dabar, kai sėdžiu šiltai prie kompiuterio ir visa tai rašau, galiu tvirtai pasakyti, kad tai viena geresnių mano kelionių. Taigi ko mes laukiam?. Pirmyn kelionėn..
2005.08.06 Neišsimiegoję, bet su pilnom kišenėm entuziazmo..
Turėjom keltis anksti ir pasistengti sutranzuot greit, nes 1900 iš Rygos į Stokholmą išplaukia keltas, į kurį žūtbūt turim suspėt, kitaip mūsų kelionės maršrutas pasikeis šimtu aštuoniasdešimt laipsnių ir nežinom, ar tai gerai, ar blogai.
Taigi 0600 valanda ryto ir mes su užrašu „Panevėžys. Ryga“ šalia Vilnius-Panevėžys-Ryga greitkelio. Pasirinkom bent man patinkančią poziciją Pašilaičiuose, ant kalniuko, šalia „Baltpark“ viešbučio. Susistabdėm gan greitai. Net patys nelabai dar suvokėm, kad pasiryžom mėnesiui iškeist šiltus namus į keliavimą nežinion.
Juodo „guolio“ vairuotojas greičio negaili ir mes skriejame padoriu greičiu. Pokalbis neprailgsta. Daugiausia kalbėjom apie mokslus ir darbus. Žinoma, po dviejų smagių vasaros mėnesių pokalbiai apie mokslus nesukelia alergijos, nes natūraliai įdomu, kokie žmonės susirinks mokytis kartu su tavimi. Juk pirmas kursas lygu pirmai klasei. Bent man.
Žmogus paprastas ir nuoširdus, todėl negailėdamas nuveža mus iki patogios vietos tranzavimui į Rygą, nors ir jam neiti pakeliui buvo. Truputuką vėl jaudulys neapleidžia mūsų, bet per daug jaudintis nevertėjo, nes už pusvalanduko sustojo fūristas ir paėmė iki pat Rygos priemiesčio. Iškart buvo sunku susišnekėt, nes nei aš, nei Audrius rusiškai nemokėjom, bet žodis po žodžio ir trumpom frazėm, labai netaisyklingai laužėm liežuvius ir bandėm bendrauti. Komunikavomės ir abu patyliukais džiaugėmės, kad keltan turėtume suspėt.
1100 išlipom Rygos priemiesty ir iki mūsų kelto uosto buvo likę nei daug nei mažai- apie dvidešimt kilometrų. Kadangi nusprendėm eiti, nes tranzuot nesisekė, ir dar pagailėjom pinigų autobuso bilietėliui, tai apie 1730 buvom šalia kelto su pilnu krepšu latviško alaus. Vos spėjom pasikeisti bilietus, nes keitimas vyko nesklandžiai, tačiau įlipom keltan ir nuo čia mūsų kelionė tapo itin įdomi ir negrįžtama.
Bilietus buvom įsigiję akcijos metu už mažiau nei 50 litų. Taigi šiuos pinigus stengėmės išnaudoti įvairiausiai, taigi iki savo sėdimos vietos nesileidome laiptais, o leidomės liftu ir…ir užstrigom..Truputuką buržuiškai pasiėlgėm, nes turėjom tik vienu aukštu žemyn palipti ir mes būtume vietoj, bet ne. Na, mūsų išlaisvinimas užtruko apie 10-15 minučių. Ir vistiek teko pėstute keliaut iki savo vietų. Nusileidę radom smagią sofą, ant kurios ir atsisėdom (jokių sofos užėmimo ženklų nepastebėjom). Pavalgėm, atsidarėm alaus ir sau smagiai vegetavom, kol atlingavo du smagiai įkaušę lietuvaičiai. Po piktų (nerišlių) kalbų supratom, kad užėmėm kažkieko vietas ir už tai mums buvo pasiūlyta gauti į sprandus. Visai smagiai pasijutom, kad vos nuo saviškių negavom galvon. Nuvijo mus, o mes susinervinę atsisėdom netoliese, tada užkalbino maloni panelė lietuvaitė, pasikalbėjom, pasakėm, kad keliaujam į Amsterdamą, tai ji truputuką susimąst ir atšovė, kad ne tuo keliu keliaujam, bet mes nusijuokėm ir pasakėm, kad dar Skandinaviją panorom aplankyti. Ar dar kalbėjom, nepamenu, bet ne ką trukus ėjom gult, nes vienai dienai įvykių buvo šiek tiek per daug.
Skandinaviškas nepatiklumas ir svetingumas (2005.08.07)
Tik išlipę iš kelto džiaugėmės, kad jau Stokholme. Pirmą kartą Skandinavijoj. Bet džiaugtis buvo per anksti. „Dirbt atvykot?“ „Ne, turistaut“, „Kiek dienų žadat likt Švedijoj?“ „Vieną parą“. Manau atsakymai pareigūnus įtikino ir mes jau stovim ant žemės. Vienintelis tikslas- nusigauti iki malonios ir svetingos švedės Ritos. Kadangi dėl elektroninio pašto bėdų paskutinio laiško neatsiuntė (ten turėjo būt paminėta jos telefono numeris ir vieta, kur ji gali mus pagriebt Stokholme), teko pasikliaut nuojauta ir ieškot vietos patiems. Visa bėda, kad „skandinaviškos“ viešojo transporto kainos mūsų nedžiugino ir teko eiti pėstute ir tranzuot vidury miesto. Sekėsi sumautai ir tik vėliau sužiojom kodėl. O gi pasirodo, kad skandinavijoj paskleista propoganda, kad neseniai daug psichiškai nesveikų žmonių buvo paleista iš kažkokios ligoninės ir neturėdami pinigų jie kito keliavimo būdo, išskyrus autostopą, sau negali leisti, todėl vairuotojai paniškai bijo stot. Vargšės mūsų kojos, nes jom teko ne tik per visą sostinę nukulniuot, bet ir per visus greitkelius keliaut su pilnom kuprinėm. Vakarop susiradom labai neypatingą vietą tranzuot, užsirašėm vietovės, kur mums reikia nukeliaut, pavadinimą ir atsisėdom pavalgyt. Vos tik išsitraukus ir pradėjus pjaustyti sūrį išgirdom mašinos signalą, atsisukom, o ten prabangus mersedesas. Per 10 sekundžių susipakavom ir sėdėjom jame. Malonus turkas užleido turkiško popsiuko ir skriejo klausinėdamas įvairių dalykų. „Ką studijuoji?“, „Na, man tik pirmas kursas bus tai įstojau į TOURISM MANAGEMENT“, nusišypsojo ir atšovė „Gerai, kad ne TERRORISM MANAGEMENT“. Šiaip abu sėdėjom išsišiepę, nes tai pirma mašina, kuri sustojo taip toli nuo Lietuvos. Vos išlipę baigėm maitintis ir stojom tranzuot iki šiltų namų. Prasidėjo šaunūs Švedijos vaizdai, nes gamta pas juos pasakiška: miškai, uolos, galybė nerenkamų mėlynių. Dar vienas mašiniukas nuskraidino mus iki degalinės, kurioje pasitikslinom savo lokaciją ir kelią, kuriuo mums teks traukti iki Ritos namų. Nupėdinam dar keletą kilometrų ir atsiduriam miško keliuke, saulė jau nusileidus ir vos įžiūrim kur einam, labai savim didžiavausi, kad sumaniau pasižiūrėti prieš kelionę, kur apytiksliai yra jos namai ir kad sumąsčiau užsirašyt adresą. Pagaliau atsibeldėm. Užrašai bylojo, kad namuose yra piktas didelis šuo. Pasibeldėm- akurat, lojimas, urzgimas- kas tik nori. Dar pora minučių ir mes jau svečiai. Šuo didelis, tačiau jaunas, o balsą tikrai turi ir mįgsta jį parodyt. Per kelias minutes abu jau buvom geriausi jo draugai. Visi šeimos nariai viską siūlo: naudokitės skalbykle, virtuve, televizorium, dušu ir viskuo, kas yra šiuose namuose. Šeimininkai labai džiaugėsi, kad atvykom, nes manė, kad atradom geresnę vietą nakvynei ir nebeatvyksim. Ilgai netempėm, pasišnekučiavom gan lakoniškai, Rita žiūrėjo filmą, todėl pasiūlė ir mums, filmui pasibaigus paklojo mums lovas ir goodnight. Kadangi buvom nuvargę, todėl net nepamenu kaip užmigau.
Nuo pradžios iki vidurio(2005.08.08)
Atsikėlėm kada buvom galutinai išsimiegoję, nes žinojom, jog skubėt niekur nereikia. Pavalgidino ir nuvežė iki pat Stokholmo atgal, nes savo vaikus vežė į darželį. Atsisveikinom ir traukėm pėsčiomis atgal, mūsų tikslas- Oslas, bet prieš tai dar turėjom pereiti visą miestą. Bekeliaudami žvalgėmės ne tik į gatvių pavadinimus, bet ir į aplinką. Taip pat besižvalgydamas radau kamuoliuką su „galiūno halko“ atvaizdu.
Ėjom daug, kadangi į autostradą išeiti negalėjom teko takais, takeliais ir aplinkšunkeliais ieškot kaip prisibrauti prie jos: ieškojom degalinės. Užtrukom gerą pusiaudienį ir vistiek šnipštas. Teko keliaut palei autostradą tolyn. Dar po poros valandų radom vietą, kur buvo galima stovėt ir tranzuot, bet šansai, kad sustos, menki. Dar paėjėję supratom, kad geresnės vietos nerasim ir stojom. Pirma valanda prabėgo, antra, trečia ir dar po trupučio stojo mašina, kuri vežė apie 20km iki geresnės vietos. Nieko nesitikėjom, bet atvežė į IKEA (ar kažkas panašaus) prekybos centrą. Stojom prie išvažiavimo ir po dešimties penkiolikos minučių sustojo. Neįprastai greit. Bet pavėžėti galėjo iki kitos patogios tranzavimui vietos. Vežė gal apie 50 km- ne daug, bet nuvežė iki vietos, kurioje po 5 minučių tranzavimo susišaudėm, manau, šauniausią mašiną ir vairuotoją per visą kelionę (na, gal vieną iš fainiausių). Jis vežė iki pat mūsų tikslo- Oslo. Vairuotojas- antirasistas, futbolo fanas.
Pakelėse gausybė macdonaldo valgyklų ir mūsų pokalbis prasidėjo: „crap food“, „ya“, „where you from?“ „Lithuania“ „I‘ve visited Vilnius, good beer and beautiful woman, i think that there are no mcdonald‘s restaurants in your country ‘couse your ladies are so beautiful, you see, there are 2-3 years between mcdonalds restourant opening and lady‘s weight growing”.
O paskui pokalbiai tesėsi politikos, muzikos, pažiurų linkme. Šiaip tikrai įdomus žmogus. Jis jau dešimt metų dirba organizacijoj prieš rasizmą, jis pats yra įtrauktas į Stokholmo nacių juoduosius sąrašus ir į jį jau buvo pasikėsinta bent tris kartus. Stokholmo naciai pasinaudojo imigrantų daromais nusikaltimais ir į savo gretas įtraukia vis daugiau naujų jaunų žmonių. O jis stengiasi įvairiausiais būdais juos ištraukti, nes tai panašiai kaip narkomanija, žmogus suserga ir jam reikia pagalbos. Šiaip labai daug teigiamų žinių ir teisingų posakių buvo sužinta ir išgirsta. Tikrai vertingas pokalbis. Vėliau pokalbis nutilo, stebėjom Švedijos gamtą, gavom atsigert, saldainių su jo mėgstamos futbolo komandos herbu ant popierėlio. Snūstelėjom ir vėlai naktį atsidūrėm Osle. Atsisveikinom ir patraukėm ieškot namo ir buto, kuriame turėjom turėt nakvynę. Kulniavom daugmaž tris valandas. Bet atsibeldę iki namo nieko nepešėm, nes šeimininkas giliai miegojo arba buvo iškeliavęs. Susiradom vietą miegojimui krūmuose, netoli pastato, kuris Vilniuje vadintųsi Prezidentūra, o Norvegijoj (kadangi karalystė) nežinau kaip. Miegojom neramiai, nes vis bijojom policijos ir kad apvogs. Miegojom labai mažai, todėl atsikėlėm (2005.08.09)suirzę ir sumąstėm, kad geriausia keliauti tolyn, nes visur viskas brangu ir šiaip nebuvom užplanavę apsistot Osle. Iškeliavimas iš miesto su mažais nuklydimais buvo sėkmingas, todėl nedaug truko, kad sisišaudytume tris mašinas ir nuvyktume iki pusiaukelės iki Giotenburgo. Dar keliolika minučių ir mes jau autobuse. Ne, už bilietą nereikėjo mokėti, nes tai buvo sutranzuotas dviejų aukštų kelioninis autobusas su airiu vairuotoju, kurio akcentas buvo superinis, o jo pikti keiksmai apie Norvegus- vairuotojus pralinksmino. Taip, jis tikrai spalvinga asmenybė. Gyveno Australijoj, paskui į Švediją persikraustė ir dirba vairuotoju Norvegijoj. Kietai. Aš neištvėriau ir pasiprašiau į galą, kur minkštos atlenkiamos sėdynės, ir nulūžau. Audrius už kelių minučių padarė tą patį. Keliavom miegodami iki Giotenburgo. Išleido mus mašinų stovėjimo aikštelėj, kurioje strigom apie geras šešias valandas. Kažkaip nepatikliai į mus žiūrėdavo ir neimdavo. Tik po šitiek laiko prikalbinau fūristą, kad paimtų mus iki Malmo. Jis atrodė pakankamai piktas ir nepratarė nei žodelio. Jau visiškai naktį pėdinom per Malmo, stengdamiesi suieškoti kelio į Kopehagą ir išeiti iš už miesto, kad surastume vietą miegoti. Perėję visą miestą nuvargom ir vienoje gatvėje, kurioje stovėję ženklai rodė, kad tai pakeliui į Kopenhagą pabandžiau tranzuoti. Pati pirma mašina už kelių sekundžių sustojo ir nuvežė iki tiesaus kelio iki Kopenhagos. Antra mašina sustojo visiškoje tamsoje (mes buvom su atšvaitais ant rankų) ir nuvežė iki išsišakojimo Roskildė/Kopenhaga, nes nenorėjom nakčiai dideliame mieste miegot. Dar patranzavę į Roskildės pusę ir pradėjus lyt nutarėm eit į šalikelią ieškot vietos maloniam ir ilgam poilsiui. Pasidarėm vietelę su stogeliu (celofaniniu) ir vartaliojomės iki kitos dienos pusiaudienio.
Kitą diena (2005.08.10) susitranzavom veterinarijos darbuotoją ir nukakom iki Roskildės. Gerą pusiaudienį slampinėjom per miestelį, galiausiai išalkom, užsukom į savitarnos parduotuvę, apsiprekinom ir susiradę smagų skverelį atsisėdom užkąsti. Pavalgius sukilo suvalkietiška mintis užsidirbti praleistus pinigus, juk turėjom seną, bet grojančią gitarą, dar buvom pasidarę primityvų marakasą. Dar kelias valandas klaidžiojom ir ieškojom geros vietos pamuzikuot. Bingo. Požeminė traukinių perėja stoty – labai šauni vieta. Nejaukiai pradėjom, tačiau funk – blues improvizacijos užgožė viską. Netrukus ir pirmosios monetos pradėjo skambėti Audriaus padėtoj kepurėj ir gan greitai atsidėjom išleistus pinigus. Dar užgroję sujelę sumąstėm nukeliaut sočiau pavlgyt ir alaus pagert, o po to dar grįžom pamuzikuot. Taip ir būtume pramuzikavę visą naktį, tačiau atsiminiau, kad Roskildėj gyvena sesė skautė Brigita, kuri turi jaukų kambariuką miestely. Paskambinau ir susitariau , kad jos vaikinukas prigriebs mus prie stoties. Jė, jė, jė – miegosim ramiai. Deja Brigitos Roskildėj dar nebuvo – ji turėjo grįžti kitą dieną iš Lietuvos.
(2005.08.11) Kitą dieną išsimiegojom ir nusprendėm ilgiau pasibūti Rosklidėj, pagrot dar gitara bei sulaukt Brigitos. Grįžę į jau pamėgtą gitaros brazdinimo vietą greit buvom iš ten išprašyti traukinių stoties darbuotojo. Truputuką nusivylėm, nes kita vieta, kurioj muzikavom, nebuvo nei jauki, nei patogi.
Taip baigę muzikavimą pasivaikščiojom po miestą, vakare susitikom su Brigitą, ji pasikvietė mus alaus vakarėliui. Ten išmokom žaisti tokį vieną smagų alaus gėrimo žaidimą „TRINITY“. Jį patarčiau žaisti, jei yra pakankamai limituotas alaus kiekis pas kiekvieną iš žaidėjų, nes nusmigti žaidžiant įmanoma ir po poros skardinių stipresnio alaus. Taigi taisyklės: šiam žaidimui rekia dviejų lošimo kauliukų. Žaidimo pradžioje visi meta kauliukus ir pas ką iškrenta mažiausias akučių skaičius, tas tampa TRINITY, tai reiškia, kad jis gers tada, jei pas ką nors metant kaulliukus iškris trys akutės. Toliau ratu mėtomas kauliukas ir jei iškrenta akučių suma lygi septyniems, tai atsigeria kairysis metėjo kaimynas, o jei devyni – dešinysis, toliau jei iškrenta 1 ir 1, tai reikia sukurti taisyklę (kažkokį judesį, veiksmą, pasakymą ir tt., kurį reikia atlikti prieš kiekvieną gėrimą), jei 6 ir 6, tai panaikini taisyklę, jei 2 ir 2, 4 ir 4, 5 ir 5, tai paskiri atitinkamą gurkšnių kiekį vienam arba keliems žaidėjams. Jei žaidimo metu TRINITY išmeta 3 ir 3, tada jis gali perleisti savo titulą kitam žaidėjui. Viskas. Labai paprastas ir girtas žaidimas. Taip prisižaidę po poros skardinių alaus pasiklydom beeidami link kito namo, kuriame nakvojome, kuris buvo už 200 metrų nuo žaidimo vietos.
(2005.08.12) Kitą dieną, žinoma, kėlėmės nenoriai, bet mūsų laukė kelias iki Amsterdamo – miesto, kurį pasižadėjom pasiekti dar praeitais metais. Greit užsiimam patogią balsavimui poziciją ir netrukus sustoja mašiniukas. Deja, mus nutrenkia į super nepalankią tranzavimui vietą ir mes priversti kulniuoti autostrada iki degalinės, kurios bent, mūsų laimei, reklaminiai ženklai matosi iš tolo. Aišku beeinant tuos penkis ar tai septynis kilometrus prisistato kobra 11 (juokauju, šiaip tvarkos sergėtojas) truputį peršikam, bet patikrinęs dokumentus, pasižiūrėjęs į mūsų veidus, tepasako, kad dingtume nuo greitkelio. Tenka kokius porą kilometrų rėpliot per kviečių lauką. Dar truputėlį alergija prasideda, bet pagaliau mes degalinėj ir galim stabdyt mašinas. Tai darom gan nuobodžiai, tačiau po kurio laiko sustoja miela ponia ir pasiūlo nuvežti mus iki kitos degalinės. Tai buvo labai sėkmingas pasirinkimas, nes vos išlipę mes susimedžiojom kažkokį golfuko tipo mersą su daug ir garsiai digital hardcore, per kurį vistiek įstengiau užmigti, tačiau jis mus vežė iki kelto, kuris mus perkels į Vokietiją. Beje keltas kainuoja apie 7 eurus, tačiau iš jo išlipę galit greitai susimedžiot mašiną į įvairias Vokietijos vietas, nes mašinų srautas labai didelis po kiekvieno persikėlimo, mašinos važiuoja lėtai, todėl akių kontaktas su vairuotoju gan ilgas, be to, vairuotoja(s) gali tave apžiūrėt ir nuspręst imt ar ne. Ilgai neužsistovėję jau riedėjom per visą Vokietiją su mielu rytiečiu. Pats jis iš Irano, tačiau jau seniai palikęs savo gimtą šalį gyvena šalia Vokietijos ir Olandijos sienos. Mielai šnekučiavomės vairiom temom, kol jis užklausė kodėl mes važiuojam į Amsterdamą. Atsakėm, kad tai gan senas įdomus laisvas miestas su daug skvotų, naktiniu gyvenimu ir smagiais žmonėm, kad keliaujam šiaip pamatyt Amsčio. Tada jis tiesiai šviesiai paklausė dėl žolės? Susižvalgėm su ekstra ir atpyškinom, kad ne vien dėl jos, bet jei bus galimybė, tai neatsisakysim pabandyt. Tada ir prasidėjo jo pamokslas: toje šalyje, kur aš gimęs, žolės kilogramas dešimt dolerių tekainuoja, tai ten visi rūko, o paskui jiems to neužtenka ir pradeda opijų rūkyt ir leistis. Ten visi narkomanai ir to nesuvokia. Jei jūs rūkyt važiuojat tai aš jūsų nevežu. Ka gi kaip bebūtų gaila teko suktis iš padėties, pasukt visą šneką kita linkme ir prieit prie šnekos galo, kad mes persigalvojom ir neberūkysim. Viso pokalbio metu buvo labai sunku prieštaraut ir pasakyt savo argumentus bei nuomonę, nes buvom privalgę blogo džemo, kuris suko mūsų pilvus, o sustoję degalinėse triesdavom ilgai ir nuobodžiai. Tada mūsų vežėjas kažkaip ramiau pradėjo kalbėt apie gandžos rūkymą ir pradėjo rūpintis mumis. Šiaip galiausiai jis tapo labai paslaugus ir draugiškas. Prieš mus išleisdamas stovėjimo aikštelėn davė savo adresą ir telefono numerį, kad iškilus pavojui mes galėtume kontaktuotis su juo ir jis mums tikrai padės. Įsikūrėme kiek paėjus gilyn į mišką, nes norėjom ilgai išsimiegoti.
(2005.08.13)Atsikėlėm išsimiegoję, susipakavom, pavalgėm ir neskubėdami susiruošėm keliaut, stabdyt sekės nekaip, bet po valandžiukės sustojo busikas ir nuvežė į Amsterdamo centrą, pasivaikštinėję po jį nusprendėm ilgai netempt ir nukeliavom į coffeeshopą, apsiprekinom, pavartojom ir vakčiojom po miestą toliau „i good mood“. Pradėjus temti nusprendėm keliaut į užmiesty ir ieškot smagios vietos nakvynei. Pėdinom gan ramiai, nes visą dieną tąsėmės po miestą su kuprinėm, prie mūsų, bekeliaujančių pėsčiųjų-dviračių taku privažiavo mielas ponas, tepasakė,kad liūdnai atrodom ištiesė 50 eurų ir nuvažiavo tolyn. Net padėkot normaliai nesuspėjom. Dar šiek tiek išsigandom, kai nusprendėm, kad mus seka gaujelė žmonių, bet nuo jų atsiplėšę lindom į krūmus . Lijo, todėl tai mūsų nedžiugino.
(2005.08.14) Miegojom labai neramiai, sulijom, kėlėmės su saule, buvo šalta ir šlapia. Besidžiovinant daigtus prieš saulę prie mūsų sustojo krosą bėganti ponią. Sako: sušalot? Ateikit pas mus namo arbatos gert. Nusišypsojom, susipakavom ir nulėkėm. Pavaišino keliais puodeliais kavos, tortu, davė žemėlapį, pasakė, kad būtinai turit apsilankyt raudonų žibintų rajone ir surūkyt jointą, nes esam Amsterdame. Taip ir padarėm. Dar ieškojom juggling shopo, kuriame kėglius pirkt norėjau. Dar pasivaikščiojom po miestą, nusipirkau žongliravimo kėglius ir nusprendėm traukt tranzuot. Beeinant iš Amsterdamo susipratau, kad palikau pasą. Blemba. Pradėjau mąstyt, kur galėjau tai padaryt. Savitarnos parduotuvė? Ne. Coffeeshopas? Ne. Galiausiai nubėgau per visą centrą iki to pačio juggling shopo, kuriame pirkau žongliravimo kėglius, ir radau jį. Pati pardavėja buvo labai persigandusi, kad taip pas ją atsitiko, ir atidavus pasą dar davė čiulpinuką ganžos skonio dovanų, kurį atidaviau Audriui Galiausiai be nuotykių nukeliavom iki Amsterdamo miesto galo ir gan greit sutranzavom iki Briuselio mielą porelę. Bekalbėdami jie sužinojo, kad neturim kur nakvot, tai pasiūlė apsistot pas juos. Vos įkėlę kojas į jų butą jie ištraukė 24 gramus žolės ir pasiūlė susisukt. Vajėj kas ten darėsi vėliau. Ganėtinai smagiai apsipūtėm. Pavalgėm sriubos, aš vieną morką skutau kokias 15 minučių, galiausiai susisukom dar. Audrius nukeliavo po dušu ir miegot, aš irgi.
(2005.08.15) Gaila, kad miegojom neilgai, nes galvojau, kad nemandagu ilgai miegot, bet šeimininkai patys labai ilgai miegojo ir teko jų laukt, kol jie atsibus.Vos išlindę iš jų namų supratom, kad turim dar dvi savaites kelionėms ir keliausim ten, kur sustos mašina.
Gerą pusdienį klaidžiojom po įvairiausias Briuselio vietas, nusigrūdom net iki pramoninių rajonų, net nebejauku kai kuriose vietose buvo, tačiau išlindom į mums reikiamą vietą ir pėdinom iki tranzavimo vietos. Labai nenudžiugino autobanai: didelis greitis ir negalima stabdyt, išsiaiškinom, kad degalinė už kokių penkiolikos kilometrų, todėl mūsų tikslas – pasiekti ją. Sustojo mašiniukas ir jo gan pagyvenęs vairuotojas tvirtino, kad gali mus ten nuvežti. Buvo gan tamsu. Tačiau bevažiuojant jis ėmė prancūiškai kalbėt ir tik supratom, kad jis suks į šoną anksčiau nei yra degalinė. Ką gi teks pėdint. Nukeliavę dar keletą kilometrų ir pasiekę degalinę nusprendėm eit gult, nes nei noro, nei galimybių keliaut toliau nebuvo.
(2005.08.16) Kėlėmės vėlai, spėjau dar pasimokint žongliruot, pavartojom Amsterdamo gėrybių ir grįžom kelis šimtus metrų atgal į degalinę tranzuot. Toliau kelionė vyko gan nuobodžiai: geras tris (2005.08.16 – 19) dienas stovėjom kely, stojo sunkiai. Baisiausia buvo tada, kai sustojo drug police ir ėmė tikrint daiktus, o pas mus dar buvo pusgramis. Smagu, kad jie patikėjo, jog mes Amsterdame nebuvom ir mus ieškojo šiek tiek atsainiai. Nors pas Audrių piniginėj buvo visas stuff ją išnagrinėję nepamatė vienos kišenytės, kurioje ir buvo visos linksmybės. Kai drug police išvažiavo iškart bėgom miškan viską surūkyt. Paskui dar kartą matėm juos visus tikrinant, o mes sau šypsojomės jiems amerikietiškomis šypsenomis – buvom dėkingi už „gerai atlikta policininko darbą“. Galiausiai nusigavom iki Vienos. Kadangi tai nebuvo mūsų planuota sostinė, tai joje ilgai neužsibuvom. Apsiprekinom supermarkete ir pėdinom lauk iš miesto, nes mūsų tikslas – Brno ir Praha. Šiaip ilgai klaidžiojom ieškodami iškeliavimo į trąsą. Kadangi visuomeniniu transportu naudotis nenorėjom, tai trąsą pasiekėm tik kitos dienos rytą. Tačiau tranzuot sekėsi labai gerai ir po penkiolikos minučių sėdėjom apynaujėj mašinoj pakeliui į Brno. Antrame pagal dydį Čekijos mieste pasivaikščiojom, apgalvojom kokie mūsų tolimesni planai, nuėjom į aludę ir paragavom „Staro Brno“ alaus už 2.10 Lt bare. Nusprendėm ilgai netept ir nuvažiavom su tramvajumi iki trąsos. Ten susitikom porelę iš Slovakijos, pasišnekučiavom, jie paklausė ar tai gera trąsa iki Prahos tranzuot ir už kiek km yra degalinė, nes galvojo iki ten eiti pėsčiomis. Parodėm žemėlapį, parodėm degalinę, tačiau ji buvo už kokių 5-7 km, todėl jie ir mes likom tranzuot, Šiaip patys nežinojom, ar tai geras kelias vedantis į Prahą (mašinos lėkė kaip išprotėjusios, tačiau vietos, kur sustoti, buvo). Paskui radom užkištą tranzavimo užrašą „Prague“ ir įsitikinom, jog čia tranzuojama ir susitranzuojama. Su dviem mašinom pasiekėm Prahą. Nelabai žinojom ko mes ten važiavom. Kadangi ilgai sunkių kuprinių tampyt nesinorėjo, apsistojom jaukiame parkely, kuriame augo vynuogės, bet deja už tvoros. Planavom ten ir nakvot, tačiau vakarop pamatėm, kad ten visur uždegamos šviesos ir sargas vis prasieidavo per parko teritoriją. Todėl teko naktį ieškot nakvynės vietos ir atsitiktiniai krūmai tiko tam šimtu procentų. Miegas krūmuose buvo gan prastas ir Audrius dar peršalo. (2005.08.21) Tą dieną noras grįžti namo tapo labai stiprus, todėl po poros alaus, pakelio sausainių ant Karlo tilto nusprendėm grįžti Lietuvon. Pėdinom iš miesto ilgai. Gerą pusdienį. Manau, kad būtų buvę protinga prigriebt autobusą/metro ar tramvajų, nes galiausiai netoli trąsos pamatėm viešojo transporto stotį. Tranzavom pakankamai prastoj vietoj, bet už poros valandų sėdėjom smagaus vaikinuko mašinoj. Jis – muzikantas, groja regį, kaip tik važiavo į kažkokios grupės koncertą, tačiau į siūlymą nukeliaut paklausyt koncerto kartu atsakėm neigiamai – įspūdžių buvo ir taip daug ir norėjom kuo greičiau traukt namo. Jis mus išleido degalinėj. Tik pradėję tranzuot buvom pasveikinti lietaus. Todėl glaudėmės po degalinės stogu. Pravažiavo mašinos, tačiau gan atokioje degalinėje dviejų nepažįstamų niekas nenorėjo priimti į mašiną. Mūsų entuziazmas išblėso. Po kelesdešimties minučių į degalinę pėsčiomis atėjo dar vienas tranzuotojas. Jis- čekas, gyvena Lybriece – pramoniniame Čekijos mieste netoli Lenkijos sienos. Kadangi pasakėme, kad teikiam pirmenybę tranzuot jam, nes jo namai jau netoli, be to, jis keliauja iš Norvegijos ir ten praleido tris mėnesius, po pusvalanduko jis sutranzuoja visiems trims mašiną iki jo namų bei pasiūlo apsistoti nakčiai pas jį. Mes apsidžiaugiam, nes stogas virš galvos bei dušas tikrai nepakenktų, o ką jau šnekėti apie šiltą maistą, čekišką alų ir smagius pokalbius prie stalo. Smagu.
Kitą dieną (2005.08.22) šeimą įduoda po lauknešėlį ir išlydi mus. Viliamės greit pasiekt Lenkiją, tačiau iš Lybrieco į Lenkiją buvo dvi trąsos, todėl mėtėmės nuo vienos prie kitos ir ilgas valandas mes nieko nepešėm. Bet galiausiai apsistojom ties viena iš jų ir per 2 mašinas pasistūmėjom šiek tiek už Lenkijos sienos. Tada šioks toks tranzavimo štilis ir paskui jau sėdėjom smagioje mašinytėje iki Vroclavo. Vairuotojai pasiūlė atsiminti Amsterdamą dar kartą ir šiaip buvo gan mieli. Vos išlipę nupėdinom kelias dešimtis metrų ir smigom laukymėj. (2005.08.23) Kitą rytą labai keistai į mus žiūrėjo turistai, nes mes susivėlę su didelėm kuprinėm išlindom iš krūmų ir nupėdinom palei plentą. Pavinguriavom Lenkjos plentu ir susistabdėm mašiną, kuri pervežė mus per patį miestą. Galiausiai pasigavom dar vieną mašiniuką, kurio vairuotojas gerai žinojo Vilnių, nes dažnai ten lankosi. Pavalgydino mus ir išleido ant greitkelio. Lenkija tik tuom ir smagi, kad nedraudžiama tranzuot ant kelio. Po keliolokos minučių jau sėdėjom lietuvaičio fūroje, kuri riedėjo link Lietuvos. Naktį pasiekėm ir pasienį, paragavom lietuviško alaus, pavalgėm lietuviškų pusfabrikačių bei nusprendėm nemiegot, o tranzuot. Deja tai nebuvo pats geriausias sumanymas, nes nuo nuovargio linko kojos ir brėkštant vistiek nusprendėm eit numigt. Tik įsidienojus nusprendėm keltis, po kelių valandų prigriebėm fūristą iki Kauno, o nuo Kauno per penkias minutes įsigavom į mašiną pakeliui į Vilnių. Kagi už kelių dienų pradėsių studijavimą arba studentavimą. Palinkėkite sėkmės, nes aš jums jos linkiu.
P.s.Šiaip aplankėm kiekybiškai daug, tačiau kokybė buvo labai nekokia. Šiaip patarčiau neužsibrėžt aplankyt daug, nes labai daug laiko teks praleisti kelyje, o pamatyt išties nedaug. Reliai per visą kelionę pasibuvom normaliai tik Roskildėj bei Amsterdame. Žinoma, kad skandinavijos gamtos teko pamatyti, tačiau nemanau, akd sostines aplankiau, reikės ateitį keliaut ten. Tačiau dabar planai kitais metais pasiekt Ispaniją.