Nyderlandai: Olandija, vasaros pradžia

Olandija – šalis, apie kurią daug girdėta, skaityta, matyta televizijos reportažuose. Iš visos tos informacijos buvo susiformavęs tam tikras jos įvaizdis, bet lankytis dar neteko, todėl buvo smalsu pamatyti, kaip yra iš tikrųjų.
Pradžioje vykti planavau sausuma, įprastiniu tiesiausiu keliu, tačiau, pasidomėjus keltais, paaiškėjo, kad yra galimybė už palankią kainą plaukti keltu iš Klaipėdos į Kylį. Tiesa, bilietus su nuolaida reikia pirkti gerokai iš anksto (jų buvo ribotas kiekis), vėliau negalima keisti datos, keleivių sąrašo, grąžinti bilietus, tačiau viskas susiklostė sėkmingai. Tokiu būdu Vokietijoje galima atsirasti normaliai išsimiegojus, o ne praleidus didelę dalį paros už vairo. Be to, atsirado proga pamatyti šiaurinės Vokietijos miestus – Hamburgą, Brėmeną ir pasirinkti įdomesnį maršrutą Olandijoje.

Kylyje atsiradome pavakare. Taupant, laiką nakvynė buvo numatyta kempinge pusiaukelėje link Hamburgo, bet, privažiavus kempingą, radome nuleistą šlagbaumą ir užrakintas registratūros duris – nemėgsta vokiečiai dirbti vakare, o dar savaitgaliais. Paskambinus nurodytu telefonu, kuris buvo paliktas ant durų, paaiškėjo, kad šeimininkas su mielu noru ateitų ir mus įleistų, bet šiuo metu yra toli… Nieko kito neliko, kaip važiuoti toliau. Laimė, kad prie pat Hamburgo yra dar kempingų, viename jų ir apsistojome bet taip pat nedaug betrūko, kad rastume uždarytus vartus.
Pusė kitos dienos buvo skirta susipažinti su Hamburgu. Iš anksto žinojau, kad mieste organizuojamos nemokamos ekskursijos. Tam tikroje vietoje, nurodytu laiku susirenka norintys dalyvauti žmonės ir vadovas vedžioja po miestą (Sandeman‘s New Europe Tours). Beveik dviejų valandų pasivaikščiojimas po miesto centrą, klausantis pasakojimo, tikrai patiko. Patys savarankiškai tikrai nebūtume tiek pamatę ir sužinoję. Tiesa, po visko, ekskursijos vadovė paprašė paaukoti, jei patiko. Bet mokėti tikrai nebuvo privaloma, o tų kelių eurų, kuriuos daviau, visiškai nebuvo gaila už kokybišką paslaugą.

Antroje dienos pusėje atsidūrėme Brėmeno kempinge. Kempingas labai šiuolaikiškai įrengtas, nebrangus, miesto pakraštyje. Todėl, įsikūrę, link miesto centro važiavome mašina. Klausimas, ar nereikėjo pasinaudoti miesto transportu, nes, beieškant nemokamos stovėjimo vietos, sugaišau nemažai laiko, jau artėjo vakaras ir trumpėjo miesto apžiūrėjimui likęs laikas.

Kitą dieną iš pat ryto šalutiniais keliais patraukėme Olandijos link. Pirmasis tikslas buvo tvirtovė Bourtange, esanti visai prie pat sienos (toliau pavadinimus rašysiu taip, kaip rašomi originaliai, nes lietuviškų atitikmenų ne visiems žinau, o ir dėl vertimo esu negarantuotas). Tvirtovė apsupta net trimis eilėmis žvaigždės formos griovių su vandeniu, viskas puikiai restauruota. Tvirtovės viduje, kas buvo gana netikėta, radome mažą, jaukų miestelį. Labai malonūs pirmi vaizdai Olandijoje, įskaitant ir pirmą vėjo malūną.

Maršrutas toliau vedė link Gröningen pro Emmen, Odoorn, Borger. Per vietoves, kuriose yra išlikę senųjų gyvenviečių liekanų ir megalitų, vadinamų hunų kapais (kulto, ar astronominės paskirties akmenys). Kadangi panašių dalykų jau buvome matę Bretanėje, tik daug didesniu mąstu, todėl šie didelio įspūdžio nepadarė, bet trumpam stabtelėti keliose vietose buvo verta. Taip pat apžiūrėjome įrenginėjamą ekspoziciją po atviru dangumi apie priešistorinių žmonių gyvenvietę

Į Gröningen atvykome nevėlai, kempingas taip pat miesto teritorijoje, parke, keleto kilometrų atstumu nuo centro. Privažiavimo kelias, nurodytas aprašymuose, pasirodo, jau atiduotas dviratininkams, todėl teko sukti ratus ir klausinėti, kol suradome kitą privažiavimą automobiliams. Kempingas prie pat upelio, bestatant palapinę tuoj prisistatė antys, naktį tos pačios antys ištampė po pievą maišelyje paliktas šiukšles. Pasidairyti po miestą ėjome pėsčiomis. Pirmas didesnis miestas, iš karto nustebino dviračių gausa. Vyko pirmosios futbolo čempionato rungtynės, dalyvaujant olandams, visas miestas ūžė, visur oranžinės spalvos.

Iš ryto patraukėme per šiaurinę Olandijos dalį per miestelius, apie kuriuos buvau pasiskaitęs, kad verta juos pamatyti. Aplinkui lygumos, kanalai. Paviršutiniškai susipažinome su Drachten, Sneek, Hindeloopen, Workum, Makkum. Šios dienos galutinis tikslas buvo apsistoti Alkmar‘e dviems-trims nakvynėms. Neįtikėtina, kad greitkelis tarp dviejų vandenų – Wadenzee ir Ijsselmeer nutiestas dirbtiniu pylimu. Neveltui apžvalgos aikštelėje kelio viduryje yra paminklas dambos statytojams.

Alkmar‘as, ir ne jis vienas garsėja sūrių turgumis. Nors buvo ne turgaus diena, bet sūrių mieste netrūko. Iš Alkmar‘o surengėme vieną išvyką link vidinės gėlos jūros – į Edam, Volendam ir Marken. Marken įsikūręs pusiasalyje, kuris prieš pastatant pylimus buvo sala. Miestelis atitinka maždaug lietuviškas Rumšiškes – savotiškas liaudies buities muziejus. Nuvažiavus tereikia užsimokėti už mašinos stovėjimą ir galima maloniai praleisti laiką.

Kita išvyka buvo link Šiaurės jūros – į kurortinius miestelius Egmond aan Zee, Bergen, Schoorl, Groet. Privažiuoti galima prie pat pliažo, namai ant jūros kranto, bet per kopas takai aptverti iš abiejų pusių. Po mišką galima smagiai pasivaikščioti prie Groet miestelio. Vaizdai svotiški, kažkiek primenantys Neringą.

Kitos dienos rytą patraukėme Amsterdamo link, su sustojimu Zaanse Schans. Tai taip pat etnografinis muziejus po atviru dangumi, esantis šalia Amsterdamo, panašu, kad privalomas visoms organizuotų turistų ekskursijoms. Gal būt todėl šis objektas atsirado ir mūsų planuose, bet, žiūrint atgal, jį tikrai galima buvo praleisti. Daug žmonių, labai brangi stovėjimo aikštelė, viduje visi objektai mokami papildomai ir iš esmės nieko naujo tam, kas ruošiasi keliauti po Olandiją plačiau, o neapsiriboja tik Amsterdamu.
Sostinėje yra keli kempingai. Mes pasirinkome Vliegenbos, nes iš jo galima pasiekti miesto centrą nesinaudojant mokamu transportu. Nuo kempingo iki kelto per kanalą – apie 15-20min pėsčiomis, o keltas kelia nemokamai (kadangi tiltą statyti per brangu, o mašinoms skirtas tunelis). Kitoje pusėje keleiviai išleidžiami prie centrinės stoties, iš kur keliai atviri į visas puses bet kokiu transportu. Apie Amsterdama tur būt jau yra prirašyta pakankamai daug, todėl tik keletas nuotraukų. Galima sakyti, kad labai paviršutiniškai susipažinti su miestu trijų dienų pakako. Nors, jei būtume nusprendę apsilankyti kokiuose nors muziejuose, ar pan., tikrai būtų buvę mažokai. Mes apsiribojome apžvalgine ekskursija po miestą, pasiplaukiojimu kanalais ir pasivaikščiojimais po įvairius rajonus su turisto gidu rankose. Miesto centre nepatarčiau važinėti mašina, labai apkrautos gatvės, praktiškai visur karaliauja dviračiai, ribotos parkavimo galimybės. Nors pats save galiu priskirti prie aktyvių dviratininkų, bet Amsterdame, mano akimis žiūrint, dviratininkams per daug leidžiama.

Kadangi atstumas nedidelis, iki netoliese esančio Harlem‘o vykome traukiniu, manau, kad gavosi paprasčiau ir greičiau, negu su mašina. Harlem‘as taip pat gražus senovinis miestas, labai įspūdinga katedra, vertas apsilankymo.

Po trijų nakvynių Amsterdame toliau laukė kelias į Delft‘ą, tačiau pakeliui dar sustojome kelioms valandoms Leidene. Bendras miesto vaizdas taip pat labai geras. Gaila, kad per mažai laiko visur suspėti.

Iš aprašymų žinojau, kad Delft‘as garsėja savo mėlynai dekoruotu porcelianu, kanaluose žydinčiomis lelijomis ir apskritai savo jaukumu. Savo akimis pamačius, su visu tuo belieka tik sutikti.

Delft‘e taip pat apsistojome trims nakvynėms kempinge. Leidome mašinai pailsėti ir norėdami patirti kitokių įspūdžių, iki sostinės DenHaag ir kurorto Scheveningen, prie jūros vykome vietinio susisiekimo tramvajumi. Tramvajumi važiuojant papildomai galima pamatyti kitokių miesto vaizdų, be to – privažiuoti prie pat jūros Scheveningen centre. Iš vaizdų Scheveningen‘e galima spręsti,kad tai turtingas, didelis kurortinis miestas, mūsiškis atitikmuo gal galėtų būti Palanga. Iš Scheveningen‘o iki DenHaag ėjome keletą kilometrų pėsčiomis, per parką ir panašaus tipo gražias vietoves.

Sostinė, matyt, atitinka savo pavadinimą, nes miestas iš kitų aplankytų Olandijoje išsiskiria ne tik senovine, bet taip pat šiuolaikine architektūra. Verta pamatyti vieną iš alėjų, paverstą skulptūrų galerija, karalių rūmus, tarptautinio teismo rūmus. Kaip ir daugelis kitų, miestas buvo vertas daugiau dėmesio, negu galėjome jam skirti

Paliekame Delft‘ą ir trumpai stabtelėję Schiedam‘e pamatyti aukščiausio, kaip rašoma, pasaulyje vėjo malūno, sukame link Dordrecht‘o – vieno seniausių Olandijos miestų. Kaip ir visos kelionės metu visur lydi futbolo čempionato aktualijos ir olandų oranžinio atspalvio patriotizmas, čia ištryškęs net fontano čiurkšlėmis.

Nakvynė numatyta Utrecht‘e, bet prieš tai laukia dar viena iš Olandijos vizitinių kortelių ir privalomų objektų – Kinderdijk‘o vėjo malūnai. Tikrai įspūdinga vieta, ir nors daug kartų matyta per įvairias informavimo priemones, verta užsukti ir pamatyti natūroje. Idiliškas peizažas, turbūt tokią Olandiją daugumas, jos nemačiusių ir įsivaizduoja. Aš – ne išimtis.

Pakeliui link Utrecht‘o dar vienas sustojimas Gouda‘oje. Kaip ir daugumoje matytų nedidelių miestų, labai gražus senamiestis su įprastais svarstyklių namais šalia rotušės.

Į Utrecht‘ą atvykstame nevėlai (gerai, kad čia maži atstumai tarp miestų ir puikus kelių tinklas), todėl dar lieka laiko bent prabėgomis išoriškai apžiūrėti miestą. Centrinėje dalyje abiejose pusėse kanalo,(ar upės) įrengta daugybė kavinių. Aplinka išsiskiria jaukumu, ko Olandijoje šiaip jau tikrai netrūksta.

Ryte pajudėjome link De Hoge Veluwe parko. Tai didžiausias parkas Olandijoje, jame galima pamatyti labai įvairių gamtiniu požiūriu vaizdų – nuo brandaus miško iki plikų smėlio kopų, kaip pajūryje. Dar vienas dalykas, kuo parkas pasižymi, tai gausybė baltų dviračių, kuriais, nusipirkus bilietą galima laisvai naudotis (priešingu atveju, pėsčiomis didžiulės teritorijos neįmanoma būtų apeiti). Be gamtos, parko teritorijoje šiuolaikiniuose pastatuose įsikūręs garsus Kröller-Müller muziejus. Neįtikėtina miško viduryje užtikti tokį kiekį pasaulinio garso dailininkų kūrinių. Taip pat muziejui priklauso dideliame plote išsidėstyta šiuolaikinių skulptūrų ekspozicija. Parkui apžiūrėti patartina skirti visą dieną, nors viską aprėpti tiek laiko neužteks.

Deja, kelionei skirtas laikas atėjo prie pabaigos. Paskutiniai sustojimai Olandijoje buvo Zutphen, Hengelo ir Enschede – pasienio mieste.

Kad nelėkti vien tik greitkeliais, pakeliui į namus šiek tiek laiko skyrėme Vokietijos miestams Münster‘iui ir Hildesheim‘ui. Münster‘is domino šiaip, kaip gražus senas miestas pakeliui, kuriame neteko lankytis, o Hildesheim‘as – į Unesco paveldo sąrašus įtraukta katedra ir senamiesčiu. Tiesa, katedroje tuo metu vyko kažkoks koncertas ir patekti į vidų nepavyko, bet pačiame senamiestyje yra daug išskirtinai gražių pastatų.

Aišku, pakeliui galima buvo rasti ir daugiau nematytų lankytinų vietų, bet atostogų laikas – ribotas. Prieš paskutinę nakvynę šalia Frankfurto prie Oderio liko pusdienis, kurį praleidome Potsdame. Labiausiai domino Sanssouci pilis ir parkas, bet įžymybės paliko dvejopą įspūdį. Iš vienos pusės viskas labai didinga ir prabangu, bet toks vaizdas tik iš tolo. Priėjus arčiau matyti, kad daug kas yra likę taip, kaip buvo dar VDR laikais ir prašosi atnaujinimo. Vyksta restauracijos darbai, tvarkoma, sunku net įsivaizduoti, kiek milijonų tam išleista, ir kiek dar reikės. Bet vokiečiai turtingi – mieste visu gražumu puikuojasi baigiama naujai atstatyti miesto pilis, kur įskurs dabartinis Landtagas – Brandenburgo žemės parlamentas.

Apibendrinant galėčiau pasakyti, (subjektyviai žinoma), kad dvi savaitės susipažinimui su Olandija yra mažoka, bet, turint išankstinį planą, galima pamatyti daug. Šalis gana brangi. Nemokamų „pramogų“, įskaitant mašinos parkavimą, beveik nepasitaikė, bet mūsų eiliniam turistui, (kokiu laikau ir save) taupant yra įkandama. Nakvynės galimybės kempinguose – praktiškai neribotos, nes jų yra apie 1500. Vasaros pradžioje, birželio mėnesį galima tikėtis ir labai nemalonaus oro.
Tai tiek labai trumpai. Apie daugumą matytų vietų galima būtų papasakoti žymiai daugiau, bet sugebėjimai riboti. Jei ką nors sudomintų detalesnė informacija, mielai galėčiau pasidalinti.