Nyderlandai: Olandija ir gėlių paradas

Pamatyti šią pavasarinę šventę svajojau jau seniai, tačiau vis neradau bendraminčių, kuriems gėlės patiktų taip, kad galėtų pusdienį tarp jų vaikščioti ir nebambėti, kad atsibodo. Mano šeimos vyriška dauguma į tokį pasiūlymą sureagavo skeptiškai, juo labiau, kad Amsterdame jau buvo. Tačiau, kaip visada, aplankęs vien sostinę negali susidaryti vaizdo apie šalį, o pamatyti norėjosi, todėl gėlių paradas buvo labai gera proga nors šiek tiek pakeliauti po Olandiją.
Draugų pasiūlymas kartu važiuoti užklupo finansiškai labai nepalankiu metu, bet atsisakyti senos svajonės jau nebegalėjau. Liko tik nuspręsti kaip tai padaryti kuo pigiau. Ar su Ryanair skristi iki Briuselio ir nuomotis mašiną, ar važiuoti kemperiu. Išgirdus paskutinį žodį vyrų akys tik sublizgėjo ir jau kitą dieną buvo surastas draugas, kuris seną kemperiuką kaip saviem už simbolinį 50 lt./dienai išnuomos. Tualeto ir dušo nėra, bet keturių miegamų vietų ir virtuvėlės mums pilnai pakanka. Jei būtumėm pasirinkę lėktuvą- šiemet parado būtumėm nepamatę, nes lėktuvai dėl vulkano padarinių tuo metu neskraidė 🙁
Ketvirtadienį ryte dar sulakstom į darbus, pasirodom kam reikia 🙂 ir jau pirmą valandą išvažiuojam. Paradas šeštadienį, o mūsų kemperiukas daugiau 90 km/val. neina. Antradienį reikia grįžti, vadinasi Olandijai turim 2 paras, o lankytinų vietų gal savaitei. Ką gi, reiškia kelionė bus intensyvi, bet mes prie tokių įpratę.

O maršrutas gavosi toks: Amersfoort – Gouda – Rotterdam – Delft – Keukenhof parkas ir gėlių paradas – Amsterdam – Volendam – Marken – Zaanse Schans

Prie Berlyno paryčiais pamiegoję 4-5 val., penktadienį vakare jau vaikščiojam tuštutėlėmis Amersfoort miesto gatvėmis. Žmonės, tikriausiai, kaip visur, savaitgaliui išsivažinėję į sodybas , ypač kai oras toks vasariškai šiltas. O miestelio centras toks nedidelis ir labai simpatiškas, su pilies ar miesto sienos likučiais, kanalais, su į vandenį svyrančiais magnolijų žiedais ir juose rymančiomis gervėmis. Tiesa, žmonių po to visgi radome- jie visi centrinėje miesto aikštėje sėdėjo lauko kavinėse ir gėrė alų.

Sekantis miestas – Gouda. Iš tikrųjų tiek ten to ir miesto- viena didelė aikštė su pasikraipiusiais vienas prie kito prisiglaudusiais namukais ir vidury- fantastiško grožio miesto rotušė su daugybe raudonų langinių, dar kelios bažnyčios ir, aišku, kanalai.

Net jei ir visai mažai turite laiko, šitą aikštę būtinai aplankykite. Beje, netoli centro yra parkingas, kuriame galima nakvoti su kemperiais. Dušo nėra, bet šioks toks tualetas ir lauko staliukai, net žaidimų aikštelė vaikams įrengta.
Šiaip vietų nakvynei rasti labai sunku- čia ne Vokietija. Net naktį veikiančių benzino kolonėlių nedaug matėme.
Nors jau visai sutemo, nutarėm išnaudoti tą privalumą, kad lovas vežiojamės su savimi ir pamatyti jau mano ,,palaidotą” mintį (galvojau tikrai jau nebespėsim) – Rotterdamo įžymybę- namus – kubus. Kai įvažiavom į šitą didžiulį miestą, pagalvojau, kad rasti čia vienintelį namą- tai panašiai kaip ieškoti adatos šieno kupetoj. Žinojau tik gatvės pavadinimą, o dar ta ,,Onutė” ( taip vadinom GPS-ą ) pradėjo kaprizintis ir kelią rodyti tik laikoma ant rankų, bet nervinausi tik aš viena, o kiti atsipūtę visą kelią linksminosi ir net nežinojo ko aš čia per tuos langus ieškau. Ir aišku, kaip kartais tokiais beviltiškais atvejais būna, mes juos radom. Tikrai įspūdingas statinys – tie butai gyvenami ir dieną į kažkurį galima užeiti ir už 6 eurus apžiūrėti. Sunku įsivaizduoti kaip ten viskas viduje, nes sienos pasvirusios, o per vieną iš jų langą matėsi žmogaus kojos. Tie namai gražiai apšviesti, bet tokias nuotraukas jau reikia mokėti fotografuoti 🙁

Dar pervažiavom per du gražius tiltus ir po bevaisių paieškų rasti padoresnę vietą, stojam kažkokioj apšnerkštoje aikštelėje, kurioje visą naktį veikia kažkoks hamburgerių ,,draivas”, nakvynei. Esam per daug pavargę, kad trukdytų visą naktį šalia vykstantis veiksmas : atvažiuoja – nusiperka – valgo – šlapinasi ant pievelės – išvažiuoja. Svarbu netriukšmauja ir į vidų nelenda .
Ryte pažadina saulutė. Šiaip Olandijoje dažni lietūs ir tokią šventę, kaip gėlių paradas, kur visas veiksmas vyksta po atviru dangumi, lietus tikrai sugadintų. Kadangi paradą žadam žiūrėti prie Lisse miestelio, o jis ten bus apie 15 val., tai turim pakankamai laiko dar vienam įdomiam Olandijos miestui- Delftui. Prieš kelionę naršydama internete radau įdomių dalykų. Pasirodo, tokių pasvirusių bokštų kaip Pizos yra nemažai. Kai kurių iš jų pasvirimo kampas net didesnis, nors turistų dėmesio susilaukia tik pirmasis. Olandijoj tokių yra net trys, vienas iš jų – Delfte. Šis miestelis mums labai patiko. Nežinau ar tai vyksta tik šeštadieniais, bet senamiesčio gatvelėse šurmuliavo sendaikčių turgeliai, centrinėje aikštėje visą tą laiką skambėjo varpų muzika. Senienų mėgėjai iš ten tikrai negrįžtų tuščiomis, kainos pasirodė tikrai nedidelės, pavyzdžiui raižyto ąžuolo kabyklą draugai nusipirko už 7 eur., senoviniai spalvoto stiklo kalėdiniai žaisliukai eglutei- po 2-3 eurus. Pardavėjai šypsosi, bendrauja – toks vaizdas, kad ta prekyba tik proga miestelėnams susitikti.

Ir pagaliau pagrindinis objektas – bokštas. Jis tikrai labai pasviręs ir gyvai matant tas įspūdis didesnis negu nuotraukose matosi. Nežinau jo priešistorės, bet manau, kad čia statybos klaidos, nes iki pusės jis kreivėja, o viršus lyg bandytas tiesinti.

Kažkaip iš ten net gaila buvo išvažiuoti, su malonumu dar būtumėm pasėdėję lauko kavinukėje saulei šviečiant, varpams skambinant linksmas klasikines melodijas. Bet reikia skubėt į pagrindinį šios dienos renginį, tuo labiau, kad ten, kur vyks eisena – visur mašinų kamščiai.
Gėlių paradas vingiuoja per nedidelius miestelius nuo Nordvijko iki Harlemo apie 40 km. Iš tikrųjų tikėjausi prastesnio reginio, nes matytose nuotraukose viskas kukliau atrodė. Tačiau gyvai visai kitaip matosi. Ir tas kiekis žiedų panaudotų skulptūroms sukurti ir įdėtas žmonių darbas tikrai sužavėjo. Parado dalyviai tuose papuoštuose automobiliuose mojavo, šoko, grojo, nors jau karštyje praleido taip ne vieną valandą ir tikriausiai buvo pavargę, bet sugebėjo palaikyti šventišką nuotaiką.

Galbūt dėl lėktuvų krizės jų buvo mažiau, bet mums tas 1,5 val. neprailgo ir tikrai patiko. Patiko ir vyrams, nors po to prisipažino, kad į kelionę sugundė važiavimas kemperiu, o ne paradas. Ir nebuvo tiek daug žiūrovų, kad negalėtum matyti, nors buvom pačioje masiškiausioje atkarpoje- prie sekančios, ne mažiau įspūdingos vietos – Keukenhof parko, kuriame kasmet susodinama milijonai svogūnėlių didžiuliame parke.

Uždaruose paviljonuose, po stilizuotais balerinų sijonėliais, demonstruojamos naujos svogūninių gėlių veislės. Lauke – ,,jūra” žiedų, tarp kurių skoningai įkomponuotos skulptūros, poilsio vietos, už kiekvieno posūkio ar kalvos atsiveria vis nauji gėlių raštai ir kompozicijos.

Na, parkas tiesiog nuostabus.

Kas yra sodinęs ir prižiūrėjęs tokias gėles, gali įsivaizduoti kiek darbo ten įdėta, ir nė vieno nuvytusio žiedelio, nei pageltusio lapelio- viskas nukarpyta, suderinta, vieni jau nužydėję, kiti dar tik pražys, nes parkas veikia apie 2 mėn. ir visą tą laiką turi būti patrauklus lankytojams. Bilietas kainuoja 14 eur. ir jei žadate ten lankytis parado dieną, geriau nusipirkti jį internetu ( jis galioja bet kuriai dienai ), kad nereikėtų stovėti eilėse.

Dar vienas ne mažiau įspūdingas reginys – didžiuliai tulpių ir hiacintų laukai.

Prieš porą metų tokiu laiku skridau virš Olandijos lėktuvu- vaizdas tų spalvotų laukų- fantastinis.

Ir paskutinis dienos taškas – Amsterdamas. Kadangi tik vienas jame nebuvęs, skyrėm tam porą val. vakarinio pasivaikščiojimo. Nors su kemperiu ir dar parado dieną lįsti į miestą tikra nesąmonė, buvom jau per daug pavargę, kad važiuotumėm kokiu traukinuku iš užmiesčio. Todėl negalėjom patikėti, kai netoli stoties radom vietą parkuotis. 1val.- 5 eur. Nemažai, bet ką darysi. Tačiau apsimokėti nepavyko, nes pasirodo reikia turėti kažkokią miesto kortelę, kurią pildai ar pan. Paprašėm vietinio, kad apmokėtų, o mes, sakom, jam atiduosim grynais. Tik įdėjus kortelę sugenda automatas, nebeveikė ir kitiems bandžiusiems. Tuo viskas dar nesibaigia. Abejodami ką daryt – jei parkingas tiek kainuoja, tai kokia bauda būtų palikti neapmokėjus – užtrenkiam kemperyje raktelius. Smagumėlis, – 10 val. vakaro, Amsterdamo centre, stovime prie užtrenktos mašinos. Na, vienas iš mūsų kasdien su automobiliais reikalų turi, sako: ,,eikit aš kaip nors atidarysiu, tik reikia atsuktuvo”. Nubėgam į viešbutį atsuktuvo ir per pusvalandį atsukę šoninį langą patenkam į vidų. Ir niekas net dėmesio nekreipė, kad ardom mašiną – kokie vokiečiai tikrai policiją būtų iškvietę. O Amsterdamas man patiko tik kai pirmą kartą jame buvau ir plaukiau kanalais laiveliu- tie pasvirę siauri namukai paliko gerus prisiminimus, o šį kartą nesužavėjo, ir ypač po aplankytų mažų jaukių miestelių, net kažkaip nublanko.
Sekmadienį lankome du turistinius pajūrio miestelius Volendamą

ir Markeną.

Nežiūrint į didelį turistų kiekį – gal dešimtadalis jų buvo iš Lietuvos 🙂 – tikrai labai gražūs, tvarkingi miesteliai. Girdėjom kaip lietuvių gidė juos pavadino Olandijos Rumšiškėmis, nors man panašiau į Nidą. Ten autentiška to krašto architektūra šiuolaikiškai sutvarkyta ir pritaikyta poilsiui pajūryje. Labai linksmai atrodo tie Markeno baltai žali dryžuoti namukai.

Pasivaikštom, išgeriam kavos, paklausom pučiamųjų orkestro…Markenas yra buvusi sala, dabar sujungta pylimu, kuriuo, aišku, nutiesti ir dviračių takai., padarytos poilsio aikštelės. Ten randame pagaliau ir dušą už 1 eur. Po pietų oras niaukiasi. Dar spėjame apžiūrėti malūnus Zaanse Schans – o kaipgi Olandija be malūnų?

Tie malūnai veikia, matėme kaip viename iš jų gaunama energija panaudojama medienai pjauti. Tik sunervino parkingo kaina: iki 1 val.-1 eur., virš 1 val.- 7 eur. Sakom, gal ne taip supratom, gal visai dienai 7 eur? Pasirodo, supratom teisingai ir 4 min. virš valandos, kainavo 6 eurus 🙂
Kadangi važiavome su savo virtuve ir maistu, tai paragauti teko tik vietinio alaus ir sūrio. Labai patiko sūris su kumino sėklosmis. Iš pradžių skonis keistokas, bet kuo daugiau valgai tuo labiau patinka. Mmmm…kaip norėčiau dabar.

Dar planavome važiuoti Afsluitdijk pylimu, bet visiškai apsiniaukus ir pradėjus lyti nutariam sukti link namų. Dar vienas keliavimo kemperiu privalumas, kad nakvynę ir kelionės eigą gali planuoti ekpromtu- važiuoji kiek gali, pavargai- stoji ir miegi, pakeitei planus- apsisukai ir važiuoji į kitą pusę, nes nelaukia joks užsakytas viešbutis. Gaila, kad jų nuoma pakankamai brangi.
O mūsų ,,nuotykiai” dar nesibaigia. Likus 200 km. iki Lietuvos , Ostrolekoje, užsidega elektros instaliacija. Iš pradžių užgęsta ,,Onutė”, po to išsijungia valytuvai, šviesos, o tada pasipila dūmai. Gerai, kad ,,meistrą” su savim vežėmės ir jam žaibiškai sureagavus pavyko rimtesnių pasekmių išvengti.
Tai va, tokia buvo mūsų išvyka į Olandiją. Trumpa, bet turininga. Ir be reikalo turistų pamiršta. Ten savaitei tikrai yra ką veikti, o jei neįsivaizduojate atostogų be dviračio, tai jums ten tikrai patiks.