Jau keleri metai su vyru svajojome apie žiemos atostogas kalnuose. Mūsų vaikai – dvylikametis Lukas ir aštuonmetė Emilija dar niekada nebuvo tikrose slidinėjimo trasose, todėl nusprendėme šią žiemą – slidinėjimas Prancūzijoje! Prie mūsų prisijungė mūsų geri draugai – Jurgita ir Mantas su savo sūnumi Dovydu, tad susidarė nedidelė, linksma kompanija.
Pasirinkome Val d’Isère – vieną garsiausių slidinėjimo kurortų Prancūzijos Alpėse. Sausio pradžia – puikus laikas: šventinis šurmulys jau aprimęs, o sniego – daugiau nei pakankamai. Skridome į Ženevą, iš ten išsinuomotu mikroautobusu pasiekėme kurortą. Kelias per kalnus buvo įspūdingas – vingiai, baltos viršūnės ir žiemiškai žavūs kaimeliai pakelėje.
Apsistojome jaukiame apartamentų tipo viešbutyje su židiniu ir vaizdu į kalnus. Jau pirmą vakarą, vos įsikūrę, pasidarėme fondiu vakarienę – vietinėje parduotuvėje nusipirkome sūrio mišinių, duonos, vyno. Vaikai džiaugėsi sniegu kieme, mes – šiluma ir geru vynu.
Kitą rytą prasidėjo tikras nuotykis – išsinuomavome įrangą, visi (net ir mes su vyru, nors slidinėti mokam) prisiregistravom prie instruktorių, nes norėjom atnaujinti įgūdžius. Vaikams – pirmas kartas ant slidžių, bet instruktoriai buvo nuostabūs. Lukas po kelių valandų jau lėkė žaliomis trasomis, o Emilija su kitais vaikais mokėsi pagrindų per žaidimus.
Mes su draugais per tas kelias dienas „išvaikščiojome“ visą Espace Killy slidinėjimo zoną – nuo Val d’Isère iki Tignes. Vaizdai tiesiog kvapą gniaužiantys – saulėtą dieną nuo viršūnių matėsi begalinės baltos platybės, o viena diena net patekom į pūgą, kas tapo visos savaitės juokų objektu – vis ieškojom vienas kito tarp besisukančio sniego.
Vieną dieną paėmėm pertrauką nuo slidinėjimo ir nuėjome pasivaikščioti po patį Val d’Isère miestelį. Jis – kaip iš atviruko: akmeniniai nameliai, medinės balkonų detalės, kalėdinės girliandos vis dar švietė virš gatvių, o ore tvyrojo karšto vyno ir šviežiai keptų kruasanų kvapas. Aplankėm vietinę bažnyčią, užsukom į sūrių krautuvėlę – grįžom su pilnu krepšiu vietinių skanėstų.
Vaikams labiausiai patiko vakarai: po slidinėjimo – baseinas su šildomu vandeniu po atviru dangumi. Emilija vis juokėsi, kad maudosi „po žvaigždėm, bet sniege“. O suaugusiems – sauna, karštas vynas ir šiltos pokalbių valandos prie židinio.
Viena įspūdingiausių patirčių buvo vakarienė kalnų namelyje, į kurį mus nuvežė sniego rogių traukiamu transportu – tarsi filme. Vakarienė buvo tikra Alpių puota: tartiflette, sūriai, dešros, naminė obuolių pyrago porcija, didesnė nei vaiko galva. Ir muzika – vietinis muzikantas grojo akordeonu, o mes dainavom kartu (nors prancūziškai nelabai mokam, bet bandėm!).
Paskutinę dieną sėdėjome visi prie lango, gėrėme kavą ir žiūrėjome, kaip sniegas tyliai krenta ant kalnų viršūnių. Niekas nenorėjo išvažiuoti – net vaikai tyliai klausė, ar galėtume dar pasilikti bent porai dienų.
Kelionė į Val d’Isère, Prancūzija, tapo viena įsimintiniausių mūsų šeimos žiemos patirčių. Buvo visko – juoko, sporto, šiek tiek iššūkių (ypač kai pametėm vieną pirštinę keltuve), bet svarbiausia – daug laiko kartu. Kalnai mus suartino, pripildė energijos ir leido pailsėti ne tik kūnui, bet ir galvai. Jau planuojame, kad gal kitąmet sugrįšime – arba vėl į Prancūziją, arba gal išbandysime Italijos Dolomitus.
79tieji