Nuostabioji Portugalija

Savo kelionę pradedame 2016 metų rugsėjo 12 dieną iš Paryžiaus, kur prieš tai praleidome dvi nuostabias dienas. Portugalijoje buvo suplanuota ir aktyvaus laiko, susipažįstant su lankytinomis vietomis, ir poilsio prie vandens. Kelionę pradėję Porto mieste rugsėjo 12 dieną, rugsėjo 24 dienos ankstyvų rytą išskridome iš Faro oro uosto namo per Paryžių. Keliavome dviese, tai buvo mūsų medaus „mėnuo“, kuris susidėjo iš 5 dienų Čekijoje/Vokietijoje iš karto po vestuvių ir kelionės į Paryžių/Portugaliją po dviejų mėnesių. Apibendrinant kelionę – tikrai įspūdinga, turininga ir įsimenanti.

1 diena

Apie 17 h nusileidome Porto oro uoste ir suradę metro patraukėme į miestą ieškoti iš anksto užsakytos nakvynės vietos. Porte turėjome 3 naktis. Nakvynės vieta buvo pusėtina, netoli nuo centro, su vieta automobiliui, netoli parduotuvėlės, kavinės. Kambarys teko pusrūsyje, bet su didele, plačia, apvalia lova (ir veidrodžiu virš jos, nemačiau dar taip).  Pasidėję daiktus patraukėme į miestą pradėti pažintį su Portugalija ir Portu. Pirma mintis po pasivaikščiojimo – koks keistas ir neįprastas miestas, dar nebuvome tokio matę. Žavus, jaukus, spalvingas ir nepaprastas. Aplankėme žymiąją Sao Bento stotį su azulejomis (mėlyna ir balta spalva tapytos plytelės, kurios puošia daugumos lankytinų objektų išorės ir vidaus sienas), pavaikščiojome po centrą, pažvelgėme į miestą ir Douro upę iš aukštai. Po ilgos dienos gana greitai kritome į lovas.

2 diena

                Ši diena skirta tik Porto miestui. Miestą tyrinėti pradėjome nuo tų pačių vietų, kurias jau matėme vakar temstant. Pavaikščiojome po jų žymiąsias bažnyčias, siauras gatveles, visokių formų ir spalvų namus. 

Porte suradome ir aplankėme Hario Poterio filmus primenantį Livraria Lello knygyną, kurio interjeras tikrai labai žavi, gaila, kad pats knygynas gana mažytis, o žmonių jame labai daug. 

Po kurio laiko pasiekėme Douro upę. Ten papietavę ir pailsėję patraukėme į kitą upės pusę, kuri dar lyg ir Portas, bet jau kitu pavadinimu Vila Nova de Gaia. Šioje upės pusėję įsikūrę daugybė vyno rūsių, kuriuose galima degustuoti porto vyną (saldus ir stiprus vynas gaminamas ir brandinamas Porto regione) ar tiesiog pailsėti ir pasigėrėti Porto vaizdais iš kitos upės pusės. Čia eilinį kartą mus ištiko mini nelaimė, nes iš rankų iškrito fotoaparatas ir pradėjo nebefokusuoti. Nuo tada teko fokusuoti rankiniu būdu, kas kiek prailgino laiką prie kiekvieno objekto ir sumažino nuotraukų kiekį, bet per pora vakarų viešbutyje su dilde fotoaparatą praardėme ir sutaisėme, veikė vėl beveik kaip naujas. Fotoaparato kritimas pagadino nuotaiką ir Portas vaikštant nebeatrodė toks gražus kaip iki tol, todėl nusprendėme, kad pats laikas prisėsti pailsėti, paragauti žymiojo porto vyno. Į degustacijas eiti ir istorijų klausyti nebuvome nusiteikę tai tiesiog prisėdome vienoje iš vyninių paragauti vyno. Porto Cruz vyninėje užsisakėme 10 metų vyno, beragaujant nusprendėme pabandyti ir palyginti jį su 5 metų senumo porto vynu, o geroji padavėja mus dar pavaišino nedidele taure 15 metų senumo vyno ir užkandukais prie jo. Ką gavome mus nustebino ir nudžiugino. Vynas vienas už kitą skanesnis, skiriasi spalva, kvapas, skonis, net negalėjome patikėti, kad čia tas pats gėrimas. Jei 5 metų jis tamsiai raudonas, tai po 15 metų vynas tampa panašesnis į brendį ir savo spalva, ir skoniu. Po mini degustacijos nuotaika grįžo ir tapo dar geresnė nei buvo prieš tai. Vieningai nusprendėme, kad Porto miestas yra tiesiog nepakartojamas ir jį tikrai verta pamatyti. 

Jau vakarėjo, tad patraukėme dar pavaikščioję namo. Eidami nusipirkome butelį porto vyno ir taures jam ragauti, kurios dabar yra mūsų kelioninės taurės. 

3 diena

                Šią dieną paliksime Portą ir trauksime toliau pažindintis su Portugalija. Pirmiausia ėjome iki auto nuomos punkto, kurioje buvome iš anksto rezervavę automobilį. Rugsėjo 14 dieną auto paimame Porto mieste, o 24 dieną paliksime Faro miesto oro uoste. Gavome naujutėlaitį, gal kiek pabraižytą WV Polo, kuris mums puikiai tarnavo visos kelionės metu. Šiandien dar nakvosime Porto mieste, o ryt jau trauksime į pietus. Oras kiek apsiniaukė, bet dar nelyja todėl traukiame mano suplanuotu maršrutu iki Braga ir Guimaraes miestų. Pirma stotelė Braga ir pagrindinis objektas ten  – Bon Jesus do Monte, bet prieš tai pačiame miestelyje papusryčiaujame ir pavaikštome aplinkui, aplankome Santa Barbara sodą. 

Čia ilgai neužtrukome, pasivaikščioję važiavome iki šventyklos, kuri labiausiai mane sužavėjo daugybe laiptelių vedančių į kalną iki šventovės. Pačių laiptų kažkaip tikėjausi statesnių ar daugiau, nežinau, bet vaizdai nuo kalno atsivėrė tiesiog nuostabūs, o ir pasivaikščioti aplinkui buvo labai smagu. Kita stotelė Guimaraes. Čia planavome aplankyti X amžiaus Guimaraes pilį įtrauktą į UNESCO paveldą ir pamatyti patį miestą. Pasivaikščioję pilyje ir šalia jos patraukėme atgal į Portą, nes kažkaip diena praėjo gana greitai ir jau darėsi vėlu, o be to ir oras pradėjo bjurti. Porte prasidėjo lietus, todėl vakarą praleidome viešbutyje, planavome kitos dienos veiklas ir degustavome vietinę produkciją bei baigėme taisyti fotoaparatą.  

4 diena

Ateinančioms dviems naktims neturėjome rezervavę nakvynių, nes nežinojome kiek laiko užims visų vietų lankymas, todėl per booking.com tik radau galimus variantus visuose lankomuose miestuose su adresais. Ateinančių trijų dienų planas: Porto – Aveiro- Costa Nova – Coimbra – Tomar – Fatima – Batalha – Nazare – Alcobaca – Obidos ir pasiekti Lisaboną, kur užsakytos kitos trys naktys.  Taigi pradedame nuo pradžių ir traukiame iki Aveiro miestelio, kuris internete apibūdinamas kaip „Must see“ vieta, Portugališka Venecija ir pan. Pirmas įspūdis gal ir nieko, bet tikrai nėra taip gerai ir gražu kaip skaičiau ne viename internetiniame puslapyje. Pavaikščiojome, paragavome portugališkų pyragėlių pastel de nata. 

Paplaukioti gondolomis nesusigundėme ir patraukėme iki kito taško – Costa Nova. Šiai vietai daug laiko skirti neplanavome, tik pafotografuoti spalvotus, išskirtinai šiame kurorte dryžuotus namelius bei pirmą kartą pamatyti ir Atlanto vandenyną  iš šios Europos pusės, iki tol jau matėme Airijoje. Namukai spalvoti ir žavūs, bet miestelis gana tuščias, nuo Atlanto pučia stiprus vėjas tad ilgai negaištame ir judame toliau iki Koimbros. Nors pagal žemėlapį atstumai nėra labai dideli, bet taupydami pinigus važiavome nemokamais keliais, nes Portugalijoje jie tikrai brangūs, todėl užtrukdavome kelyje ne taip ir trumpai, bet tuo pačiu pamatėme kaip gyvena žmonės ne vien turistinėse vietose. Taip lėtu tempu pasiekėme Coimbra miestą, kuris garsiausias savo universitetu, todėl pirmiausia iki jo ir važiavome. Kalvotame mieste automobilį palikome ant vienos iš aukštų kalvų ir ėjome iki universiteto, kuriame neseniai buvo prasidėję mokslo metai. 

Studentų daug, žmonių daug. Norėjome pasivaikščioti aplinkui ir aplankyti universiteto biblioteką, tačiau dėl kažkokių priežasčių į biblioteką tą dieną patekti negalėjome, todėl nelabai supratę kodėl visi lanko Koimbrą ir taip giria ieškojome ką veikti toliau. Viena iš vietų buvusių mano sąraše – teminis parkas Portugal dos Pequenitos, nors iki darbo pabaigos buvo likę nebelabai daug laiko, bet tikėjomės, kad mus dar įleis ir neklydome, įleido ir leido būti kiek tik norime. Iš parko daug nesitikėjome, bet galų gale likome labai patenkinti ir laimingi. Tiek daug mažų namukų, pilių, bažnyčių, prie visų fotografavomės ir krykštavom kaip maži vaikai. Galų gale, nusifotografavę prie tikriausiai kiekvieno pastato, patraukėme ieškoti nakvynės vietos, kuri buvo mano sąraše. Pagal adresą surasti vietą buvo gana sunku, teko eiti siauromis gatvėmis, kurios nežadėjo daug gero, matėsi nelabai tvarkingų žmonių ir daug šiukšlių, bet radę vietą ėjome pasiklausinėti. Ieškant vieta neatrodė labai žavinti, bet iš tiesų tai buvo tikras perlas. Kambarį gavome trečiame aukšte, pastatas stovėjo tiesiai priešais Igreja de Santa Cruz bažnyčią priešais kurią tą vakarą vyko nemokamas fado vakaras. 

Puikai praleidome vakarą klausydami melodingos fado muzikos ir pamatėme kitą Coimbros pusę, kuri mums net labai patiko. Tikriausiai visai netyčia pataikėme į senamiestį ir gyvenome jame, mums čia patiko viskas, buvo galima vaikščioti ir vaikščioti, gaila, kad nežinojome to anksčiau.

5 diena

                 Ryte nusprendėme, kad negalime palikti Koimbros dar kartą po ją nepavaikščiojus, todėl neplanuotai iki pietų pravaikščiojome tomis mielomis gatvelėmis. 

Coimbra buvo mielas atradimas, kurį rekomenduoju pamatyti ir net ne dėl universiteto. Toliau traukėme link Tomar miestelio, kuris gerai žinomas dėl Convento de Cristo (aišku įtrauktas į UNESCO). Visur skaičiau, kaip čia gražu ir gerai, tikėjausi labai daug ir bijojau, kad galiu nusivilti, bet ne, čia viskas puiku. Vaikščiojome kelias valandas vis grožėdamiesi ir fotografuodami. Vėl grįžome į jau matytas vietas ir vėl fotografavome, šią vietą buvo sunku palikti, bet net ir geri dalykai turi pabaigą todėl judėjome toliau. Kita vieta – Fatima ir žymioji bažnyčia į kurią traukia viso pasaulio piligrimai, bet prieš tai trumpas sustojimas Ourem miestelyje. Ten aplankėme XV . Ourem pilį ir trumpai pasivaikščioję aplinkui traukėme toliau. Fatima – nesame labai tikintys, bet vieta nepalieka abejingų, kokios erdvės, kokie plotai. Visur jaučiasi žvakių kvapas ir tvyro kažkokia keista nuotaika. Pirkome ir mes žvakių, degėme jas kartu su kitais. Žvakės – nuo kelių centimetrų ilgio iki kelių metrų, kiti jų net neuždeginėja, bet perka glėbiais ir meta į didžiulį žvakių laužą. Kvapas, liepsnos, atmosfera – viskas taip keista. Apėjome aikštę, kurioje vienu metu telpa keliasdešimt tūkstančių maldininkų ir vėl judėjome toliau. Šiandien planuose dar pamatyti Batalha vienuolyną. Eilinį kartą aikčiojame, fotografuojame ir visiems rekomenduojame. Dar Tomar mieste pirkome jungtinį bilietą trijų UNESCO objektų lankymui: Convento de Cristo Tomare, Batalhos vienuolyno Batalhoje bei Alcobacos vienuolyną to pačio pavadinimo miestelyje. Asmeniškai man atrodo, kad mes juos žiūrėjome tam tikra prastėjimo linkme, bet visi trys buvo tikrai puikūs ir verti sugaišto laiko ir išleistų pinigų (ganėtinai brangu, bet verta). Pavaikščiojome po vienuolyną, prisifotografavome ir važiavome pasitikti saulėlydžio Nazare miestelyje, kur pagal internautus tam pati tinkamiausia vieta. Pavėlavome kokias 10 min, bet vaizdai vis dar buvo puikūs. Apibendrinus dieną – VOW tiesiog VOW. Nakvynės vietos ieškojome Alcobacos miestelyje, kur ryte planavome aplankyti dar vieną vienuolyną.

6 diena

                Išaušo dar viena puiki diena, jau šešta Portugalijoje. Lankome vienuolyną, gėrimės dar vienu puikiu objektu. Keista, bet rašant pasakojimą, jau praėjus dviems metams  po kelionės, tie objektai atrodo dar vertesni juos lankyti. Po Alcobacos važiuojam link Obidos. Čia tik atvažiavus į miestą aplankome apvalią bažnyčią – Santuário do Senhor da Pedra. 

Padarome pora nuotraukų ir važiuojame iki Obidos pilies/tvirtovės. Tai pilis apjuosta ilga, ilga gynybine siena. Pirmiausia pavaikštome po vidinį kiemelį, tada užlipame ant sienos pasidairyti iš aukščiau. 

Siena atrodo tikrai per ilga, kad ja eiti, juk karšta, bet užlipus ant sienos iš kitos pusės pasirodė, kad ji ne tokia ir ilga tad nusprendėme apeiti visą ratą. Einam, einam, o siena juk tikrai ilga ir siaura, kai kur dviems žmonėms net nėra paprasta prasilenkti, kai kur labai aukštai, todėl bijantiems aukščio irgi netinka. Galų gale mums patiko, ne dažnai gali apeiti visą gynybinę sieną, o ir vaizdai nuo jos gražūs. Atrodo jau tiek daug veikėme, bet dar gana anksti ir galvojama ką čia dar nuveikus, kur nuvažiavus. Pasiūliau aplankyti Budos sodą, keista vieta lankymui Portugalijoje, bet kodėl gi ne. Mano naujai iškeptam vyrui nelabai patiko ši pramoga, bet iš esmės buvo visai nieko, daug spalvingų objektų, skulptūrų, gaivus oras, sodas, spalvingos žuvelės. Užtrukome valandą, užkandome ir dar liko laiko, nesinorėjo jau lėkti iki Lisabonos ir vaikščioti miesto gatvėmis, todėl 19 h jau buvome Sintra miestelyje Maurų pilyje. Dar viena pilis šiandien su gynybine siena. Gana įspūdingas statinys su dar įspūdingesniais vaizdais į Sintrą ir kitas pilis šiame krašte. Saulėlydžio pasitikti vėl važiavome prie vandenyno, šį kartą Cabo da Roca – vakariausias taškas Europoje. Stiprus vėjas veliantis plaukus, nepakartojamas saulėlydis ir neaprėpiamas vandenynas prieš mus – praėjo dar viena turininga diena. Lekiam į Lisaboną, susirandame apartamentus, mašiną paliekame ant stataus, stataus kalno, kur buvo baisu, kad palikus ją nuriedės, bet užtraukę rankinį, įjungę bėgį šiaip ne taip paliekame ją mūsų laukti 2 dienas. Prausiamės ir krentame į lovas.

7 diena

                Septinta diena skirta Portugalijos sostinei. Keliamės labai anksti, nes po mūsų langais pravažiuoja žymusis 28 tramvajus, kuris 2 metrai nuo tavo lovos nėra toks jau smagus 6 ryto. Lisabonai skyriau pusantros dienos, pamatyti yra ką bet tikėjausi, kad spėsime, veltui. Kažkaip taip gavosi, kad nuo pat ryto nuotaika buvo ne kokia ir kuo toliau tuo labiau ją gadino viskas aplinkui. Vėluojantis transportas, sugedęs metro, eilės, kainos, kažkaip – viskas, dėl to Lisabona mums patiko mažiausiai, nors tikrai graži ir yra ką pamatyti, bet…ne mums, gal ne šį kartą… Dieną pradėjome nuo pasivaikščiojimo centre.

Lipome iki Šv. Jurgio pilies, bet viskas taip klaidu, karšta, galų gale viršuje eilės, kaina didelė, nusprendėme neiti į vidų ir vėl traukėme žemyn. Sėdome į tramvajų ir važiavome iki Jeronimo vienuolyno ir Belemo bokšto. Pardėjome nuo vienuolyno – eilės, eilės, bet patekus pasivaikščioti buvo gana smagu. Toliau Belemo bokštas, ir kas man šovė į galvą, kad reikia patekti į jo vidų. Laukėme lauke eilėje virš pusvalandžio, patekome į patalpėlę, kurioje nelabai kas buvo, laukėme eilėje lipti į viršų, tada pavaikščiojome terasoje, nuo kurios mažai kas matosi ir vėl stojome į eilę lipti į viršų. Viršuje iš kart stojome į eilutę lipti žemyn. Galų gale nei patenkinti nei sužavėti išėjome į lauką. Kaip sakiau, ne ta diena….

 Galima užlipti į atradėjų paminklą, bet jis renovuojamas, tai nei užlipsi nei pažiūrėsi. Taip prasitampius pirmyn atgal pavėlavome į pora norėtų aplankyti muziejų (karietų ir azulejų) ir grįžome į centrą. Ten valgėme skaniausią gyvenime lazaniją, bent vienas teigiamas dalykas šiandien. Pasivažinėjome žymiuoju 28 tramvajumi ir jau temstant pakilome Justo liftu  (aišku pastovėję eilėje) pasigrožėti naktiniu miestu.

 Pavargę nuo sunkios dienos patraukėme link nakvynės vietos. 

8 diena

                Šiandien vėl važiuosime į Sintrą. Kadangi užvakar jau matėme kiek ten daug automobilių ir keik mažai parkavimo vietų nusprendėme iki Sintros važiuoti traukiniu, o ten į kalną pakilti autobusiukais. Ten aišku eilės, žmonės, bet kažkaip nuotaika geresnė ir viskas nelabai trukdė. Pirmas lankytinas objektas – Pena pilis. Spalvinga, žavi, kerinti. Vaikščiojome ir po sodą, ir lauke po parką. Pilis patiko, nebuvo kažkas VOW, bet verta dėmesio. Valandėlę palaukę autobusiuko nusileidome žemyn ir radome mus dominusį objektą – Quinta da Regaleira. Tai tikrai mistinė vieta, kupina staigmenų ir gražių kampelių. Labai rekomenduoju čia apsilankyti ir patiems pamatyti šią žavią vietą. 

Taip bevaikštant atėjo vakaras ir traukiniu grįžome į Lisaboną. Kažkaip labai greitai praėjo diena, kuri buvo pilna įspūdžių, o tiek daug Sintroje liko neaplankytų pilių.

9 diena

                Iki pietų dar bandysime pažinti Lisaboną, o tada trauksime į pietus, pradėti poilsinės savo kelionės dalies. 

Oras labai gražus, aplankėme panteoną, pasidarėme gražių nuotraukų. Dar šiandien planavome aplankyti Kristaus paminklą kitoje upės pusėje, bus nusprendėme palikti Lisaboną (gal kitą kartą) ir ilgiausiu tiltu Europoje, pavadintu Vasko de Gama vardu, patraukėme iš miesto. Skaičiau rekomendacijas, važiuoti nemokamu keliu, pakrante ir stoti ant kiekvieno kampo, nes vaizdai gniaužia kvapą. Kažkaip mums taip nesisekė ir nelabai buvo kur stoti, fotografavomės viso labo vienoje vietoje, o pirmas lankytinas taškas buvo – Cabo de São Vicente (vieta, kur anksčiau žmonės galvojo, kad čia baigiasi žemė ir toliau nieko nėra, tik vandenynas). Pasifotografuojame ant pasaulio krašto, grožimės uolėtais krantais ir traukiame link savo kitų laikinų namų Portimao miestelyje. Vien kelionė automobiliu truko gal  5 valandas, todėl dar pasivaikščioję ir paragavę šviežios žuvies restorane, ėjome į viešbutį ilsėtis.

10, 11, 12 dienos

                Toliau dienų neišskirsiu, nes jos visos buvo gana panašios, jau net nebeatsimenu visų miestelių ir paplūdimių sekos. Miegame kiek norim, pusryčiaujame, važiuojame į vis kitą paplūdimį kaitintis ir maudytis. Pagulėjus kelias valandėles traukdavome į skirtingus miestelius pasivaikščioti ir tiesiog ramiai praleisti laiką. Per visą tą laiką aplankėme – Portimao, Faro, Lagos, Albufeira, Fiesa smėlio skulptūrų parką ir daug paplūdimių pakeliui (Farol da Ponta da Piedade, Praia Dona Ana, Praia dos Três Irmãos, Praia da Rocha, Praia de Benagil, Praia da Falésia). 

Likusios dienos buvo skirtos tik poilsiui, kas pavyko puikiai. Pietinės Portugalijos krantai įvairių spalvų, formų ir labai fotogeniški. Paskutinę naktį praleidome Faro mieste, Ibis viešbutyje netoli oro uosto, kad kuo greičiau jį pasiektume.

13 diena

                Anksti ryte keliamės, lekiame į oro uostą, grąžiname automobilį ir skrendame į Paryžių. Skrydis 6 ryto, todėl dar mieguisti pasiekiame Prancūzijos sostinę. Šį kartą turime tik 3 valandas todėl niekur nebevažiuojame, trinamės aplinkui oro uostą ir laukiame skrydžio namo – mūsų puiki kelionė baigėsi.