Nuostabioji Juodkalnija

Nors kelionė į Juodkalniją buvo senokai, tačiau nebuvusiems ir planuojantiems, gal pravers šis maršrutas. Tuo metu, lietuvių dar nedaug lankėsi Juodkalnijoje ir tada ji dar buvo Serbijos sudėtyje.

Susipažindami su autobuso kaimynais, stengdamiesi patogiau įsitaisyti, mojuodami per langus pasiliekantiems artimiesiems, pagaliau pajudame. Prieš akis 2 savaitės ir gana sudėtingas maršrutas. Važiuojame į buvusią Jugoslaviją – valstybę, egzistavusią nuo 1945 iki 1992 metų. Jugoslavijos socialistinę federacinę respubliką sudarė 6 socialistinės respublikos: Bosnija ir Hercegovina, Kroatija, Juodkalnija, Makedonija, Serbija, Slovėnija. Dabar tai atskiros, savarankiškos respublikos, išskyrus Juodkalniją, kuri kol kas yra Serbijos sudėtyje.
Savo laiku Jugoslavijos vadovas Josifas Tito mirtinai susipyko su Stalinu ir pradėjo šalyje kurti naują socialistinį modelį. Šalis klestėjo, pragyvenimo lygis buvo gana aukštas. Po Tito mirties, 1980 m., federacija prasilaikė vos daugiau nei 10 metų. Atėjus į valdžią Slobodanui Miloševičiui, šalis gana greitai pasidalino. 1991 m. rudenį iš federacijos išstojo Slovėnija ir Kroatija, o paskui jas Bosnija ir Hercegovina, taip pat Makedonija. Slovėnija ir Makedonija atsidalino praktiškai neskausmingai, tačiau kitose respublikose keletą metų tęsėsi kraugeriški karai. Nuo 1992 iki 2003 Jugoslavijai priklausė tik Serbija ir Juodkalnija. 1998 m. serbų autonominiame krašte Kosove kilo sukilimas, palaikomas Albanijos ir karai įgaudavo vis didesnį mastą. Dar visai neseniai, 1999 m. buvo bombarduojama Serbija ir Kosovas.

Mūsų kelionės maršrutas apima Serbiją, Juodkalniją, Albaniją ir Kroatiją, trumpai stabtelint Vengrijoje ir leidžiant pailsėti vairuotojams. Kad kelionė per didžiają Lenkiją iki Vengrijos neprailgtų, žiūrime režisieriaus Emiro Kosturicos filmus, o pavargus akims, klausomės serbiškos muzikos.
Pakelėse numirguliuoja žymieji Lenkijos reklaminiai stendai, Slovakija lieka nakties apsupty ir mes jau Vengrijoje. Stojame Egeryje. Kas skaitė G. Gordonės “ Egerio žvaigždės”, tas tikrai prisimena Egerio tvirtovę. Šiandien tai gausiai turistų lankomas objektas, nuo kurios sienų puikiai matosi visas miestelis ir … minaretas. Kas neserga klaustrofobija ir nesiskundžia aukščio baime, už 20 forintų, miesto vaizdu galima pasigrožėti ir iš minareto. Egeris, kaip ir visi Vengrijos miestai, tvarkingas, jaukus ir svetingas.

Tačiau mes nekantraujame vykti toliau, nes pagrindinis mūsų kelionės tikslas dar priešaky. Juodkalnija nepaprastai gražios gamtos, įspūdingų senovinių tvirtovių, begaliniai svetingų, nors šiek tiek tingių žmonių kraštas. Autobusas pajuda, ir vėlai vakare pasiekiame Serbiją.
Serbijos teritorija apgyvendinta buvo prieš 40 tūkst. metų. Balneologines ir klimatines šio krašto savybes pripažino romėnai prieš 2000 metų. Šiandien čia gyvena apie 10 mln. gyventojų, kalba – serbų, religijos – stačiatikiai ir musulmonai, pinigai Serbijos dinarai.
Serbijoje daug vienuolynų, kai kurie iš jų saugomi UNESCO. Skrupulingai prižiūrėti, ir mūsų nuostabai, veikiantys. Grėsmingas Manasijos moterų vienuolynas, apjuostas gynybine siena su 11 bokštų , šiandien turi apie 20 vienuolių. Kieme svaiginančiai kvepia magnolijos, klega moksleivių grupės.

Nenusakoma ramybe, tvarkingumu, jaukumu ir nuostabiomis freskomis pritraukia Sopočane vyrų vienuolynas. Netikėtai sulaukiame dėmesio iš vienuolio, kuris praveda mums nuostabią ekskursiją, pasakodamas apie vienuolyną, vienuolius bei tikėjimo tiesas. Vienuolyno aura tokia nepaprasta, kad mielu noru pasiliktum ilgiau. Sėdėtum įsmeigęs akis į atsiveriantį už tvoros nenupasakojamo grožio vaizdą , o visos mintys nuplauktų kažkur nežinion..

Aplankome nedidelį Suboticos miestelį, kurio viduryje, šalia rotušės puikuojasi tamsiai žydros spalvos didžiulis fontanas ir centrinės aikštės šone stovi ganėtinai nušiūręs kino teatras, savo architektūra panašus į Vilniaus Pergalės kino teatrą.
Novij Sade mus pasitinka čia gyvenanti vienintelė lietuvė Vaida. Ji pasakoja, kad gydymas ir mokslas Serbijoje yra nemokami. Besimokydami aukštojoje mokykloje studentai nėra taip prispausti mokslų kaip pas mus, nes kiekvieną semestrą jie laiko po 1 egzaminą pasirinktinai. Bedarbių iš tikrųjų nemažai, tačiau kavinėse nuo pat ryto sėdi, bendrauja vyrų kompanijos, pasistatę alaus bokalą ar kavos puodelį. Moterį kavinėje sutiksi retai, tačiau nors jos ir atrodo savarankiškos, vyro žodis šeimoje – pirmoje vietoje.

Pavakare atvykstame į Belgradą – Serbijos sostinę. Senovinė miesto tvirtovė Kalemegdan (XII a.) pribloškia savo dydžiu.

Čia sau vietą rado ir, neseniai vykusį karą primena, gausybė įvairių pabūklų ir ginklų. Nežiūrint į tai, ši vieta mėgiama ir turistų, ir pačių belgradiečių, kadangi nuo sienos atsiveria nuostabus vaizdas į Dunojų. Neveltui ši siena vadinama apmąstymų siena, kadangi vaizdas tikrai pakeri ir tiesiog nori nenori, bet verčia pamąstyti ką nors gražaus. Vakarais siena ir toliau besidriekiantys suoliukai sėste nusėsti meiliai susiglaudusių porelių, tyliai žvelgiančių tolyn arba smagių nedidelių jaunimo kompanijų. Tiek Belgradas, tiek kiti Serbijos ir Juodkalnijos miestai vakare tiesiog atgyja. Dešimtą, vienuoliktą valandą vakare centrinėse miestų gatvėse susidaro žmonių spūstys, panašiai kaip pas mus po gerų krepšinio varžybų. Tačiau tai yra kasdienybė. Žmonės išeina su šeimomis, susitinka su draugais, bendrauja, kas gali, renkasi pasisėdėjimus kavinėse. Tiesiog stengiasi vakarais nebūti namuose. Dauguma užkietėję rūkoriai, tiek vyrai, tiek moterys.

Belgrade ypač matomi neseniai vykusio karo pėdsakai. Subombarduoti namai riogso vidury miesto kaip vaiduokliai ir mūsų autobuso jautriąjai pusei išspaudžia pasibaisėjimo šūksnius. Šūksnius iššaukia ir taboro vaizdas, prieš kurį mūsų vilnietiškas – tiesiog gerovės viršūnė. Taip ir nesupratom, kaip tie lentų, kartono ir kažkokių gelžgalių nameliai laikosi nesubyrėję nuo pirmojo vėjo gūsio.
Nakvynė Belgrade. Ryte paskutinį kartą, tiesiogine to žodžio prasme, pamojuojame sostinės gyventojams ( beje, jie patys mums mielai mojuoja, ypatingai jaunimas) ir traukiame į Juodkalniją.

Juodkalnija driekiasi palei Adrijos jūrą, vagojama upių, nusėta ežerais, apsupta kalnų, nuo kurių atsiveria kerintys vaizdai. Šalies plotas 13812 kv.metrų, 650 tūkst. gyventojų, kurių dauguma – juodkalniečiai ir serbai, mažuma – albanai ir kroatai, kalba – serbų, religijos – stačiatikiai, musulmonai, pinigai – eurai.
Pirmasis mūsų pasiektas taškas -1400 m aukštyje įsikūręs ir lietuviams mažai žinomas slidinėjimo kurortas Žablijakas. Tenka trauktis iš lagaminų šiltus rūbus, kadangi aplinkui guli dideli, stori sniego gabalai. Vaikai pradeda protestuoti, kad nelips iš autobuso, kadangi iš Lietuvos atvažiavo ne tam, kad vėl paragautų žiemos. Tačiau protestai greitai baigiasi, kai sužino, kad mūsų laukia pėsčiųjų žygus palei Juodąjį ežerą iki krioklio. Visai nevarginantis, bet išties įspūdingas maršrutas sužavi visus. Tenka paklampoti ir per sniegą, ir per pažliugusias, pilnas žydinčių krokų pievas, lipti stačių laiptelių liekanom, šokinėti per upelius. Tyliai prisėlinam prie užkandžiaujančios voveraitės (jos gerokai tamsesnės nei pas mus), bet ji nekreipia dėmesio į mus. Pagaliau krioklys pasiektas ir dabar tas pats maršrutas laukia atgal. Žablijake vasarą beveik kasdien lyja, kandangi aplink stūksantys kalnai sulaiko debesis ir saulės spinduliai sunkiai veržiasi pro debesų patalus.

Pasiekiame Taros upės kanjoną. Tai antras pagal dydį (po Kolorado upės kanjono) – ilgis 82 km, gylis vietomis siekia iki1300 m. Lakstome aikčiodami, kaip pamišę, su kameromis ir fotoaparatais ieškodami vis gražesnių vaizdų.

Aplankome Moračo vienuolyną. Tik du vienuoliai šiandien gyvena vienuolyne. Visai šalia, nusileidus prie upelio atsiveria puikus vaizdas į krioklį.

Neatsigavę po patirtų įspūdžių ir gėrėdamiesi vaizdais pro langą patiriame didįjį kelionės krikštą – sugenda mūsų autobusas, neatlaikęs kalnų kelių naštos. Kyla klausimas, kaip keliausime toliau ir, kol mūsų vadovai sprendžia šį klausimą, tenka patirti vietinių policininkų svetingumą. Važiavęs pro šalį trijų policininkų ekipažas sustoja paklausti kas mums atsitiko ir, vietoj to, kad pareguliuoti intensyvų kalnų kelių eismą, puola bendrauti su mumis, kalbina, klausinėja. Policininkė paprašo padaryti jai kavos ir paskui nuėjusi į automobilį ramiai nusnaudžia posmelį. Finišas – kolektyvinė nuotrauka su vietiniais pareigūnais priešaky.
Autobuso gedimas rimtas ir mūsų nelaimei, o tiksliau laimei, tenka kviestis vietinį autobusą, kuriuo teks keliauti keletą dienų. Štai tada ir patiriame kas yra tikrasis važiavimas kalnų keliais. Vairuotojas, lėkdamas mūsų akimis svaiginančiu greičiu, t.y. 80 km/val (tuo tarpu mūsiškio autobuso vidutinis greitis būdavo 30km/val), bendrauja su visu autobusu, vis atsisukdamas atgal į saloną. Tenka mūsų vertėją pasodinti šalia vairuotojo, kadangi čia žmonės bendraudami be tiesioginio akių kontakto niekaip neišsiverčia. Nevaldomas isteriškas juokas apima visą autobusą, kai vietinis vairuotojas, darydamas sudėtingas kilpas kalnuose, sugeba kalbėti mobiliuoju telefonu, tuo metu viena ranka sukdamas vairą ir sugebėdamas ta pačia ranka gestikuliuoti. Pastebėjome, kad kalnuose galioja nerašyta taisyklė: lenkiant automobilį įspėti jį garsiniu signalu, o taip pat ir pasveikinti priešais atvažiuojantį. Lygiai taip pat pasveikinami ir budintys policijos ekipažai. Mūsų nuostabai, jie arba visai nekreipia dėmesio, arba atsako tuo pačiu.
Vairuotojas iš Podgoricos – Juodkalnijos sostinės. Kaip svetingas šeimininkas, jis po keliolikos minučių pasikviečia visą mūsų autobusą į svečius paragauti jo paties gaminamos rakijos ir vietinio sūrio. Pasidomėjus, ar nenualps jo žmona sulaukusi tiek svečių, jis ramiai pastebi, kad ji tik apsidžiaugs, bet jeigu mes norėsime užkandai dar ir bulvių, tai ji nusileis į rūsį jų atnešti, bet nuskusti turėsime patys. Savaime aišku, bulvių atsisakome, bet rakiją giriame nuoširdžiai. Žmonės čia tikrai svetingi. Net važiuojant kalnuose pro alyvų aliejaus pardavėją, jis maloniai kviečia visą autobusą išlenkti stiklelį rakijos arba slivovicos. Ir ne už pinigus, o tiesiog šiaip, iš draugiškumo.
Neskubėdami pravažiuojame Podgoricą, apžiūrime šalia išlikusio romėnų miesto Duklios griuvėsius (I a.pab.) ir keliaujame į savo nakvynės vietą Čanj, kur apsistosime keletui dienų ir tęsime Juodkalnijos apžiūrą.
Likusios dienos lydimos gausių įspūdžių, tiesiog žodžiais nenusakomų gamtos ir miestų vaizdų. Laimė, mus vežioja tas pats vietinis vairuotojas, kuris netingi visą kelią pasakoti įvairiausias istorijas bei žerti istorinius faktus.

Ulcinas- piečiausias Juodkalnijos miestas netoli Albanijos sienos. Dauguma gyventojų verčiasi narkotikais, todėl gatvėse gausu prabangių automobilių. Ulcine išliko senamiestis su tvirtovės sienomis, kurių papėdes skalauja Adrijos jūra.

Šalia driekiasi smėlėti Ulcino rivjeros pliažai (13 km). Pliažai ganėtinai apleisti, mėtosi šiukšlės. Viską atperka šilta, skaidri jūra ir nepaprastai žydras dangus. Maudymosi sezonas prasideda balandy ir baigiasi spaly. Juodkalnija išsiskiria saulėtų dienų skaičiumi. Vidutinė metinė oro temperatūra 17 laipsnių, vasarą siekia iki 29, jūros vandens temperatūra 20-26 laipsniai.
Į pliažus pailsėti ateina ir karvės. Jos labai savarankiškos. Retą karvę matysi pririštą. Jos vaikšto laisvai, puikai orientuojasi kur jų namai, ir, automobiliams pasignalizavus, drausmingai traukiasi į šoną.

Baras-šalies uostas-kurortas. Pagrindinis akcentas – XII a. Senoji tvirtovė, po kurią galima vaikščioti visą dieną, atrandant vieną po kito gražesnius kampelius. Susipažįstam su vietiniais vaikais. Jie labai draugiški, linksmi, smalsūs, bet neįkyrūs, fotografuojasi kartu, tik kelis kart pakviesti. Aplink miestą auga alyvmedžių giraitės. Šių medžių gausu Adrijos jūros pakrantėje. Kai kurių amžius siekia 1500 metų.

Cetinė – šalies istorinė sostinė. Mieste gausu XV-XIX a. architektūros paminklų. Kalnuose likusi tvirtovė, nuo kurios sienų, užkopusios nenusakomai stačiu keliu, šokdamos žemyn žudosi iš meilės merginos.
Iš Cetinės matyti Lovceno kalnas. Jo viršūnėje mauzoliejus Petarui II Petrovičiui Negošui, juodkalniečių rašytojui ir valdovui. Negošas mirė jaunas – Prancūzijoje užsikrėtęs sifiliu. Nuo Lovceno kalno matosi kone visa Juodkalnija. Šalia Lovceno stūkso dar aukštesnė viršūkalnė, tačiau Negošas mirdamas prašė jį palaidoti Lovcene, sakydamas, kad dar aukštesnėje viršukalnėje tebūnie palaidotas daug viršesnis žmogus už jį. Tokio žmogaus kol kas neatsirado ir šiandien ten stovi mobiliojo ryšio bokštas, tačiau, porina juodkalniečiai, jis bet kada gali būti nugriautas, jei prireiks statyti dar vieną mauzoliejų.

Nusileidus į Lovceno miestelį mus pasitinka sausakimšos mašinų gatvės. Miestelyje laidotuvės. Tiek laidotuvės, tiek vestuvės labai svarbus įvykis, kuriame dalyvauja praktiškai visas miestelis. Istorija gana nemaloni. Vyksta dvejos laidotuvės. Prieš 10 metų vienas jaunuolis nužudė kitą. Atsėdėjus kalėjime numatytą laiką, nužudytojo vaikino tėvas pats savo rankomis nužudė nusikaltėlį ir pats nusižudė. Pagal vietinius papročius, kas gali, ateina pareikšti užuojautą, tačiau, jeigu tuo metu negali dalyvauti apeigose, laikoma dideliu nemandagumu artimiesiems reikšti užuoją bet kur kitur susitikus. Tai galima padaryti po 7, o taip pat po 30 dienų, kada vėl oficialiai rengiamas mirusiųjų minėjimas. Mirusiųjų atminimui klijuojami trumpi žmonių gyvenimo aprašymai su nuotrauką ant miestelio medžių ir sienų. Viena iš privalomų apeigų – giedotojai. Vyrai ir moterys tai daro atskirai, ir vyrai ne gieda, o specifiškai ištisai lelekuoja ir tai tampa panašu į raudą.
Išvažiuojant iš miesto įvyksta konfliktas. Mūsų autobusas vos nesusiduria su lengvute. Vairuojanti lengvutę moteris, aprėkia mūsų vairuotoją Pokalbis vyksta taip: ” – Ką, nematai, kur važiuoji?” – „Matau, bet nieko gi neatsitko, pati irgi žiūrėk kur važiuoji ?”- ” Aš tai žiūriu, o man vos man mašinos nesulankstei!”- „- Tai ko čia šauki, ai, bet graži esi, gali ir pašaukti”.

Pakeliui sustojame vietinėje kavinukėje užkąsti. Siūlomi sumuštiniai su vytintu kumpiu, nuostabaus skonio sūris. Kavinės šeimininkė su malonumu aprodo kumpių vytyklas. Mūsų vaiuotojas, už tai, kad užvežė tokį kiekį žmonių apdovanojamas. Pats eina į autobusą pasišvilpaudamas, o iš paskos tursena kavinės šeiminikas su stalo gėrybėmis.

Riedame toliau. Kotoras – senamiestis globojamas UNESCO – pasitinka jaukia, asimetriška, venecijietiška siaurų gatvių ir aikščių struktūra, romaninėmis bažnyčiomis ir … jokios žalumos, išskyrus vazonuose auginamas gėles.
Perastas – barokinės architektūros miestas. Šalia miesto dvi salelės, kurių vienoje įsikūręs stačiatikių vienuolynas, kitoje katalikų bažnyčia.

Risanas kviečia pasigrožėti išlikusia romėnų mozaika.

Negalima neaplankyti didžiausio Balkanų pusiasalio Škoderio ežero. Tai didžiausias paukščių rezervatas Europoje. 2/3 priklauso Juodkalnijai, 1/3 – Albanijai, kur ir peri didžiausia paukščių dalis. Čia dar galima rasti pelikanų, bet šiandien išlikę vos 16 paukščių. Plaukiant ežeru, atsiveria vienas už kitą nuostabesni vaizdai: salos, kalnai, savo papėdėse priglaudę išlikusius vienuolynus ir žinoma, paukščiai. Vandens paviršiumi nuvingiuoja gyvatė, tačiau išplaukus į platesnius vandenis tai neatbaido mėgėjų pasimaudyt, šokant tiesiai iš laivelio.

Toliau mūsų maršrutas driekiasi link Kroatijos, pakeliui aplankant Juodkalnijos miestą Budvą. Tai vienas gražiausių šalies miestų, mūsų pramintas “mažuoju Dubrovniku”. Miestas buvo užkariautas venecijiečių, todėl senamiestis primena Italiją. Šalia – Budvos pasididžiavimas – jūros saloje įsikūręs viešbutis miestas Sveti Stefan, kurį su žemynu jungia dirbtinis pylimas. Kaina legendinėje “118” viloje siekia 1500 USD parai. Čia ilsisi garsenybės iš viso pasaulio.
Kertame Kroatijos sieną. Kroatijoje daugybė įlankų, pussiasalių, salų. Sostinė Zagrebas, gyventojų 4,8 mln, kalba kroatų, religija – katalikai, pinigai – Kroatijos kuna.
Mūsų tikslas Dubrovnikas, vienas gražiausių Kroatijos miestų. Nežiūrint 1667 m. žemės drebėjimo, išsaugojo puikias gotikines, renesansines, barokines bažnyčias, vienuolynus, rūmus, fontanus. Paskutinį kartą miestas nukentėjo 1991-1992 m.m. karinio konflikto metu. Miestą juosia gynybinė sieną, nuo kurios atsiveria puiki jūros ir miesto panorama. Dubrovnikas paperka savo jaukumu. Galima ištisą diena klaidžioti siauromis gatvelėmis, sėdėti jaukiose kavinukėse ( beje, kainos labai aukštos) arba stebėti jūrą, prie kurios yra ne vienas išėjimas už miesto sienos.

Paskutinis mūsų kelionės tikslas Balkanuose – Albanija. Albanijos krantus skalauja Adrijos ir Jonijos jūros.Gyventojų skaičius 3,5 mln., tame tarpe apie 120 tūkst. čigonų. Bedarbystė didelė, apie 350 tūkst. albanų dirba užsienyje – Graikijoje, Italijoje, Turkijoje, JAV ir t.t. Kalba – albanų, tačiau galima susikalbėti ir itališkai.
Šiokia tokia nežinomybė, nes albanai neprognuozojami. Pasiklausus juodkalniečių apie galimas įvažiavimo rinkliavas, jie patikina, kad gali būti visaip. Konkrečiai numatytų rinkliavų nėra, ir tai priklausys tik nuo pasieniečių malonės.Ir tikrai, vos privažiavus sieną, mus pasitinka baltu chalatu apsirėdęs gydytojas. Jis renka rinkliavą už dezinfekciją. Tačiau dezinfekcijos bala mums liepiama apvažiuoti, o rinkliava (5 eurai) surenkama. Sieną pravažiuojame stebuklingai greitai. Šiek tiek užtrunkame tik todėl, kad juodkalnietis vairuotojas turi užpildyti kelias anketas. Linksma ir smagu kaip tikrinami mūsų pasai. Svarbiausia pasieniečiams buvo ne nuotraukos ar pavardės, o įrašas Lithuania, ko jie kruopščiai ieško kiekviename pase.
Judame toliau. Keliai Albanijoje prasti, pakelėse bunkeriai. Akį rėžia pakelėse ir alyvmedžių giraitėse besimėtančios šiukšlės. Senos statybos namai prasti, o naujieji traukia akį savo novatoriškumu. Ir rožės. Jau Juodkalnijoje stebėjomės rožių gausa apie namus. Tačiau čia jos dar didesnės ir ryškesnės.
Planavome aplankyti šalies sostinę Tiraną, tačiau keičiame maršrutą ir patraukiame į šiai dienai gražiausią miestą Krują. Gražiausias, čia ne tas žodis, tiesiog Krujoje yra ką pažiūrėti. Vėlgi, išlikusi tvirtovė (tikrai verta dėmesio) ir turgus, pilnas nuostabios rankų darbo produkcijos, antikvarinių ir karinių daiktų, su vietoje dirbančiomis kilimų rišėjomis. Pats miestas, kaip ir visi kiti, ganėtinai šiukšlinas, čigonų taboras labai skurdus. Pakelėse ganosi asilai ir stovi mersedesai. Albanijoje mersedesai sudaro 90 % visų automobilių.Vietiniai apžiūrinėja mus kaip kokius eksponatus, smalsiai ir įkyriai.

Kavinėse sėdi vieni vyrai ir jaunuoliai, o pravažiuojant laukuose matėm dirbančias beveik vien tik moteris. Tačiau tiek Albanijoje, tiek Serbijoje su Juodkalnija stebėjome vaikų ekskursijas. Vaikai vežami į gražiausias šalies vietoves, supažindinami su krašto istorija. Vaikai klega garsiai, beje kaip ir visi kalniečiai, ir aišku, domisi mumis.
Išvažiuojant albanai pademonstruoja savo principus. Ant sienos renkama rinkliava už apsilankymą. Kadangi vairuotojas juodkalnietis, imamas 30 eurų mokestis, jei būtumėme važiavę savo autobusu, būtų reikėję mokėti tik 5 eurus, bet jei vairuotų serbas – mokestis kiltų vos ne iki 100 eurų.
Grįžtame į Juodkalniją, susikraunam daiktus, ir prieš akis ilgas kelias namo. Autobusui kylant į kalnus, godžiai gaudom paskutinius kalnų apsuptos jūros vaizdus. O į galvą vis grįžta svetingų, truputį tingių, bet linksmų ir atsipalaidavusių juodkalniečių pasakyta frazė,- gyvename ne tam, kad dirbtumėme…