Norvegija: Trys žiemiškos dienos Osle – arba kaip žiūrėjome baletą

1 diena

5 valanda ryto. Prie oro uosto išvykimo salės durų stovi virtinė automobilių. Iš jų lipa ir kuo greičiau į šiltą salę veržiasi dešimtys apsimiegojusių žmonių su dideliais lagaminais. Kur jie skuba šitokioje ankstybėje? Oro uosto tablo šviečia užrašas – Tenerifė. Teisingai, vienas malonumas pasišildyti kaulus šiltuose kraštuose .
Tačiau dalis tursena tik su rankiniu bagažu ir ruošiasi skristi (kas darosi jų galvose???) į šiaurę. Žiemą į šiaurę. Nors kalendorinė žiema neprasidėjo, tačiau lapkritis atbildėjo pasirėdęs ne krintančiais lapais, o besivilkdamas sniego kailinius. Košiant šaltam vėjui, susigūžę keleiviai skuba trapu į lėktuvą. Šalia besisėdanti mergina tik dėbteli piktu žvilgsniu ir susirango kėdėje. Net menko „labas“ nesigirdi. Taip jau lemta, kad kompiuteris vietas sudėlioja kaip jam patinka, tad tenka sėdėti šalia nepažįstamų žmonių. Bet kokiu atveju menkas galvos linktelėjimas iš karto nuteikia kitaip. Niekas neverčia bendrauti, tačiau elementarus mandagumas praverstų. Nemadinga? Gal. Tik nežinau ar mandagumas gali būti madingas. Atrodo, kad kartais žmogui lengviau būtų apsipilti kokiu lengvai užsiliepsnojančiu skysčiu ir vietoje sudegti, negu murktelti trumpą „ Sveiki“. Aišku, nesigirdi ir žodžio atsiprašau, kai apibaksnoja alkūne arba netyčia įspiria. Bet apie ką aš čia… Kylam…..

Po nepilnų poros valandų po lėktuvo sparnais šviečiančiomis gyvačiukėmis nuvingiuoja miesto gatvės. Prietemoje išryškėja apšviesti Oslo namų kvartalai.

Atskridusius pasitinka šiltutėlis Oslo Gardermoen oro uostas. Keleiviai skirstosi. Informacinės lentelės vykstančius visuomeniniu transportu, nukreipia į traukinių stotį. Ji čia pat, po tuo pačiu stogu. Gerai, kai nereikia ankstyvą rytą dūlinti per šaltą lauką. Į Oslo centrą veža dviejų rūšių traukiniai. Raudonieji „NSB“ ir dvigubai brangesni pilkieji „Flytoget“. Bilietų automate svarbu teisingai pasirinkti reikiamą traukinį (bilieto kaina 100 NOK į NSB ). Transportas Osle taip sustyguotas, kad atvykus vienu transportu, kito ilgai laukti nereikės. Jei neužtrunki prie bilietų automato, tai nusileidus eskalatoriumi į platformą, po kelių akimirkų atpuškuoja traukinys. Traukinys šiltas ( kaip ir visas transportas Osle žiemą). Ženklai įdomūs.

20 minučių neprailgsta besižvalgant pro langus į ryto brėkšmoje atsiveriančius vaizdus (nors nelabai ten jie ir gražūs))) ) ir jau Oslo centrinė stotis. O čia jau laukia plačiausia šypsena ir ilgas glebėsčiavimasis.
Bilietas galioja visą valandą, tad galima vykti toliau, jau kitu šiltu traukiniu. Neužilgo už lango sušmėžuoja išraiškingi uolėti Skagerako įlankos krantai.

Išlipus iš traukinio, dar keli sustojimai autobusu ir mes jau vietoje.
Holmla – kiek nutolęs nuo miesto centro rajonas, įsikūręs gražiame gamtos prieglobstyje, pasitinka užklotas nestora sniego danga. Lagaminų ratukai, besidaužydami į tamsiu žvyru nužertus snieguotus takelius, pakelia rajoną iš miegų.

Nors kai kas jau seniai atsikėlęs ir šiltuose namuose laukia su ką tik iškepta skanutėle garuojančia pica. Vyrai visada buvo geri kulinarai, ką ir įrodo viliojantis prie stalo kvapas. Ilgi sotūs pusryčiai prie didelio medinio stalo, ir šnekos šnekos- juk taip seniai matėmės su draugais. Kalbėtis gera, bet besikalbėdamas Oslo nepamatysi…
Miestui apžiūrėti tiks viešasis transportas (jeigu pas mus būtų taip patogiai sutvarkytas susisiekimas ir visas viešasis transportas žiemos laiku būtų toks šiltas, važinėčiau juo į darbą, galvos nesukdama). Vienas bilietas galioja visoms transporto rūšims. Jų yra vienai dienai, trims ir daugiau. Užteks trijų – juk tiek dienų numatyta kelionei ( kaip gerai, kai nereikia sukti galvos kaip nusipirkti bilietą automate ir kokiam sustojime išlipti – draugai čia gyvena ne pirmus metus). Vykstant į miesto centrą viskas atliekama atbuline tvarka – autobusas, vėliau traukinys. Ir vėl centrinė Oslo stotis. Užlietas saulės miestas vilioja į gatves.
Išėjus iš stoties, pasitinka Tigro skulptūra. Ir kaip su ja nenusifografuoti? Reikia ir ant uodegos prisėsti, ir dantis paklibinti. Jis gal net valgyti nori .. )))

Iš centrinės miesto stoties tolyn veda Karlo Johano gatvė – iki pat Karaliaus rūmų. Saulės užlieta gatve žingsniuoja margaspalvė ( tautine prasme) minia.

Linksmi troliai, atrodo, mirkteli kiekvienam praeiviui.

Saulės pabučiuotas rimtai iš savo krėslo į Parlamentą žvelgia žymus norvegų dailininkas ir rašytojas K. Krogas.

Nedidukas Parlamento pastatas, saugomas ramiai murksančio liūto, apgultas turistų. Būtų įdomu ir viduje apsižvalgyti, bet eilėje laukti tektų gerą valandą.

Kitoje gatvės pusėje gražuolis Grand Hotel, kuriame buvo apsistoję H. Ibsenas, F. Nansenas bei kiti žymūs ir nelabai asmenys arba net visai nežymūs, bet turintys storesnę piniginę.
Netoliese Nacionalinis Dramos teatras, atidarytas 1899 m. Pastatą supantis parkelis miestiečių traukos vieta, kur šiltu laiku mėgsta pasivaikščioti vietiniai.

Aplink daug išraiškingų skuptūrų, į kurias visai nepagarbiai žiūri paukščiai. Negana to, akivaizdžiai ignoruodami praeivius, ramiai sau sūpuojasi ant fontano bangelių.

Parkelyje linksmai skamba kažkokių gatvės muzikantų atliekama melodija. Pravažiuoja spalvingas sulčių vežimėlis, dalindamas praeiviams sulčių pakelius.

Ore iš kažkur pasklinda šviežios kavos kvapas. Per kalbas kalbeles ir susitikimo džiaugsmą net nebuvo pagalvota apie kavą, tad dabar pats laikas ištaisyti klaidą. Jaukiose Oslo kavinėse tikrai galima rasti laisvą kampelį ir ramiai pagurkšnoti juodos arba įvairiai paskanintos kavos su pyrago gabalėliu, o tuo pačiu ir sušilti. Nors saulutė ir linksmina savo spinduliais praeivius, bet tik tiek.

Sušilus, pats laikas paskubėti. Netrukus sargybos pasikeitimas prie Karaliaus rūmų ( kasdien 13.30 val.). Karališkieji rūmai. Skamba lyg ir neblogai, tačiau realiai jokios pompastikos ir puošnumo. Ant kalno pūpso paprastas, niekuo neišsiskiriantis ir vizualiai visai neįdomus statinys. Parlamento pastatas žymiai impozantiškesnis. Savo laiku valstybė buvo pakankamai neturtinga, tad pasistatė tokius rūmus, kokius išgalėjo.

Prie rūmų renkasi žiūrovai ir karališkosios sargybos pasikeitimo šou prasideda. Žygiuoja, kilnoja ginklus, smarkiai trenkia jais į žemę. Pačioje pabaigoje vienam iš kareivių nukrenta ginklo dėtuvė. Va čia tai numeris… Įdomu, klius tam sargybiniui už tokį akibrokštą? Pagaliau laikas skirstytis.

Tjuvholmen – šiuolaikinis rajonas, stebinantis konceptualiais sprendimais.

2005 m. pradėta šio rajono statyba šiandien pribloškia butų kainomis. Sako, jos pačios didžiausios mieste. Įdomios konstrukcijos, daug stiklo, metalo, keistos skulptūros ir….. romantiški tilteliai.

Rajono pabaigoje burę primenantis Astrup Fearnley muziejus beveik įbrenda į vandenį. Jaukumo suteikia aplink išklotas medinis grindinys.

Visai šalia vandens viena iš daugybės Oslo skulptūrų – Snieguolė ir septyni nykštukai.

Mieste daugybė visokiausių skulptūrų – skirtų įžymiems žmonėms, įvykiams arba va tokių, lyg ir be prasmės, bet labai vaizdingų. Aker Brygge krantinė ne išimtis – čia irgi gausu visokių skulptūrėlių. Visa krantinė ir prie vandens vedantys laipteliai iškloti medinėmis lentomis. Labai jauku ir nenuostabu, kad vasaros vakarais laisvalaikį čia praleidžia daugybė žmonių. Ar kada Vilniaus upės krantinė bus tokia vieta, kur miestiečiai leis savo laisvalaikį ? Nebent tolimoje ateityje.

Krantinėje (o ir pačiame mieste) daugybė veikiančių lauko kavinių. Susirangius ant kailiuku uždengtos kėdės, apsuptos šildytuvo skleidžiamos šilumos, gali valandomis gėrėtis atsiveriančia nuo krantinės panorama į Rotušę, Akershus tvirtovę, prisišvartavusias jachtas ir saleles įlankoje….

Paprastai miesto Rotušė – vienas puošnesnių miesto pastatų. Osle Rotušė brutalus, raudonų plytų pastatas, su dviem bokštais, primenančiais nupjautus kaminus – ir dar nevienodo aukščio. 1998 m. tarp jų mažu lėktuvėliu pralėkė kažkuris pilotas mėgėjas ir buvo nubaustas už chuliganizmą. Rotušėje kiekvienais metais gruodžio 10 d. teikiamos Nobelio premijos.

Tačiau visai netoli, įsikūręs ir Pasaulinis Nobelio centras. Nedidukas, kuklus, šviesus pastatėlis – nežinotum, kas čia, tai gal net ir dėmesio neatkreiptum.

Prie krantinės prisišvartavusiame laivelyje parduodamos sugautos jūrų gėrybės. Gal kitur būtų ir problema neturint grynųjų ( prieš važiuojant, draugai patarė pinigų nesikeisti) nusipirkti tiesiog iš laivo parduodamų skanėstų. Tačiau tik ne Norvegijoje. Žvejas, šmikšt, išsitraukia kortelių skaitytuvą ir jau rausvos krevetės byra į maišelį.

Dar nė vienoje kelionėje nebuvo taip, kad išsiverstumėme be grynųjų. Norvegijoje vedama pinigų skaidrumo politika privedė prie to, kad atsiskaityti kortele gali bet kur. Tik įdomu, kaip gauna išmaldą visokie duoneliautojai, kurių Osle tikrai daug ir, kurie nežiūrint vėsaus oro, sėdi sau gatvėje tiesiai ant asfalto šypsodamiesi.
Akershus tvirtovę (1299 m. ) besileidžianti saulė nudažo rausvais pustoniais, sušvelnina kampus. Saugiai gabenamos maišelyje krevetės apžiūri pilies kiemus. Viename iš jų, ratelyje smagiai sukasi pašėlusios šokėjos, kitame pro duris žybsi kažkokios instaliacijos.

Keletas lankytojų ir vienišas sargybinis atskirame niūriame kieme, nematantis nuostabiai gražaus saulėlydžio – tik tiek gyvybės tvirtovės kiemuose. Nuo pilies kuorų atsiveria vakaro spinduliuose paskendusi Oslo krantinė.

Jaukiuose vakaro spinduliuose baltas bangeles kedenanti įlanka vilioja tolyn. Bilietas galioja visoms transporto rūšims, taip pat ir laiveliams. Kaip tik vienas neužilgo išplaukia. Įlankoje įspūdingas salynas – vasarą miestiečiai mėgsta rengti iškylas salose, prašapdami ten visai dienai. Viršutiniame denyje košia šaltas vėjas, bet nors trumpam užsiglaudus už kapitono būdelės, pajunti žnaibantį žiemos vėją, įkvepi sūraus jūros oro. Valanda prabėga neįtikimai greitai, gaudant akimis už langų besikeičiančius vaizdus.

Pirmoji diena, prasidėjusi labai anksti, pilna įspūdžių. Grįžus namo, laukia gardi vakarienė, naminis alus (beje, puikios kokybės), naminis vynas, krevetės ir pokalbiai, kol dėdė Miegas paglosto savo ranka kelionės išvargintas galvas.

2 diena

Šeštadienis. Kaip gerai, kai nereikia niekur skubėti. Vienas malonumas pusryčiauti laikui nekvėpuojant į nugarą ir besidairant į langus.

Neįtikėtina, bet vakarykštis pasivaikščiojimas nuvargino ne visus. Gana anksti pabudusi draugė priraitė pilną dubenį Rafaelo saldainių.

Po pusryčių nedidelis žygis į šalia esančias maisto prekių parduotuves. Turbūt kyla klausimas ką gi ten tom kosminėm norvegiškom kainom galima pirkti? Bet įsižiūrėjus tų kainų yra visokų –kosminių ir ne. Tačiau nuostabaus skonio lašiša ten pigesnė nei pas mus. Reikia parvežti ir sau, ir lauktuvėms.
Nors Oslas nedidelis miestas, tačiau tikrai gali pasigirti muziejų gausa. Nacionalinė galerija, H. Ibseno, E. Muncho, Vikingų muziejai – tai tik maža dalis turistams žinomų ir lankomų muziejų. Osle yra ir nedidukų, nelabai žinomų, bet labai įdomių muziejų. Ir dirba jie nestandartiniu laiku. Tramvajų muziejus, įsikūręs Gardeveien gatvėje 15 (dirba šeštadienį – pirmadienį 12-15 val, bilietas 50 NOK), nešildomame depe. Tačiau viename iš šildomų šiuolaikinio tramvajaus vagonų galima surengti kokią nors šventę ar tiesiog sukramsnoti savo atsineštus užkandžius. Kaip tik ten susirinkę krykštaujantys vaikai, švenčia kažkurio gimimo dieną.
Ekspozicija susideda ne tik iš tramvajų, tarp kurių ir patys pirmieji – konkės, bet ir retro autobusų bei troleibusų. Taip pat įvairūs dokumentai, schemos, fotografijos. Seni tramvajai be durų, tik su grandinėlėmis ant įėjimo. Jais galima ir pasivažinėti tam tikru maršrutu, pagal specialią muziejaus programą. Į visus galima užeiti, pasėdėti, apžiūrėti, pasukioti visokias rankenėles ir įsivaizduoti kaip gatvėmis „prašvilpdavo“ tų metų susisiekimo priemonė. Minios žmonių jais važiavo su savo kalbomis, mintimis, džiaugsmu ir skausmu, kuris įsigėrė į jų sienas, sėdynes, ir padūmavusius langų stiklus…

Vėlesnio laikotarpio tramvajai komfortiškesni, minkštomis sėdynėmis, medžiu išmuštais vagonais.

Įdomus tramvajus, kurio gale „kišenė“ slidėms. Vaizduotė nuneša į netolimus laikus, kai įraudę slidinėtojai, apsirėdę kepuraitėmis su bumbulais ir raštuotais megztiniais klegėdami grūdasi į tramvajų.

Vigelando parkas (lankymas nemokamas) – G. Vigelandas šiam parkui atidavė virš 20 savo gyvenimo metų, apgalvodamas kiekvieną detalę ir sukurdamas vientisą visumą. Akmeniniai ir bronziniai įvairaus amžiaus žmonės čia guodžia, myli vienas kitą, barasi, aukojasi, žaidžia. Vieniems šis parkas patinka, kitiems iššaukia neigiamas emocijas, dar kiti baisisi figūrų nuogumu ir mato tik tai. Parkas tiesiog kitoks, savitas, kaip ir norvegų literatūra bei filmai. Kaip ten bebūtų, bet net ir košiant šiaurės vėjui negali neįvertinti skulptoriaus darbo. Atrodo, kad po granito apvalkalu pulsuoja žmogaus gyvybiniai syvai – viskas sustingo tik akimirkai ir staiga akmeniniai bei bronziniai nuogi milžinai atgis…

O Verkiantis berniukas, kuris greičiau panašus į piktą, irzlų vaiką, kurio nublizginta nuo prisilietimų ranka ir ypač viena intymi vietelė išpildo norus, pagaliau galės trepsenti kojomis ir išrėkti metalinėje gerklėje užstrigusį riksmą.

Vasarą parkas pilnas gyvybės – žaliuojančių pievelių plotus juosia sprogstantys nuo žiedų rožynai. Nors ir žiemos metu, pučiant žvarbiam vėjui, parkas negali skųstis lankytojų trūkumu. Dar galima palesinti paukščius, kurie tupi vienoje gražiausių parko vietų, užteršę visus turėklus ir suoliukus.

Šalta, laikas į šiltutėlį miesto transportą. Ir vėl į centrą. Įlanka skendi nepaaiškiname rūke – kaip gerai, kad vakar paplaukiojome laiveliu. Žiemą anksti temsta, tad miestą gaubia sutemos. Rotušės durys vis dar neužvertos. Iki uždarymo lieka suskaičiuotos minutės, tačiau pasiprašius, kad trumpam, lankytojus įleidžia. Nemokamai.

Rotušės vidus gražus – vidų puošė žymūs Norvegijos dailininkai. Pagrindinės salės sieną puošia didelis pano „Darbas. Valdymas. Šventimas“ (ar kažkaip panašiai).

Į kitas patalpas veda laiptai. Kadangi laiko mažai, tik prabėgama, trumpai stabtelint prie Munko paveikslo „Gyvenimas“ ir miesto tarybos pusapvalėje salėje.

Šeštadienio vakaras. Žmonės skuba į teatrus, koncertus. Sverelyje šalia Dramos teatros statomi Kalėdinės mugės nameliai, konstruojama prakartėlė.

Karlo Johano gatvė sausakimša – žmonių jūra. Atrodo visas miestas suplūdo į gatves. Barai sausakimši, ūžia nuo kalbų.

Niekur nenuskubėsi, tad laikas nuo laiko visai gerai užbėgti į visokias įdomias parduotuvėlės paganyti akis ir tuo pačiu sušilti.

Centrinės stoties bariukai taip pat pilni žmonių

Šaltis, kaip ir karštis išvargina, tad miegame kaip kūdikiai.

3 diena

Vienas iš kelionės tikslų ir buvo ši diena – baletas ( tiksliau baleto miniatiūros) Oslo Operos ir baleto teatre. Skubėti nėra kur, spektaklis tik vakare. Galima ramiai pasikalbėti, peržiūrėti nuotraukas. Tačiau sugebėk tu man, turint begalę laiko, į numatytą autobusą, kuris išvyksta į miestą jau gerokai po pietų, beveik bėgte bėgti. Taip jau kartais atsitinka. ))
Bjorvika – naujasis miesto rajonas. Teritorija apie buvusią geležinkelio stotį apstatoma naujais moderniais ir gana išraiškingais pastatais. Čia planuojama sukurti didelį muziejų kompleksą, kuriame bus ir E. Munko darbų galerija. Dabar pastato projektą galima pamatyti Operos ir baleto teatro vestibiulyje.

Stebina vakare šviesų nutvieksti langai ofisuose. Norvegai šviesos netaupo. Ši miesto dalis keičiasi tiesiog akyse. Ant grindinio žaidžia šviesos instaliacijos.

Prie pat vandens Operos ir baleto teatras. Tiksliau jau nuo pat vandens prasideda nuožulnus baltu marmuru išklotas teatro stogas. Pro didelius šoninius langus matosi teatro dirbtuvės, rekvizitai.

Operos ir baleto pastatas unikalios konstrukcijos, kuri leidžia užlipti ant pastato stogo ir pasigėrėti apšviestu miestu. Smagu čia vasara, tačiau žiemą ilgai neišbūsi. Vandenyje taip pat įtaisytas įdomus objektas, tačiau tamsoje nelabai ir matosi.

Į patį teatrą galima užeiti bet kam iš gatvės. Netgi įsitaisyti jaukioje žvakių švieselių užpildytoje kavinukėje su puodeliu kavos.

Rūbinėje nėra jokių rūbininkų. Ant bilieto išspausdintas ne tik kėdės numeriukas salėje, bet ir vieta rūbinėje. Užtat nesusidaro didelių spūsčių po spektaklio. Bilietus patikrina tik įeinant į salę.
Prieš spektaklį vestibiulio ekranuose parodomi muzikiniai pasirodymai.

Salė jauki, su minkštais oranžiniai raudonais krėslais. Gera muzika, pasaulinio lygio baleto šokėjai – puiku. Ir…. juokingai nedidelė bilieto kaina.

Sekmadienio vakarą miestas beveik tuščias. Jei nebūtum matęs, kas čia darėsi šeštadienio vakarą, nepatikėtum. Barai ir kavinės taip pat pustuščiai. Užtat galima ramiai užeiti ir įkalti gero, bet bedieviškai brangaus alaus bokalą šarmingame „Scotsman” bare.

4 diena
Skrydis ne toks ankstyvas kaip iš Vilniaus, tad galima ir normaliai išsimiegoti, ir ramiai papusryčiauti. Oslo oro uoste Duty-free nusidriekę eilės. Suprantama, kaipgi nepasinaudosi proga įsigyti kai ką pigiau. Lėktuve vėl šalia sėdanti mergina nemurkteli nė žodžio. Gerai, kad bent nesimakaluoja galūnėmis, o kaip katė šmurkšteli po striuke ir visą kelią pramiega.
Reziume
Girdėjau sakant, kad tai miestas, kuriame nėra nieko įdomaus, girdėjau sakant,kad tai miestas be veido, girdėjau sakant, kad Oslas panašus į Vilnių. Kiekvienam atrodo vis kitaip. Į Vilnių nepasirodė panašus. Taip, jis neturi vientisumo, kaip dauguma Europos miestų, taip, jis neturi gražaus senamiesčio, nors skaičiuoja jau ne vieną tūkstantmetį, tačiau čia lengva orientuotis, miestas praktiškas ir modernus. Tai ne Paryžius, Roma, ar kuris nors Graikijos miestas, kur beveik apie kiekvieną pastatą galima pasakoti ilgiausias istorijas. Oslas labai civilizuotas, saugus ( dėka daugybės kamerų, nors privatumo tai jokio), švarus. Čia jauku, malonu pasivaikščioti ir jis palieka šviesų įspūdį.

P. S . lauktuvės ))))))