Norvegija: Šiaurinė Skandinavija

Pasidalinsiu įspūdžiais iš vasaros kelionės po šiaurinę Skandinaviją. Dabartinėse realijose toks maršrutas tautiečiams gali tapti visai priimtinas. Gal mano pasakojimas įtikins, kad kelionei nebūtinas tik naujas automobilis 🙂 Pradėsiu nuo to, kad mūsų ištikimai kelionių bendražygei Lagūnai prireikė pakeisti sankabą. Po to įsiveisė kažkoks naujas metalinis garsas. Jo kilmės išsiaiškinti taip ir nepavyko, meistrai savo kaltės pripažinti nenorėjo, mol nieko čia baisaus nėra. Lietuvoj gal ir nieko, bet leistis į tolimą kelią… Taip, likus 2 savaitėms iki kelionės pradžios, buvo nupirktas Sharan. Savaitė autoservise ir kelionei pasiruošta. ?.
Šiais (2015) metais maršrutas kyla žemėlapiu aukštyn – susiruošėm tyrinėti Šiaurę. Bilietus pirkom Tahelėje. Keltas Eckero Talinas-Helsinkis, paketas auto ir 5 keleiviai kainuoja 69 eurus. Išvažiuojam rugpjūčio 10, 13.04, pro debesis smagiai šildo saulutė. Nuvažiavus 200km, išgirstu pirmą nerimo skambutį. Mašina „nebetraukia“. Skambinu bičiuliui meistrui, telefonu pribūrėm, kad kaltas kuro filtras. Važiuojam atgal 50 km į Kauną. Še tau ir kelionės pradžia…18.00 atsisveikinam su meistru. Prie kelto Taline reikia būti ryte 11val, liko apie 580 km. Negana to, kelias nuo Rygos iki Piarnu praktiškai ištisinis remontas. Važiuojam beveik iki paryčių, protarpiais nusnūsdami stovėjimo aikštelėse. Prieš Taliną stogo bagažinę sudedam į saloną, nes reikia tilpti į auksčio parametrus (1.9m). 10.34 stovim prie kelto. Liko laiko, tai užsipirkom visai neblogo vyno…

15.00 mes Helsinkyje. Norėjosi pamatyti ežeringąją Suomijos dalį, tai važiuojam 5 keliu Mikkeli kryptimi. Su nakvyne Skandinavijoje paprasčiau. Egzistuoja legenda, kad palapinę 1 nakčiai galima statyti bet kur, išlaikant 150m atstumą iki namų. Kiek čia tiesos nežinau, bet mes šio principo laikėmės. Kalbėjomės su tokiais vyrukais Švedijoje, sako taip, gamtą reikia naudoti . Iš kitos pusės, visur labai daug stovyklaviečių. Nakvojame prie gražaus ežerėlio.

Norfoje buvau nusipirkęs tokį sulankstomą metalinį grilį, kuris kelionėje labai pravertė. Visur kūrėme tvarkingą lauželį, nepalikdami laužavietės. Apskritai, kas jau taip keliauja, stovylavietės pėdsakas turi likti tik numinta žolė.
Ryte išsimaudę,papusryčiavę ryžių, sotūs ir laimingi traukiame toliau. Po kažkiek laiko stabtelim, damos traukia į parduotuvę, o aš einu pasižvalgyti. Žiūriu, ant suoliuko priešais ežerą sėdi du tipeliai su alaus skardinėmis rankose. Kažkaip užsimezgė pokalbis. Vienas jų pasitaikė toks bendraujantis, su visais sveikinasi, sako čia mane visi pažįsta. Reikėjo prisipilti talpas geriamo vandens, tai vyrukas pasišovė parodyti kur. Nuvedė prie tokios DIDŽIULĖS jachtos, sako čia mano. Lyg tai, jei būtų blaivas pavėžintų, bet dabar tik vandens pripylė. Klausiu kur dirbi, tai sako dabar nedirbu, turiu kelis milijonus sąskaitoj. Šnekėjomės kokį pusvalandį, žmogus orientavosi apie brangius dalykus, tai ko gero neblefavo. Bet išvaizda- viens prie vieno bomžas. Turiu nuotrauką, tik įkelti nepatogu po tokio apibūdinimo. Toliau sustojam pasižiūrėti mėlynių, ar tikrai jos tokios didelės, kaip žmonės pasakoja. Tikrai, tikrai! Skoniu panašios į lietuviškas, gal saulės trūko. Čia vėl girdžiu skambutį. Apsižiūriu, ogi išmetimo vamzdžio paskutinė dalis tabaluoja. Ir kur žiūrėjo serviso meistrai??
Gera žinia tai, kad netoliesė gyvena susirašinėjimo draugė suomė-rusė. Užsukam, deja nieko nėra namuose. Laukiam, beveik kieme verdam arbatą. Nieko. Palikom pyragą su rašteliu ir važiuojam toliau. (Vėliau paaiškėjo, kad prasilenkėm kokį 15 minučių, ). Vakare stojam prie parduotuvės į WC. Apsižiūriu – ogi lūžta jau vidurinė „glušo“ dalis. Ką daryti? Netoliese stovi fūros. Einam klausti naudingų patarimų. Pažadinam fūristą latvį, šis apšviečia, kad kaip tik šalia ūkinių prekių parduotuvė, kuri atsidarys ryte 9.00. Pavažiuoju porą šimtų metrų, aplink miškai, statom palapinę. Samanų paklotė tokia, kad net kilimėlių pūsti nereikia.
08.13. Rytas skirtas remontui. Kažką randu parduotuvėje, kažko ne, kažkaip sutvirtinu ir aplipdau. Iškart pasakysiu, kad mašina likusią kelionės dalį rūpesčių nebekėlė. Matyt toks susipažinimas buvo. 14.30 mes kelyje. Važiuojam E8 , paskui E10 keliu Kirunos kryptimi. Šalia keliu žingsniuja elnias.

Nakvojom nuošalioje pakrantėje prie ežerėlio. Palapinė, lauželis ir keletas uodų.
08.14. Susidėję daiktus traukiam Nikkaluoktos kryptimi. Tai miestelis, kur paliksim mašiną, o patys jau pėsčiomis lipsim į aukščiausią Švedijos viršukalnę- Kebnekaisę. Posūkis ties Kiruna buvo painus, nes nutiesti nauji keliai, neįtraukti į GPS. Iki pačio kopimo dar reikia nukulniuoti apie 20 km miško zona šalia didžiulio ežero. Pliusas tai, kad bent kiek drėgnesnėse vietose irengti mediniai takeliai.

Oras idealus. Eidami sutinkam daug turistų ir visokių gyvūnų.

Takas-i-Kebnekaise-40529198.jpg[/img]Pagrindinės stovyklavietės nepasiekėm, liko 4km. Palapinę statėm tikrame uodyne, bet ryžiai dar niekuomet nebuvo tokie skanūs.
08.15. Kopimo diena ir viskas tuo pasakyta. Ryte prieiname iki pagrindinės stoties, ten tikras palapinių miestelis. Pastatom ir savo palapinę, paliekam daiktus, šiek tiek užkandam. 12 val pajudam šturmuoti viršūnės.

Bendras peraukštėjimas 1.6 km. Žinoma, kažkur nusukam, prarandam porą kilometrų, užtat pasigrožim laukinių elnių kaimene.

Tas nusukimas buvo puiki proga pasiteisinti vienam mūsų komandos nariui. Kylant į viršų atsiveria kalnų peizažai.

Kelias į viršūnę nėra lengvas, nes vienoje vietoje reikia apie 200m nusileisti.

Mes ant Kebnekaisės sniego viršūnės užkilom apie 18.00 ir kaip pridera suvalgom šokolado plytelę.

Pasipildę energijos ir prisifotografavę, leidžiamės žemyn. Besileidžian pasivejam moterį su vaiku, kuriuos jau buvom matę kildami. Vaikas aiškiai pervertino jėgas ir juda vėžlio žingsniu. Klausiam, gal reikia pagalbos. Ne, viskas OK, netoliese jų palapinė. Pavaišinam chalva. Beje telefono ryšys neveikia, pagalbos nepakviesi. Laimei, buvo ypač šiltas vakaras, tai tikiuosi viskas pasibaigė laimingai, nes jokių palapinių arti nesimatė.

Patys jau sutemus 22 val pasiekiam palapinę. Beje, tokiuose žygiuose naudoju ne mašininį, o turistinį GPS, kuriame ilgai laiko baterijos ir brėžiamas nueitas kelias, kas labai patogu grįžtant.
08.16. Ryte keltis nesinori. Kažkam kažką maudžia, o iki mašinos 20 km. Šalia stovyklos įrengta malūnsparnių nusileidimo aikštelė.

Malūnsparniai kyla ir leidžiasi kas 15 minučių. Bet mums tai neaktualu. 12 val pajudam. Saulė kepina, eiti sunku. Švedai beveik kolonom juda abiem tako kryptimis. Kai kurie įsigudrina vestis nešulinį šunį.

Tiesa, šuo, kai pasiklausinėjom, neša tik savo maistą:) Apie 19 val pasiekiam savo mašiną, jau tapusia antraisiais namais. Pusvalandį pavažiavę stojam prie ežero. Tikras uodynas, laimei padeda grilio dūmai. Šaltame vandenyje nuplaunam prakaitą, išsiverdam skanios kopūstienės ir išsigaudę uodus iš palapinės, užmiegam saldžiu miegu.

Rytas neįprastai šiltas. Išsimaudom ir sukam Kirunos link.

Apžiūrim miestą, gal tiksliau parduotuves. (Nesmerkit, esam buvę.) Vakare randam super gražią vietą nakvynei.

Pasirodo Švedijoj tokios vietos įrengtos vairuotojams pailsėti. Jas galima susirasti adresu www.trafikverket.se Oras fantastinis, vakarojam su nuostabiu vaizdu į ežerą, ant grilio kepam dešreles, valgom žiauriai skanius švediškus pasikepintus duonos paplotėlius.

08.18. Trumpai užsukam į Abisko nac. parką. Ten visai šalia upė suformavo gražų konjoną.

Kertam Švedijos-Norvegijos sieną.

Atsiranda jausmas, kad patenkom į trolių kraštą. Tik užsimerki, ir akmenys beveik atgyja.

E10 keliu nusileidžiam prie pirmo fiordo. O fiorduose, kaip žinoma, galima laisvai žvejoti. Čia reikia padaryti remarką. Paskutinę dieną prieš išvykstant nusipirkau spiningą ir keletą blizgių. Tai buvo geriausia investicija. Tačiau ši diena nebuvo mano diena. Vietinis norvegas žvejys parodė, kur kimba, kokios blizgės tinkamiausios. 2 val žvejybos ir nieko. Nors neabejoju, žuvies ten buvo pilna. Galiausiai grįžęs su laimikiu (tiesa, žvejojo iš valties), norvegas padovanojo vieną savo sugautą menkę.

Užtat vakare apturėjom super skanią vakarienę – ant grilio keptą menkę!

08.19 Oras vasariškas. Stabtelim Bjorvik miestelyje. Sugalvojom vienoje vietoje pasiklausti, gal žino pėsčiųjų takus kalnuose. Klausėm angliškai, darbuotojos nežinojo ir pradėjo tartis rusiškai. Galiausiai paaiškėjo, kad tai rusė ir lietuvė. Smagiai paplepėjom. Lietuvaitė Indrė gyvena ir dirba jau 5 metus, tai sužinojom daug įdomios informacijos, pvz darbdavys kasmet, kad ir nedaug, bet turi padidinti algą. Vaikams mokslo metai prasideda rugpjūčio 17, o baigiasi birželio 20, bet jie turi daug atostogų, o ir mokslai nelabai įtempti. Ir šiaip norvegai gyvena atsipalaidavę, net posakį ta tema turi. Patikino, kad pataikėm į kažkokią orų anomaliją, sako visą vasarą lijo, o tokių tropikų kaip dabar nėra buvę. Vakare nakvynei susirandam apleistą uostą. Kažkas pasikeitė ir pradėjo kibti žuvys!

08.20. Tik nubudę šokam į jūrą atsigaivinti, pasikepam žuvies su švediškais ryžiais ir karališkai pavalgėm. Pusdienį lepinomės saule, aš žvejojau. Vietinis norvegas patarė pažvejoti ant tilto, tai pavažiavę tą ir padarėm. Apačioje matėsi plaukiojančios didžiulės menkės, tik jos nekibo , nes blizgę iškart nuverdavo mažesni sėjai. Bet žvejyba buvo superinė. Šalia mūsų žvejojo dar dvi moteriškės. Vieną užkalbinom, pasirodo tai kazachė, gyvenanti su vyru Norvegijoje jau 8 metus. Šiek tie pašnekėjom apie gyvenimą. Vyras naftos pramonės specialistas, o ji atvažiavo pasigauti pietums žuvies. Pati baigusi žurnalistiką, Norvegijoj tik po pusės metų kursų galėjo įsidarbinti virėjo padėjėja. Sakė, kad norvegai visai nemoka gaminti , tik sumuštinius valgo. Pas save nieko nekviečia, bet svečiuotis pas kitus (ypač pas tuos, kurie skaniai daro valgyti), neatsisako. Ir šiaip visko įdomaus pripasakojo. 18 val įvažiuojam į Lofotenus.

08.21 Užsukam į Lofotenų sostinę Svolvaerį, tikslas infocentre susirasti pėsčiųjų takų žemėlapius. Pasirodo, jų daugybė, tik vaikčiok. Važiuojant pradedu stoti šalia tiltų. Prabudo žvejo azartas. Rezultatas – 2 skumbrės ir 2 prarastos blizgės. Šalia žvejojo ruonis, tai reikėjo žiūrėti, kad neužkibtų:). Nakvynei stojam prie superinio paplūdimio Haukland. Balto smėlio paplūdimys ir nuostabus vaizdas į jūrą.

Kepti žuviai, kaip ir daugelis aplink, naudojom vienkartinį grilių. Beje, jie Norvegijoj pigesni nei LT (1.6 euro) ir dega ilgiau.
08.22 Ryte žadina šilta saulutė. Deginamės, „prisiregistruojame“ šaltoje jūroje. Vienas komandos narys nuklysta toliau ir grįžta kaip tikras lobių ieškotojas nešinas … laikrodžiu. Nuplaunu smėlį, pasirodo rimtas daiktas, rodo gylį iki 100m, pilna visokių pribambasų ir viskas kuo puikiausiai veikia. Laikrodžio kompiuteris rodė, kad paskutinį kartą nardyta prieš savaitę.

Kelias veda toliau į salos galą. Prie pat Reine miestelio pastebim sujudimą. Stabtelim, o gi įlankoje plaukioja orkos! Tai bent reginys, nė safario nereikia.

Nakvynei stojam paskutiniame Lafotenų miestelyje A. Gražioje vietoje statome palapinę, einu žvejoti. Aš jau žvejybos asas, tai pamokinu žvejybos paslapčių daną. Vėliau, mūsų pakviestas, jis prisijungia prie vakarienės. Išlenkėm po taurelę vyno ir visai smagiai pavakarojom. Pasirodo danai norvegiškai ir švediškai supranta, jei kalbama lėtai. O danų nesupranta niekas. Dirbo muziejuje, dabar pensininkas, tai keliauja po pasaulį. Tai būtų pirmoji paskojimo dalis.