Norvegija: Lofotenų salynas

Sveiki, keliautojai. Pastebėjau, kad šiame puslapyje liko nedaug automobilinių keliautojų, kurie svečius kraštus aplanko savomis transporto priemonėmis. Dauguma, taupydami laiką ar pinigus, naudojasi atpigusiais skrydžiais. Kol manęs šis keliavimo būdas dar neužvaldė, dalinuosi su jumis praėjusios vasaros „oldschool‘inės“ kelionės ant ratų įspūdžiais. Nors, tiesą pasakius, į Lofotenų salyną Norvegijos šiaurėje ir nėra patogių ar pigių skrydžių. O jei ir būtų buvę, vis tiek nebūtume jų pasirinkę. Man Kelionė – visų pirma nuotykis, atradimai, netikėtumai. Todėl ir Kelias – neatskiriama kelionės dalis.
Taigi, keliaujame trise – aš, žmona ir ilgametis mūsų šeimos ir kelionių draugas Vytas. Nuspręsta keliauti per Taliną. Vakare nuvažiavus į Estijos sostinę nieko ypatingo nenuveikėme – pavaikštinėjome po senamiestį, pavalgėme kavinėje su gražia senamiesčio panorama ir viskas.

Kitą rytą 8h mūsų laukė keltas į Helsinkį. Naktį, prieš prabundant į keltą, žmona pasiskundė danties maudimu. Ai, pamanėme, ne pirmas kartas – praeis išgėrus nuskausminančių. O ir šiaip – naktį nelabai nusipirksi kokių rimtesnių vaistų.
Ryte, sėkmingai įsiregistravę į VIKINGLINE keltą, nuėjome pusryčiauti. Nusistebėjome, kad brangu. Dviese už pusryčius, po kurių vis dar norėjau valgyti, sumokėjome 17Eur. Plaukėme apie 2h ir neužilgo pasirodė nedidelės uolėtos šcherinės salos, nusagsčiusios Helsinkio pakrantę.

Suomijoje lankiausi pirmą kartą. Laukė tolimas kelias į šiaurę. Kažko ypatingo iš šios šalies ir nesitikėjau, bet negalvojau, kad bus toks nuobodus kraštovaizdis – miškai, miškai, miškeliai ir kur ne kur – plyni laukai. O ko daugiau gali norėti iš miškingiausios valstybės pasaulyje… Be to, įsivaizdavau, kad kiek pavažiavus už Helsinkio, kelyje būsime vos ne vieni. Kas tuose miškuose ten gyvens. Bet iki pat Švedijos sienos keliai buvo pilni mašinų. Eismo intensyvumas tikrai nustebino, greitkelių nedaug, todėl greitai nepalėksi. Ir tada, ramiai bevažiuojant per tuos miškus, žmona tarė „skauda dantį…“ Visokie Ibuprom’ai nepadėjo. Žmona dar prisiminė kaip prieš kelionę namie pakilnojo rankose antibiotikų pakuotę ir padėjo atgal stalčiun. O kelionė tik prasidėjo… Stojome prie pakelėje esančio didelio prekybos centro ir bandėme vaistinėje išprašyti antibiotikų. Nelabai tikėjomės gauti, tai ir negavome –tik rekomendacijas važiuoti pas gydytoją, kuris išrašinėja receptus. Sukome į Oulu miestą, sekdami Raudono kryžiaus kelio ženklus ir netyčia pasimaišiusią „greituškę“, paskui kurią atvažiavome tiesiai į didžiules klinikas. Tikėjomės, kad priėmimo skyriuje atsiras kas nors, kas išrašys antibiotikų. Darbuotojai tikrai nuoširdžiai stengėsi mums padėti ir atrodė, kad tuoj delne išties reikalingą vaistą… Bet paaiškėjo, kad jie negali to padaryti, tad pasiūlė mums laukti odontologo gyvoje eilėje priimamajame. Į klausimą, kiek laiko tai užtruks, atsakė, kad valandų valandas. Rekomendavo gydytis paracetamoliu. Buvo sekmadienio vakaras, žmonai dar nebuvo kritinio momento, tai nusprendėme, kad važiuojame toliau ir rytoj Švedijoje mėginsime surasti išeitį. Nakvojome kempingo namelyje už Kemi miesto. Vidurnaktį buvo šviesu – mat čia poliarinė diena. Mačiau, kad danties situacija blogėja. Tada man į galvą šovė išganinga mintis. Viena mūsų pažįstama su kita keliautojų grupe 2 dienom anksčiau už mus irgi išvyko į Lofotenus! Atsirado viltis, kad jų grupė gali turėti tų reikalingų vaistų! Skambinu Ingai, per kelias minutes išsiaiškiname, kad vaistų yra ir mums galės kažkiek jų duoti!!! Tik jie yra už maždaug 900km 🙂 Ne bėda – sutarėme, kaip rytoj su jais susitikti.
Švedijoje žymiai gražiau ir tvarkingiau nei Suomijoje. Visi trys mintyse taip pagalvojome, o vėliau pakartojome garsiai. Nors Švedija taip pat yra tarp miškingiausių pasaulio valstybių, bet jos gyventojai kažkaip tvarkosi gražiau, nei suomiai. Ir tie miškai kažkokie šviesesni – ne tokie užžėlę. Ir pakelėse matomi žmonių namai spalvotesni, sodybos įkurtos ir išpuoselėtos taip, lyg visos užsiimtų kaimo turizmu ir lauktų atvykstančių svečių, o ir laukai tvarkingesni. Kelias vis labiau driekėsi į šiaurę – medžiai žemėjo, mat per šalta. Artėjant prie Skandinavijos kalnų vis dažniau atsiverdavo plynės be miškų. Ir čia važiavome jau beveik vieni. Pakelėse ir ant kelio vis daugėjo elnių Rudolfų, kurie nelabai noriai duodavo mašinai kelią. Pravažiavome Kirunos miestą, garsėjantį didžiausiomis pasaulyje geležies rūdos kasyklomis. Įdomus faktas, kad šis miestas per kelis ateinančius metus bus perstumtas 3 kilometrus į rytus, nes po juo atrastos naujos geležies rūdos gyslos, o senojoje gavybos vietoje geležies rūdos ištekliai baigiasi. Dangus darėsi vis grėsmingesnis, debesys tamsėjo. Pradėjome dar labiau kilti į kalnus, visiškai nebeliko medžių, pradėjo vėsti.

Įvažiavus į Norvegiją (pirmas kartas – kaip ir Suomija) mus pasveikino stiprus lietus, temperatūros pažemėjimas iki +4. Nėrėme į debesį ir, gana greitai nusileidę iki jūros lygio, pasiekėme Narviką. Lofotenų salose saulė žeme irgi nesiridinėjo.

Mūsų draugai su tabletėmis buvo nusibeldę beveik iki pat salyno smaigalio – Fredvang miestelio. Nors pasitaikė lietinga diena, bet važiuojant iki jų, vis tiek vėrėsi fantastiški vaizdai. Jau susitikus ir pabendravus su draugais – sužinojome, kad vakar salyne siautė audra, buvo daug lietaus. Tai jautėsi iš žlegsinčios po kojomis žolės. Buvo vėsoka, šlapiame kempinge palapinėje nelabai norėjome nakvoti, tai vykome nakvynės ieškoti į pačioje salyno pabaigoje esantį Å miestelį. Pavyko trečias mėginimas, kai buvome pasiryžę miegoti nors ir palapinėje, nes visur pilna turistų. Anot registratūros darbuotojos, mums nerealiai pasisekė, nes piko metu nerezervavus iš anksto gauti namelį praktiškai neįmanoma. Orų prognozė rytojui nieko gero nežadėjo, tai namuką užsakėm dviem dienom (po 30 Eur žmogui naktis). O namukas buvo ne bet kur, o ant vandenyno uolų ir su vaizdu į tolėliau esančias salas, pasiekiamas tik vandeniu.

Su lakia vaizduote ir fantazija, galėjai ilgai įsižiūrėjęs į vandenyno tolį ir nardantį banginį pamatyti… na, nepamatėm 🙂 …Pasiekėme tolimiausią kelionės tašką, vaistus gavome pačiu laiku, namukas buvo šildomas(!), už lango tyvuliavo vandenynas, kuriuo retkarčiais į tas tolimesnes salas praplaukdavo kateriai. Jaučiausi tikrai pasiekęs Pasaulio ar bent Europos pakraštį 🙂

Kitas rytas, kaip ir prognozuota, vėl buvo lietingas. Vaistai situaciją žymiai pagerino, tad išsiruošėme į nedidelį kalnų žygelį Å miestelio apylinkėse. Per porą valandų, žliugsint po žoles ir samanas, o iš viršaus purškiant nuolatiniam dušui, sušlapo batai ir rūbai, tai grįžome į šildomą namelį jų džiovinti.

Vėliau aplankėme fotogenišką Reine miestelį. Dėl blogo oro nusprendžiau nekopti į šalia Reine esančią viršūnę, nuo kurios atsiveriantis vaizdas buvo įstrigęs mano atmintyje.

Kita diena pagaliau išaušo saulėta. Palikome savo šiltąjį namuką. Galima sakyti, kad netikėtai nusprendėme kopti ne į viršūnę prie Reine, kurią planavau čia važiuodamas. Tai įtakojo Inga, su kuria ryte vėl trumpai susitikome dėl vaistų papildymo, nes jie tikrai gydė žmoną. Jų grupė ėjo gana lengvu maršrutu į Kvalvika Beach. Manasis Reinebringen maršrutas žemėlapyje buvo kvalifikuotas kaip sunkiausias, Kvalvika – pats lengviausias. Pagalvojau apie žmoną ir Vytą, kad jiems pirmasis maršrutas po liūčių bus per sunkus. Tad žaibiškai nusprendėme, kad einame kartu su Ingos grupe. Ir po valandėlės pamatėme, kad tikrai neklydome. Kvalvika paliko patį didžiausią įspūdį visos kelionės metu. Žiauriai gražus laukinis paplūdimys, pasiekiamas tik įveikus kalnų perėją arba su kajakais atplaukiant iš vandenyno pusės. Nei automobiliu, nei dviračiu čia neatvažiuosi. Tą paplūdimį iki šiol prisimenu labai dažnai. Manau, kad tai aplamai viena nuostabiausių vietų, kuriose esu buvęs.

Vakarop įsikūrėme Flakstad kempinge(6 Eur), įsikūrusiame prie vandenyno. Nors diena buvo šilta (+25), bet maudynėms vanduo vis tik per šaltas. Vandenyje mirko tik banglentininkai ir vaikai su hidrokostiumais . Paplūdimyje rankiojome kriaukles, pasitaikė ir jūros žvaigždžių.

Gamtos peizažas nuspalvintas poliarinės nakties suteikiamomis spalvomis buvo nepakartojamas . Vakare paplūdimyje lengvai papiknikavome. Tiesa, ilgokai, nes nakties ženklų nesimatė jokių – pritemę buvo tik kokiai 20 minučių.

Kitą dieną mūsų maršrutas pasisuko namų kryptimi. Aplankėme mažą , tarp uolų įsispraudusį Nusfjord žvejų kaimelį. Nustebino faktas, kad vietos bendruomenė ima mokestį už įėjimą į centrinę kaimelio teritoriją. Sumokėjome po 5 Eurus žmogui. Bet miestelis gražus, už lankytojų pinigus įrengtas muziejus, kurio žuvies apdorojimo salėje įrengtoje kino salėje rodomas dokumentinis filmas apie miestelio žvejų gyvenimą visus metus. Nepaisant komercializacijos, kaimelis paliko šiltą įspūdį.

Taip pat aplankėme dar vieną, tik didesnį žvejų miestelį Henningsvær. O šis miestelis man nebepasirodė toks jaukus. Nors galiu klysti.

Buvome sustoje įmerkti kojas į šaltą vandenį. Nes buvo jau net ne šilta, o karšta. Mašinos termometras vienąsyk fiksavo net +29 laipsnius. Prisiminus koks oras buvo įvažiuojant į Norvegiją, šiandieną buvo tropikai.

Vinguriuodami tarp kalnų artėjome prie žemyninės Norvegijos Narviko miesto. Prie jo aptikome miške įdomų kempingą, o jei tiksliau – tai jo šeimininką ar darbuotoją. Tai buvo toks nedidelis kempingas.

Palengva įvažinėjau į teritoriją, kai iš pastato mojuodamas rankomis ir kažką aiškindamas išbėgo žmogus, išvaizda primenantis seniai šlovę pamiršusį rokerį arba benamį. Na, mūsų supratimu :-). Pribėgo prie mašinos lango, greitai pasakė nakvynės kainą. Klausėme ar dušai yra, ar reikia žetonų ir pan. Jis vėl greitai atsakė „All for free“. Sumokėjome (7 Eurus žmogui) tiesiai per mašinos langą – be jokių kasos aparatų ir čekių. Klausėme, kur galima statyti palapinę. Tai tik ranka numojo „All“. Tada ir mes paprasčiau pradėjome žiūrėti į visą šį reikalą. Dušai, tualetai pasirodė visiškai nauji ir labai tvarkingi. Ne tokie kaip šeimininkas/darbuotojas 🙂
Vinguriavome vaizdingu keliu žemynine Norvegija į pietus iki Fauske miesto, nuo kurio sukome pažiūrėti galingiausios pasaulyje vandenynų potvynių atoslūgių srovės Saltstraumen. Šiame kelyje tik vieną kartą reikėjo keltis mokamu keltu (18Eur) per fjordą.

Sūkurius apžiūrėjome ir iš viršaus – nuo tilto, ir iš apačios – nuo kranto. Gana įspūdingas reginys – bangos čia ritosi visomis įmanomomis kryptimis, prieštaraujančiomis visiems mums žinomiems dėsniams.

Jei norisi aštresnių įspūdžių, galima su galingais kateriais paplaukioti per tuos sūkurius. Bet pamačius, kaip tie kateriai šokinėja per verpetus kažkodėl geriau norėjosi likti krante ir tuos pinigus išleisti pvz. ledams 🙂 Iš Saltstraumen išvažiavome nedideliu, bet vaizdingu 812 keliu link Rognan. Ties Junkerdal kalnų kurortu kilome aukštyn ir neužilgo įvažiavome į Švediją. O šitoje vietoje jau keliavome visiškai vieni, aplink nei gyvos dvasios, tundra. Užtat labai gražu.

Nakvynę radome pirmu bandymu – moderniame ir tvarkingame Camp Gielas Arvidsjaur mieste.

Kitą dieną vėl grįžome į Suomiją. Nenorėjome važiuoti tuo pačiu nuobodžiu keliu, kuriuo atvykome, tai riedėjome keliu, vedančiu šalia Botnijos įlankos. Deja, bet ir naujas maršrutas nepakeitė susiformavusio blankaus Suomijos įspūdžio. Nakvojome Vaasa miesto kempinge. Čia namukai buvo tokie jau padėvėti, menantys buvusią prabangą, dvelkiantys ne itin maloniu senų čiužinių ir pelėsių kvapu. Nuėję prie vandens palydėjome saulę.

Šiame kempinge pastebėjau, kad suomiai, gyvenantys kaimyniniuose namukuose, poilsio neįsivaizduoja be stipraus alkoholio. Mūsų kaimynus, sėdinčius namuko terasoje ir gurkšnojančius degtinę ir brendį, aptikau net pusę penkių ryte (nuo 17 val. popiet 🙂 , kai sliūkinau užsimiegojęs į WC. Ištvermingi, pagalvojau, suomiai…
Anksti ryte pūkštelėjau į Botnijos įlankos bangas ir kelionę tęsėme link Helsinkio. Sostinėje iškilo netikėta problema – vietoje vienų kempingų, pagal turimus adresus, stūksojo daugiaaukščiai namai, kiti buvo perpildyti ir mums neatsirado nei mažiausio lopinėlio. Tada greitai per bookingą užsisakėme apartamentus už 105Eur šalia kažkokio narkomanų parkelio. Jame mačiau tiek švirkštų ir nuorūkų vienoje vietoje, kad per visą gyvenimą tiek turbūt nebuvau matęs. Aplink slankiojo gyvenimo palaužtos žmogystos, parkelyje ant suoliuko vietiniai benamiai gėrė alų, gatve prabėgo keistai besišypsantis ir gestikuliuojantis rankomis neaiškaus amžiaus vyras… Pagalvojau, kad džiaugsiuosi ryte radęs sveiką mašiną – ji stovėjo gatvėje, prie pat to parkelio, nes kieme aikštelės nebuvo.
Ryte viskas tvarkoje. Keltas į Taliną buvo vakare, tai turėjome visą laisvą dieną. Pastatę mašiną prie keltų terminalo nusprendėme aplankyti Suomenlinna tvirtovę, išsidėsčiusią šešiose salose, kurias matėme įplaukdami į Helsinkį. Ją statyti pradėjo švedai, vėliau ji atiteko rusams. Ganėtinai įdomu buvo pavaikščioti šiais istorijos labirintais.

Žmonai atsinaujino danties skausmas – baigėsi turėti vaistai ir jų efektas. Gerai, kad namai jau ranka pasiekiami. Buvo jau atsibodę sukti tuos pačius ratus po miestą – kiek to Helsinkio tėra – reikėjo užmušti laiką iki kelto.

Vakare išplaukdami denyje stebėjome gražią Helsinkio panoramą.

Atplaukus į Taliną likome nakvoti kelte.
Ryte uždegus kajutėje šviesą pamačiau žmonos sutinusį žandą… Akimirksniu supratau – turime atsidurti Lietuvoje kuo greičiau. Važiuojant susitarėme su specialistais, kad mus tikrai priims. Važiavau greitai, policijos nebuvo, radarai nenufotografavo. Vytas juokavo, kad nespėjo net pastebėti kada kirtome Latvijos ir Lietuvos sienas. Palangoje, prie gydytojo kabineto durų, sėdėjome jau po 6 valandų. Viskas baigėsi laimingai. Pamoka skaudi, bet visam gyvenimui – jei namie pakilnojai antibiotikų pakuotę, tai mesk ją į kelioninę vaistinėlę, o ne atgal į stalčių… Gerai, kad blogiausi momentai buvo kelionės pradžioje ir pabaigoje, o ne Lofotenų salose…
P.S. Kvalvika yra nereali 🙂