Norvegija 2004

Neįgyvendinta vaikystės svajonė

Dar būdamas mažas vaikas prisižiūrėjau filmukų apie Pasaulio kraštą, Šiaurinę gamtą, meškiuką Gudrutį ir pan., todėl jau sulaukęs penkerių metų pradėjau svajoti apie kelionę į Norvegijos šiaurę, o jau studijų laikais bandžiau nukakti į išsvajotąjį Nordkapp’ą – Šiaurės iškišulį, bet tai man pavyko padaryti tik antru bandymu, apie kurį dabar ir papasakosiu. Tai buvo pirmas savarankiškas mano – vienišo keliauninko – žygis.

Pasirengimas kelionei

Per metus susitaupęs krūvą pinigų (2003-2004 m. Studentui kaip aš 1500 Lt buvo dideli pinigai) nusprendžiau daug nesiruošti ir kelionę pradėti tranzu 2004 m. liepos 1 d. vakarą. Nesu koks nors sportininkas ar patyres keliautojas, bet nusprendžiau, kad mano patirties tokiam žygiui turėtų užtekti. Iš pat ryto prisipirkau makaronų, duoniukų, sausainių, šokolado ir riešutų, įsimečiau nediduką gabaliuką lašinių ir dešros. Drabužiai ir kt: megztinis, džinsai, antros kojinės, pora marškinėlių, adata su siūlais, žirklutės, kompaktiškas kelioninis higienos rinkinukas, fotoaparatas, keletas tablečių, bintai, pleistrai ir gertuvė su palapine ir miegmaišiu – visa tai tilpo mano lenkiškoje 70 kg kelioninėje kuprinėje. Džemperį apsivilkau ant viršaus ir užsimaukšlinau ryškiai geltoną žieminę kepurę:D Nepagalvokit nieko blogo – ji man padėjo tranzuoti, nes buvo matoma iš labai toli. Viską susimetęs pagal poreikius ir lengvesnius daiktus susidėjęs kuprinės apačioje bei daug maž apkamšęs viską, kad būtų patogiau nešti ir surasti esant skubiam reikalui, patraukiau į kelionę.

Žemas startas

Paprašiau draugo, kad pavėžėtų ant gimtojo Panevėžio šiaurinio aplinkkelio pabaigos, į Ūtos kaimelį, kur jis prisijungia prie Vilniaus-Rygos kelio. Ten atsistojau, ir pradėjau kelionę besileidžiant vasaros saulei – apie 19 val. Po maždaug 15 minučių man sustojo draugiškai nusiteikęs rygietis, kuris kaip tik grįžinėjo iš farmacininkų konferencijos Panevėžyje. Net nepastebėjau, kaip mes privažiavome Rygos aplinkkelį. Buvo jau bemaž 20.30, tad jis pasiteiravo ar aš dar tikrai ruošiuosi tranzuoti idant važiavęs ir apsistojęs kur nors Rygoje. Bet ryžtas buvo didesnis už galimybes, tad aš likau tranzuoti prie žiedo ir palinkėjau jam gero kelio.

Baisiausias strigimas kelionėje

…ir labai greitai smarkiai pasigailėjau. Pasirodo, norint apvažiuoti Rygą, reikia gerokai pasistengti. Nepaisant tuo metu vykusio aplinkkelio remonto, kuris daugelį sunkvežimių nukreipdavo man nežinoma kryptimi, ir kurios aš čia neminėsiu, buvau tikras, kad mane tuoj tuoj pačiups koks nors estų šoferis Jusis ar suomis Mikko su 18 m Freight liner’iu ar pan., bet kur tau… Prastovėjau už to žiedo užtvankos kryptimi bemaž 30 minučių. Galų gale sustojo sunkvežimis. Pasiteiravus kur važiuoja, patarė labai nesidžiaugti, nes jis varys tik iki kito žiedo, o paskui suks kažkur į Lietuvos pusę. Mane tas baisiausiai nuvylė, tad aš jau po 5 minučių ir vėl tranzavau automobiliukus prie žiedo, esančio už gero kilometro nuo užtvankos. Ten man gana greitai stabtelėjo ir pasiėmė moterėlė, važiavusi į Rygos priemiestį. Užtvanką įveikėme besišnekučiuodami, bet, o varge, vos pravažiavus užtvanką, ji pasakė, kad čia aš jau turėsiu tęsti kelionę savarankiškai, nes ji privažiavo savo namus. Ir vėl aš pradėjau kėblinti Salaspilio pakraščio link, kur už gerų 20 minučių susistabdžiau kitą sunkvežimį, riedėjusį Rusijos kryptimi. Man reikėjo Talino link, tad jis ir vėl mane paleido pavežęs bemaž 5 minutes. Ką gi, aš bent jau įveikiau pusę Rygos aplinkkelio ir jau žengiau viaduku virš geležinkelio, akimis palydėjau Rusijon dardantį traukinį ir pradėjau dairytis nakvynės, nes jau pradėjo kaip reikiant temti. Dar nutariau mažumėlę patranzuoti, ir man sustojo keistoka šeimynėlė: teta ir du studentai jos sūnėnai ar vaikai (giminystės ryšio nustatyti nespėjau, nes po 2 minučių mane paleido vidury miškų, o patys nusuko į netoliese esantį Rygos priemiestį). Ką gi, galvoju, esu miške vidury nakties, vienas, furos nespės sustoti net jei ir pamatys – reikia nakvoti. Bet ne. Taip nesisekti juk negali! Dar patranzuosiu. Ir voilla – sustoja geltona moderni SCANIA. Va čia tai pakeliausiu, galvoju! Iki pat Talino! “O Jus gal i Talina?”,- viltingai klausiu. “Da neet…”, – sako man vairuotojas. “Tu čia taip nesaugiai tranzuoji. Aš tave bent iki apšviestos benzino kolonėlės pavėžėsiu, o man jau paskui į Rygą kaip tik nusukti reiks.” Mdas… Ką gi. Važiuojam iki apšviestos degalinės. Nuvažiuoju. Na, stovi tokia apšviesta degalinė. Kažkas ten dirba, bet į vidų patekti neįmanoma. Stiliaus “Pas Juzi” tokia. Nu ir tranzuoju aš prie tos degalinės – negi nakvosi ten. Tik brum brum ir atvažiuoja kokie tai Rygos priemiesčių marozėliai bituminiais veidukais ir iššieptom iltim. Rėkia kažką latviškai ant manęs, paskui “gani manietų”, dar kažką. Na, apsimečiau, kad nesuprantu ir tiek. Ir pirmą kartą mano nesėkmių serijoje nusišypsojo sėkmė – sustojo šeimyna, važiavusi man palankia kryptimi, ir mane pačiupo kone iš tų berniukų nasrų. Maniau, kad prie tos degalinės mano kelionė bus baigta. Laimei, pasisekė. Aišku – neilgam. Nes po 10 minučių ta šeimyna mane paleido prie kažkokios kitos kryžkelės, kur aš jau visiškoje tamsoje bandžiau tranzuoti iš autobusų stotelės, kadangi kelias buvo nepaprastai siauras, nes ėjo per pelkėtą vietovę. Šį kartą sustojo kažkoks ponas su Mercedes-Benz CLK. Na,- pamaniau. – Dabar tai jau tikrai į Taliną. Bet kur tau… Tas dėdė vyko tik į Saulkrastį. Prakeikiau Rygos aplinkkelį, ir prisiekiau sau gyvenime daugiau taip į Šiaurę nekeliauti. Tai buvo bene pats protingiausias vairuotojas iš tų, kurie mane tą vakarą pavežė, nes patarė stovėti tamsoje prie šviesoforo ir laukti, kol prie jo stabtels “fūros”. Kitais atvejais naktį nelabai ką sutranzuosi… Ką gi. Nutariau taip ir daryti. Stoviu, tranzuoju aš tas fūras, vairuotojai durų neatidarinėja, o jei jos praviros, tai dar net užtrenkia dėl saugumo, o Saulkrastyje gi vasaros savaitgalis: nuo jūros grįžta įkaitę Vaikinai su mergaitėmis. Matomai, dar ir įdegę nuo vietinio babatuko ar pan., tad griauna viską kas pasitaiko kelyje ir artinasi prie manęs. Ech, – galvoju. – Na, ir nesiseka gi man… Tik staiga horizonte pasirodo JIS. Ne, ne mėlynas, bet, vis dėlto, EUROLINES AUTOBUSIUKAS. Kiek įkerta kojos nešu savo kumpius į stotelę, paklaikusiom akim įšoku vidun, lyg koks amerikiečių karys į gelbėtojų malūnsparnį po napalmo atakos Vietnamo kare, o ten visi parpia ir vairuotojas romiu tonu manęs klausia: – O tu iš kur čia?

Talinas

Neprisimenu kaip, bet lūžau autobuse ir pramiegojau visą kelionę iki Talino, nes žinojau, kad ten atvyksiu apie 6 val. ryto, tad vėl neaiškios kelionės perspektyvos be nakvynės labai nežavėjo. Išlipau uoste. Rytas buvo saulėtas, bet neilgai. Nutariau dar pasnausti ant suoliuko, iki atsidarys keltų terminalas. 8.00 nusipirkau bilietą į Helsinkį, o apie 10.00, vos išplaukus į Suomijos įlanką keltui, prapliupo toks stiprus lietus, kuris tęsėsi visą dieną.

Helsinkis

Helsinkyje be didelių kazusų praėjęs muitinę (kiek teko ten būti, tiek buvau tikrinamas), nenorėdamas mokėti rekordinės sumos už vienkartinį pasivažinėjimą autobusu iki traukinių stoties (talonėlis kainuoja apie 20 Lt), nutariau kėblinti pėstute. Helsinkis nėra didelis miestas. Turi maždaug tiek gyventojų kaip Vilnius. Centrinė stotis yra gal už 2 km nuo uosto, o gal net ir arčiau. Taigi, kol pasiekiau stotį, gavau permirkti iki paskutinio siūlelio. Traukinių stotyje nusipirkau SCANRAIL bilietą, kurie reisams po Skandinaviją galioja tokiomis pat sąlygomis kaip ir INTERRAIL Europoje. Tuomet sumokėjau bemaž 750 Lt už 20 dienų bilietą ar pan. ir likau laukti traukinio į Kemi miestelį ties Botnijos įlankos pabaiga. 19.00 startaves iš pragiedrėjusio Helsinkio traukinys nedaug kuo skyrėsi nuo lietuviškosios Baltijos liukso, o gal net buvo ir kiek prastesnis. Na, tai man ne tiek jau ir rūpėjo. Nakvoti jame kainuoja tiek pat, kiek įprastame viešbutyje, tad aš nusprendžiau pasirinkti studentišką nakvynės variantą: ištiestos kojos ant priešingos sėdynės tarpe tarp sėdynių pasidedant kuprinę, kol laikys “nervai”:D Nervai ilgai nelaikė, tad po gerų poros valandėlių aš jau rangiausi su miegmaišiu ant žemės. Džiugu, kad suomiai į tai reagavo gana santūriai ir tolerantiškai, ko nepasakytum apie tai matančius norvegus, kurie tyčia dar pasistengia įspirti ar tiesiog “netyčia užkliūti”.

Traukiniu į Šiaurę

Naktinis traukinys nežadėjo didelių siurprizų, nes maršrutas buvo žinomas, žmonės tylūs ir mandagūs, o be to jų buvo nedaug. Tuo metu Suomijoje tvyrojo baltosios naktys, tad visą naktį nesutemo ir buvo galima grožėtis vasariška naktine Suomijos gamta: žvaigždėtu giedru dangumi, rūkuose skęstančiais laukais, ežerais ir miškais. Ryte pabudau apie 6.00 ir jau nebeužmigau, nes žinojau, kad netrukus privažiuosiu Kemi stotį, kurioje traukinys nusuka dešinėn link Karelijos, o man reikia kairėn – į Švedijos pusę. Tai buvo gana paprasta, nes taip keliavau jau antrą kartą. Tik tiek, kad vienas…

Kemi

Klaikuma. Į šį miestelį stenkitės atvykti vidury savaitės, nes savaitgaliais čia nevažiuoja autobusai, ir nedirba netgi taksistai. Rimtai. Galima būtų siūlyti bet kokius pinigus, bet jie nesutiks Jūsų pavežti, nes jų čia tiesiog nėra! Kemi galima būtų palyginti su Pasvaliu ar Kaišiadoriais. Tai va. Buvo kaip tik savaitgalis, todėl aš nutariau kėblinti iki automagistralės, o ten jau pasičiupti kokią nors pakeleivingą automašiną ir taip pasiekti Suomijos-Švedijos sieną. Vos nusileidęs nuo viaduko ištiesiau ranką ir man sustojo jaunas kareivukas, lekiantis savo Subaru OUTBACK, kuris perspėjo vengti tranzavimo tokiuose keliuose, nes susitikimas su kelių policija būtų ne pats maloniausias. Jis vyko ta pačia kryptimi kaip ir mano traukinys, bet mielai sutiko pasukti 30 km į Tornio, kad pavėžintų paklydėlį užsienietį.

Tornio/Haparanda

Čia jau vėl teko gera proga išmėginti savo kojeles. Su kuprine ant pečių nukakau iki miestelio turizmo centro, kur jau tradiciškai sukirtau savo pusryčius, ir daug negaišdamas patraukiau Švedijos miestelio, esančio tuoj pat už sienos, link. Siena toje vietoje kertama gana paprastai. Eini ir praeini. Niekas neprašo nei paso, nei kaip kitaip stabdo. Tiesiog praeini ir tiek. O ten jau visai netoli stovi Haparandos autobusų stotis, kur autobuso bilietai, turint SCANRAIL bilietą veža su labai gera nuolaida. Taigi, kiek įkrovęs savo mobilųjį telefoną, sulaukiau savo autobuso, ir patraukiau Lulea miestelio link, iš kur mane ir vėl veš traukiniai.

Lulea

Tai toks nedidelis, bet labai jaukus miestelis, kuriame pastebimai daugiau judejimo, nei bet kuriame šiaurinės Suomijos miestelyje. Tiesa, paprastai čia aš tik pasikeičiu pinigus ir nedelsdamas skuodžiu į traukinį, todėl apie jį nedaug ką galiu papasakoti. Tiems, kas norės pakartoti mano maršrutą, turiu pastebėti, kad Skandinavijoje itin kruopščiai suderinti absoliučiai viso viešojo transporto, įskaitant net keltus, laikai, kas lietuvius turėtu gana maloniai nustebinti. Tai štai. Pasikeičiu pinigėlius, nusiperku bilietą ir sėdu į dardėti į traukinį Narviko link. Diena žvarboka, vaizdai gana nuobodūs ir gana įprasti, todėl netrunku susipažinti su taip pat gana ilgai važiuojančiu švedu studentu, grįžtančiu namo iš savo merginos, kuri studijuoja Jonkopinge. Taip neprailgsta kelionė, o bendraamžiams yra apie ką pasikalbėti, pro langelį užtraukiant vieną kitą cigaretės dūmelį.

Poliarinis ratas

Pakeliui kertame Poliarinį ratą. Atrodo, kad vos tik jį pravažiavus gamta radikaliai pasikeičia. Retėja miškai, auga gerokai žemesni medžiai – daugelis jų vos iki 2 m aukščio. Tai daugiausia beržai keružiai. Vietovė tampa klampi, ir kartais atrodo, kad pelkė niekada nesibaigs, o tolumoje pro skystus debesų klodus matosi dunksantys didingi kalnai. Užburiantis vaizdas. Ypač tais momentais, kai traukinys daro posūkį geležinkeliu, o tu stovi kur nors paskutiniam vagone ir stebi slėnį, važiuodamas aplink jį dideliu lanku.

Kalnai

Privažiuojame Kiruną. Čia mano švedas pakeleivis taria „sudiev“, palinkime viens kitam geros kloties ir aš vėl lieku vienas su savo mintimis ir galiu mėgautis supančia gamta. Traukinys pradeda šturmuoti įkalnes. Nardo vingiais iš vieno tunelio į kitą. Prieš įvažiuodamas į kiekvieną tunelį duoda garso signalą. Išnerdamas iš vieno tunelio gaunu gerą adrenalino dozę, nes traukinys suka gana staigų ratą stataus kalno pakraščiu, o po geležinkeliu atsiveria kelių šimtų metrų statumo skardis, kurio apačioje tyvuliuoja smaragdo grynumo ežeras, o gal fjordas (sunku pasakyti, nes vėl neriame į kitą tunelį). Jaučiuosi kaip amerikietiškuose kalneliuose! Tik tiek, kad traukinys važiuoja horizontaliai. Artėjame prie Narviko – galutinio geležinkelių sistemos taško, iš kur tolimesnė kelionė bus tęsiama jau į visišką nežinią.

Narvik

Narviko geležinkelio stotyje žmones gana greitai išsiskirsto kas sau, o aš persimetęs keletu angliškų sakinių su vietiniais išsiaiškinu, kad čia galima rasti bed&breakfast už maždaug 80 Lt studentui ir viešbučių po 400 Lt suaugusiems. Prancūzų porelė užsimena, kad už taksi čia gali palikti daugiau negu stabdydamas jį gatvėje Paryžiaus ar Romos centre, todėl tai manęs visiškai netenkina, ir pasirenku žinomo kempingo variantą, iki kurio reikia pakėblinti apie 20-30 minučių pėstute. Miklinu kojeles ir grožiuosi šiaurės vakaruose, anapus fjordo dunksančiais dantytais kalnais. Spėlioju, koks galėtų būti jų aukštis. Vakaras. Gana greit temsta. Taip prieinu kempingą, kur patyliukais nusileidžiu į palapinių slėnį ir susirandu lygią akmens plokštę, ant kurios ir ištiesiu savo palapinę. -Tai bent pamiegosiu, – manau sau. Užmiegu ir…

O dieve, kodėl tokios šlapios mano vilnonės kojinės? Ir iš kur tiek vandens mano palapinėje?! Pasirodo, naktį mažumėlę lijo, o mano maksiminė palapinė už 40 Lt stovėjo nedidelio upeliuko vagoje. Tai buvo pirma gera pamoka ateičiai nesusigundyti pigiais pirkiniais, tinkančiais nebent apsaugai nuo saulės spindulių. Niekis. Išskleidžiau savo daiktus po pievelę, leidau kiek pradžiūti rytinės saulės spinduliuose, o pats nutariau bent kartą gerai nusiprausti automatizuotame duše po 10 norvegiškų kronų už 3 minutes. Labai smagus dalykas. Primeti žetonų, išsimuilini sau visas, ir tik „cakt!” – dušas išsijungia! Na, žodžiu, išsimaudyti pavyko. Po to nubėgau sukirsti savo geriausių kelionėje pusryčių. Virtuvėlėje buvo ir karštas vanduo, ir indų, ir įrankių, ir šaldytuvas. Viskas įrengta taip, kad tik maisto produktų turėk. Pasigaminau košės, išsiviriau kavos, susitepiau sumuštinių, sukirtau, ir – į kelionę. Kol nusiprausiau, pavalgiau ir susiploviau indus, daiktai kempinge jau buvo pradžiuvę, tad greitai suvyniojau palapinę, viską susidėliojau į nustatytas vietas ir patraukiau keliu palei Narvikfjordą.

Narvikfjord

Tiesa, kelias labai vingiuotas, ir nukėblinus gerą puskilometrį į pakalnę aplankė išganinga mintis, kad aš gal čia nelabai tinku, nes visi iš pakeleivingų automobilių mojavo vėliavėlėm, rodė visokius kitokius palankumo ženklus, bet pasiimti vienišo tranzuotojo neskubėjo. Pro šalį važiavo dideli amerikietiški džipai ir sunkvežimiai, o kelias buvo siauras ir vingiuotas, todėl pasitaikius palankesnei progai nutariau perbėgti į geriau apžvelgiamą kelkraštį ir juo paėjėjęs stabtelėjau poilsio aikštelėje. Bet ir čia niekas neatvažiavo, tad galutinai nusprendžiau, kad tokioje vietoje tranzuoti neverta, ir susiruošiau kėblinti prieš kalną atgal į Narviko autobusų stotį ieškoti ir laukti tinkamo autobuso. Ir tą akimirką į aikštelę atvažiavo juodas Audi, kurį vairavo kažkoks paniuręs, bet komunikabilus vaikinas. Jis pasiūlė pavėžėti iki anapus fjordo esančio miestelio centro, kur važiuoja daug sunkvežimių ir yra autobusų stotis. Kaip tarėm, taip ir padarėm. Padėkojau už greitą pristatymą – tikras smagumėlis važiuoti 100 km/h vingiuotais kalnų keliukais – ir jau pradėjau dairytis savo autobuso. Paaiškėjo, kad jis bus tik už gerų 6 val., gerokai po pietų, tad neskubėdamas nutariau dar keletą valandėlių patranzuoti, o paskui jau pirkti bilietą, jei nepasiseks.

Lenkiški atrakcionai

Na, ir tranzuoju sau, vadinasi. Vaikštau pakele prie fūrų aikštelės. Kurion pusėn tranzuoti nelabai aišku: trišalė sankryža, miestelio centre ženklų nėra. Žmonės angliškai nekalba. Et, – galvoju. – Reikia furistų pasiklausinėt. Prieinu ir klausiu kur čia kelias į Tromso. O tie į mane tik dėbt dėbt. „Nė razumim, pan“ Na, tada aš jau supratau kas prie ko. Sakau jiems: „Polsza?“, o jie man – „litvak?“. Pasirodo vyryčiai gabena tuos pačius atrakcionus, kurie kiekvienais metais būna Vilniuje, skverelyje prie Katedros aikštės, ir daro savo kasmetinį turnė per Baltijos šalis. Tromso yra ju galutine stotele. Na, tai mielai sutiko mane pričiupti į savo karuselių karavaną ir netrukus patraukėme Tromsan. Išsipasakojo, kaip klaikiai nuobodu yra važiuoti su tais gargarais, ir kad vienintelis poilsis – miegas sunkvežimiuose. „Vos tik privažiuojame kelionės tikslą, dvi paras konstruojame atrakcionus, po to jais supame žmones dvi savaites, o paskui vėl viską per dvi paras sukonstravę, važiuojame į kitą vietą. Neįsivaizduoji, kaip tai išvargina…“, – sakė jie. „Algos kaip visų fūristų, bet apie šeimyninį gyvenimą negali būti nė kalbos.“

Tromso

Kas nėra buvę šiame šiaurinės Norvegijos mieste, rekomenduoju. Ne veltui Tromsas vadinamas šiaurės Paryžiumi. Miestas įsikūręs salose ir krantuose aplink jas. Čia veikia universitetas, kuriame dėstoma kinematografija, iš čia kilęs gana žymus elektroninės muzikos kūrėjas Geir Jenssen a.k.a. Biosphere, čia stovi paminklas poliarinių sričių tyrinėtojui Roaldui Amundsenui, kuris galbūt čia ir gyveno. Tromse veikia ir nemažas oro uostas, stovi įspūdingo ilgio pakeliamas tiltas ir kalnų slėnyje gražiai prisiglaudusi bažnyčia. Paganyti akį iš miestelio centre esančios kalvos yra į kur.

Sunkvežimiai nevažiavo pakeliamu tiltu, bet pasuko pro tunelį. Taigi, išnėrėme jau saloje. Vos tiktai išlipęs iš sunkvežimio, sutikau vokietį, kuris kaip ir aš keliavo į Šiaurę, tačiau priešingai nei man, Tromsas jam buvo galutinis tikslas. Nutarėme ieškotis nakvynės, nes jau vėl temo vakaras.

Užsukę į centre veikiančią interneto kavinę, išsiaiškinome, kad laisvų vietų studentams nelabai atsiras, nes čia vasaroti privažiavo gana daug jaunimo, o viešbučiai po 400 Lt neatrodė viliojančiai, tad nepasikliaudami internetu nutarėme pasiieškoti nakvynės savarankiškai. Ir radome! Jaunimo viešbučio administratorė neatrodė labai susižavėjusi užsienio svečiais. Bumbsėdama, kad apsireiškėme taip vėlai, nesileido į derybas dėl mažesnės kainos, atsegė nuo mūsų maždaug po 60 Lt, ir įteikė kambario raktus. Teko iš ties gana malonus variantas: 4 vietų kambarys 9 aukšte. Išeini į balkoną, o ten toli toli matosi kalnai, už jų Norvegijos jūra, ir aplink šviesu šviesu, nors jau kone 24.00. Nusiprausėme, užkandome, pasidalinome kelionės įspūdžiais, ir miegot. Ryte, ilgai nedelsdami sukirtome pusryčius, ir patraukėme miestelio centro link. Ten vyko kažkokia mugė, koncertai ir pan. Vokietis nutarė pasilikti dar dieną kitą, ir paskui traukti atgalios, o aš nedvejodamas nusprendžiau patraukti toliau. Pasivaikščioje po mugę, sukirtom rankom ir patraukėm kas sau. Jis – atgal į miesto centrą, aš – per tiltą, tranzuoti ant kelio. Kiek patranzavęs supratau, kad čia tranzuoti neapsimoka, ir nutariau poilsio aikštelėje patykoti atvykstančių į Tromso turistų, kad nereiktu miklinti kojeliu atgalios. Kaip tik vieni vokiečiai su kemperiais mielai sutiko mane pavėžėti, ir aš vėl stovėjau Tromso miesto centre, iš kur nedelsdamas už maždaug 300 Lt nusipirkau vykstancio i Alta autobuso bilieta.

Kelionė į Altą

Nors tiesiai Alta atrodė tokia pasiekiama, apvažinėjant fjordus ratais, ar laukiant atvykstančių keltų, kelionė prailgo. Kelte sutikau tris besislapsčiusius nuo konduktorių berniūkščius, kurie autobusu važiavo atgal į vaikų namus. Buvo keista matyti, kad šie paaugliai tokie savarankiški. Jų tėvai tiesiog atsisakė globos, ir paliko šiuos šelmius valstybei. Dešimtmečiai man pasiūlė tabako pastilių, kurias mielai grūdosi sau po liežuviais, bet aš tokiais niekais nesusigundžiau ir stebėjau jų ir konduktorių „žaidimą“. Visą likusį laiką važiuojant drauge autobusu jiems buvo labai smalsu iš kur aš atvykau, prašė papasakoti daugiau apie Lietuvą. Kai berniūkščiai išlipo buvau didžiai nustebęs, kai kiekviename pravažiuotame miestelyje pamatydavau po rodykle pavadinimu „Psykiatrijsk senter“. Matyt, tamsiu žiemos periodu čia žmonės tikrai kenčia nuo depresijų ir pan.

Bevažiuojant nulijo gana gražus lietus, nuo kalnų sruveno upeliai, vėl prasisklaidė debesys ir vakarų pusėje pragiedrėjus pasirodė saulės spinduliai. Atvykome į Altą.

Alta. Liko apie 200 km

Vos išlipęs iš autobuso pamaniau, kad man vaidenasi. Priešais save išvydau sunkiai nusakomo amžiaus apspurusį valkatą su kuprine ir lazdele. Jo drabužiai buvo pilki, pats apšepęs ožio barzdele, dėvėjo gobtuvą. Iš pažiūros turėjo būti gana jaunas vaikinas. Žmonės išlipdami tik pasijuokė iš jo ir išsivažinėjo kas sau. O aš nutariau šnektelti su keistuoju keliauninku.

Christianas iš Dortmundo

Tai buvo aštuoniolikmetis vokiečių skautas, išvykęs į Nord Kapp‘ą pėstute su 80 eurų kišenėje dar kovo mėnesį. Tokiu būdu jis vykdė savo galutinę užduotį, kuri jam suteiktų kažkokį oberfukso rangą pagal skautų hierarchiją ir tuo būdu jis atsidurtų skautų dievo tėvo dešinėje ar kažkas panašaus. Na, vienu žodžiu, man tos pasakos ne itin rūpėjo, bet supratau, kad jam tai labai svarbu norint tapti skautų vadovu, todėl gerbiau jo apsisprendimą. Vaikinas atrodė iš tiesų gerai pasiruošęs ir tik išoriškai atrodė valkata. Su savimi turėjo britišką Mountain Equipment firmos palapinę, miegmaišį iš kažkokio kosminio audinio, kuris į kumštį susispaudžia iki lauko teniso kamuoliuko dydžio, kaip jau minėjau, dėvėjo gobtuvą ir turėjo kaukę iš juodo audinio (”miegant reikalinga nuo uodų”). Nutarėme kurti stovyklavietę netoli nuo autobusų stoties esančioje baldų fabriko dykvietėje. Vieta pasirodė gana rami, gyventojų nedaug, tad greitai susikūrėme lauželį, užsivirėme vandens ir pasitaisėme makaronų sriubos. Tuo tarpu jis papasakojo, kaip dabar keliauja atgalios į Vokietiją, kaip taiso žmonėms tvoras, užsidirba vieną kitą kroną ir taip prasimano duonos. Nemažai keliaudamas kalnais, vaikinas išmoko rinkti grybus ir uogas, pademonstravo ką galima pasidaryti iš jo sukauptos kelioninės įrangos. Miegmaišio maišelis, pasirodo gali būti tinkamas ir vandeniui nešti, alpinistų palapinė nepraleidžia kone iki 5000 mm kritulių, miegmaišis tinkamas temperatūroms iki -20 laipsnių šalčio ir daugiau. Žodžiu, Christianas buvo kaip reikiant pasikaustęs. Minėjo, kad grįžęs trumpai aplankys tėvus ir po to vėl patrauks Turkijos link, iš kur turėtų grįžti rudeniop. Daugelis jo draugų jau galvoją, kad jo nebėra tarp gyvųjų, bet jis laiks nuo laiko ką nors duodąs apie save žinoti. Oi, ten buvo linksmas tipelis.

Netikėtas susitikimas

Kitą dieną mudu nutarėme stoti tranzuoti abipus kelio miestelio centre netoli vienas kito, ir žiūrėti, kuriam labiau pasiseks. Nesisekė nė vienam, tad Christianas dar paleido su savim turėtą radijo imtuvą, kad būtų linksmiau. Netrukus prie mūsų privažiavo kažkoks pabėgėlių stovyklos darbuotojas, ir pasisiūlė vieną pavežti į vieną miestelio pakraštį, kitą – į kitą ir pasakė, kad nenorėtų mūsų vėl drauge matyti Altos centre. Teko sutikti, juoba, kad centras – ne pati geriausia vieta tranzuoti. Ką gi. Stovėjau stovėjau aš savo pakraštyje. Prabėgo gal 3 valandos. Kelias, atrodo veda tik viena krypti, bet vistiek visi moja, kaip čigonui žuvėdra su koja ir tiek… Ko tik nedariau. Ant miegmaišio kilimėlio su markeriu užrašiau NORD KAPP, mojau kepure – niekas nepadėjo. Norvegai tranzuotojų atžvilgiu yra abejingi.

Nutariau spūdinti atgal į autobusų stotį ir gaudyti reikiamą autobusą, nes tranzo perspektyvos tenais tikrai nykios. Dar iš vakaro žinojau, kad jis išvyksta maždaug tuo laiku, todėl buvau stoty jau stovint autobusui, ir, aišku, sutikau Christianą, kuris beviltiškai mėgino suminkštinti norvegų dėdžių širdis, ir nemokamai pasivažinėti autobusais iki Oslo. Vos pabandęs gauti nuolaidą su SCANRAIL bilietu supratau, kad galiu pasivaikščioti ir pėstute, tad bet kokios derybos apie ten taikomas bilietų nuolaidas buvo bergždžios ir beviltiškos. Matyt, pataikiau ant ne tos autobusų kompanijos arba negero vairuotojo. Besikeikdamas paklojau už galutinį bilietą apie 250 Lt, bet kažkodėl ant jo nefigūravo pavadinimas Nordkapp. Tiesiog Honningsvaeg.

Honningsvaeg

Tai mažas miestelis, įsikūręs toje pačioje Mageroya saloje, kaip ir Nordkapp‘as. Turi autobusų stotį, naftos terminalą, uostą, paštą, nedidelį barą, degalinę ir net teatrą. Bet daugiau nieko. Atvykau ten jau vakarėjant. Atvykęs supratau, kad likusius 40 km arba eisiu pėstute, arba galėsiu vykti autobusu už dar papildomus 160 Lt, įskaitant ir bilietą į turistų stotį-muziejų. Ką gi, nutariau nebemėginti vakarinio tranzo, ir sukandęs dantis, negalvodamas apie tai, kaip reiks grįžti namo, nes pinigai jau buvo kaip reikiant išsekę, nusipirkau paskutinį bilietą.

Nordkapp

Skaitydamas kažkieno kelionės aprašymą labai juokiausi, ir dar dabar, rašant šiuos įspūdžius, kelia šypseną tas „nu ir kap?“. Pravažiuojame keletą įspūdingų samių ir žvejų gyvenviečių. Matome su kilpinėmis bėgiojantį puslaukinį, gausybę elnių, kurie savo dydžiu panašesni į ožius, negu į briedžius. Viskas čia kaip ir prieš kelis šimtus metų. Atrodo, kad laikas sustojo, o tu esi kažkur tolimoje praeityje ir net ne savo gyvenimą gyveni. Labai keistas įsūdis. Tokį teko patirti tik žiūrint filmą KUKUSHKA, epizode, kai samė šaukė vargšo suomių kario sielą, o tas stovėjo prie plataus kalnų slėnio.

Taip! Man pavyko! Autobusas sustojo plyname rudų, kiek apsamanojusių akmenų lauke. Kur tik akys aprėpia jokios augmenijos. Absoliučiai. Neišdildomas įspūdis. Atrodo, kad stovi mėnulyje. Tolumoje matosi hidrometeorologinė stotis ar kažkokia observatorija, aplink nė gyvos dvasios, išskyrus automobilių aikštelėje prie stoties-muziejaus besibūriuojančius turistus su kemperiais. Žmonės renkasi stebėti vidurvasario nakties saulės, bėgančios gerokai aukščiau virš Arkties vandenyno horizonto Šiaurėje. Liepos 6 d. Karaliaus Mindaugo karūnavimo šventė. Pati gražiausia dovana, kokią tik buvau susikūręs šia proga.

Kelionė namo – 2500 km

Daug nesiplėsdamas papasakosiu, kad kitą rytą pabudau palapinėje, blaškomoje gūsingo vėjo, tad daug negaišdamas sukirtau pusryčius viduje, vėjyje sulanksčiau palapinę, aplankiau stotyje esančią koplyčią ir muziejų, dar kartą nuėjau prie monumento, žyminčio šiauriausią Europos iškyšulį, ir patraukiau namolio ištiesęs ranką.

Man labai pasisekė, nes iki Honningsvaeg pavežė senyvas Šveicarų profesorius su žmona, iš ten bemaž 400 km vykau su miela Prancūzijos telekomo vadybininke, išsinuomavusia Ford Focus, ir grįžinėjusia į Rovaniemio oro uostą. Tiesa, ji liko nakvoti pakelės kempinge, o aš nutariau tęsti kelionę autostopu. Čia mane pasičiupo suomių jaunimas, kuris pasiūlė išgerti viename nedideliame miestelyje, o vėliau įsodino mane į savo draugo miškovežį dardantį Rovaniemin, tad aš jau paryčiais sėdėjau Kalėdų senelio miesto traukinių stotyje ir valgiau pusryčius.

Po to gerai išsimiegojau dienos traukinyje į Helsinkį, iš kur vakare pasigavau greitąjį keltą į Taliną ir 22.00 jau vos išlipęs uosto terminale susigavau lietuvių sunkvežimį, vykstantį į Vilnių. Tad kitą rytą 10.00, praėjus lygiai dviems paroms nuo starto Nordkapp‘e, buvau savo namuose, tik niekaip negalėjau užmigti nuo įspūdžių gausos.

Truputis info:

1. www.google.lt – absoliučiai visa informacija keliautojams ir ne tik.
2. www.scanrail.com – Skandinavijos traukinių bilietai ir maršrutai. Yra puikūs žemėlapiai netgi .pdf formatu.
3. http://lt.wikipedia.org/wiki/Nordkapas – pagrindinė informacija apie Šiaurės iškyšulį.

Perkantiems:

Pigu: krevetės tiesiai iš laivo, vištos šlaunelės, sultys iš pakelių, buterbrodinis pripučiamas batonas iš RIMI, susirinkti grybai ir uogos arba pagauta žuvis.
Brangu: vaisiai, juoda duona, cigaretės, alkoholis, mėsa, degalai. Ypač Šiaurėje. Esant galimybei apsipirkite Suomijoje arba Švedijoje. Norvegijoje brangiausia. Sutikti amerikiečiai iš Vašingtono taip pat tvirtino, kad nepaprastai brangu.