Nesibaigiantis miestas – Šri Lanka

Šri Lanka mano lankytinų šalių saraše buvo toli apačioje. Bet kelionė buvo įdomi, turininga. Pilna gerų įspūdžių, atskiestų keletu nemalonių inicidentų. Pastarieji jau pamiršti, o geri prisiminimai apie šią įdomią šalį liks ilgam.
Šri Lankos gyventojai – ir tamilai ir singalai – praktikuoja tik nesaugų seksą, todėl per paskutinius kelis šimtus metų jie dauginosi geometrine progresija ir dabar ši, pasaulyje viena tankiausiai gyvenamų, šalis – vienas didelis miestas. Išsistatęs, tiesa, palei kelius. Toliau nuo kelio – vešli tropikų augmenija, plantacijos, sodai, miškai ir pan. Net ir gana tankiai sustatyti gyvenamieji namai-vilos-sodybos tiesiog paskendę žalumoje.Yra ten laaabai gražios laukinės gamtos, kurioje galima pabūti sumokėjus 15 – 25 EUR.
Kaip ir daugelyje kitų miestų taip ir Šri Lankoje geriausias – miesto viešasis transportas. Autobusai. Jais važiuoti – ne tik greičiausias būdas, bet ir fantastiškai pigus. 100 km kainuoja 1-3 eurus.
Neapsirikau parašęs „greičiausias“. Jie lenkia kelyje visus – ir tuk-tukus ir netgi lengvuosius automobilius. Traukiniai irgi negali su jais konkuruoti. Be to jie kursuoja labai dažnai ir jei ne kokiam užkampyje, tai laukti retai kada reikia daugiau kaip pusvalandį. Įsivaizduokite kaip atrodytų, jei pas mus kas pusvalandį maršrutais Ukmergė-Ignalina ar Telšiai – Šilalė judėtų pilnutėliai autobusai.
Normalu, kad mieste greitis nėra didelis. Todėl net ir 100 km Šri Lankoje jau didelė kelionė, kuri trunka paprastai daugiau negu 2 valandas.

Negombo

Atskridus į Negombo mus pasitiko 33 laipsnių karštis ir miesto smogas. Šri Lankoje populiariausias kvapas – degančio laužo. Palikus tyrą Vilniaus orą, nosis reagavo jautriai, bet ilgainiui priprato.
Negombo – startinė vieta, iš kurios prasideda ir baigiasi Šri Lankos turas. Čia nieko turistui labai įdomaus nėra, nebent pliažas atsigaivinimui nuo neįprasto karščio. Tiesa, atsigaivinus 28 laipsnių temperatūros vandenyje jau po 15 minučių tas „gaivumas“ pradingsta.
Atsikėlę ryte ir įtraukę gurkšnį šviežiai sukurto laužo dūmų išvykome į pirmą „must see“ vietą – Kandy. Tankiau sustatytus namus abiejose kelio pusėse keitė rečiau stovintys. Visur verda gyvenimas. Daugybė žmonių kažkur juda tuk-tukais, autobusais ar motoroleriais. Kadangi, kaip jau minėjau, lankiečiai praktikuoja nesaugų seksą, tai vaikų pilna visur. Tiek su mokyklinėmis uniformomis tiek ir jau po pamokų persirengusių. Turbūt net Nemenčinės dydžio Šri Lankos gyvenvietėje vaikų daugiau negu Alytuje arba Panevėžyje.
Važiavome autobusu. Greituoju. Nors ir nesame apkūnūs, bet sėdeti teko susispaudus. Kas gerai, kad durys ir langai visada atidaryti, taigi važiuoti nekaršta.

Kandy

Kelionė neužtruko – 100 km įveikėme per 2,5 valandos ir liko laiko dar tą pačią dieną susipažinti su šio garsaus turistinio miesto įžimybėmis.

Tai visų pirma – Sri Dalada Maligawa, Budos Danties šventykla. Ypatinga vieta visiems budistams ir jiems prijaučiantiems. Reikėtų jai skirti kokį pusdienį, nes tokiose vietose svarbu dvasia, o jos, per pusvalandį ir dar spragsėdamas foto aparatu, nepajausi.

Sudalyvavome vakarinėje Tevava ceremonijoje ir išėjome į naktinį miestą dvasiškai pakylėti.
Beje, Šri Lankos gventojų pagrindą sudaro dvi labai skirtingos tautos – tamilai ir singalai. Kažkada atsikėlę iš Indijos. Situacija kažkuo panaši į Kipro salos: skirtinga religija, kalba ir netgi rašmenys. Singalai – budistai. Kandy – paskutinioji singalų karalystės sostinė.
Kandyje, kaip ir daugumoje Sri Lankos miestų, vaikščioti pėsčiomis nėra smagu – šaligatvių beveik nėra arba jie kokio pusmetrio pločio. Įvertinus, kad ir 33 laipsnių karštis nelabai mums kelia norą toli eiti, lieka universalusis tuk-tukas. Už 10-15 EUR su juo galima apvažiuoti visas Kandy įžimybes.

Beje apie tuk-tukus. Kainuoja jie tiek pat kiek taksi Vilniuje, kartais kiek brangiau. O kartais pigiau, nes laikas čia beveik neskaičiuojamas, tik kilometrai. Tai daro tuk-tukus gera priemone ekskursijoms po miestą – kol vaikštai po šventyklas ar griuvėsius, tuk-tukas laukia kad ir porą valandų praktiškai nemokamai. Kaip ir priklauso taksistams, jei tik yra galimybė „išdurti“ turistą, jie taip ir padarys. Todėl reikia ypač konkrečiai sutarti kainą ir maršrutą prieš pradedant kelionę. Šiaip lankiečiai malonūs ir draugiški. Tuk-tukininkai ne išimtis. Tas malonumas ir draugiškumas dažnai užmigdo budrumą, o va tada gali atsitikti nemalonių netikėtumų.

Dambulla

Dambulla ir šalia jo esanti Sigiriya – objektai kuriuos aplanko visi į Šri Lanką atvažiavę turistai. Dambulla garsi savo šventyklomis, o Sigiriya – didžiuliu akmeniu-kalnu, gulinčiu lygumoje. Internete to akmens foto atrodo labai įspūdingai, nes jis fotografuotas iš toli iš iš aukštai. Mes jo taip pamatyti negalėjome, bet ir nuo žemės jis atrodo OHO.

Kaip taisyklė turistiniai objektai Šri Lankoje užsieniečiams kainuoja nepigiai. O kad užlipti ant Sigirijos uolos reikia sumokėti apie 40 EUR.
Lipti geriau ne per didžiausius kraščius. Lipome vakare, saulėlydį pasitikome viršūnėje.
Iš viršaus matosi toli toli. Augmenija paslėpusi namus, žalia žalia, kur nekur laužo dūmai. Jei dar oras būtų skaidrus – būtų išvis pasakiškas vaizdas.
Be žmonių čia ypač daug beždžionių. Neatsargūs turistai kartais nukenčia nuo šitų chuliganiškos natūros gyvūnų. Geriau su jais neprasidėti.

Polonnaruwa

Polonnaruwa garsi savo išvystytą senąja civilizaciją liudijančiais griuvėsiais. Didžiuliame plote jų daugybė ir įvairių – šventyklų, gyvenamųjų namų, rūmų ir t.t. Be griuvėsių aukštą išsivystymo lygį gilioje senovėje liudija ir Parakrama Samudra – didžiulis dirbtinis ežeras. Lankietiškos „Kauno marios“ taip sakant.

Batticaloa

Būtų kažkaip nelogiška keliaujant po Šri Lanką apsiriboti tik singališka jos dalimi, taigi įjungėme ir gabalėlį tamilų teritorijos. Pirmą kartą važiavome gabalą kelio neapsupti „begalinio miesto“, o per laukus ir miškelius.
Sunku suprasti apie kraštą iš tokio mažo gabalėlio. Gal ir klystu, bet pasirodė, kad tamilai gyvena daug kukliau ir skurdžiau.
Singalų gyvenimo lygis panašus kaip Lietuvoje. Dauguma jų gyvena didelėse, dažnai vienaaukštėse vilose, apsuptose palmių ar kitokių medžių. Kaip ir Lietuvoje, miške pilna šiukšlių, bet savo kiemai prižiūrėti ir tvarkingi.
Patiekalas paprastame restorane kainuoja apie 5-7 EUR. Vaisiai ir sultys kaip šaliai, kur jų pilna – brangūs. Tarkim šviežiai spaustų sulčių stiklinė – apie 1 – 1,5 EUR.
Jei gyvenčiau Šri Lankoje, turėčiau savo tuk-tuką. Pati geriausia transporto priemonė daugeliu atžvilgiu. Ir kainuoja berods tik 4.000 EUR. Visur pravažiuosi, visur pastatysi.
Tamilų gyvenama Batticaloa primena Indijos miestuką.

Gal todėl, kad tamilai – induistai, atsikėlę iš visai netoli – tos pačios Indijos Tamil Nadu valstijos. Singalai – irgi atvykėliai iš Indijos. Nebuvau jų istorinėje tėvynėje, bet aplamai Šri Lanka labai smarkiai skiriasi nuo Indijos tvarka, švara ir gyvenimo lygiu. Ir žmonės čia daug malonesni.
Garsiųjų dainuojančių žuvų neišgirdome, o va ypatingai skanios vietinių krevečių sriubos neužmiršime ilgai. Tikras delikatesas. Batticaloa lagunoje tų krevečių matyt nesuskaičiuojami kiekiai, nes tamilai jas traukia vos ne visą parą, o jų vis yra ir yra.

Vandenyno pakrantė – begaliniai pliažai.

Gaila tik, kad pilni šiukšlių. Bet be žmonių. Vietiniams kažkaip tie pliažai dzin. Kaip ir dažnas klaipėdietis neprisimena kada Baltijoje maudėsi. Na o mums tai pliažai net labai ne dzin. Gėris 35 laipsnių karštyje atsigaivinti … 30 laipsnių šilumos vandenyje.

Hill country

Iš karštos rytų pakrantės persikėlėme į vėsius Šri Lankos kalnus. Iš Kandy į Nuwara Eliya važiavome įžymiuoju geležinkeliu. Laaaabai faina kelionė. Būtinas maršruto elementas.
Kalnuose – garsi visame pasaulyje Ceilono arbata. Traukinukas lėtai vingiuoja tarp arbatos plantacijų. Vieną žavų peizažą keičia kitas, dar žavesnis.

Šri Lankoje laukinė gamta saugoma nacionaliniuose parkuose. Jie tikri nacionaliniai parkai, o ne butaforiniai kaip Lietuvoje. Įžengus į jų teritoriją iš verdančio Šri Lankos gyvenimo pasijauti tarsi kitame pasaulyje.

Už galimybę pasimėgauti naturalia gamta reikia nemažai susimokėti. Bet neaplankyti Horton Plains – reiškia nepamatyti Šri Lankos gamtos. Įspūdžiai iš Horton plains gali būti nusakomi visokiais žavesio sinonimais: nuostabu, žavu, pasakiška, gražu …. ir pan.

Čia sutikome ir labai malonų elnią, kuris sutiko mums papozuoti.

Pietų pakrantė

Jei rytų pakrantėje turėjome puikią galimybę murkdytis šiltose Indijos vandenyno bangose, tai su pietų pakrante truputį nepasisekė. Bangos čia buvo perdidelės, maloniam maudymuisi netinkamos. Teko imti tuk-tuką ir ieškotis pliažų įlankose, nors gyvenome ant nuostabaus, tuščio kranto.
Pliažinio gyvenimo malonumus pamaišėme su išvykomis „po apylinkes“.

O jose daug lankytinų vietų. Wewurukannala Vihara, Hummanaya Blow Hole, Mulkirigala, Kalametiya, Ussangoda…. Ir Udawalawe nacionalins parkas. Vėlgi didžiulis įspūdis matant natūralią gamtą, dramblius, krokodilus ir begalę visokių paukščių. Prisifotografavome dramblių visokiomis pozomis.

Bevažinėdamas po parką vėl pagalvojau – kaip gaila, kad Lietuvoje neturime nei vieno tikro nacionalinio parko, kad ir nedidelio.

Colombo

Nors Kolombas turistams nėra labai įdomi vieta, bet kaip jau čia neaplankysi sostinės. Jis pasirodė kaip tipiškas Azijos miestas. Su pilnu gyvybės centru ir šiuolaikine architektūra aplink jį.

Gera vieta apsiprekinti prieš grįžtant namo. Tik garsiąją Ceilono arbatą gal geriau pirkti ten, kur ji auga.
Čia dar kartą „užšokome“ ant sukto tuk-tukininko. Nors lyg ir aiškiai pasakėme, kad neketiname pirkti juvelyrikos, vistiek privalėjome aplankyti net tris tokias parduotuves. Ir dar sumokėti papildomai, nes atseit jis suprato kažkaip kitaip. Kaip elgtis su tuk-tukininkais Šri Lankoje – ištisas mokslas. Sunku būti gudresniam už juos, bet dabar jau sugebėčiau …. jei dar kada prireiks.

Permečiau akimis ką čia prirašiau. Kažkaip perdaug paviršutiniškai gavosi. Nei žodžio apie tūkstantmetę ir kupiną įvykių šalies istoriją, nei apie vėlgi gilias tradicijas turinčią kultūrą ar čia praktikuojamas religijas. Apie Šri Lanką net ir gana storą knygą nebūtų nuobodu skaityti.

Grįžus iš į Vilnių ypač stirpiai pasijuto kontrastas tarp milžiniško miesto – Šri Lankos ir mažosios mūsų sostinės. Lankiečiams matyt mūsų sostinė pasirodytų kaip išmiręs miestas. O gal koks nacionalinis parkas.