Nepalas spalį

Organizuoti šią kelionę pradėjome labai anksti – prieš gerą pusmetį. Kolektyvas sparčiai didėjo. Kažkiek tai gąsdino dėl skrydžių sklandumo, bet stengėmės to nesureikšminti. Taip mūsų susirinko 22 keliautojai.

Bilietais pasirūpinome iš anksto visiem aštuoniems skrydžiams. Vienintelius bilietus Katmandu – Lukla buvom rezervavę. Kitus išsipirkome Indijos vizos nedarėme Nutarėm, kad laiką tarp skrydžių praleisti tranzitinėje oro uosto salėje. Lysti į Delį dėl kelių valandų nematėm prasmės. Atskridus į Delį prisistatė oro uosto darbuotojas, kuris rūpinosi tolimesniu mūsų skrydžiu ir bagažu. Gali atrodyti kad nieks nevyksta, bet reikia išlaikyti ramybę mat ir šitame chaose yra tvarka. Laiką praleisti galima įvairiai. Galimas variantas sėdėti kavinėse, sumokėjus po 30 dolerių nuo žmogaus. Naudotis gali visais tos kavinės malonumais. Maistas, stiprieji ir gaivinantys gėrimai, sėdima vieta, internetas ir net tualete parūkyti. Galimas variantas tiesiog drybsoti salėje. Geras variantas iš anksto pasirūpintas kelioninis kilimėlis. Galų gale mums įteikė bilietus ir mes pajudėjom link Katmandu. Bagažo tiesa sakant nematėm, nors turėjo mus nuvesti jo atpažinimui.

Katmandu oro uostas. Keliaujančiam žmogui tai nėra ypatingas reiškinys. Daug panašumų į Rusijos Sibiro užkampio oro uostą. Nepalo vizą gavom čia pat. Kurios kaina 40 dolerių, išvykstant iš Nepalo yra išvykimo mokestis (iki 20 dolerių). Jį susimoki išvykstant, gerai būtu nepamiršti ir pasilikti atsargai pinigų po kelionės! Ir visos mūsų kuprės atskrido. Visgi tvarka yra. Galimas variantas, kad daiktai ir neatskris, bent jau keliems piliečiams taip pasirodė. Sugebėjo pamiršti kaip atrodė jų kuprinės, tik kai liko gulėti dvi salės viduryje likimo valei paliktos – atsirado ir šeimininkai.

Katmandu mus pasitiko su plakatu „POVILAS“. Transportas laukė, kuris mus tiesiai nuvežė į viešbutį. Viešbučius rinkomės kurių kaina neviršijo 15 dolerių žmogui. Nakvojome per visą kelionę bent keliuose. Sąlygos panašios, didžiausias skirtumas, tai kiek saulės patenka į tavo kambarį. Pasitaikė ir labai tamsių kambarių. O elektros lemputė Katmandu mieste įjungiama tam tikru grafiku. Savaitės pradžioje nuo 21 valandos. Tamsos metu iki tos valandos paprastai veikia benzininis elektros generatorius. Generatorius paprastai veikia ir nuo 06 valandos ryte. Tai kaip geras žadintuvas. Savaitės antroje pusėje elektros lemputė įsijungia nuo 18.00. Net ir karštas vanduo duše dažniausiai būdavo. Jį ant stogo statinėse įšildo per dieną saulė. Tvarka, švara ir virtuvė skirtinga, bet neypatingai.

Katmandu. Thamel rajonas. Mes čia apsistojome. Tai kaip ir pirmoji pažintis su Kathandu. Prekybinis ir turistinis rajonas. Parduotuvių masė. Pirmas žvilgsnis į turistinių prekių parduotuves pritrenkiantis. Akį traukia žymių firmų pavadinimai. Panagrinėjus drabužius, kuprines, miegmaišius supranti prekių kilmės šaknis ir kokybė pasidaro aiški. Tikrai neverta apsikrauti save prastos kokybės daiktais, nors ir kaina patraukli. Įranga alpinistinė kainuoja panašiai kaip ir Lietuvoje. Bet gali dar ir nusiderėti. Tai jai kažko ir trūksta galima viską įsigyti. Tridevi Marg gatvėje yra firminės žymių firmų parduotuvės. Labai nebloga parduotuvė prekiaujanti Hard Wear produkcija. Tikrai neeuropietiškos kainos, bet ir nėra pigu ir derėtis negali. Tai jai kažko nori geresnio ir kokybiško iš drabužių geriausia čia apsilankyti. Suvenyrų ir vietinės produkcijos parduotuvės vilioja savo kvapais ir suvenyrų gausa. Suvenyrų čia tikrai esama, kurie puikiai gali papuošti namų interjerą ir patį save. Kainos nėra didelės. Bet ir derėtis nereikia pamiršti. Kartais ir šešis, septynis kartus kainą numuši ir galvoji, o iš ko jis uždirba ir gyvena. Prekybininkai įkyrumu pasižymi, bet čia jų ir nelaimė. Kartais prikibdavo su preke taip, kad bėgant iš paskos ir derantis prekė būdavo parduodama kelis kartus pigiau nei pradinė kaina. Gal ir turi prasmę pats pardavimo procesas, jai tu ir nieko iš to neuždirbi! Visa prekyba yra derybų klausimas. Kiek ir kelis kartus mažiau.

Kitas įdomus momentas – transportas. Čia jau kažkas tokio. Gatvės ir keliai siauri. Transporto begalė. Čia viskas krūvoje – rikšos, mašinos, mopedai, motociklai ir neatsiejama gatvės dalis – pėstysis. Viskas juda, tik keista, kad gatvė vietoje. Prie viso to dar ir triukšmas ir garsinis signalas. Darai judėsi ir signalizuoji. Chaosas ir judesys kartu. Bet prie viso to išlieka ramybė. Niekas nesinervuoja, galima susidaryti keista nuomone, kad signalas tai pykčio išraiška. Bet tai tik perspėjamasis ženklas. Ir prie viso to jokių avarijų ir užvažiavimo ant pėsčiojo. Laviruot iš sunkiausių padėčių jie tikri specai. Gabus vairuotojai. Net važiuojant užmiestyje buvo baugu ir smalsu stebėti jų vairavimą. Keliai siauri ir sunku nuspėti sekančia kelio dalį. Bet jie išsisuka. O mes tik palydėdavome pasakymu – o tu matei? Silpnesnių nervų žmonėms geriau tiesiog žavėtis aplinką pro šoninį langą. Benzinas kainuoja apie vieną eurą, dyzelis apie vieną dolerį. Bet prie viso to transportas pigus. Taksi gali važinėti daug, drąsiai ir pigiai. Vidutiniškai už du dolerius nuvažiuodavom nuo vieno objekto iki kito, ir prie viso to dar kamščiai. Dar ir sugebėdavome į vieną mašiniuką sulysti trise, keturiese. Tai kai tą sumą padalini pasidaro keista ir baugu. Klausimas vienas, o už ką jie dirba?

Mobilaus telefoninio ryšys yra, tačiau nei vienas lietuviškas mobilaus ryšio operatorius nėra pasirašęs sutarties su Nepalo mobilaus ryšio operatoriumi. Telefoną galima priversti dirbti tik nusipirkus vietinę kortelę. Kalnuose galima paskambinti vieliniu telefonu. Internetas daugelyje vietų prieinamas (kur turizmas egzistuoja ) ir nėra brangus.

Maistas ir vietiniai restoranai. Bent jau man maistas patiko. Aišku palaukti tenka, kol jį pagamins. Bet tikrai žinai, kad jo niekas nešildo ir gamina jį tik užsakius. Maitinomės tik kur valgo turistai. Restoranu daug. Sunkiau pavalgyti toliau nuėjus nuo Thamel rajono. Bet gatvėse parduoda bananus ir parduotuvėse galima nusipirkti sausainių ir tikrų sulčių. Vandenį gėrėm tik pirktinį arba virintą. Daugiausia kartų valgėm Yak restorane. Gal tai strategiškai buvo patogi vieta, bet maistas mums ten patiko. Tridevi Marg gatvės gale, einant nuo Thamel rajono po kaire yra tikrai geras restoranas. Pavadinimo neatsimenu, stiliumi panašus į europietišką. Verta apsilankyti Thamel House restorane. J.P. School Road gatvėje yra rusiškas restoranas. Ten galima gerai praleisti laiką, bet pavalgyti galit ir nesulaukti. Stebėtinai vietiniai gerai groja gyvą muziką (roką, popsą), čia jie ir gabūs. Maistas nėra brangus ir didelio skirtumo pasirinktas restoranas kainų skirtumu nepasižymi. Sriuba vidutiniškai kainuoja vieną dolerį, antras patiekalas tris – keturis dolerius. Geriausias maisto pavadinimas – MO MO. Ir skanu. Kažkuo primena mantus. Dėl maisto kainų nėra priimta derėtis!

Ankstyvas rytas. Skrydis Katmandu – Lukla. Dar nelabai įsivaizdavome ką tai reiškia. Tik žinojome vieną, kad laiku galim neišskristi. Galimas variantas, kad pakilus gali nenuskristi iki vietos. Luklos oro uostas neturi navigacijos priemonių. Paaiškėjus, kad rūkas, paprastai lėktuvas apsisuka ir grįžta atgal į pradinį tašką – Katmandu. Taip gali tęstis kelias dienas, kol oras ir dievai susimils ir tave priims kalnų karalystėje. Lukla tai pats nesaugiausias oro uostas pasaulyje. Tai remiasi statistiškai. Vidutiniškai per metus vienas lėktuvas neįsipaišo į Luklos oro uostą. Šie metai buvo ne išimtis. Būnant mums kalnuose vienas lėktuvas nukrito. Visi skridę keleiviai žuvo, išskyrus pilotą. Išskridome sėkmingai, skirtingomis avialinijomis. Skridome neaukštai, gerai matosi apačioje terasiniai laukai, kalnai. Vaizdas pritrenkiantis – kertant perėją. Jausmas, kad visai šalia uolų praskrendi, tik kažkodėl nieko nekabini. O nusileidimas reikalauja atskiro pasakojimo. Tai panašu į lėktuvo katastrofą, kuri baigėsi sėkmingai ir visi liko gyvi. Nusileidimas tiesiai į kaimą. Iš kur tas nusileidimo takas – belieka tik spėlioti. Viskas vyksta labai staigiai. Išlipi iš lėktuvo, bagažas iškraunamas ir po mūsų jau lipa kiti ir skrenda į Katmandu. Kaip mikriukai mūsų autobusų stotyje. Vieni leidžiasi, kiti kyla. Gerai kai oras geras. Keturias dienas prieš tai lėktuvai neskrido, o jai kas ir išskrido, tai sėkmingai sugrįžo į pradinį tašką – Katmandu. Mums kaip ir sėkmė!

Kalnai ir budistinis Nepalas. Budizmas Nepale pagrinde praktikuojamas tik kalnuose. Tik 11 procentu Nepalo gyventojų budistai. Maršrutas prasidėjo nuo Luklos. Lukloje mes registruojame bilietus, kuriuos dar prieš parą reikia patvirtinti išskrendant. Bilietų datą galima keisti. Turint fiksuotą bilietą, nereiškia, kad tu išskrisi jai prieš parą jo nepatvirtinsi. Judėjom pagal numatytą grafiką. Didžiausia problema aklimatizacija. Kaip ir takas aiškus, nėra sunkus, gali samdyti nešikus, bet su aukščiu reikia skaitytis. Takas eina per kaimus, ganėtinai apkrautas. Daug žmonių, jakų. Judėjimas intensyvus. Bet su tuo reikia susitaikyti, vieta populiari. Kylant aukštyn, daugumos grupių keliai išsiskiria, tai kaip ir laisvė atsiranda. Viskas priklauso nuo maršruto populiarumo. Mes pasirinkom Gokyo maršrutą, kaip ir tikėdamiesi mažiau žmonių. Dar vienas momentas – Gokyo viršūnė, nuo kurios matosi net keturi aštuntukai. Iki Namche Bazar takas vienas ir žmonių daug.

Namche Bazar (3440 m). Mes čia praleidom papildomą dieną ir ne todėl, kad labai čia mums patiko, o aklimatizaciniais sumetimais. Tą dieną pasivaikščiojom virš Namche Bazar. Aplankėm Khumjung kaimą. Aplink daug stupų. Užsukom į vienuolyną. Kaimas ramus, čia mažiau užsuka turistų, kaip ir nepakeliui. Galima stebėti primityvų žmonių darbą. Jakų mėšlas suminkytas į paplotėlius džiovinamas ant sienų ir tvorų. Khumjunge yra ligoninė, kiek sužinojom tai pagrindinis medicininis centras šiame rajone. Jau leidžiantis nuo kalnų, teko ir patiem pasinaudoti šia įstaiga. Vienas iš mūsų susirgo aukščio liga. Teko porą valandų pagulėti po deguonies kauke. Nuo čia prasideda labai gražus miškas. Miškas lapuočių, yra ir pušų, ir eglių. Kadangi ruduo, miškas darosi spalvingas. Dar samanos kabančios ant šakų nepalieka abejingais. Daug rododendrų, bet jų grožį suprasti gali tik pavasarį kai viskas žydi. Jų dydis nustebino. Esu pripratęs prie krūmo, o čia medžiai.

Namche Bazar – šerpų sostinė. Šerpas tai ne nešikas, kaip daugelis mano. Tai etinė žmonių grupė, kuri gyvena pagrinde kalnuose. Skirtingai nuo Katmandu, Namche Bazar pasirodė ramus miestelis. Žmonės nėra įkyrūs. Prekyba vyksta ramiai ir nelabai linkę derėtis. Lodžijų kaip ir pakankamai, bet norint užtikrintai gauti nakvinę reikia ateiti iki pietų Nakvynė nėra brangi. Nuo pusantro iki trijų dolerių, bet reikia pas juos valgyti. Iki Namche Bazar internetas yra beveik kiekviename kaime.

Maistas kalnuose. Meniu platus. Patiekalų daug. Pagrinde ryžiai, bulvės, makaronai, sriubos. Iki Namche Bazar yra mėsiškų patiekalų. Bet jai grupė didelė ir kiekvienas užsisako skirtingus patiekalus, maisto gamyba gerokai užtrunka. Kartais pora valandų reikia laukti. Norint sutaupyti laiką patartina užsisakyti tuos pačius patiekalus (viena, du). Kylant maistas brangsta, bet tikrai nekatastrofiškai. Vandens kaina dešimt kartu užauga lyginant su Kakmandu. Bet turint dezinfekuojančių lašų galima gerti šaltinių vandenį arba virinta. Bent jau aš naudojau chlorkės lašus, kuriuos nusipirkau Kakmandu vaistinėje. Stebėtinai, bet visos kelionės metu niekas nesiskundė negalavimais dėl palaidų vidurių. Vadinasi maistas švariai gaminamas.

Pagaliau pamatėm kalnus. Iki šios dienos sėdėjom rūke ir viršūnių neteko matyti. Tik vienu momentu buvo pasirodęs Ama Dablam kalnas (6856 m). Bent jau man labiausiai jis įsiminė savo grožiu. Tai bus ateities planas.

Palikom Namche Bazar ir pajudėjom numatyto maršruto taku. Pakilus kelis šimtus metrų pamatėm ir aukščiausią pasaulio tašką – Everestą. Bet vis gi Ama Dablam labiau žavėjo savo grožiu. Palikom pagrindinį taką vedanti į Everesto bazinę stovyklą ir pasukome link Gokyo.

Iki Gokyo ežerų nuėjome per dvi dienas. Eidavom iki pietų. Nuo Namche Bazar dalis grupės pasisamdė nešikus. Didžiausias samdytų nešikų privalumas tas, tai, kad jie žymiai greičiau ateina iki numatytos vietos ( nors neša iki 30 kg) ir užkala vietas lodžese. Belieka tik pasitikti nešiką, kuris įteikia tau raktus nuo kambario. Daiktų nešimas čia įprastas reikalas, tai daugumos duona ir jie su dideliu džiaugsmu jį dirba. Man asmeniškai buvo sunku perprasti tai, kaip ir nejaučiau aš tos kuprinės ant pečių. Bet ir nebuvau apsikrovęs nereikalingais daiktais. Kuprine pas mane svėrė iki 12 kg. Visgi verta bent du nešikus pasisamdyti. Tai padeda ne kiek daiktus nešti, bet nakvynės problemas sezono metu išspręsti. Mums nešikas dienai kainavo 12 eurų, kuris nešė 25 kg krovinį. Gal ir brangokai kainavo nešikas? Bet mes jų ieškojom Namche Bazare. Manau, jai su jais tartumeisi Lukloje ir visam maršrutui, butu pigiau. Girdėjau tokia nuomonę, kad apsimoka samdyti vietinį gidą ir nešikus visam žygiui. Tada pats buvimas kalnuose gaunasi pigiau. Iš kitos pusės gidas visai nereikalingas, nes Nepale labai paprasta keliauti, jai tik gaudaisi žemėlapyje. Vienas patogumas – nereikia rūpintis patiems nakvynės klausimu.

Gokyo viršūnė (5360 m). Gokyo kaimas (4790 m), naktis. Išeinam 03.30, pakilimas nesudėtingas, nereikalaujantis jokios įrangos. Aukštis jaučiamas daugeliui, pajudėjom dviem grupėm. Galu galia išsibarstėm po visą kalną, labai nevienodai jautėmės kildami iki numatyto taško. Pirmieji pakilo per pusantros valandos, paskutinis per dvi. Pakilus buvo tamsu, pradėjom laukti aušros. Kaip ir gražiausias momentas žvelgiant į kalnus. Tik vis dar trūko saulės. Nuo čia matomi net keturi aštuntukai. Geriausiai matosi Cho Oyu (8188 m), puikiai matosi ir Everestas (8850 m), tolumoje įžvelgiamos Makalu (8463 m) ir Lhotse (8504 m). Saulei prašvitus vaizdas pritrenkiantis. Ant viršūnės užsibuvome kažkur visą valandą. Buvo sunku išsiskirti su matomais vaizdais. Nusileidom per nepilną valandą. Tą pačią dieną dar nuėjome iki Dragnag kertant Ngozumpa ledyną. Tai tikrai vertas dėmesio ledynas. Labiausiai nustebino dykumą primenantys smėlynai, kurie susiformavo tarp ledynų. Apačioje ežerai įkalinti tarp didžiulių ledo luitų. Kurie karts nuo karto krenta į vandenį, primenantys atšiaurumą ir stichiją tarp ledo lyčių. Beveik matyti vaizdai apie Grenlandijos pakrante. Kaip ir pavojų įžiurėjom tuose smėlio barkanuose, labai jau lengvai sulenda trekingo lazda į smėlį. Gal visai įmanoma nepastebėtam dingti!

Pats gražiausias takas nuo Dragnag iki Phortse. Slėnis kaip ir tas pats. Bet šiame take nesutikom nei vieno turisto, kaimai išlaikę autentiškumą. Langinės senos, stogai dengti akmenimis. Nėra to kas gadina bendrą vaizdą. Gal tai ir smulkmena, bet labai jau šiferiu dengti stogai gadina kaimų vaizdą. Žmonių stebėtinai mažai, net vietinių. Pats slėnis gilus, labai gražiai atrodė rudenio spalvomis nusidažęs miškas. Graži diena. Vis gi skirtumas yra, kai žmonių buvimo nejauti. Jai reikėtu duoti pavadinimą šiam takui, pavadinčiau jį kultūriniu – etnografiniu. Neatsiejama vaizdo dalis ir baltos viršūnės kurios įkalina matomus vaizdus iš viršaus. Bendra visuma nepakartojama.

Cho La perėja (5330 m). Penki vyrai ir vienas šerpas savo kelią atgal nuvedė per šią perėją. Tai ilga ir aukšta perėja. Reikalaujanti psichologinio pasiruošimo ilgam ir varginančiam dienos darbui. Kiek supratau iš praėjusių šia perėja – vaizdai atperka vargus. Reikia atkreipti dėmesį į tai, kad šiame take nakvynei vietų nėra daug( mintis, kas link Lodžijų). Dieną reikia suplanuoti taip, kad spėtum iki jų nueiti ar nušliaužti. Ir kiek supratom iš vietinių, tom dienom kai buvom buvo planuojama ją uždaryti. Kaip ir sezonas baigėsi. Žiema žinau tikrai, kad neleidžia ją eiti.

Nuo Dragnag mūsų didelės grupės keliai išsiskyrė. Visiem pagal poreikius ir galimybes! Trečią dieną visi sėkmingai susirinkome Namche Bazare. Keliauti ganėtinai paprasta. Tik nereikia pamiršti apie nakvines ir per ilgai neužsibūti maršrute. Nebent nakvynės problemas sutvarko samdytas šerpas.

Ligos ir negalavimai. Daugiausia problemų turėjom su peršalimais ir su negalavimais dėl aukščio. Judėjom pagal numatyta grafiką. Buvo pakankamai numatyta laiko priprasti prie aukščio. Gal kai kuriuos pavedė per didelis individualus tempas. Skubėti tikrai nėra kur. Judėti reikia taip, kad nepavargtum ir neuždustum. Sustojimai turi būti ne dėl nuovargio, o atėjus tam tikram laikui. Blogai kai krenti ir bandai nors trumpam atsigauti. Tempas turi būti lėtas ir užtikrintas. Mūsų grupėje vienas buvo susirgęs aukščio liga. Dėl priežasčių galima tik spėlioti. O atsakymai individualus. Peršasi viena mintis, nereikėjo jam pradžioje bėgioti ir nenorėti būti visur pirmam. Žemuose kalnuose toks bėgiojimas visai pasiteisina, bet čia tikrai ne. Vienintelė normali ligoninė yra Khumjung kaime. Arklį pasisamdyti galima tik žemiau 3800 m. Mes samdėm arklį, kad galėtum nuvežti ligonį iki ligoninės. Arklys kainavo 50 dolerių.

Nuo Namche Bazar iki Luklos nusileidome per dieną. Lukloje patvirtinome rytdienos išskridimą. Tai padaryti būtina. Išskridimas chaotiškas. Numatytą valandą neišskridom. Lėktuvai leidosi vienas po kito ir tuoj pat skrisdavo atgal. Atėjo ir mūsų eilė. Pakilimas iš Luklos atrodė saugesnis. Skrydis sklandus ir saugiai nusileidom Katmandu oro uoste.

Raftingo ypatumai. Pasirinkta upė nuo pradžių buvo Marsyandi. Kurios sudėtingumo kategorija priklausomai nuo vandens lygio yra 4 – 5. Dienų skaičius plaukimui buvo numatytos keturios. Kaip ir viskas buvo suderinta. Kaina 170 dolerių. Atvykus ir derinant plaukimą mus įkalbėjo plaukti tris dienas, kaip ir keturias dienas ten nėra ką veikti. Nusileidus nuo kalnų ir priartėjus plaukimo momentui, jie primigtinai įkalbinėjo neplaukti tą upe. Motyvuodami aukštu vandens lygiu. Jau viena nelaimė įvyko, du žuvo, vienas sunkioje būklėje. Vanduo nenukrito ir labai pavojinga. Sunku buvo vertinti padėtį nematant tikros padėties. Jų siūlymas buvo Trisuli upė. Jų vertinimu upė atitiko 4 kategorija. Tuo patikėti buvo sunku, nes visoje turimoje literatūroje ji buvo įvertinta 3 sudėtingumo kategorija. Vis gi po įtemtų derybų buvo išsireikalauta dvi dienas plaukti Trisuli upe ir vieną dieną Marsyandi ( apatinę jos dalį ). Štai toks tas turistinis plaukiojimas!

Trisuli upė. Plaukėm raftais po septynis, aštuonis žmones. Pats aš esu praplaukęs nemažai rimtų upių su katamaranais. Raftu plaukiau pirmą kartą, kaip ir visi. Galiu pripažinti tas laivas visai neblogai valdomas. Upė nėra sudėtinga. Atitinka prie esamo vandens ne didesne kaip trečią kategoriją. Sudėtingų slenksčių mūsų praplauktame etape nebuvo. Praplaukėm du ketvirtos kategorijos slenksčius. Vienas tikrai rimtas ir galingas. Pagrindinė srovė sueina į krante stūksančia uolą, taip suformuodama galingas bačkas ir bangas. Pakankamai daug smagių rėvų, kurių bangos kartais siekia iki trijų metrų. Aišku nemažai laiko plaukiama ramiu vandeniu. Iškritimų iš rafto ir maudymosi pasitaikė. Bangos kartais gerai pamėtydavo, kurių aukštis siekdavo iki trijų metrų. Matyti vaizdai plaukiant nėra kažkuo ypatingi. Slėnis platus, daug kaimų, jaučiama civilizacija. Taip mes paplaukiojom dvi dienas, vidutiniškai ant vandens praleisdami po keturias valandas per dieną.

Marsyandi upė. Šios upės charakteris visai kitoks. Ji atitinka penktos kategorijos upe prie esamo vandens lygio. Praplauktas upės etapas buvo intensyvus ir sudėtingas. Dauguma slenksčių atitiko ketvirtą sudėtingumo kategoriją. Praplaukėm du penktos kategorijos slenksčius. Čia jautėsi vandens jėga, bačkos galingos, bangų intesyvumas ir nepastovumas gerai mėtė mūsų plaukimo priemones. Virtimų nepasitaikė, bet iškritimų iš rafto buvo. Instruktoriai vieną raftą specialiai įvairavo į bačką. Padarė kaip atrakciją pačiam laivo ekipažui ir aplinkiniam. Laivas gerai užstrigo, beveik nepajudinamai iš vietos. Bet koks irklavimas ar atsistūmimas nuo užpilamo akmens nepadėjo. Kaip ir galutinai susiurbti, ir apversti galingo laivo vanduo nepajėgė. Galu galia jiems pavyko išsivaduoti iš vandens gniaužtų. Tai buvo kaip ir nuotykis, bet ir suvokimas apie tikrą vandens jėgą. Mes praplaukėm 20 km intensyvios upės, sekantys 20 km upės – ramus etapas prieš įkrentant į Trisulį.

Kas link rimtų upių plaukiojimo. Rekomenduojama jomis plaukioti lapkričio mėnesį. Neturint patirties plaukiojimo rimtomis upėmis turbūt tai visai teisinga. Gerų ir rimtų upių čia pakankamai. Jos visos trumpos, ilgų plaukimų neperdauginusia. Bet pervažiuoti nuo vienos upės prie kitos nėra sudėtinga. Aišku tam reikia skirti laiko ir pinigų. Yra gerų upių nutolusiu nuo Kathmandų. Bet jai tai domina, visai puiki vieta – Nepalo upės.

Chitwan nacionalinis parkas. Visgi dalį mūsų grupės įkalbėjo ten apsilankyti. Sunkoka pilnai įvertinti jo grožį ir pamatytu žvėrių skaičių. Bent jau raganosį jie matė. Džiunglėmis tai buvo sunku pavadinti. Tai daugiau buvo panašu į pasijodinėjimą ant dramblių po Panerių mišką. Tai tikra atrakcija turistam. Vėl gi masiškumas, viešbutis ir geras maitinimas. Gal užsibuvus ilgiau ir įlindus giliau į vadinamąsias džiungles, nuomonę apie šį parką pasikeistu – belieka spėlioti.

Kathmandu ir jo apylinkės. Pats miestas išsidėstęs plokštumoje 1350 metrų virš jūros lygio. Gyventojų skaičius nėra tiksliai žinomas. Vietinių duomenimis – apie vieną milijoną gyventojų. Miestas neturi aukštų pastatų, gatvės siauros. Pagrinde gyvena induizmą praktikuojantys žmonės. Triukšmas ir purvas neatsiejama miesto dalis. Tai vienas iš labiausiai užterštų miestų pasaulyje. Bet gi negyvent mes čia atvažiavom, o kažką pamatyti. O pamatyti yra ką.

Pashupati Nath. Šią vietą galima įvardinti kaip atsisveikinimo su mirusiais. Čia degina lavonus. Ši vieta nepalieka abejingų. Po viso to daug buvo diskusijų apie matytus vaizdus. Kiek suprantu deginimas į šiuos kraštus atėjo kaip būtinybė. Žmonių daug, laisvos žemės mažai ir daug kur gruntas yra uola. Išvengti ligų ir epidemijų paprasčiausias būdas deginimas. O mums europiečiam matyti vaizdai – tai tik vaizdai, sukeliantys prieštaringas nuomones ir diskusijas. Sudegusio žmogaus pelenai ir viskas kas liko supilama į Bagmati upę. Kaip ir visų Kathmandų parkų neatsiejama dalis – beždžionės. Kurios drąsiai reketuoja turistus. Sugeba ir limonado buteliu atimti. Kas link statinių. Pagrinde visas parkas apstatytas mauzoliejais. Yra ir induistinių šventyklų, į kurias turistai neįleidžiami. Aplink daug vaikštančių J. Labai apsimetėliškai atrodo, kaip ir dirbantys turistams. Be dėmesio nepalieka nei vieno turisto, siūlėdamiesi nusifotografuoti ar ištepti kaktą. Aišku už pinigus. Gal tai ir klaidingas įspūdis. Linas tai sutvarkytu paprastai. Visus nupraustu, perengtu į darbinius drabužius ir dirbti priverstu. Grasinosi tai padaryti.

Boudha. Budistinis centras Kathmandu. Stupa dievško dydžio. Didesnės neteko matyti per visą kelionę. Šalia yra vienuolynas. Į kurį galima ramiai užeiti ir pasiklausyti pamaldų. Aplink stupą viskas turistam, daug įvairių parduotuvių. Geriau to nebūtu, Tikroviškiau atrodytu. Įėjimas į teritoriją kaip ir visur mokamas. Du eurai.

Swayambhu. Kitaip dar vadinamas beždžionių kalnas. Ant aukštos kalvos pastatyta budistinė stupa, daug senų pastatų, keli budistiniai vienuolynai. Ši vieta man padarė gerą įspūdį. Tikrai įdomu ir gražu. Beždžionės visur. Apsilankymas 2 eurai. Visai netoli yra didžiulis budistinis centras. Į vidų turistų neįleidžia. Apie jo dydį ir grožį galima tik spėlioti. Bent jau per tvorą pasirodė miestas mieste.

Basantapur. Tai karališka aikštė. Induistinis centras. Daug šventyklų Į kurių vidų neįleidžiami turistai. Kaip ir Indijoje laisvai vaikšto karvės. Stebėtinai daug balandžių, tiek vienu metu dar neteko matyti. Rajono teritorija nėra didelė. Iki jos geriausia eiti nuo Thamel pėsčiomis. Nepamirštamų įspūdžių suteikia vietinių kvartalai. Prekyba viskuo kas būtina vietiniui, žmonių masė, triukšmas, šiukšlių deginimas tiesiog gatvėje – visai kas kita nei Thamel rajonas.

Bhaktapur. Miestas randasi netoli Kathmandu. Labiausiai vertas dėmesio objektas. Čia galima praleisti visą dieną. Teritorija didelė. Be pagrindinių aikščių, kurios yra trys – miestas įdomus skersgatviais, kiemais, kur pagrindinė turistų masė neužsuka. Buitis, gyvenimas, kasdienybė čia pat, šalia nepaprasto grožio pastatų. Stebėtinai ramus. Mašinų beveik nėra. Mes pataikėm ryžių derliaus nuėmimo metu. Visas ryžių kūlimas ir džiovinimas vyksta gatvėje. Prekyba suvenyrais čia nėra tokia intensyvi kaip Kathmandu. Tai suteikia savotiškos ramybės, tikrai puiki vieta praleisti laiką. Induistinės kultūros miestas. Pastatų grožis kerintis. Medžio raižiniai, skulptūros, pastatų formos aukšto meninio lygio. Vis gi kažkada čia buvo aukšta kultūra, kurios galėjo pavydėti daugelis Europos miestų. Apsilankymas čia brangiausias iš visų lankytinų vietų. Bilietas kainuoja 10 dolerių.Visur kitur bilieto kaina vidutiniškai trys doleriai.

Changunarayan. Toliausiai nutolęs lankytinas objektas. Mes ten nebuvom, bet kiek supratom verta dėmesio vieta.

Buvom įlindę Shivapuri nacionalinį parką.Niekuo ypatinga vieta. Didelis miškas, nusukti nuo kelio nėra labai įdomu. Miškas nykokas, nors ir saugomas. Nebent ieškantiems ramybės puiki vieta – Nagi Gumba vienuolynas. Tai Tibeto pabėgėlių vienuolynas. Meditacija ir ramybė garantuota. Galima šalia jo apsigyventi, kambariai pigūs. Važiuojant atgal užsukome į Budhamilkantha. Induistinė šventykla, į kurios vidų mus įleido. Parkas mokamas.

Nepalas – tai vieta, kur verta apsilankyti ir pakeliauti. Beveik keturis penktadalius šalies užima Himalajų kalnai. Čia kopimo į kalnus galimybės neribotos, o patirtis su niekuo nesulyginama. Kiekvienas gali rinktis pagal savo skonį ir galimybes. Kalnų upės linksmos ir rimtos. Kaip ir aukščiausia pasaulio vieta. Everestas savo didybe nenusileidžia niekam. Bet vis gi pamasčius ar aš norėčiau į jį kopti. Atsakyti būtu sunku. Greičiausia, kad ne! Suvokiu, kad tai sunkus ir varginantis darbas, kuris vertas pagarbos. Reikalas tame, kad tai jau komercinis kalnas ir už didelius pinigus. Žmonės masiškai veržiasi ant jo užlipti, kad užsidėtu paukštuką savo biografijoje. Šerpas Appa viršūnę įveikė aštuoniolika kartų Tiek kartų jis užvedė ir savo klientų. Tai nieko bendro neturi su alpinizmu kurį aš suprantu. Tai sunku pavadinti ekspedicijomis. Tai daroma dėl pinigų ir dėl paukštuko! Belieka tik pavydėti tiems kurie, tai darė prieš daugelį metų. O ir be šio kalno yra rimtų ir gerų maršrutų. Kad ir Ama Dablam ( 6856 m).Kažkaip draugiškai mes jį nužiurėjom. Belieka įgyvendinti sumanymą!

Jai kažkas ir nepatiko, vadinasi ne tuo laiku ir ne ten buvai!

Rolas
XGenomas