Naujoji Zelandija: Tongariro crossing- vienas istabiausiu marsrutu

Visiskai netiketai, kur buves, kur nebuves,siaurines salos viduryje (Naujoji Zelandija) isikures nacionalinis parkas, Tongariro vardu pavadintas.

Nutoles nuo Aucklando 5-6 valadu atstumu nepatyrusiems naujokams vairuotojams (mums).
Na ir kuo gi jis ypatingas? Na nebent tik tuom, jog sis parkas gali pasiulyti viena istabiausiu (bent jau mano gyvenime) marsruta, palei sustingusia lava,

ramiai snuduriuojanti ugnikalni, keleta krateriu, nuodingus smaragdinius bei zydruosius ezerus. Ir kas svarbiausia, visa tai pamatoma per viena diena.

Tad jei lygintume pietines salos siulomus marsrutus, kurie daznai trunka nuo 3 dienu iki keliu savaiciu (Milford Soud track), sis marsutas mums pasirode labai labai patrauklus.
Taigi is Aucklando galima tiesiai vykti i Tongariro nacionalinio parko ribas ir pabandyti susirasti hosteli uz koki 18-30 NZD, arba galima testi kelione nuo Rotarua miesto Taupo ezero kryptimi ir didesniame ar mazesniame miestelyje susirasti nakvyne. Mes taip ir padareme. Pasirinkome miesteli, 30 minuciu nutolusi nuo Tongariro nacionalinio parko, uz nakvyne sumokejome 25NZD uz zmogu. Tiesa patarimas keliaujantiems.: Kiekvienas miestelis pasiulys skirtingas parko pervezimo paslaugas, nes ir turint savo automobili, teks ji palikti stovejimo aikstelej, nes pats Tongariro crossing marsutas tesiasi 19 km. i kita kalno puse. Tad uz nuvezima ir parvezima i viesbuti sumokesite nuo 10 iki ? NZD. Musu atveju sumokejome 15 NZD uz zmogu.
Turite pasirinkima: pradeti kopti 6 ryto arba 7:30. Kitoje kalno puseje 15:00 ir 16:00 jusu lauks transportas. Tiems, kurie nesugebes kalno iveikti piki nustatyto laiko, teks kviestis asmeniskai ta pati autobuso vairuotoja, tik jau mobiliuoju telefonu.
Apsirenge iki dantu, prisikrove kuprenes issiruosem zygiui.
Pirma atkarpa is ties nera sunki,

nes kelias tikrai nestatus, o aplenkti sustingusios lavos uolas- vienas juokas. Na kadangi kopiame nuo sesiu, saltis tikrai stingdantis, ir danguj ne debeselio. Tad pasivaikscioje ir prisifotografave nusprendziame, jog marsuta iveiksime gan lengvai.
Deja. Atsisveikinus su paskutiniuoju tualetu, atsisveikinome ir su mintimis ape greita marsruto uzbaigima. Tiesa, baime nuolat kurste matyti perspejimai ir zenklai „Are you fit enaugh???” Na, nesame istizos, bet ir nesame sportininkai, taciau antra atkarpa pasirode zudanti, kilimas i sustingusios lavos kalna,

prakaito lasu milijonai, o blogiausia saule, salta sviesa spiginusi, staiga nusprende spiginti silta sviesa.

Tad nusirengimas pasirode butinas. Tiesa, issirengus pusplikiai nedaug tepagerejo, o akyse svieseti pradejo tik tada, kai isvydome zigzagu vingiuojancio kelio pabaiga.

Pasibaigus tam keliui, pasibaige ir musu jegos, kurios tuoj pat buvo sugrazintos isvydus ugnikalni vsu grazumu, pasvajojus, kaip „faina” butu ten uzlipti.
Trecioji atkarpa – mano vadinama „menulio dykuma”

suteike ne tik nauju jegu, bet ir daugybe dziaugsmo!

Dykra, dykuma, marsas, menulis, sie zodziai sviete mano galvoj, o isvydus sniega visi sie zodziai susiliejo i viena zodi – palaima.

Atsigaivinus, istyrinejus, pailsejus ir prisifotografavus pries akis atsivere dar viena zudanti kelio atkarpa.
Paliekant nuostabiaja oaze, teko kilti kalnan, tiesa si karta viskas sudetingiau, nes nera kelio, tera uolos, rieduliai ir skardis is kaires.
Na mano sirdis nepasizymi dideliu istvermingumu, ypac kuomet nera tureklu, tad ta gera pusvalandi ji tai mirdavo tai ir vel atsigaudavo:)
Ne pati dabar nesuvokiu, kaip ta atkarpa iveikiau, nes ziurin i nuotraukas, man tai atrodo nebeimanoma.
Taigi, su dziaugsmu pakile i auksciausia taska

ir pasidziauge, jog leisimes zemyn, sustingom is nuostabos ir siaubo. Zemyn tai tikrai leisimes, tik jau gyvi ar mire,cia tai klausimas. Kopiant aukstyn, nors uolos is vienos, o skardis is kitos puses buvo, na o leidziantis zemyn to skardzio nebeliko. Tiesa, kelias zemyn padengtas mazais lavos gabaleliais, kurie rieda rieda rieda zemyn.

Tad is tiesu tvirto pagrindo po kojomis nera, norintieji gali slysti zemyn:) kamera teko slept ir ruostis prazuciai. Sliauzimas zemyn atsitupus nepasiteisino, tad kaip niekad greitai dirbancios smegenys sugalvojo nauja iseiti. Pedom zemyn isikasti i riedulius ir sliuosti kaip sniegu kilnojant kojas. Na praeiviai buvo gan apstulbe, isvyde toki metoda, bet uztat mes sliuozem 5 metrus per minute, o jie pusmetri 🙂
Po tokiu kanciu pradeje keiktis ir bastyti laukan zemes ir akmenukus is batu tuoj pat uzsiciaupeme, nes mus pakerejo smaragdiniai ir zydrieji ezerai, lyg niekur nieko telksantys slenyje.

Tokio grozio , o ypac spalvos tikrai nebuvau niekur maciusi. Tiesa, sodri spalva siu ezeru vien tik del to, jog jie nuodingi, prisodrinti sulfatu ir dar kazkokiu mineralu.

Palike ezerus patraukeme zemyn ir nusileide slenin bei pazvelge atgal apstulbome ir supratome, jog ka tik nusileidome krateriu, jo likuciais,

tuo, kas beliko po ugnikalnio issiverzimo.

Nors buvome iveike daugiau nei 3/4 kelio, likusi kelia iveikem kaip nieka,

mintyse regedami ir vis atsisukdami bei negaledami patiketi koki marsuta iveikeme.