Štai ir vėl sulaukėme naujo kelionių maratono po Lietuvą , kuriame dalyvaujame jau antrus metus. Jį organizuoja žurnalas „Kelionės ir pramogos”. Šias metais reikės aplankyti 50 unikalių vietovių , įdomių gamtos bei kultūros paveldo objektų Lietuvos nacionaliniuose ir regioniniuose parkuose.
Prisipažinsiu, kad , kai pradedu keliauti, negaliu sustoti, o kiek sužinai, o kiek pamatai, reikia tik pradėti ..
Pirmu objektu pasirinkome -Dieveiniškių regioninį parką. Jei pažvelgtume į Lietuvos žemėlapį , tai pamatytume,
kad jis išsidėstęs labai įdomioje vietoje, šalia Baltarusijos sienos. Dėl unikalaus ir įdomaus krašto etnokultūrinio palikimo Dieveniškių apylinkės paskelbtos istoriniu regioniniu parku. Tik šis kraštas būdingas savo kaimų išdėstymu, gatviniais kaimais su 19a.pabaigos – 20a.pradžios etnografinėmis sodybomis .Labai įdomus ir savotiškas susiformavęs kultūrinis kraštovaizdis su 13 gatvinių kaimų, sudarančių tris aiškias grupes, išskirtinė šių kaimų žemėvaldos struktūra. Tačiau patys unikaliausi yra paminkliniai gatviniai Poškonių, Žižmų ir Rimašių kaimai. Būtent dėl jų verta atvykti į Dieveniškių istorinį regioninį parką. Vienas iš mūsų lankomų objektų buvo -Rimašių gatvinis kaimas. Prisipažinsiu, kad mažai kur teko matyti tokius namus, kurie statyti galu į gatvę, vienoje eilėje su tvartais , sodybos užstatymą gilumoje užbaigtais kluonais. Atstumas tarp trobesių priklausė nuo rėžių dydžio, todėl dėl siaurų rėžių tekdavo taupyti žemę , turėti tik būtiniausius gyvenimui ir ūkiui pastatus :namą, tvartą, svirną , kluoną. O ir tuos į vieną liniją statę , vieną prie kito glaudę. Taip ir susiformavo ypatingas trobesių statymo būdas-sujungti pirkią su tvartu (ar kelis tvartelius) po vienu stogu ,vadinant tai „rūmu”. Puošti namai labai santūriai, daugiausia tik gatviniai fasadai ir langai.Reikia tai pamatyti. Tiesa,Rimašiai minimi 1744m. Tada ir vėliau iki pat baudžiavos panaikinimo kaimas priklausė Daubatiškių dvarui.Toliau teko surasti Grybiškių ažuolą -gamtos paveldo objektą. Žinojome, kad reikia ieškoti prie Poškonių kaimo. Nuklydome prie kažkokio ežero , kur žvejojo žvejai . Sniego buvo daug, bet oras buvo gražus, švietė saulė. Paklausėme žvejų apie Grybiškių ažuolą, jie pasakė, kad pravažiavome rodyklę. Gera, kad nepaklausėme ,ar toli, nes jei būtume žinoje, kad turėsime tiek eiti per sniego pusnis, gal butume nesiryžę. Mašina aišku neįvažiavo į keliuką ir mes leidomės ieškoti to Grybiškių ažuolo. Miške buvo tiek sniego, gelbėjo tik tai, kad buvo išmintos kažkieno pėdos, tai palengvino ėjimą. Kažkokios rodyklės vis rodė mums kelią, o mes ėjome ir galo nesimatė. Priėjome pavėsinę ir kelioms turistėms truko kantrybė, jos pasakė, kad daugiau nesileis į nežinomybę ,eis atgal, o be to sniego buvo jau tiek daug, kad teko susirasti lazdą, kad būtų lengviau eiti. Aš pamačiau kažkokią rodyklę ir nuėjau į žvalgybą ir ką Jus galvojate-pagaliau mūsu tikslo viršūnė.
Prie ąžuolo teko sunkiai prieti, nes pasirodo čia dar šiais metais nebuvo nė vieno entuziasto.Grįžome laimingi pasiekę tikslą, o praėjome kokius 4-6 km. Dar pakeliui aplankėme Norviliškių pilį, bet įspudžio didelio nepaliko.
Taip baigėsi mūsų kelionių maratono pirma diena. Ilgai dar neužmiršime šios kelionės,nes įspudžių iš tikro daug ir daug naujo pamatyta, sužinota, patirta.(bus daugiau)
pirmas 
79tieji 
ipvoisas