Nauja (2018-aisiais) nebrangi egzotika: Jordanija

2018-ųjų  pabaigoje Ryanairas padarė didelę dovaną visiems Lietuvos ir ne tik jos mėgėjams paieškoti nebrangios egzotikos – iš Vilniaus paleido reisą į Amaną.

Nežinau kokio dydžio subsidiją iš arabų pavyko išsiderėti airiams, tačiau akivaizdu, kad ji buvo pakankamai didelė tam, kad 2018-ųjų pabaigoje net ir perkant bilietus prieš trejetą savaičių iki skrydžio, jų kaina nedaug skirtųsi nuo vidutinio statistinio Lietuvos gyventojo dienos uždarbio.

Į Amano oro uostą atvykau tada, kai Lietuvoje buvo pradėta kalbėti apie poreikį griauti senąjį Vilniaus oro uosto terminalą ir statyti modernesnį. Labai tikiuosi, kad prieš duodant jį projektuoti, kas nors, tiek iš projektuotojų, tiek iš susisiekimo ministerijos valdininkų nukeliaus į Amaną ir atkreips dėmesį į tai, kaip padarytas Karalienės Alios oro uosto terminalas. Gal tada pavyks išvengti epiškų nesąmonių, kokių pakankamai pridaryta Vilniuje, o ypač – Kaune, turint omenyje, kad ten terminalą statė tuščioje vietoje, ir kurių Palangoje išvengta vien dėl to, kad esamo terminalo pilnai pakanka esamam keleivių skaičiui.

Pirmas dalykas, atvykus į Jordaniją – viza. Galimybė jos išvengti yra tik vykstant vienai dienai į Petrą ir atvykstant iš Izraelio ar Egipto pusės. Mokėti už vizą, kuri de facto yra tik atvažiavimo mokestis, reikia Jordanijos dinarais arba JAV doleriais. Tam padeda greta pasų kontrolės esantis bankomatas. Visgi, jei ketinate aplankyti ir Petrą, reiktų rinktis Jordan Pass – ši priemonė padeda ne tik sutaupyti laiką prie pasų kontrolės, bet kartu duoda ir Jordanijos vizą.

Iš oro uosto į Amaną kursuoja autobusai. Kaina – nedidelė, tik tvarkaraštis pakankamai nevykęs – autobusai važiuoja kartą į valandą. Planuojant Amane praleisti daugiau nei pusdienį, yra itin išmintinga pasinaudoti šiuo pasiūlymu. Autobusas mieste stoja keliose vietose, pirma kurių yra ties 7-uoju apskritimu (circle). Apskritimai – eismo žiedai, arba tiksliau – sankryžos Zahran gatvėje. Įdomu tai, kad žiedų bordiūrai naktį šviečia – faktiškai kaip „Atgal į ateitį”. Kiek praktiškesnė pastaba: grįtant atgal, prie 7-ojo žiedo besibūriuojantys taksistai siūlo į oro uostą nuvežti už autobuso bilieto kainą.

Pastaroji aplinkybė pasirodo itin patogi ir tuo, kad pirmai nakvynei Amane pasirenku viešbutį tiek 7-uoju žiedu. Šis rajonas netrukus bus tikrai neblogu – tai liudija tiek naujų pastatų skaičius, tiek ir statybos ambicijos. Ten yra ir daugybė visai neblogų restoranų ir, kas itin neblogai – 24 valandas per parą veikiantis supermarketas. Dar viena gera aplinkybė – vietinėse automobilių nuomos agentūrose kainos maždaug ketvirtadaliu mažesnės nei oro uoste.

Amanas

 Jordanijos sostinei istorijoje ne itin pasisekė. Nedidelę semitų genčių tvirtovę užkariavę romėnai pavertė gražiu antikiniu miestu – Filadelfija. Pavadinimas, kuris graikiškai reiškia „broliška meilė“ daug laimės miestui neatnešė, nes po geri penkiolika amžių imperijos subyrėjimo tapo stabilaus nuosmukio periodu. Tiek Bizantijos imperija, tiek arabų kalifatai ar Osmanų imperija turėjo kitų prioritetų nei antikinio paveldo puoselėjimas, ir Amanas vėl augti pradėjo tik po 1947 m., įkūrus Jordanijos hašimitų karalystę bei čia plūstelėjus palestiniečių pabėgėlių bangoms.

Užmaršties ir barbarizmo eras Amane visai neblogai išgyveno Jebel Al-Qala šlaite įrengtas romėnų teatras ir auditorija – t. y. mažas uždaras teatras. Įėjimas į muziejų – 2 JOD, bet vaizdai tikrai to verti. Nuo viršutinių teatro eilių atsiveria puikus miesto centro vaizdas, o leidžiantis žemys, laiptų statumas nenoromis kelia klausimą – kiek kojų lūžių ir kitų nukritimų sąlygų traumų įvykdavo vidutiniškai per vieną antikinio teatro spektaklį?

Kalno papėdėje, už gero puskilometrio – Nimfejumas – romėniškų akvedukų ir fontanų sistemos liekanos. To kas liko ir buvo atkurta pakanka įsivaizduoti kokio įspūdingumo ši konstrukcija – vandens fontanai, papuošti nimfų statulomis, turėjo būti prieš porą tūkstančių metų.

Šiek tiek į šalį – nedidelis besimodernizuojančio islamo palikimo gabaliukas – turgumi paverstų gatvių sankryžoje 1923 m. pastatyta Didžioji Huseino mečetė. Konstrukcija gana graži, savotiška otomanų stiliaus interpretacija, kurioje pastoviai ramiai sėdi į užsieniečius dėmesio nekreipiančių vietinių būreliai.

Taip pat neblogai atrodo kalno viršūnėje esanti Amano citadelė, kuri jei tikėti archeologais, yra viena seniausių nuolat naudojamų žmonių gyvenviečių. Citadelė verta dėmesio ir dėl savo vietos – ji yra ant kalvos, į dvi dalis dalijančios Amano slėnį.

Bendrai apėmus, Amanas, kaip ir kiti Jordanijos miestai – gana nykokas. Be keleto įspūdingesnių pastatų, jis yra panašesnis į geltonai purviną turgų, kuriame prekiaujama keliautojui nelabai įdomiais daiktais. Kaip ir daugelyje kitų arabų šalių, pagrindinė vakaro pramoga, jei atvykote su šeima yra restoranas – tiek prekybos centre, tiek ir ne jame. Na, o jei šeimyna per daug neriboja – tuomet, priešingai nei daugelyje musulmoniškų šalių, vakarą praleisti galima visai nebloguose vietiniuose restoranuose ar keliuose naktiniuose klubuose.

Pramogų rajonas – al-Rainbow street. Būtent taip riekia įvesti navigacijoje. Gatvė verta dėmesio tiek dieną – čia pilna parduotuvių, tiek ir vakare – kas kelintame name yra pakankamai neblogas restoranas, o viršutiniuose aukštuose – ir baras su terasa, iš kurios atsiveria puikus vaizdas į visą Amano slėnį.

Beje, baruose labai ramiai gaminami puikūs kokteliai. Jordanijoje alkoholis nėra didelis tabu – vietinio arako ir panašių nevietinių produktų galima rasti specializuotuose daugelio didesnių parduotuvių skyriuose.

Antika

Jordanas, kaip ir visi Artimieji Rytai mūsų eros pradžioje buvo vienu labiausiai išsivysčiusių Romos imperijos, o ai reiškia – ir pasaulio regionų. Šventyklas ir teatrus statė ne vien okupantai romėnai, bet ir vietiniai – nabatėjai, arabai ir kitokie semitai.

Tai, kas gavosi helenizavus, o paskui – romėnizavus semitus nabatėjus, puikiai matoma už trejeto valandų kelio automobiliu nuo Amano esančioje Petroje.

Už pusšimčio kilometrų į šiaurę nuo Amano esančiame Džeraše (Jerash) yra kitas puikus antikinio grožio pavyzdys. Tuo metu žinomas Geresos arba Antiochijos prie Auksinės upės vardu, šis miestas dar ir dabar sudaro gerą šiuolaikinio Džerašo centro dalį. Automobiliu iki jo galima nusigauti per nepilną valandą, čia žinoma priklausomai nuo to, kaip pavyks susitvarkyti su Amano kamščiais. Autobusu – iš Tabarbour autobusų stoties į abi puses galima suvažinėti už 3-4 JOD.

Viduje galima pamatyti viską, ko reiktų tikėtis iš miesto, suklestėjusio pirmo mūsų eros amžiaus pabaigoje, patyrusio nuosmukį sulig imperijos žlugimu, šiek tiek atsigavusio Bizantijos krikščionybe leistose ribose (t.y. be ikikrikščioniškų dievų ir teatrų), nusiaubto musulmonų fanatikų 635 metais bei krikščionių fanatikų 1112-aisiais.

Kelios didžiulės ir šiek tiek atstatomos šventyklos, teatro liekanos, kuriame kartais vyksta spektakliai ir daugybė kolonadų tikrai turėtų bent kelioms valandoms užimti istorijos ir kultūros mėgėjų dėmesį. Ne mažiau įdomūs yra ir inžinerinės miesto sistemos – kanalizacija, namų apšildymo sistemų liekanos ir pan. Besidomintiems politika turėtų patikti štai tokie dalykai – įrašas miesto teatre, kuris kartu tarnavo ir kaip tarybos posėdžių salė. Vietos demokratija buvo paremta proporcingu genčių atstovavimu ir kiekviena gentis – šiuo atveju romenizuota iki tokio lygmens, kad save vadino užkariautojų deivės vardu – afroditais – turėjo ne tik savo atstovų skaičių, bet ir jiems rezervuotas vietas.

Šiek tiek piečiau Amano yra Madaba – jau ne tiek antikos, kiek ankstyvųjų viduramžių miestas, pilnas bizantiškų bažnyčių griuvėsių.

Viduramžiai

Su viduramžiais Jordanijai taip pat pasisekė. Į skirtingas sektas pradėjusio skilti islamo atstovai savo santykius nevengė aiškintis jėga, o bendrą sumurto peizažą po keleto šimtmečių papildė ir kryžiuočių invazija. Visa tai reikalavo daug pilių ir kitokių fortifikacijų.

Visai šalia Amano – musulmonų XII a. statyta Ajlun pilis. Kiek toliau į pietus, važiuojant į Petrą – kryžiuočių statytas Kerak‘as ar perstatytas romėniškas Azraq‘as. Priešingai nuo ganėtinai turistinio Ajlun‘o, pastarosios pilys yra pakankamai apleistos ir gerą dieną po jas galima naršyti nesutinkant kitų keliautojų.

Krikščionybės artefaktai

Jordanija turi ir dar vieną, kiekvienam doram krikščioniui beveik privalomų objektų. Pirmas jų – Betanija. Šioje krūmynais apaugusioje pusdykumėje Jonas Krikštytojas krikštijo žmones, tarp kurių buvo ir tūlas nekonvencinis rabinas, vardu Jošua ar Isa iš Nazareto, mūsuose labiau žinomas kaip Jėzus. Su konkrečia krikšto vieta yra problematiška, 530 mūsų eros metais tūlas Teodosijus paminėjo, jog už 5 mylių nuo Negyvosios jūros yra šv. Jono Krikštytojo bažnyčia, su marmuriniais laiptais į vandenį, kurią pastatė imperatorius Anatazijus. Bažnyčios, perstatytos gal penketą kartų, pamatai yra išlikę Jordanijos pusėje. Išlikę yra ir laiptų liekanos, tik bet marmurinės apdailos. Neišliko tik Jordano upės, kuri pasislinko gerą puskilometrį į vakarus. Ir pasislinkusi, tiesa, mažiau – „tiek kiek žmogus gali numesti mažą akmenį“ – ji buvo jau 1106 ar 1107 m., kai ten lankėsi britų abatas Danielius.

Patekti į pačią krikšto vietą geriausia automobiliu – po nepilnos valandos kelio iš Amano, pasukus iš 40-ojo kelio ne į Negyvosios jūros greitkelį (Nr. 65), o dešinėn, į Baptism Road. Kelias atves į vietą, kur iš jūsų nulups 12 dinarų už keleto kilometrų kelionę autobusu iki pačios įžymybės. Nesu įsitikinęs, bet atrodo, kad galima apsieiti ir be pareigos susimokėti šiuos pinigus tiesiog važiuojant link sienos su Izraeliu ir karinio posto, kuriame snaudė pora kariškių.

Pati Betanija yra Wadi al-Kharrar upės slėnis, kuriame stovi keletas įvairių krikščionybės konfesijų vienuolynų ir bažnyčių. Praėjus pro arčiausiai esančią bažnytėlę, patenkama į nedidelę platformą iš kurios pasiekiamas ir pats Jordano vanduo. Kitoje pusėje – kelis kartus didesnis izraeliečių pastatytas kompleksas. Štai ir atsakymas į klausimą apie tai, kas moka geriau daryti pinigus!

Mokantys skaityti Betanijoje gali pasimėgauti ir religinių tekstų skirtumais – pavyzdžiui pateikiu anglišką ir rusišką.

Iki Betanijos galima važiuoti per vietovę, pavadinimu Nebo. Čia, anot Biblijos, Mozė, pavedžiojęs izraelitus po dykumą, Mozė gavo 10 dieviškų įsakymų ir pabaigė savo karjerą. Iki vietovės – vienuolyno – trečiarūšiais keliukais link Na‘ur miestelio reikia važiuoti apie valandą.

Vietovė tikrai verta vizito – tiek dėl puikių Negyvosios jūros slėnio vaizdų, atsiveriančių nuo Nebo kalno viršūnės, tiek ir dėl labai gražių mozaikų. Mažiau išsiilgusiems vazidų – šalia yra akvaparkas Amman Waves.

Negyvoji jūra

 Negyvoji jūra yra viena esminių priežasčių, kodėl verta aplankyti Jordaniją. Norintys gali susirasti daugybę medicininių paaiškinimų kuo sveikatai naudingas yra jos vanduo, tačiau pasivartymas keliančio vandens paviršiuje yra vienas iš tų dalykų, kuriuos šiame gyvenime yra verta atlikti. Jordanijai, kaip rodo žemėlapis, priklauso pusė Negyvosios jūros pakrantės. Tačiau, deja, prastesnė pusė. Didžioji dalis pakrantės – pakankamai status skardis, prie kurio net prieiti nėra patogu. Vietos valdžia irgi nepersistengė įrenginėdama patogius privažiavimus ir priėjimus. Netgi priešingai – daugelyje vietų jūros pakrante vingiuojantis kelias Nr. 65, kelio ženkluose vadinamas „Dead Sea Highway“, nuo jūros yra atskirtas vieline tvora.

Šiaurinė jūros pakrantė yra gerokai plokštesnė. Todėl ten ir yra įsikūrę pustuzinis prabangesnių viešbučių ir „paplūdimio klubų“, privatizavusių pakrantę ir lupančių ne visai padorias sumas už teisę pasinaudoti ja. Už maždaug 20 dinarų lankytojas gauna teisę pagulėti neapšiukšlintame pliaže, pasinaudoti esminiu įrenginiu – dušu ar net baseinu ir nusipirkti kelias saujas dumblo. Tiesa, jei seksis, už maždaug 100 eurų galima rasti ir nakvynę viešbutyje ant jūros kranto su tuo pačiu patekimu į pliažą.

Mėgėjams pataupyti egzistuoja alternatyva – už maždaug 20 km į pietus nuo viešbučių rajono, yra neoficialus nemokamas pliažas. Šalia netgi yra gėlo ir gana šilto vandens versmė, o pakrantėje – kelios dumblo balos. Koordinatės: N. 30° 35´ 50.11ʺ, E 30° 33´ 34.87ʺ. Tiesa, už ką moki tą ir gauni – stovėjimo aikštelę tiesiog kelyje arba po įtartinai pasvirusiu skardžiu, kelionę stačiu šlaitu žemyn, šiek tiek apšiukšlintą pliažą ir, gerai paieškojus – galimybę druską nusiprausti po gėlo vandens kriokliuku. Dėl visa ko rekomenduojama su savimi turėti keletą butelių gėlo vandens.

 Žmonės

 Jordanijos gyventojai – arabai, daugmaž tokie patys kaip Sirijoje, tik laisvesni, išvengę arabiško Ba‘ath socializmo antspaudo. Jie šiek tiek skiriasi nuo su egiptiečių, kurie nors ir gyvena Egipto Arabų Respublikoje, tačiau etniškai yra kur kas labiau nevienalyčiai. Jordaniečiai skiriasi ir nuo suprancūzėjusių libaniečių ir nuo kiek labiau arabiškų Saudo Arabijos gyventojų. Jordanijos gyventojuose, gal kiek sunkiau nei sirų atveju, galima atsekti ir istorinius pėdsakus, pavyzdžiui, europietiškus bruožus. Pavyzdžiui mane Amano centre kirpęs pigmentacijos problemų turėjęs religingas seniokas atrodė taip, lyg bent kelios jo senelės būtų itin mylėjusios kryžiuočius iš Vakarų Europos.

Patys žmonės draugiški, mielu noru padės ar bent jau pamėgins. Anglų ar prancūzų kalbų žinios, net ir turistinėse vietovėse ar į paslaugų turistams orientuotose versluose, vis dar ganėtinai rudimentinės, todėl išmokti keletą arabiškų žodžių visuomet yra sveika.

Praktinės pastabos

Vairavimas Jordanijoje nėra toks baisus, kaip apie jį rašoma formumuose. Keliai – neblogi, miestų gatvės – dieną užkištos, vairavimas gana agresyvus, bet viskas sveiko proto ribose.

Miestuose keliauti geriau yra taksi arba autobusais, tiksliau – beveik mikroautobusais. Kai kurie jų dekoruoti gana grėsmingai, tačiau viskas atrodo pakankamai civilizuotai, ypač jei manote, kad paskirties vietą, į kurią važiuoja autobusas, reikia klausti vairuotojo ar keleivių, o ne skaityti užrašą ant autobuso.