Birželio pradžioje nusprendėme su šeima išvykti į Turkijos Antaliją. Tai buvo pirmoji mūsų šeimos (mano vyro Dainiaus ir dviejų vaikų dvylikametės Gabijos ir devynerių Manto) kelionė į šią šalį, tad visi nekantriai laukėme naujų įspūdžių ir, žinoma, šiltos Viduržemio jūros.
Atvykome į Antaliją vėlų vakarą, bet šiltas +27°C oras mus pasitiko jau oro uoste. Viešbutį buvome išsirinkę netoli garsiosios Lara paplūdimio zonos – modernų, su didele baseinų zona ir vaikišku vandens parku. Vaikai vos įėję į viešbutį pastebėjo kalną vandens čiuožyklų ir iškart pareiškė, kad čia jiems tikrai patiks.
Pirmą rytą pabudome nuo saulės spindulių, skverbiančiųsi pro kambario langus. Birželio mėnuo Antalijoje jau karštas – dienomis temperatūra siekė net +32°C. Po sočių turkiškų pusryčių su šviežiomis daržovėmis, sūriais ir, žinoma, garsiaisiais baklava desertais, leidomės tyrinėti Antalijos senamiestį – vadinamąjį Kaleiçi rajoną.
Kaleiçi mums paliko ypatingą įspūdį – siauros akmenimis grįstos gatvelės, baltai dažyti namai su medinėmis balkonų konstrukcijomis ir smulkūs butikėliai, kur vietiniai pardavinėjo rankų darbo kilimus, odos dirbinius ir prieskonius. Sustojome mažoje arbatinėje, kur paragavome stiprios turkiškos arbatos ir gaivių „ayran“ gėrimų. Mantas susidomėjo, kaip gaminamos kilimų detalės, ir ilgai kalbėjosi su vietiniu meistru, kuris demonstravo savo amatą.
Vakarop nusileidome iki Antalijos uosto – senasis uostas su jachtomis ir mažais restoranėliais buvo nuostabi vieta stebėti saulėlydį. Ten pasimėgavome vakariene – aš valgiau šviežią grilyje keptą doradą, Dainius pasirinko turkišką „kebabą“, o vaikai susižavėję mėgavosi vietiniais desertais su pistacijomis.
Kitą dieną skyrėme poilsiui paplūdimyje – Lara paplūdimys mus sužavėjo smėlio ir smulkių akmenukų pakrante, šilta ir skaidria jūra. Gabija ir Mantas valandų valandas braidžiojo vandenyje, statė smėlio pilis ir šokinėjo per bangas. O mes su Dainiumi pagaliau radome laiko tiesiog ramiai gulėti po skėčiu ir skaityti knygas, retkarčiais pasimėgaudami gaivinančia turkiška limonada.
Vieną iš dienų skyrėme ekskursijai į Duden krioklius – tai viena įspūdingiausių gamtos vietų Antalijoje. Vaikai buvo sužavėti matydami, kaip krioklys krenta tiesiai į jūrą. Pasivaikščiojome po parką aplink krioklius, stebėjome paukščius ir mėgavomės pavėsiu nuo karštos saulės.
Priešpaskutinę dieną nusprendėme išbandyti laivo turą Viduržemio jūra. Plaukėme tradiciniu turkišku mediniu laivu – „gulet“. Mūsų laivo kapitonas sustojo prie kelių mažų įlankėlių, kur visi kartu šokinėjome į žydrus vandenis, nardėme ir grožėjomės povandeniniu pasauliu. Mantas džiaugėsi pastebėjęs keletą spalvingų žuvelių, o Gabija išdrįso net išbandyti nardymą su vamzdeliu.
Paskutinį vakarą leidome Antalijos senamiestyje – su vaikais valgėme garsiuosius turkiškus „pide“ – plonus picos tipo papločius su įvairiais įdarais, o su Dainiumi dar kartą ragavome vietinio vyno. Vakaras buvo jaukus, su žiburėliais apšviestomis gatvėmis ir jaukiai grojančiais muzikantais.
Antalija mums tapo puikia vasaros pradžios pradžia – šiltas oras, draugiški žmonės, skanus maistas ir įspūdinga gamta. Vaikai dar vis kalba apie vandens parką ir krioklius, o mes su Dainiumi – apie vakarinius pasivaikščiojimus Kaleiçi rajone. Grįždami namo jau svajojome, kad į Turkiją tikrai sugrįšime – galbūt kitą kartą aplankysime Kapadokiją ar Stambulą?
79tieji