Šių metų gegužę nusprendėme – užteks svajoti apie Paryžių, metas pagaliau ten nuvykti. Mūsų šeima – aš, mano vyras Tomas ir mūsų du vaikai, devynerių Emilija ir trylikos metų Lukas – susikrovėme lagaminus ir iškeliavome į Prancūzijos sostinę Paryžių. Tai buvo sena svajonė, ypač mūsų vaikų, kurie jau seniai norėjo pamatyti Eifelio bokštą ir tikrą „Disneylandą“.
Į Paryžių atvykome gegužės pradžioje, kai miestas jau žydėjo – visur pilna pavasarinių gėlių, parkuose aidėjo paukščių giesmės, o temperatūra lepino malonia +20°C šiluma. Apsistojome mažame viešbutyje netoli Monmartro, kur jau pirmą vakarą pasijautėme tarsi filmo scenoje – siauros gatvelės, senoviniai pastatai ir gyvybingi lauko restoranėliai.
Pirmą rytą nusprendėme skirti garsiausiam Paryžiaus simboliui – Eifelio bokštui. Vaikai buvo sužavėti vos išvydę bokštą gyvai – Emilija netgi sušuko: „Jis dar didesnis nei įsivaizdavau!“ Pakilome į viršų liftu ir nuo apžvalgos aikštelės grožėjomės miesto panorama. Tomas, kuris mėgsta fotografuoti, pagavo ne vieną tobulą kadrą. Po bokšto lankymo atsigaivinome netoliese esančiame Champ de Mars parke su pikniku ant žolės – bagetės, sūriai, vaisiai ir, žinoma, garsioji prancūziška kava mums su Tomu.
Kitą dieną skyrėme Luvrui. Kadangi mūsų Lukas domisi istorija ir menu, jam labai patiko garsiausi muziejaus eksponatai – nuo „Mona Lizos“ iki „Samotrakės Nikės“. Emilija, nors ir jaunesnė, taip pat su susižavėjimu stebėjo skulptūras ir karališkus paveikslus. Po muziejaus lankymo pasivaikščiojome po Tuileries sodus, kur vaikai karstėsi medžiais ir valgė ledus, o mes su Tomu tiesiog sėdėjome ant suolelio ir mėgavomės šiluma.
Vieną vakarą, vaikštinėdami po Lotynų kvartalą, užsukome į mažą jaukią kavinę – ten paragavome tikro prancūziško svogūnų sriubos, o vaikai pirmą kartą ragavo krepe su šokoladu. Mus sužavėjo vietinių prancūzų šiluma ir atsipalaidavusi atmosfera – atrodė, kad niekur neskubama, visi tiesiog mėgaujasi gyvenimu.
Trečiąją kelionės dieną aplankėme Notre-Dame katedrą, nors po gaisro jos dalis dar renovuojama, bet gotikinė didybė vis dar įspūdinga. Vakarop kėlėmės į Monmartro kalvą – užlipome laiptais į Sacré-Cœur baziliką ir grožėjomės vakaro saulėje skendinčiu miestu. Vaikai su dideliu džiaugsmu žiūrėjo į gatvės muzikantus ir piešiančius menininkus.
Vieną visos šeimos svajonę įgyvendinome paskutinę kelionės dieną – nuvykome į „Disneyland Paris“. Tai buvo, ko gero, labiausiai lauktas momentas vaikams. Emilija labiausiai norėjo pamatyti „Frozen“ tematikos atrakcionus, o Lukas rinkosi greitesnius kalnelius. Net ir mums su Tomu buvo smagu pasinerti į pasakų pasaulį – šypsenos tą dieną nedingo nuo visų mūsų veidų.
Gegužė Paryžiuje mums buvo tobula – miestas alsavo pavasariu, o kiekviena diena buvo kupina naujų įspūdžių ir džiaugsmo akimirkų. Grįždami namo jau planavome, ką dar norėtume pamatyti kitą kartą – gal daugiau laiko skirsime Versalio rūmams ar Senos upės kruizui.
Paryžius paliko gilų įspūdį mūsų visai šeimai – tai ne tik meilės miestas, bet ir nuotykių bei istorijų kupina vieta, kurioje kiekvienas randa kažką savo.
79tieji