Sausio pradžioje mes su Tomu nusprendėme pabėgti nuo šalčio ir pilkų debesų. Pasirinkome Portugaliją, o tiksliau – jos antrą pagal dydį miestą Portą. Nors dauguma renkasi šiltuosius kraštus vasarą, mes nusprendėme, kad žiema – puikus metas tyrinėti kultūrą, architektūrą ir mėgautis ramesniu turistiniu tempu.
Atvykimas į Portą
Iš Vilniaus skrydžio su persėdimu skridome į Portą. Jau oro uoste mus pasitiko švelnus 15 laipsnių šiluma, žaliuojantys medžiai ir gaivus Atlanto vėjelis. Įsikūrėme mažame butuke netoli Ribeiros rajono – istorinės miesto dalies, kuri naktį pavirsta tikra pasaka.
Pirmieji įspūdžiai ir pasivaikščiojimai
Pirmą dieną leisdami sau neskubėti, leidomės į pažintį su miestu pėsčiomis. Vos keli žingsniai nuo mūsų nakvynės vietos – Douro upės pakrantė, vingiuojanti tarp senų, spalvotų namelių. Akys tiesiog raibo nuo keramikinėmis plytelėmis „azulejos“ išpuoštų sienų, kurios tapo tikru mūsų kelionės fetišu – negalėjome praeiti pro jas jų nenufotografavę.
Užsukome į garsųjį São Bento traukinių stotį, kurios vidų puošia tūkstančiai mėlynai baltų plytelių, vaizduojančių Portugalijos istoriją. Tomas, istorijos mėgėjas, ten praleido beveik valandą, tyrinėdamas kiekvieną sceną. Aš tuo tarpu mėgavausi žmonių stebėjimu ir kvapais iš netoliese esančių kepyklėlių.
Vyno ragavimas ir Vila Nova de Gaia
Kitą dieną perėjome garsųjį Dom Luís I tiltą į Vila Nova de Gaia – miestą kitoje Douro pusėje, kuris garsėja savo portveino rūsių gausa. Užsisakėme ekskursiją po „Sandeman“ vyno rūsį – sužinojome ne tik apie portveino gamybos procesą, bet ir ragavome keturių skirtingų rūšių vynus. Švelnus skonis, jauki aplinka ir gidės pasakojimas apie tai, kaip portveinas buvo eksportuojamas į Angliją dar XVII a., paliko didelį įspūdį.
Lankytinos vietos ir architektūra
Per savaitę aplankėme Clérigos bokštą, iš kurio viršaus atsivėrė nepakartojama miesto panorama. Nors laiptais lipti aukštyn buvo iššūkis (ypač po sočių pietų), vaizdas atpirko visas pastangas.
Taip pat neaplenkėme garsiosios Lello knygyno – tai viena gražiausių knygynų pasaulyje, įkvėpusi netgi „Hario Poterio“ pasaulį. Viduje jautėmės kaip stebuklingame filme – medinės laiptinės, vitražiniai langai ir šimtai knygų lentynose sukūrė ypatingą atmosferą.
Maistas ir portugališki skoniai
Portugalijos virtuvė mus maloniai nustebino. Be klasikinio „pastel de nata“ deserto, kuris tapo mūsų kasdieniu ritualu, taip pat ragavome „francesinha“ – tikrą portugališką bombą su dešra, mėsa, sūriu ir padažu. Tomas buvo sužavėtas, o aš – pusę palikau, bet skonis išties išskirtinis.
Beje, nors Porto žiema švelni, vakarai vis tiek atvėsta. Vieną vakarą jaukiai sėdėjome mažoje tavernoje, gurkšnodami vietinį vyną, klausėmės fado muzikos ir tiesiog mėgavomės akimirka – be skubėjimo, be planų, tik mes ir Porto dvasia.
Pabaiga su pažadu sugrįžti
Savaitė Porte prabėgo greitai, tačiau prisiminimai liks ilgam. Žinome, kad į Portugaliją ateityje dar tikrai sugrįšime.
79tieji