Mozambikas: Kažkada žlugusi valstybė

Ieškantiems praktinio „žlugusios valstybės“ pavyzdžio, Mozambikas turėtų būti aukštai prioritetų sąraše. Ne itin išvystytoje kaip portugalų kolonija, smarkiai sugriautoje keleto dešimtmečių pilietinio karo, šioje šalyje ir dvidešimt pirmojo amžiaus antro dešimtmečio pabaigoje nereikėjo daug vargintis, norint rasti epinius skurdo purvo ir griuvėsių pavyzdžius. Visgi, kiek geriau įsižiūrėjus, paveikslas pasirodo esantis kiek sudėtingesnis.

Vienas svarbiausių dalykų keliautojui – šalies vizų politika – yra gana draugiška. Vizą galima gauti ant sienos, trijuose oro uostuose ir keliuose sausumos sienos perėjimo punktuose.

Mozambikas yra viena tų šalių, kurioms, galima pasakyti, itin nepasisekė. Nepriklausomybę ši šalis gavo 1975 m. po perversmo Portugalijoje ir po gero dešimtmečio ginkluotos kovos prieš kolonizatorius. Turint omenyje, kad jau po dešimtmečio Portugalija, tapusi Europos ekonominės bendrijos nare, sėkmingai įsisavino milžiniškas Sanglaudos politikos lėšas, nesunku atspėti, kad pasirinkimas buvo tarp nepriklausomybės ir Prancūzų Gvianos pavyzdžio.

Tapus nepriklausomu ir išvijus baltuosius, Mozambike 1975 m. pabaigoje buvo likę tik 5 žmonės su inžineriniu išsilavinimu. Akivaizdu, kad norint išgyventi XX amžiaus Afrikoje tai nebuvo variantas. Problemos sprendimu tapo suartėjimas su postkolonijinėms valstybėms įvairią pagalbusią mėgusia teikti Sovietų Sąjunga. Beje, pažįstu vieną estą, kuris Sovietų Sąjungos pabaigoje Mozambike porą metų dėstė matematiką. Taip pat iš mūsų tautietis A. Čekuolis ten kažką veikė, tiesa, greičiausiai ne tokį humanitarinį darbą.

Suartėjimas su SSRS baigėsi sovietine parama ir jos būtina išdava – mėginimu kurti afrikinę komunizmo versiją, taip pat 1977 m. prasidėjusiu pilietiniu karu, kilusiu tarp komunistinio Išsilaisvinimo Fronto (FRELIMO) ir kitos antikolonijinės partijos – Nacionalinio pasipriešinimo (RENAMO), kurį dosniai rėmė tuometinė baltųjų valdoma Rodezija (kuri, tapusi Zimbabve, pakeitė savo remiamą konflikto pusę), Pietų Afrika ir JAV.

Komunistai valdė Maputo, antikomunistai, veikdami daugiau partizaniniais metodais, – teritorijas šiaurėje. Komunistų valdymo palikimo pilnas Maputo – nuo Lenino, Markso, Hošimino ir kitų komunistų klasikų vardais pavadintų gatvių iki niūrių betoninių daugiabučių. Šiaurėje, antikomunistų valdymas tokių ryškių pėdsakų nepaliko, jei neskaičiuoti pačios šiaurės, kurios nepalietė karo veiksmai ar Beiros, kurioje ir dabar atrodo, kad laikas sustojo. Pilietinis karas formaliai baigėsi 1992 m., jau gerokai po to kai baigėsi ir sovietų parama. Tiesa, 2013 m. konfliktas šiek tiek atsinaujino, kai RENAMO šiaurėje įvykdė keletą išpuolių. Smurto proveržių buvo ir 2016 m., todėl keliauti šalies šiaurėje nėra laikoma gera idėja. Išimtis – Mozambiko sala.

Mozambiko sostinė Maputo yra tai, ką galima vadinti blėstančia portugališko stiliaus šlove. Įsikūręs trikampio pusiasalio gale, iš dvejų pusių skalaujamas pietinio Indijos vandenyno, miestas turi visas galimybes būti egzotiško grožio etalonu. Gal tokiu kažkada ir buvo – greičiausiai pirmoje dvidešimtojo amžiaus pusėje, kai dabar apsilupę ir pelėsiais apaugę kolonijinės vilos ir visuomeniniai pastatai dar buvo nauji ir modernūs.

Dabar šio grožio reikia gerai paieškoti. Pradėti geriausia nuo baixa – žemutinės miesto dalies, lanku išsidėsčiusios pagal jūros krantinės. Čia, su tam tikromis išlygomis galima rasti ne tik keleto ministerijų pastatus, bet net ir tokius unikalius įrenginius kaip atskiri konteineriai atliekų rūšiavimui. Šis atradimas kažkiek pataiso įspūdį, susiformavusį dar pro lėktuvo langą pamačius, jog Maputo oro uosto pakilimo takas atsiremia į sąvartyną.

Kiek toliau nuo jūros – savotiškas XX amžiaus architektūros muziejus. Kolonijinės vilos ir gelžbetonio blokai gal ir atrodytų neblogai, jei būtų prižiūrimi. Tiesa, miesto vaizdą keičia bent jau centre sparčiai augantys stikliniai dangoraižiai.

Paieškojus galima rasti ir tokių unikalių statinių, kaip unikalus geležinis namas, kažkada pastatytas parodai Paryžiuje, ir paskui atsidūręs tuometinio Lorenco Marques centre.

Du laisvai vaikštantys baltieji Maputo mieste yra dėmesio vertas objektas. Jiems šypsomasi, o kai kam pakanka iniciatyvumo nusifotografuoti. Vietinės atrodo itin įspūdingai – įsisupusios į ryškiaspalvias capulanas šviečia iš tolo, gerokai praskaidrindamos niūroką apsilupusių dažų ir pilko betono fasadų peizažą.

Maputo, tuo metu kolonizatorių vadintas Lorenzo Marques, pasižymi puikiu išplanavimu. Stačiakampiai kvartalai, skiriami plačių gatvių ir bulvarų, vietomis vis dar šviečia kažkada prabangiomis buvusiomis vilomis. Prie kiekvienos rimtesnės vilos sėdi apsauginiai. Tiksliau – ant plastikinės kėdės sėdi koks nors nusmurgęs seniokas.

Rytinėje miesto dalyje yra pagrindiniai miesto restoranai. Mozambikas nuo seno garsėja didžiulėmis krevetėmis. Geroji žinia yra tai, kad jos nebrangios. Blogoji – kad padoriai atrodančių vietų, kur galima būtų pasimėgauti šiomis krevetėmis, beveik nėra.

Netoli nuo visą kvartalą užimančio centrinės ligoninės kvartalo pamatome netikėtą objektą – Lietuvos konsulatą. Tiesa, mūsų užsienio reikalų ministerijos svetainėje apie tai daug informacijos nėra. Kiek pavyko suprasti – tai ne tikras, o tik garbės konsulatas. Daugiau išsiaiškinti nepavyko dėl to, kad šią įstaigą surandame visiškai atsitiktinai, vaikščiodami tuščiomis gatvėmis likus gerai valandai iki vidurnakčio ir dar dėl to, kad šalia važiuodamas motociklininkas man paprasčiausiai iš rankos išplėšia telefoną.

Maputo centrą puošia tarp dangoraižių ir purvinų turgelių įsispaudęs portugališkas fortas. Fortas nėra įspūdingas ir norintiems susipažinti su regiono istorija duoda tik vaizdinius portugalų karinės minties įrodymus: nuo labai gražių patrankų vamzdžių iki, atrodo, vis dar gerų skeveldrinių sviedinių ar daugiavamzdžių šautuvų. Informaciniai stendai ir informacija ne portugalų kalba vis dar lieka dalykais, kuriuos reikia išrasti.

Maputo yra keletas didžiulių turgų. Čia jei neskaičiuosi mažų, atsirandančių stichiškai, gatvių sankryžose ar bet kokioje judresnėje vietoje. Sostinės centre yra turistinis, populiariausia prekė kuriame – už ne tokias jau mažas kainas pardavinėjamos tikrai aukšto lygio moteriškos rankinės. Kalbama, kad tai yra bene saugiausia vieta mieste. Labiau demokratiški yra vietiniams skirti turgūs, miestą apsupę iš visų pusių. Esančiuose arčiau jūros yra verta apsilankyti jūros gėrybių mėgėjams. Gražiausias, žinoma yra dar nuo portugalų laikų likęs miesto centre.

Iš Maputo keletui dienų suvažinėjame į Svazilendą. Kelionė nėra ilga – geros pora valandų iki sienos, Namaacha miestelio. Išvykimo vieta yra verta dėmesio pati savaime: šiukšlynu paversta didžiulė aikštė, kurioje kažkokia tvarka stovi daug suvargusių autobusų. Kažkur egzistuoja tvarkaraštis, pagal kurį autobusai turėtų išvykti. Jie ir išvyksta, kaip įprasta didesnėje Afrikos dalyje – tada, kai užsipildo keleiviais. Dar vienas esminis trūkumas – tai, kad autobusai paprastai išvykta anksti ryte.

Afrikos viešasis transportas – atskira tema. Paprastai tai yra geresnį gyvenimą ar net kelis gyvenimus geresnių kelių pasaulyje atgyvenę lūženos, į kurias supakuojamas kiek daugiau nei sveiko proto leidžiamas vietų kiekis. Ir, nesėkmės atveju, į kurį prilipa dar kažkiek keleivių. Ir kuriame kondicionierius nustojo veikti dar gerokai iki Lietuvos narystės NATO. Ir kuris dėl nuolatinių stabčiojimu tiek kiekviena ožkų banda, porą šimtų kilometrų važiuoja gerą pusdienį. Keletą kartų išmėginus šį civilizacijos stebuklą, kaina už skrydį lėktuvu nebeatrodo tokia ir baisi.

Mozambiko avialinijos LAM jau kuris laikas puikuojasi „juodajame“ ES avialinijų sąraše. Visgi avarijų jau senokai nebuvo, todėl pasitikint nuosavo angelu sargu jos gali sutaupyti ne vieną pusdienį kratymosi ne pačiais geriausiais keliais.

Ir visgi LAM mus nuvilia. Nusipirktus bilietus reisui Maputo-Beira-Hararė (Zimbabvė) jos kažkaip sugeba pakeisti taip, kad Beiroje tenka likti daugiau nei parai. Informacija apie pakeitimus ateina likus gal savaitei iki skrydžio. Ir čia žmogus supranti, kad Mozambike negalioja mielasis ES reglamentas 261/2004, kuriame labai gražiai išdėstomos avialinijų keleivių teisės. Ir tau nieko nepriklauso už tai, kad aviakompanija nusprendė, jog kitaip skristi jai bus patogiau.

Ką gi, vietoje gero pusdienio antrame pagal dydį šalies mieste tenka praliesti gerą parą. Teoriškai tai neatrodo bloga mintis – Beira yra įsikūrusi tokioje pat vietovėje kaip ir Maputo – į jūrą įsiterpusiame trikampyje. Kažkada ir Beira buvo gražiu miestu.

Visgi 2016-ųjų pabaigoje Beira atrodo labiau tinkama vieta filmuoti postkatastrofistinį filmą. Tokį, kur vaizduojama kaip visas pasaulis gyvens po to, kai sugrius civilizacija. Holivudas mėgsta pripiešti visokių bepročių, apsirėdžiusių kaip narkotikų apsiriję pankai ir važinėjančių hipetrofuotais tankais – pasižiūrėkite Mad Max‘ą, nors jau pirmas bandymas sveiko proto pagalba analizuoti šią situaciją duotų išvadą, jog visa sudėtinga mašinerija yra per daug sudėtinga, kad ilgai išliktų veikiantys sąlygomis, kai nebelieka išvystytos pramoninės civilizacijos.

Tuo tarpu Beira, kažkada buvusi su Maputo įsikūrusia FRELIMO valdžia kovojusios RENAMO sostine, o dar anksčiau – miestas, kuriame buvo vienintelis (!) visoje Afrikoje olimpinis plaukimo baseinas, puikiai iliustruoja kas atsitiks, kai žlugs civilizacija. Išdaužytos ir šiukšlinos gatvės, sukiužę automobiliai, apgriuvę kažkada didingi pastatai, apskurę žmonės ir viso to kvintesencija – šeštojo dešimtmečio architektūros šedevras, tapęs benamių prieglobsčiu – Grand Beira Hotel.

Grand Hotel Beira yra verta ne vien to, kad dėl jos išsukti iš kelio. Ji yra verta atskiros kelionės. Bent jau postkatastrofizmų mėgėjams. Nuotraukos, deja, negali perteikti šio statinio buvusios didybės, ir, laimei, – kvapo, tvyrančio aplink. Kažko kito tikėtis neverta, trint omenyje, kad šiame buvusiame viešbutyje gyvena tarp tūkstančio ir dvejų tūkstančių žmonių. Ir gyvena be jokios kanalizacijos.

Įdomiausia tai, kad ant gerai įsilaikiusio betoninio įvažiavimo saulės kaitroje džiūsta įvairios jūros gėrybės. Skanaus!

Beiros centrą puošia ne tik centrinis šalies bankas, bet ir paminklas nacionalinei valiutai – metikaliui. Dar labiau miestą puošia turbūt nuo Kauno nusižiūrėta iš plastikinių butelių padaryta kalėdinė eglutė.

Yra ir daugiau dėmesio vertų objektų – pradedant įdomia katedra, didžiuliu Tchungamoyo turgumi, keletu gražių pliažų ir baigiant įvairaus lygio lūšnynais. Itin kontrastuoja visai padorus viešbutis ir iš jo išėjus atsiverianti apšiukšlinta, nors ir šiek tiek tvarkoma gatvė.

Kažkur nuošalyje, buvusių kolonijinių vilų rajone randame ir 1907 m. įkurtą menų mokyklą. Kitoje gatvės pusėje – kariuomenės mobilizacijos punktas.

Kontrastų sąrašą tęsia spalvingai nudažytų suoliukų eilė jūros pakrantėje ir apačioje plastikiniais buteliais nuklotas pliažas. Beje, po keleto dienų sužinojau, jog netrukus po mūsų vizito Beirą nuniokojo uraganas ir bent jau televizijos naujienose ta pati promenada atrodė visiškai nusiaubta.

Dar įdomiau atrodo užsienio šalių pagalbos įrodymai: pradedant neaiškios paskirties sandėliuku dulkinoje gatvėje prie kažkokios laivyno institucijos, ant kurio prancūziškai parašyta, kad „Belgija laikosi savo pažadų“ iki nublukusiais Kinijos vystomojo bendradarbiavimo programos lipdukais papuoštų japoniškų džipų. Tai, kad Kinija smarkiai investuoja į tokių šalių infrastruktūra ir taip užsitikrina žaliavų tiekimą savo pramonei, ne tik paaiškina pastarųjų objektų kilmę, bet r yra liūdna žinia ateities Europai.

Iki valiai pasigrožėję Beira sukame į šiaurę, kur įvairių šaltinių nuomone galima rasti gražių ir švarių pliažų ir šiaip pasigėrėti kaimiškais šalies regionais. Maksimali ambicija – pasiekti už pusantro šimto kilometrų esantį Gorongosa nacionalinį parką greitai lieka tik deklaruojamu tikslu. Kelias pasirodo esantis netgi labai šiaip sau. Palyginimu galiu pasakyti, kad asfalto kokybė geresnė nei prieš porą metų Ukrainos provincijoje, kas reiškia, kad duobė pasitaiko ne dažniau kaip kas šimtą metrų. Keliuose pilna vos judančių sunkvežimių, o pakelėse – kažkur einančių vietinių. Pastarųjų tiek daug, jog vietomis kaimo vietovės šalikelė atrodo labiau užpildyta žmonėmis nei Vilniaus šaligatviai.

Dar šalikelėse pilna pardavėjų. Pardavinėja vaisius – bananus, mangus ir dar bala žino kokius vaisius. Skonis – puikus ir nuostabus. Dar nuostabesnės yra kainos. O įdomiausia yra tai, kad sustojus prie vieno pardavėjo netrukus susirenka visa minia. Faktiškai – tobula rinka, kur gali rinktis iš geriausių prekių ar gražiausių pardavėjų.

Kažkur šios visos grožybės viduryje išnyra teisėsaugos atstovai. Baltasis už vairo patraukia jų dėmesį ir netrukus jau stoviu šalikelėje, portugalų ir anglų kalbų mišiniu mėgindamas išaiškinti Lietuvos Respublikos išduodamo vairuotojo pažymėjimo galiojimo Afrikoje aplinkybes. Nuomonės išsiskiria – kažkodėl vietiniai policininkai atrodo įsitikinę, jog lietuviškos teisės Mozambike neturėtų galioti. Visgi pokalbis vyksta labai draugiškai. Ir štai tuo metu, kai jau pasijaučiu morališkai pasirengęs palengvinti tarpusavio supratimą keliolika eurų, apsireiškia policininkų vadovybė. Vadovybę įkūnija moteris (!), lyg ir kapitonė, atvažiavusi motociklu (!). Manantys, kad toks vaizdas nėra vertas nuostabos, nes „o kas čia keisto, kad moteris yra policininkė ir užima vadovaujančias pareigas“ greičiausiai nėra buvę juodojoje Afrikoje.

 Su valdžia pokalbis yra trumpesnis – draugiškai apsikeičiame keletu frazių, ji peržiūri kitus dokumentus ir savo pavaldiniams liepia atsiknisti. Ir tai be jokių užuominų apie kyšius ar bet kokios formos vilkinimo! Toliau riedame kupini pagarbos afrikietėms policijos karininkėms.

Kelionė iki žadėto paplūdimio baigiasi kažkokiame iš prekybos balaganų sudarytame kaimelyje. Kelias, tiesa, nesibaigia, tiesiog jo viduryje yra tokio dydžio bala, kad ją įveikinėti mažyčiu Pežo aš nesiryžtu.

Vietoje to užsukame į keletą miestelių. Vienas jų – Dondo – pasirodo neįtikėtinu unikumu. Miestelis nedidelis, tačiau jame pilna konteinerių atliekoms, gatvės – beveik be duobių, valdžios pastatai – puikiai sutvarkyti ir nudažyti. Yra netgi kalbų kursai, kur mokoma anglų, prancūzų, portugalų ir … kinų. Ką gi, panašu, kad miestelį valdantys komunistų palikuonys, yra pasirengę dabarčiai ir intensyviai rengiasi ateičiai.

Mozambike yra ir geležinkeliai. Tiesa, daugiausiai skirti vežti kroviniams. Gražiausia jų dalis – Maputo geležinkelio stotis. Statyta 1913-1916 m. ir puikiai renovuota, su nedideliu senų lokomotyvų ir vagonų muziejumi. Ji kartu tarnauja ir kaip savotiška autobusų stotis, aptarnaujanti keletą priemiestinių krypčių. Jei labai pasiseks, galima sugebėti prisitaikyti savo kelionės planus prie Mozambiko geležinkelių tvarkaraščio.  Iš Maputo per parą išvyksta apie trejetas traukinių, iš Beiros – apie vieną, į Chimoio.

Pasienis su Zimbabve atrodo kur kas geriau. Regionas tarp Chimoio ir sienos su Zimbabve pilietinio karo metu nenukentėjo. Greta to, net keliai šiame regione atrodo geresni, tarsi ką tik nutiesti. Dar kalbama, kad regione nebuvo komunistų valdžios – iš čia ir kitos žmonių požiūris.

Vietiniai, beje, neatrodo, kad matytų problemą keliauti štai tokiose gyvulinėse priekabose. Pats Chimoio pasirodo esantis sąlyginai tvarkingu miestuku, kuriame kažkoks europietis turi dar tvarkingesnį viešbutuką. Iš šio miesto galima organizuotis vaizdingus trekus po netoliese esančius Chimanimani kalnus. Priešingai nuo aukščiau minėtų Gorongosos miškų, pastaraisiais galima džiaugtis visus metus, nesibaiminant kad liūčių sezonu teritorija taps pelke. Dar vienas privalumas tai, kad Chimoio apylinkėse karo veiksmai nevyko, todėl rizika užsilipti ant užsilikusios priešpėstinės minos yra nulinė.

Mozambiko gyventojai palieka dvejopą įspūdį. Vieną vertus, tai draugiški, besišypsantis, atsipalaidavę afrikiečiai. Mėgsrantys fotografuotis – beveik visi, pradedant besimaudančiais vaikais ir baigiant gerai apsirengusiais praeiviais sostinės centre. Išimtimi pasirodė tik kelios nedraugiškai nusiteikusios prekiautojos prie Maputo forto. Bet čia gal dėl to, kad jas tikėjausi nufotografuoti iš toli ir labai slapta.

 Visgi aukštas skurdo ir nusikalstamumo lygis gerokai gadina šį idilišką paveikslėlį. Dar viena įdomi ypatybė yra derybų kultūra. Derėtis yra privaloma. Svarbus to elementas – iš esmės laukiama, kad išgirdus pirmą kainą pirkėjas ją ir jos siūlytoją išjuoks. Pirkimo procesas turi būti smagus abejoms pusės. Tik nereikia rodyti agresijos.