MOLDOVA Padniestrės įšalas

MOLDOVA Padniestrės įšalas

Iš Gagauzijos link Tiraspolio važiuojame per pietinę Moldovos dalį, kur ne tik turistų bet, apskritai, žmonių mažai. Gyvenvietės atrodo išgyvena ne pačius geriausius laikus, tiesa, cerkvės visada gražiai sutvarkytos. Aplinkui kiek matosi vien juodžemio laukai – žemės geros, bet turtingų ūkininkų nesimato. Labai suprastėja kelias arčiau Tiraspolio prie Ursoaia, ant plento vietomis matosi tik asfalto likučiai. Sako, kad anksčiau tokie keliai buvo visur.

Galų gale privažiuojame pasienį su Padniestrės respublika. Moldovos pasieniečiai mūsų net netikrina, o padnestriečiai išlaipina ir iš visų surenka informaciją kokiais tikslais atvykome. Mes, oficialiai, atvažiavome į Tiraspolio Sheriff taurės varžybas apie jas vėliau. Pravažiavę Benderus atsiduriame Tiraspolio centre.

Čia negali neatkreipti dėmesio į paminklų ir monumentų gausą. Jekaterina II, Leninas, T-34, Gagarinas, Kotovskis ir aišku miesto įkūrėjas Suvorovas dominuojantis centrinėje aikštėje. Turint omenyje, kad vietinių gyventojų vidutinis atlyginimas vos 200€, paminklų paskirtis turbūt skatinti žmones didžiuotis didybe ir neišvykti į Moldovą, kur paminklu gerokai mažiau, bet vidutinis atlyginimas 350€.

Miesto centras tvarkingas, šiuolaikiškai įrengtas, De Wolant parkas palei Dniestro upę niekuo nenusileidžia europiniams parkams. Taigi vietoje sovietinės periferijos randame šį tą daugiau.

Gaila tik kad centras toks mažiukas. Viską apžiūrėjome per 40min. Einame į centrinį turgų išsikeisti moldaviškų lėjų į Padniestrės rublius. Padniestrės rubliai niekur pasaulyje nepripažįstami ir nekonvertuojami, todėl laikomi savotišku ekskliuzyvu. Turgus laikomas vienu iš lankomiausių Tiraspolio objektų, bet jis niekuo ypatingai nesiskiria nuo turgų Rusijos miestuose. Papietaujame centre, šiuolaikiškoje hipsterių burgerinėje.  Toliau gyvenamaisiais kvartalais nužingsniuojame iki Pergalės parko. Gyvenamieji kvartalai kiemsargių kruopščiai iššluoti, bet sovietinės žaidimų aikštelės, renovacijos nebuvimas ir geriausias akcentas: padangų kaip papuošimų naudojimas. Visa ši kombinacija nukelia 30m. atgal.

Pergalės parke mes irgi neatsitiktinai, čia užsilikęs atrakcionų parkas iš 80-ųjų. Įtariu, kad jokių saugumo reikalavimų pas mus tokie atrakcionai nebūtų praėję jau prieš 20metų. Man dar vaikystėje yra tekę suktis Vingio parko centrifugoje ir štai deja vu – radau! Gaila neveikia… Užtat veikia apžvalgos ratas. Šiuo tipiniu sovietiniu ratuku galima buvo suptis visuose sovietuose. Mums žinomiausi analogiški apžvalgos ratai stovi Elektrėnuose ir Pripetėje (Černobylis). Darbuotojas specialiai dėl mūsų paleidžia varikliuką, pakylame į patį viršų. Visai smagus jausmas naudotis retro atrakcionais. Mums nusileidus eilėje jau stovi trys čekai, kurie taip pat pasirengę kelioms minutėms persikelti į praeitį. Įdomus momentas, kad kažkoks vyresnio amžiaus veikėjas paprašė mūsų pinigų, bet išgirdęs kad mes kalbame kita kalba pakeitė savo retoriką ir pradėjo jų reikalauti bei grasinti. Šliaužiojo iš paskos iki pat apžvalgos rato. Teko pamiršti mandagumus ir rusiškai ant jo „užvažiuoti“, kad nubidzentų pabrukęs uodegą.

16val. mūsų laukia Sheriff rungtynės, todėl taupydami laiką taupydami laiką imame taksi ir nuvažiuojame į Benderų (Tighiną) tvirtovę statytą XVa. Ilgą laiką tvirtovė buvo apleista, tačiau panašu, kad pastaruoju metu investicijų netrūksta – trinkelės jau baigia architektūros paminklą apsupti iš visų pusių. Dėmesio vertų ekspozicijų nėra, bet gražūs vaizdai nuo sienų, matosi Dniestro slėnis, tiltas į Padniestrę ir Rusijos karinė bazė. Tvirtovę lankėme mes ir dar kokie 5 žmonės. Prie išėjimo mus pasitiko apie 50 uniformuotų pareigūnų. Bet, visa laimė, kad tai tik į ekskursiją atvykę vietiniai kadetai.

Pėsčiomis nukeliaujame į Benderų autobusų stotį su viltimi iš ten viešuoju transportu nuvykti į Sheriff stadioną. Pakeliui grožimės ne sostinės vaizdais. Benderai buvo priešakinė Moldovos ir Padniestrės konflikto linija. Čia galima pamatyti tų kovų aukoms skirtų monumentų ir nemažai uniformuotų žmogeliukų. Oficialiai net ir dabar Moldovos aktyvi kariuomenės dalis mažesnė nei Padniestrės, nors gyventojų čia yra 5 kartus mažiau (ir didžioji dauguma vyresnio amžiaus). Taigi karinės išlaidos neproporcingai spaudžia vietinį biudžetą ir žmonių pajamas. Netgi pagal automobilių parką galima pamatyti, kad čia rieda žymiai daugiau senųjų sovietinių automobilių modelių. Tuo tarpu moldavai  važinėjasi naujesniais rumunų Dacia, prancūzų modeliais, japonais ir, žinoma, Mercedes-Benz (garbės reikalas). Benderų stotis – tipinis tarybinės praeities monumentas, kuriame mums pataria nueiti prie turgaus ir ten pasigauti troleibusą. Sovetskaja gatve prieiname prie pagrindinės miesto cerkvės ir turgaus. Turguje yra toks įdomus dalykas kaip Stolovaja CCCP (SSRS valgykla) – kičinė sovietinio stiliaus valgykla. Anksčiau ji buvo autobusų stotyje ir daugeliu atžvilgių priminė senąsias valgyklas, deja dabar tai eilinė kavinė sovietine tematika. Taigi net kompoto neišgėrę važiuojame troleibusu į stadioną.

Tiraspolio Sheriff komanda pirmą kartą per visąsavo istoriją pateko į Čempionų lygą ir pradžioje netgi iškovojo dvi pergales. Viena iš jų Čempionų lygos sensacija prieš Madrido Real komandą. Rinkomės varžybas pagal tai kas buvo tvarkaraštyje. Ne Real, bet ne mažiau prestižinės Moldovos taurės varžybos prieš trečio diviziono komandą. Įėjimas nemokamas. Gaila neleidžia į pagrindinį milžinišką stadioną,  Lietuvos delegacijos atvykimo proga, rungtynės vyksta atsarginiame stadione. Šis atsarginis stadionas pakankamai erdvus – Lietuvoje gėdos nepadarytų. Linksma stebėti kaip paprasti vaikinukai bando atsilaikyti prieš Sheriff komandą, nepereidami vidurio linijos. Didžiausia rungtynių intriga – varžovai 80-ąją minutę išleidžia dėdę, kuris labiau primena komandos savininką norintį pažaisti prieš Sheriff. Jis greitai pavargsta ir kai jau ima atrodyti, kad šiandien jis kamuolio nebepalies – anas po kampinio paima ir atskrenda dėdei tiesiai į galvą. Mes laimingi. Rezultatas 6:0.

Troleibusas į Benderų stotį. Perkame bilietus mikroautobusui į Kišiniovą už 10 minučių. Vienas iš mūsų susirenka visus vietinius rublius, kad juos perspektyviai išleistų šalia esančioje parduotuvėlėje. Dviese einame į tualetą, bet.. jis uždarytas. Blaškomės aplink stotį kol kažkas mums nepataria eiti į prekybos centrą. Laikas jau spaudžia, todėl bėgame. Šiaip ne taip randame kur mums reikia. Bet pasirodo, kad viena iš pagrindinių prekybos centro veiklų papildoma 2 rublių rinkliava iš pirkėjų už pasinaudojimą tualetu. Rublių mes jau atsikratę, todėl bandome atsiskaityti lėjomis, bet patiriame homosovieticus apraišką piktos moteriškės pavidalu. Ji rėkia, kad kvies apsaugą ir jai nieko kito nereikia tik tų 2 neįkainojamų rublių. Tenka keisti moldaviškas lėjas pas draugiškiau nusiteikusią pardavėją iš gretimos parduotuvės. Visa tai užtrunka daug laiko ir į autobusą bėgame su kurpinėmis kaip tikri sprinteriai. Vėluojame, bet pavyko sutramdyti šurmulį keliantį vairuotoją. Išvykstame iš Padniestrės su dviprasmišku jausmu. Rodos, kažkas čia yra įdomaus, ir pamatėme daug, ir sovietinių įšalo dar likę, ir XXI amžius čia jau įžengęs. Tačiau sutapimas ar ne, negeranoriškai nusiteikusių žmonių sutikome tik Padniestrėje, t.y. Moldovoje ir Gagauzijoje per ilgesnį laikotarpį tokių žmonių nepasitaikė nei karto per visą kelionę. Mums jokio skirtumo – žinojome kur vykstame, bet įdomu kaip tie trys čekai?