Mianmaras: Paskubėkite į Birmą

Paskubėkite į Birmą, kol jos neužplūdo turistų ordos ir ji netapo dar vienu Tailandu – tokia mintis sistemingai susiklostė kelionės po šią, Lietuvos vėliavą 1943-1945 m. (su karališkuoju povu) ir 2010 m. (su balta žvaigžde) „pasiskolinusią“ šalį. Puikus klimatas, turininga istorija, nepaprastai draugiški ir mieli žmonės (pastaruosius, kaip žinia, greitai sugadina turistų antplūdis), puiki virtuvė, unikalus senovinis lėlių teatras – priežasčių čia apsilankyti sąrašą galima tęsti iki nuobodybės.

Birma, arba oficialiai nuo 1989 m. – Mianmaro sąjungos respublika, yra išsidėsčiusi tokioje klimato juostoje, kad lankymui yra tinkama beveik visus metus – karštasis sezonas tęsiasi nuo kovo iki balandžio, po jo iki spalio tęsiasi maloniai vėsus lietingas sezonas, po kurio prasideda turistinis – šaltasis sezonas, kurio metu Inlės ežero apylinkėse „atšala“ iki +10 C.

Norint įvažiuoti reikia vizos. Tačiau, visų keliautojų džiaugsmui, pastaroji yra nesunkiai gaunama internete (http://evisa.moip.gov.mm/): susimokėjus 50 dolerių antrą ar trečią dieną el. paštu ateina patvirtinimas, kurį visgi nepakenktų turėti su savimi kertant sieną. Nukeliavimas iki šios šalies bent jau kol kas yra problematiškas – kelionė bus arba ilga arba brangi. Arba ir tokia ir tokia. Sėkmingu atveju galima laikyti Air China bilietus už maždaug 400 eurų iš kur nors Vakarų Europoje į Rangūną (su labai ilgu persėdimu Pekine, kas dėl 72 valandų bevizio režimo vėlgi nėra blogai) arba mistinius Turkijos avialinijų bilietus už panašią kainą iš Vilniaus. Sausuma atvykti iš Tailando taip pat yra gana populiarus maršrutas, kiek mažiau išnaudota galimybė yra su dažniausiai labai nebrangius bilietus siūlančia Air Asia atskristi iš Bankoko ar Kvala Lumpūro.

Mano kelionė tęsėsi kiek daugiau nei savaitę, todėl teko apsiriboti lengviausiai pasiekiamomis kryptimis – Rangūnu, Na Pyi Daw, Mandalajumi, Inlės ežeru, Baganu.

Rangūnas

Po kokių metų Rangūnas turės puikų oro uostą. Mes, deja, kartu su dar bent poros lėktuvų keleiviais, vidurnaktį atvykome į tebeplečiamą terminalą. Atstovėję ilgą eilę prie pasų kontrolės, kurią valdė gal vienintelės šioje šalyje matytos piktokai nusiteikusios pareigūnės, susiduriame su pirmuoju siurprizu – gal penki paeiliui sustatyti bankomatai atsisako išduoti pinigų. Išdėjus į šuns dienas lietuviškus, belgiškus ir birmietiškus bankus (ar tiesiog pastarųjų gebėjimą dalyvauti pasaulinėse mokėjimų kortelių sistemose o gal tiesiog susitvarkyti pagrindiniuose šalies oro vartuose esantį bankomatą), toliausiame nedidelės salės kampe pavyksta rasti tą vienintelį, kuris sutinka bendradarbiauti.

Taksi į miestą kainuoja 10 dolerių. Arba 10 000 kiatų. Arba 10 eurų. Alternatyva jam egzistuoja tik labai teorinė – nesant autobusų reikia kažkaip nusigauti iki artimiausios žiedinio geležinkelio stoties. Kad tai ne naktinis žygis, puikiai parodė mūsų mėginimas dieną taksi nuvažiuoti nuo oro uosto iki Okkalpa arba Paywetseykkon stotelės. Gal taksistas pasitaikė ne itin sumanus, bet apie kilometro atstumą (čia jei žemėlapyje) važiavome vos ne pusvalandį.

Iš esmės privaloma maršruto po Rangūną dalis – Švedagono (Shvedagon) pagodų kompleksas. Pats kompleksas, jei atmesti susižavėjimo žodžius apie architektūrinių detalių subtilumą, gausą, aukso blizgesį ir užšifruotas reikšmes – stulbinantis religinės beprotybės pavyzdys. Anot legendos, įkurtas dar Budos laikais, šiandien keliolika hektarų užimantis keleto šimtų religinių pastatų kompleksas pasitinka turgumi paverstu bet dėl to nemažiau įspūdingu įėjimo koridoriumi, marmuro baltumu ir auksinių kupolų blizgesiu. Gausybė vietinių ir užsienio lankytojų kepdami tropinėje saulėje eina ratu aplink pagrindinę stupą, kabina gėlų vainikus ant atitinkamų dienų ir deivių statulų.

Įdomi detalė – birmiečių kalendoriuje yra aštuonios dienos. Tiesa, jos telpa į septynių dienų savaitę, nes trečiadienis yra padalintas į dvi dalis. Prašant dangiškosios paramos labai naudinga žinoti kurią savaitės dieną (trečiadienio atveju – ir kurioje dienos pusėje) gimėte – tada reikia padėti gėles prie atitinkamos dienos šventyklos. Nežinantys gali ieškoti ir kitų dieviškos pagalbos užsitikrinimo formų, pavyzdžiui už dolerį pirkti ir paleisti balandžius.

Rangūno tapimas Britų Birmos sostine 1852 m. ir visos Birmos sostine 1885 m. sutapo su britų kolonijiniu laikotarpiu. Todėl ir didžioji miesto dalis spinduliuoja fading glory – prastai prižiūrimus britų kolonijinės architektūros pavyzdžius, įspraustus į tarp upės pakrantės ir Švedagono komplekso stačiakampiais kvartalais suskirstytą miesto dalį.

Nepriklausomybės laikotarpis, ypač chuntos eksperimentai su dar vienos azijinio socializmo formos kūrimu, ne tik nuskurdino visą šalį, bet ir paliko keletą XX a. antrosios pusės modernizmo pavydžių – nuskurusius daugiabučių kvartalus, 3000 kiatų už bilietą tikrai nevertą Didvyrių parką, senąjį parlamento pastatą ar tarp jo ir Švedagono komplekso esantį Liaudies parką.

Beje, kalbant apie parkus – Rangūne šio gėrio yra tikrai pakankamai ir visiems skoniams. Itin dėmesio vertas puikiai tvarkomas parkas aplink Kandawgyi ežerą, kurio pietus puošia (ar gadina – čia jau skonio reikalas) karališkos valties (labiau – katamarano) Karawk hipertrofuota kopija – restoranas.

Viena Rangūno įžymybių, sudaranti galimybę iš arti susipažinti su vietos gyvenimu – žiedinis geležinkelis. Tiesa, dar britų pastatyta (ir nepanašu, kad nuo to laiko labai remontuota), 39 stotis jungiančia žiedine linija važinėjusius egzotiškus medinius vagonus be durų ir be langų pakeitė „second hand“ – savo amžių Japonijoje nugyvenę priemiestiniai dyzeliniai traukiniai. Mintį, kad jie turėtų būti komfortiškesni, išsklaido realybė – vidury dienos įlipę į vieną tokių suvokiame, kad kondicionierius neveikia. Dar įdomiau pasirodo tai, kad vietiniai sėdi ir prakaituoja, nedrįsdami atsidaryti langų ir netgi įtartinai pradėjo žvairuoti į du užsieniečius, drįsusius juos atsidaryti. Tiesa, netrukus, nugalėjus žingeidumui ir draugiškumui, per pusę vagono išsiplėtojo pokalbis tema „whereareyoufrom“.

Baganas

Iš Mindaugo laikais didžiausių pasaulio miestų sąrašo viršūnėje besistumdžiusios, tuo metu apie 45 kvadratinius kilometrus užėmusios, Birmos imperijos sostinės išliko nedaug. Viskas kas liko po 1287 m. mongolų antplūdžio ir daugiamečių Irdavajaus upės pastangų skalaujant dešinį krantą, tai apie 12 kvadratinių kilometrų pusdykumė su beveik trimis tūkstančiais iš kažkada Marką Polą sužavėjusių dvylikos tūkstančių pagodų.

Nepaisant tokių istorinių nuostolių, Bagano šventyklų kompleksas laikomas ne mažiau privalomu aplankyti užsieniečiui, nei mūsuose – Trakų pilis. Labiausiai privaloma šio privalomumo dalis – aušros sutikimas ir saulėlydis komplekse.

Tuntai turistų nakties tamsoje kabarojasi stačiais laiptais, lenda siaurais koridoriais, populiariausių šventyklų viršutinėse platformose sudarydami tikrus kamščius. Aušros vaizdas – tikrai vertas dėmesio: slėnį gaubia melsvas rūkas, iš kurio kyšo kylančios saulės spinduliuose po truputį raustančios šventyklų smailės. Po kurio laiko virš slėnio pasirodo oro balionų spiečius. Tiek balionų Vilniaus danguje galima stebėti toli gražu ne kiekvieną vėlyvą vasaros vakarą. Nepaisant kainos, prasidedančios nuo 400 eurų už valandos skrydį, ryte ir vakare Bagano horizontą papuošią geras pusšimtis oro balionų.

Už pateikimą į Bagano kompleksą susimokama upių uoste Nyuang U (ar ten pat esančiame oro uoste), todėl vieną kartą atvykus visas kompleksas bus jūsų paslaugomis tol, kol nenusibos. Po jį galima vaikščioti pėsčiomis, galima nusisamdyti vežiką su arkliu ir tradiciniu vežimu dideliais ratais,galima – ir taksi, tačiau dauguma viešbučių siūlo itin ekologišką alternatyvą – elektrinį dviratį. Mūsų atveju šis, į paprastą motorolerį panašus kiniškas aparatas, puikiai atlaikė didesnę pusę dienos, kol nesugalvojo išsikrauti jau gerokai sutemus, iki viešbučio likus geriems porai kilometrų.

Bet kuriuo atveju, pasivažinėjimas po laukais pavirtusias buvusios sostinės gatves yra vertas dėmesio. Ne mažiau įdomu yra susirasti kokią nors apleistą pagodą (nors dauguma jų jau turi savo „prižiūrėtojus“, neimančius pinigų už įėjimą į vidų, tačiau besitikinčius, kad jūs nupirksite jų pardavinėjamas smėlio paveikslus), rasti siauras laiptines, pasigėrėti Bagano vaizdais iš viršutinių jų aukštų. Tiesa, apsilankius keliose didžiausiose – veikiančioje baltoje Anandos, per saulėtekį turistų gausiausiai nutūptoje Švesandau (Shwesandaw), Shwe Zigon, karaliaus brolžudystės nuodėmėms išpirkti skirtoje gigantiškoje Dhammayangyi ar ne ką mažesnėje Thatbyinnyu pagodose, likusios atrodys labai jau mažomis ir panašiomis viena į kitą. Todėl klausimas ar verta po jas klaidžioti be gero gido, kuris paaiškintų kuo viena skiriasi nuo kitos.

Be šventyklų komplekso (kitaip dar vadinamo Senuoju Baganu), Naująjame Bagane – iš tiesų – didokame kaimelyje, į kurį kažkada valdžia iškėlė per daug į senienų plėšimą linkusius vietos gyventojus, veikti nelabai yra ką. Jame galima rasti dar keletą šventyklų su įdomia istorija ir dar didesnėmis Budos statulomis, pora tikrai gerų restoranų (pvz. 7 sisters), tačiau visas gyvenimas verda Nyuang U. Jo dulkėtose gatvėse įsikūrę dauguma nebrangių viešbučių ir beveik visi restoranai. Išmėginame indišką ir tikrai nenusiviliame.

Popos kalnas ir vienuolynas

Penkiasdešimt kilometrų nuo Bagano yra nutolęs Popos (Popa) kalnas, kurio viršūnėje yra įsikūręs vienuolynas. Pakeliui į jį apsidžiaugiu, kad bendrakeleivė visgi sugebėjo mane atkalbėti nuo minties ten važiuoti motoroleriais – Birmoje kelio ženklai nėra itin populiarus reiškinys. Kelionė mikroautobusu trunka apie pora valandų, nemaža dalimi ir dėl to, kad vairuotojas sustoja mums parodyti vietos parodomąją pramonę – kaip šalia kelio iš cukrašvendrių spaudžiamas rudasis cukrus.

Vaizdas neblogas – nuvargęs, bet gražus baltas jautis suka malūną, šiaudais dengtoje trobelėje verdama gauta masė, kuri čia pat ir pardavinėjama – tiek gryna kristalizuota, tiek ir paskaninta įvairiais prieskoniais. Galima įsigyti ir čia pat iš to paties cukraus pagamintos balzganos ir keisto skonio degtinės.

Pakeliui link Popos pirmą kartą pamatau keistą vaizdą – gal trejeto kilometrų distancijoje šalia kelio stovi ar sėdi įvairaus amžiaus skurdžiai atrodantys žmonės, kurie, panašu, kad prašo išmaldos. Vaizdui siurealizmo priduoda tai, kad stovi jie miškingoje vietovėje, kur per retus medelius tikrai nesimato nieko panašaus į gyvenvietę.

Kelionės tikslas – Popos kalnas, pasirodo iškilęs virš poros gatvių kaimelio, sudaryto išskirtinai iš suvenyrų parduotuvių ir neaiškaus švarumo maitinimo įstaigų. Į kalną veda 777 laiptai. Ant pastarųjų greta užkandžio prašančių beždžionių (geria ir alų), išradingai uždarbiauja vietiniai. Kiekvienoje laiptų sekcijoje galima rasti bent vieną įvairaus amžiaus vyriškį sušluota ar skuduru ne tiek blizginantį laiptus, kiek prašantį paaukoti „už laiptų švarą“.

Pats, visą kalno viršūnę užimantis, šventyklos kompleksas pasirodo esanti tikra pinigų surinkimo mašina. Gal keliasdešimt įvairių šventyklų ir altorių, pasirodo, yra skirti skirtingiems gyvenimo atvejams ir prieš kiekvieną yra didžiulė skaidri dėžutė aukoms. Pinigais apkaišytos ir Budos statulos – aukok ir Buda tau padės! Garbėtroškoms – vienos šventyklos viduje prikaltų lentų rinkinys – paaukojus keletą dešimčių dolerių ant jų galima įsiamžinti ir savo vardą. Sutapimas ar ne, bet tarp paaukojusių pavardžių 100 dolerių randame ir Donaldą Trumpą.

Paskaičius kelionių gidą ar pakalbėjus su vienuoliais galima sužinoti labai daug apie simbolines Popos kalno komplekso reikšmes. Tačiau nesant budistu, kalnas vertas dėmesio tik kaip svorio metimo treniruotė.

Mandalajus

Trejetas dešimtmečių sostinės statuso (1858-1885 m.) Mandalajui užtikrino didžiulius karaliaus rūmus (didesnę pusių kurių iki šiol valdo kariuomenė), daugybę šventyklų ir kiek didesnę nei milijono populiaciją. Deja, didesnė dalis medinio miesto išnyko Antrojo Pasaulinio karo liepsnose. Nepaisant to, mieste gausu tiek istorinių šventyklų, tiek ir gerų restoranų. Pastaroji srities išvystyta tiek, kad neverta net vardinti vietos kulinarinių opcijų – beveik viskas yra arba labai skanu arba dar labiau skanu. Skiriasi tik restorano lygis – nuo valgyklos ir tokių įstaigų, kur užėjęs susigėsti, kad atėjai ne su vakariniais drabužiais. Nepaisant to, personalas šypsosi net ir labiau į valkatas panašiai atrodantiems užsieniečiams.

Karaliaus rūmai įsikūrę didžiulėje sienomis apjuostoje kvadratinėje saloje. Didžiojoje jų dalyje tebėra karinė bazė, todėl galima važiuoti tik keliu tiesiai, iki centro, kuriame yra buvusieji karaliaus rūmai. Pastatų rinkinys atrodo gan senoviškai, ypač turint omenyje, kad jį statė šalies modernizaciją visokeriopai skatinęs (ir tuo britų įtarimus užsitraukęs) karalius Mindonas.

Kariškių šeimininkavimas komplekse – gana savotiškas. Pro vartus įvažiuoti negalima: motorolerį reikia prasivesti. Pakeliui matosi keletas ženklų, draudžiančių išsukti iš kelio. Tiesa, kontaktas su realiais kariškais yra pavyzdingai žmogiškas – šypsenos, persimetame vieno kitu žodžiu, o su mano bendrakeleive užsimano papozuoti iš karto gal septyni karo akademijos kursantai. Tiesa, paskui vienas paprašo nuotraukų į feisbuką nedėti.

Šiaurėje nuo karaliaus rūmų kyla 230 m. aukščio Mandalajaus kalnas. Kaip ir reikia tikėtis, jo viršūnėje yra didžiulė šventykla. Šventykla tikrai graži ir suteikia puikią galimybę pasigėrėti saulėlydžiu, kuris, spėju, turėtų būti gražesnis sausuoju metų laikotarpiu, kai nebėra žemę gaubiančio rūko. Nepaisant to, norinčių pasigėrėti saulėlydžiu tiek, kad jau nuo pusiaukelės susidaro automobilių kamštis.

Kartu šventykla yra ir svarbi socializacijos priemonė – ji garsėja tuo, kad čia savo anglų kalbos tobulinti ateina vienuoliai. Ši žinia pasirodo ganėtinai teisinga – vienuolių yra daug, jie mielu noru fotografuojasi, su daugeliu iš jų galima pakalbėti apie gyvenimą, budizmą ar kitomis temomis.

Milijoniniame Mandalajuje geriausia susisiekimo priemone pasirodo esantis motoroleris. Tiesa, žiūrint į chaotišką eismo srautą mintis juo važiuoti atrodo mažų mažiausiai nutrūktgalviškai. Bet pačiam sėdus už vairo ir įsiliejus į tokių pat motorolerių srautą baimė greitai išnyksta. Lieka tik mėginimas atspėti kur reikia važiuoti, nes kaip jau minėjau, kelio ženklai, įskaitant ir matomus gatvių pavadinimus, Birmoje nėra labiausiai paplitęs reiškinys. Dar vienas Birmoje mekai paplitęs reiškinys yra degalinės. Viešbučio darbuotojai, nuomodami motorolerį, perspėjo, kad aplinkui yra tik viena degalinė ir jie buvo labai teisūs.

Motoroleris suteikia laisvę aplankyti ir už miesto esantį U Bein tiltą. Ši beveik pusantro kilometro ilgio tiko medžio konstrukcija, nutiesta per kažkurio Irdavajaus intako pusę metų apsemtus laukus, yra dar viena puiki vieta susipažinti su vietiniu gyvenimu – šalia tilto valstiečiai aria pasikinkę jautį, prekybininkai prekiauja viskuo kuo įmanoma, o pakeliui pravažiuotas Mandalajaus universiteto miestelis suteikia puikią ateities Birmos perspektyvą.

Inlės ežeras

Antras pagal dydį šalies ežeras garsėja savo ant vandens įsikūrusiais kaimais. Ant polių pastatyti nameliai itin įspūdingai atrodo giedru oru šviečiant saulei. Turistinio sezono įkarštyje, anot vietinių, šiuo vaizdu gėrėtis suplaukia tiek daug keliautojų, kad prasilenkimas ne tokiose jau ir siaurose miesto gatvėse – kanaluose tampa problema. Vienintelis jos sprendimas – išplaukti kiek galima anksčiau ryte, tuomet kartu su ežero gyventojų – šano genties atstovų kūriniais, galima pasigėrėti ir virš ežero kylančios saulės vaizdu.

Inlės ežero gyventojai yra sukūrę technologiją, vertą didžiausios Mechiką įkūrusių actekų pagarbos. Tiek vieni, tiek ir kiti naudojo plaukiojančias salas. Tiesa, actekų hortikultūrą sėkmingai sunaikinus ispanams, tik iš šanų pasiekimų galima spėti apie jos galimybes. Inlės gyventojai iš augalų ir medienos formuoja gal metro pločio ir keleto šimtų metrų ilgio salas, kurios ne tik išlaiko ant jų užsilipusius lietuvius, bet ir duoda po keturis pomidorų derlius į metus.

Ne mažiau įspūdinga yra ir šanų naudojama žvejybos technika. Stovėdami ant vienos kojos ilgos siauros valties gale jie kita kažkaip sugeba manipuliuoti irklu, o rankomis – ir konuso formos tinklu. Tiesa, sprendžiant pagal aplink tokius manevruotojus susirinkusias turistų valtis, galima ginčytis dėl to, kiek toks manevravimas yra skirtas žuvų, o kiek – turistų dolerių žvejybai.

Na Pyi Daw

Birma turi ilgametę sostinių keitimo tradiciją. Baganas, Mandalajus, Rangūnas, o nuo 2005 m. lapkričio – kažkur šalies gilumoje slapta pastatytas Na Pyi Daw. Miestas – tam tikras architetūrinės filosofijos perlas. Nors ir be tokios aiškios formos kaip Brazilija, ar tokio atlikimo kruopštumo kaip Kanbera, nuo nulio pastatytas Na Pyi Daw taip pat yra suskirstytas į administracinę ir rezidencinę dalis.

Administracinėje dalyje, kurią sunku pavadinti miestu, skirtingos ministerijos ir žinybos yra išmėtytos tarp kalvų ir miškelių abipus autostradą platumu, bet ne asfalto kokybe, primenančio per kalvas vingiuojančio kelio. Jei ne užrašai, galėtum pagalvoti, kad tai yra didžiulės užmiesčio vilos.

Kelias atveda ir prie šalies parlamento – Pyidaungsu Hluttaw. Šiaurės Korėjos stiliaus, gal dvylikos juostų tuštutėlis kelias, ir panašaus mąsto pats parlamento pastatas sukelia daug minčių apie tai, kam tai reikėjo daryti vienoje skurdžiausių planetos šalių.

Gigantomanijos sąrašą tęsia Uppatansanti (lietuviškai – taikos) šventykla. Anot gido paslaugas teikti geležinkelio stotyje prie mūsų prikepusio taksisto, šventyklą pastatė vienas karinės chuntos generolų. Budizmas numato tokią šio gyvenimo nuodėmių išpirkimo formą – šventyklos pastatymas laikomas labai efektyvia karmos valymo priemone. Žinoma šiuo atveju labai įdomu kaip net ir generoliškos algos galima pastatyti tokį keleto hektarų kompleksą su paauksuotu stogu.

Nepaisant to, nuo viršutinės terasos atsiveria puikus vaizdas į Na Pi Daw panoramą, tiksliau – į miestą paslėpusius miškus ir iš jų kyšančias keliolika senesnių šventyklų.

Gal dėl naujumo, o gal ir dėl elementaraus apsileidimo susiekimas su oro uostu ar geležinkelio stotimi yra įmanomi tik taksi. Todėl efektyviausia logistinių problemų sprendimo priemone lieka autobusai.

Ir pabaigai – keletas praktinių pastabų:

Žmonės

Jei kas organizuotų pačių draugiškiausių šios planetos gyventojų varžybas, Birma laimėtų taip, kad gėda būtų kam nors skirti antrą vietą. Budizmo, ilgalaikės izoliacijos, įgimto draugiškumo ir pomėgio bendrauti mišinys suformavo žmones kurie mielai padės, patars žioplinėjančiam užsieniečiui, priešingai nei kaimyninėse šalyse nesitikėdami atlyginimo už savo paslaugas.

Chrestomatinis atvejis – važiuojant greitkeliu viduryje laukų nuleido motorolerio padangą. Kol, prie mūsų plieninio žirgelio palikęs bendrakeleivę, svarsčiau į kurią pusę traukti ieškoti pagalbos, sustojo tokiu pat motoroleriu važiavęs vietinis, kažkaip paaiškino, kad už kokio kilometro remontuoja padangas, parodė, kad remontas kainuos 1-2 tūkstančius, užsisodinęs nuvežė iki iš šiaudų suręstos pašiūrės, kurioje gyvento „remontuotojas“, sutarė su juo, kur reikia ateiti, dar atsiprašė manęs, kad, padangų remontuotojo nuomone, remontas visgi kainuos ne 1-2, bet 2-3 tūkstančius, parvežė mane atgal, sulaukė remontuotojo ir nesileido įkalbamas paimti bent 2 tūkstančius už vargą ir sudegintą kurą. Kur tai dar įmanoma?

Pinigai

Šalies valiuta – kiatas (kyat). Mūsų vizito metu vienas JAV doleris buvo lygus apie 1000 kiatų, už eurą duodavo apie 1300. Nepaisant europinės valiutos pasaulinių ambicijų, Birma lieka dolerio šalimi – jis čia laisvai cirkuliuoja santykiu 1:1000 su vietine valiuta. Eurus vietiniai taip pat priima net ir šventyklose, tačiau ne bankuose už juos siūlo ne ką daugiau nei už dolerį.

Politika

Kaip nesunkiai galima atspėti, demokratiniai pertvarkymai ir 2015 m. pabaigoje įvykę jau beveik visai laisvi rinkimai (karinė chunta, tiksliau iš jos suformuota demokratinio socializmo partija pasiliko sau ketvirtadalį vietų parlamente), paskatino žmones daugiau kalbėti apie politiką. Besidomintys istorija nesunkiai sužinos apie pastarųjų penkių dešimtmečių istoriją, represijas, Aung Suu Kyi ir kitus opozicionierius.

Ypač jei rasite bendrą kalbą, nes anglų kalba nėra ta, kurią vietos gyventojai mokėtų itin gerai. Kitą vertus, surasti ja puikiai kalbantį vienuolį ar vairuotoją nėra ypatingų pastangų reikalaujantis uždavinys, ypač labiau turistinėse vietovėse.

Transportas

Susisiekimas šioje, daugiau nei 600 tūkstančių kvadratinių kilometrų ploto, šalyje yra itin įvairus – tiek būdų, tiek ir komforto ar kainos aspektu. Galintiems išleisti maždaug šimtą eurų už skrydį į veną pusę, didesnė šalies dalis yra pasiekiama apie dešimties vietinių aviakompanijų skrydžiais. Manantys, jog šalies skurdumas ir jos aviaparko senumas yra tiesiogiai susiję dydžiai, Mianmare susivoks klydę. Beveik visos aviakompanijos skraido apynaujais ATR 72 markės lėktuvais, mūsų vizito metu pasitaikė tik naujausia jų modifikacija – 600. Keista, bet net ir perpus pigesnių jų kiniškų beveik analogų MA60 pamatyti neteko.

Nors kainos atrodo tikrai ne vietinei kišenei (iš tiesų, vietiniai moka kitą kainą, kuri vėlgi nėra pati mažiausia), tačiau motyvacija skristi itin išauga suvokus, kad 25-35 minučių skrydis gali sutaupyti 6-8 valandų ar dar didesnės trukmės kelionę autobusu arba traukiniu. Žinoma, 2016 m. pradžioje liūdnoji dalis liko ta, kad daugelis aviakompanijų geriausiu atveju tik turėjo interneto svetaines. Jose bilietus pardavinėjo tik dvi ar trys. Kiek geresnė žinia yra tai, jog bilietų kainos atrodo fiksuotos, todėl nėra svarbu, kur ir kada juos pirksi – net ir likus valandai iki išvykimo oro uoste jie kainuoja tiek pat, kiek ir internete prieš kelis mėnesius.

Aviacija, pasirodo, yra ganėtinai politinis dalykas. Didžioji dalis aviakompanijų priklauso kuriam nors iš šalį nuo septintojo dešimtmečio valdančių trisdešimties generolų kompanijos. O jei ir ne jiems – tai, anot šnekiojo Mandalajaus velorikšininko, kaip pavyzdžiui KBZ grupė, apimanti ir KBZ banką ir airKBZ aviakomopaniją,– su karine chunta tampriai susijusiems asmenims. Iki pastarųjų demokratinių pokyčių kai kurie keliautojai iš Vakarų Europos laikė gero tono transporto įmonės ar viešbučio pasirinkimo kriteriju nustatyti ar transporto įmonė nepriklauso kuriam nors iš chuntos narių.

Sausumos transportą atstovauja valstybinis geležinkelis ir daugybė privačių autobusų kompanijų. Geležinkelis, ypač naktiniai miegamieji traukiniai, daugelyje didelių pasaulio šalių yra puikus būdas naktį nukeliauti didesnius atstumus kartu sutaupant už viešbutį. Daugelyje, tačiau ne Birmoje.

Panašu, kad ilgametis geležinkelio infrastruktūros priežiūros ignoravimas atvedė iki to, jog traukiniai didelę kelio dalį ne tik važiuoja 30-50 km/h greičiu (telefoninio GPS nuomone), bet ir tai darydami tikrai įspūdingomis apmplitudėmis tikrąja to žodžio prasme šokinėja ir siūbuoja į visas puses. Dieną mestas vien paviršutiniškas žvilgsnis į bėgius atskleidžia šio fenomeno priežastį – bėgiai yra tiek išsikraipę ir nudaužytais galais, kad nenorom pradedi jausti pagarbą šios šalies geležinkelininkų gebėjimui jais važinėti (ar, kas labiau tikėtina budistų atveju – fatalizmui. Įdomu, į ką reinkarnuotis tikisi budistas-geležinkelininkas žūties avarijoje atveju?).

Patogiai įsitaisę tikrai erdviose „upper class“ sėdynėse (naktinis „sleeper“ iš Rangūno į Mandalajų egzistuoja tik viename iš kelių internete pasitaikančių ir vienas kitam prieštaraujančių tvarkaraščių), vos tik pajudėjus traukiniui supratome, kad viltis išsimiegoti buvo gerokai perdėta.

Toli gražu ne pirmos jaunystės indiškas vagonas taip kratosi ir purtosi, kad vienintele paguoda lieka mintis, jog gretimame „lower class“ vagone tą patį purtymąsi turi kentėti sėdintieji ant medinių suolų.

Kelionės traukiniu išvada – jis skirtas yra tik tvirtų nervų (ir ne mažiau tvirto užpakalio) egzotikos mėgėjams. Tiesa, egzistuoja keletas maršrutų, kuriuos dėl įspūdingų gamtos vaizdų rekomenduojama pravažiuoti geležinkeliu – pvz. 62 km į šiaurės rytus nuo Mandalajaus esantis aukščiausias šalyje Goteik viadukas (užsieniečiams – 8 USD į abi puses) ar kelionė nuo Inlės ežero link mažo Aun Bang miestelio.

Dažniausiai pigesnis ir visada greitesnis nei geležinkelis susisiekimo būdas yra autobusai. Tolimais reisais važinėja įvairaus nudrožtumo lygio, bet ganėtinai patogūs autobusai. Dar viena įdomi autobusų savybė, būdinga daugeliui transporto priemonių šioje šalyje – durys kairėje pusėje. To priežastis tiek iki neseniai šalyje egzistavęs kairiapusis eismas, tiek ir tai, kad beveik visi šalyje naudojami autobusai jau yra atgyvenę vieną gyvenimą Japonijoje. Miestų gatvių vaizdas liudija, jog vietiniai pilnai prisitaikė prie tokių keistenybių ir nemato problemų lipti į autobusą laviruodami tarp jį lenkiančių automobilių.

Pats lėčiausias ir vienas brangiausių susisiekimo būdų yra laivai. Klasikinis maršrutas – iš Mandalajaus į Baganą (arba atvirkščiai) keliautojui siūlo galimybę visą dieną gėrėtis per abu Irdavajaus upės krantus nusėjusių pagodų, laukų, jais vežimus traukiančių šėmų jautelių, chaotiškai išsibarsčiusių trobelių vaizdais, prieš kelionės pabaigą pateikdamas ir trumpą saulėlydį.

Kainos nėra itin draugiškos ir svyruoja apie 40-50 dolerių. Yra ir brangesnių variantų, super-liuksiniais laivais. Yra ir pigesnių, už maždaug ketvirtį šios sumos, tačiau tokiu atveju teks plaukti gerokai ilgiau, paprastai itin sukiužusiu laiveliu. Iš keturių Rangūno pirsų laivu galima pasiekti daug įspūdingais pliažais pasižyminčių vietovių šalies pietuose.