Meksika: Rūkstančio veidrodžio šalyje

Meksika, 2008 metų rugpjūtis

Planuodami keliones vis pagalvodavome apie galimybę nukeliauti į Meksiką. Mums patiko, kad ši šalis įeina į stambiausių pasaulio valstybių dešimtuką, kad Meksikas – didžiausias planetos miestas, pirmoji Naujojo Pasaulio sostinė, kad kraštas nepaprastai turtingas savo gamta, kad čia galima rasti dykumas, subtropikus, lygumas, kalnus, o svarbiausia – ugnikalnius, tikrus, alsuojančius karščiu, dūmais ir lava.

Žinojome, kad Meksika yra Amerikos Egiptas, majų, actekų, sapotekų, mištekų, toltekų, olmekų ir dar bala žino kokių senovės civilizacijų lopšys. Protingose knygose skaitėm, kad šiandien Meksikoje gyvena apie šimtą aštuonis milijonus gyventojų, iš jų šešiasdešimt procentų metisų, trisdešimt procentų tikrųjų indėnų ir devyni procentai mūsų spalvos žmonių.

Apsisprendimą aplankyti Meksiką jau šiais metais paspartino internetas. Sėdėjau prie kompiuterio ir žiūrinėjau kelionių kainas. Draugas patarė žvilgtelėti kiek reikėtų pinigų bilietams į Kankūną ir atgal 2008 metų rugpjūčio mėnesiui. Pažiūrėjau… Ir tuoj pat nusprendėme vykti. Tą dieną buvo gegužės antroji – trys mėnesiai iki kelionės pradžios.

Neskubėdami pradėjome kurti planus.

Išsiruošti už Atlanto storam mėnesiui ir visą jį skirti vien Meksikai yra logiška, bet šiek tiek per prabangu. Svarstant ir besiginčijant pradėjo ryškėti grubus visos išvykos planas: Meksikos Jukotano pusiasalis, Belizas, Gvatemala, Hondūras, žodžiu – Centrinės Amerikos senųjų civilizacijų pėdomis, dar tiksliau – majų keliais.

Žinant kelionės trukmę mūsų suplanuotą maršrutą negalima vadinti dideliu. Ilgiausius atstumus reikėtų skristi lėktuvais arba naudotis tarpmiestiniais autobusais, bet geriausia būtų visą kelią pravažiuoti nuomota mašina. Aš nevairuoju. Tam reikalui yra kiti prie mūsų prisijungę bičiuliai: kartu po Pietryčių Aziją keliavę Daina ir Aleksandras, jos mamytė, kurią dukra, kažkodėl, visada vadina Aleksandro uošve, ir jauna bendradarbių šeima.

Nors visus pažįstame gana neblogai, grupę pavadinti bendraminčių kolektyvu būtų per drąsu.

Apgailestaudami iš kelionės plano išbraukėme pasaulio sidabro sostine tituluojamą Meksikos Tasko miestą, mat sidabro blizgesys yra toks dalykas, kuris turbūt patinka visiems . Dar šiek tiek pasvarstę nusprendėme, kad aukščiau bambos neiššoksime, tai gal jį aplankysime kada nors vėliau, o gal kitame gyvenime.

Apie būsimą kelionę papasakojome draugams, bendradarbiams ir sulaukėme daug kritikos: – „Meksika nesaugi šalis. Apie Gvatemalą ir Hondūrą geriau nekalbėti. Apie Belizą taip pat.“

Žodžiu, mūsų sumanymas nuomota mašina keliauti po Centrinę Ameriką kvailu nebuvo pavadintas tik iš mandagumo, tad nusprendėme rimčiau pasidomėti pasirinktų šalių saugumu.

Lietuvos keliautojų rašiniai internete ir žurnaluose naudos davė, bet per mažai, Rusijos – daugiau, bet irgi nepakankamai. Pradėjome ieškoti buvusių Meksikoje . Greitai suradome simpatišką porą ,neseniai dvi savaites praleidusią mus dominančioje šalyje, paskambinome, jie pažadėjo pasidalinti informacija ir truputį pakamantinėję kur ir kaip mes ten ruošiamės keliauti, greitai atsiuntė nedidelį laiškelį. Jį čia ir pateikiu tokį kokį gavau, beveik nieko nekeitęs ir netrumpinęs:

„Išsinuomoti mašiną Meksikoj nėra jokių problemų. Bet vykti į pasirinktas valstybes būtų labai pavojinga. Ten gyvenanti šeima, kuri mums organizavo kelionę po Meksiką, vienų mūsų net mašinoje nepalikdavo arba užrakindavo, važinėdavom irgi visada užrakinti, nes neduok Dieve prie šviesoforo užpuls ginkluoti banditai…

Tokie dalykai čia vyksta labai dažnai. Jokių papuošalų, brangesnių daiktų vaikštant gatvėmis neturėt, net filmavimo kamerą reikėtų maskuoti. Kelionės metu vienas tipelis mus visur sekiojo iš paskos, buvo labai nemalonu ir nejauku….

Apie vakarus iš vis tyliu, būdami viešbutyje dažnai girdėdavome šūvius. Net meksikiečiai savo mašinomis nevažiuoja į tas šalis, nes ten klesti narkotikų gaujos ir mafija.

Autobusai iš Meksikos važiuoja tik iki valstybės sienos, išlaipina artimiausio miestelio stoty ir grįžta atgal. Norint keliauti toliau į sostinę ar kitur turėtumėt kalbėti ispaniškai nes ten angliškai niekas nekalba. Ir saugotis, kad neapgautų, neapiplėštų ir panašiai…

Dabar Centrinėj Amerikoj, jei girdėjot, yra paskelbtas karas narkotikų bizniui, tai vyksta nuožmi kova, vien policininkų nušauta virš penkiasdešimt. Nemažas keblumas yra ir tai, kad kiekviena valstybė turi savo valiutą. Manau, kad Meksikos turizmo agentūros organizuoja specialias ekskursijas į šias šalis, tad reiktų kreiptis į jas.

Meksikiečių maistas mano akimis pasirodė žiauriai nesveikas. Ne be reikalo jie yra antroji tauta pagal nutukimo laipsnį. Visokios ten takos, enchiliados, į mūsų mėsainį panašios tortos, tortilijos, daug mėsos, pupelių, pastos, aštru be galo, o daržovių nė kvapo… nebent šiek tiek keptų kaktusų, avokadų. Sveikesnis, mūsiškesnis maistas kainuoja brangiai.“

Laiškas mus nustebino. Šiai porai kelionę po Meksiką organizavo tenai gyvenanti lietuvaitė, kuri Road.lt puslapiuose deklaruoja šalyje ramybę. Tai nuo ko ji taip saugo atvykusius turistus? Gal iš tikrųjų ten yra pavojinga, o organizatorė nenori prarasti savo verslo ir slepia tikrąją situaciją?

Dar truputį paskaitinėję įvairius straipsnius aprimome: juk už lango dvidešimt pirmasis amžius, ne pas žmogėdras užsigeidėme pasisvečiuoti.

Užsisakyti mašiną internetu pasirodė kur kas sunkiau nei manėme. Nuomos punktai į kuriuos kreipėmės, siūlė mašinas važinėti Meksikoje, nenorėjo leisti jas išvežti į užsienį. Bet ačiū vienam Klaipėdos choro vadovui, jis mums davė Kankūne gyvenančio ir turizmo srityje dirbančio klaipėdiečio adresą. Tas maloniai pažadėjo padėti, nuramino dėl mašinų ir patikino, kad išvykti su nuomotu transportu iš Meksikos bus galima, tik reikės kiekvienoje naujoje šalyje susimokėti draudimą.

Meksikoje nusprendėme aplankyti Kankūną, Ek Balamą, Meridą,Ušmalį, Kabahą, Čičen Icą, Kobą, Tolumą ir sielai paganyti – Sumidero kanjoną. Galima prikišti, kad tokiai dideliai šaliai per mažas kelias. Taip, nedidelis, bet žinant visą maršrutą, mums jo užteko.

Labai sudomino išgirsta orų prognozė, artimiausiu laiku pranašaujanti regionui devynis uraganus ir dar tiek pat tropinių audrų…

Iki išvykimo liko savaitė.

Plėšdama šviesoforus ir namų stogus per Karibus praūžė Dolė ir tuojau pat pradėjo formuotis naujas uraganas, dar neturintis vardo…

Kelionę pradėjome pirmomis rugpjūčio dienomis.

Vilniuje įlipome į šaltibarščių spalvos Fly Lal lėktuvą, o po pusantros valandos jau sėdėjome Amsterdamo oro uoste, valgėm skanius Aleksandro uošvės iškeptus pyragėlius su uogiene, ir apkalbinėjome čia pat parduotuvės vitrinoje stovintį pulką lėlių barbių. Atsieit, jeigu jos būtų ne lėlės, o gyvos mergelės, tai su tokiais ryškiais ir iššaukiančiais drabužėliais, nertais triusikėliais, skaistintais veideliais, nepaliekančiais jokių šansų interpretacijom, galėtų nebent vietiniame raudonųjų žibintų kvartale darbuotis.

Toliau vėl sėdėjome, bet jau kitame lėktuve, skridome virš Anglijos, Islandijos, Grenlandijos, Kanados ir JAV rytinių pakrančių. Tikriausiai toks keistas lankas išmanančių žmonių sumanytas keleivių patogumui, kad įvykus kokiam netikėtumui nereikėtų skrendančiųjų maudyti.

Pagaliau po ilgo sėdėjimo lėktuve nusileidome Naujajame pasaulyje, kuriam galime padėkoti už teisę valgyti bulves, pomidorus, paprikas, kukurūzus ir gliaudyti saulėgrąžas .

Sumedžiojome, tiksliau, mus sumedžiojo mikro autobuso vairuotojas, ir visi nudardėjome į viešbutį Kankūno senamiestyje.

Aplinkui mus sklandė neįtikėtina galybė prabangiausių automobilių. Mūsų vyrai aikčiojo. Moterys taip pat.

Viešbutukas kažkam pasirodė per daug asketiškas, kai kam per prasto kvapo. Šiek tiek per gausi ir skirtinga mūsų grupelė nokino savo pirmąsias uogeles. Bet neverta rimtai žiūrėti į pavargusius keliautojus, po kelių dienų viskas susikratys.

Gerai išsimiegoję, išsinuomojome naują 2008 metų laidos džipą, ir pradėjome pažintį su Jukotano pusiasaliu – kelių šimtų kilometrų ilgio ir pločio teritorija, iš vienos pusės skalaujama Karibų jūros, iš kitos – Meksikos įlankos.

Viso planuoto maršruto Meksikoje nepravažiavome, nes ir to ką pamatėme užteko per akis.

Mano mintys apie pusiasalio įžymybes tokios prieštaringos, kokių iki šiol nesukėlė nei vienas matytas kraštas. Gal tik prieš du dešimtmečius, lankantis tuomet dar socialistinėje Armėnijoje, buvo apėmęs panašus jausmas: nuo susižavėjimo prisilietus prie gamtos ir žmogaus sukurtų grožybių, iki visiško nesuvokimo, kodėl tauta turinti tokią galingą praeities kultūrą, taip lengvai save paneigė šiandieniniu gyvenimo būdu ir darbais.

Kad nepadaryčiau neapgalvotų apibendrinimų ir nebūčiau taip pat neapgalvotai pasmerktas, šitoje vietoje skubu pasakyti, kad labai labai daug kas čia man patiko. Kalbu nuoširdžiai. Norėčiau sugrįžti ir dar kartą visa tai pamatyti. Taip pat galėčiau dar kartą pažiūrėti ir šios šalies feljetonistinę pusę, nes vietomis ji buvo net įdomesnė už rimtąją mūsų kelionės programą.

O dabar apie majus.

Majai – Centrinės Amerikos indėnų tauta, sukūrusi galingą civilizaciją, kažkada gyveno istoriniame Mezoamerikos regione nuo 1000 metų prieš mūsų erą, iki ispanų atėjimo. Keli enciklopediniai sakiniai apie šį kraštą: “Mezoamerika apėmė dalį dabartinės Meksikos, Nikaragvos, Hondūro, o taip pat Gvatemalą, Belizą ir Salvadorą.

Dėl kelių bendrų bruožų – ideologijos, aukojimo praktikos, dvidešimtainės skaičiavimo sistemos ir kitų, šį regioną ir jo gyventojus, kai kurie istorikai linkę vadinti viena civilizacija.

Dėl skirtumų, kuriuos išvystė ten gyvenusios tautos, kiti tyrėjai jas laiko visiškai savarankiškomis. Ikiklasikinėje Mezoamerikoje gyveno olmekai, klasikinėje – klestėjo Teoatihuakanas, majai, sapotekai, poklasikinėje – pipilai, majai, mištekai, totonakai, actekai, taratackanai, čičimekai ir kiti“.

Mes daugiausiai domėjomės majais, nes Meksikoje, Belize, Gvatemaloje ir Hondūre jų išlikusių kultūros paminklų, kulto centrų, piramidžių, šventyklų, rūmų yra daugiausiai, o bet to – jie yra iškiliausia to meto civilizacija.

Ilgą laiką majų gyvenimas buvo visiška paslaptimi. Sudėtingi hieroglifai šimtmečius slėpę jų civilizaciją, aštuonioliktame amžiuje pradėti tyrinėti, tik devynioliktame davė pirmuosius vaisius. Pagaliau buvo padaryti pirmieji nedrąsūs hieroglifų iššifravimai. Kruopštaus mokslininkų darbo dėka, pradėjo aiškėti majų egzistencijos didybė.

Majų religija garbino labai įvairius dievus, bet labiausiai su gamta ir jos reiškiniais susijusius. Jie turėjo ir savo dievų panteoną. Dvasininkai buvo atsakingi už religinius ritualus, aukojimus, ceremonijas. Žiūrint į išlikusias šventyklas galima daryti išvadas, kad religija ir tikėjimas majų gyvenime grojo pirmuoju smuiku. Bet ne tik jie.

Šalia religijos vystėsi ir buvo pasiekusi neregėtų aukštumų matematika ir astronomija. Apie nulį kiekvienas, tikriausiai, bent šiek tiek atsimename iš mokyklos. Už šios paprastos, bet genialios sąvokos įvedimą mes turime būti dėkingi jiems.

Pagal padavimą, astronomijos indėnus išmokė dievas Sparnuotoji gyvatė, ir jie sukūrė sudėtingiausią kalendorių, darė įvairius paskaičiavimus, iki šiol stebinančius ne tik eilinius žmones, bet ir mokslininkus. Mokėjimas nustatyti saulės užtemimus, tai tik vienas iš paprasčiausių majų astronominių gebėjimų.

Kai taikųjį Dievą – Sparnuotąją gyvatę pakeitė kraugerys – Rūkstantis veidrodis, indėnų gyvenime prasidėjo skerdynės. Jų žiaurumas, dvasinės kultūros stoka, satanizmas – taip pat galėtų tapti atskiru tyrinėjimo objektu.

Ketvirtąją, įpatingai tvankią kelionės dieną, sulindome į savo džipą ir išvykome žiūrėti majų civilizacijos paminklų.

Pirmiausia buvo Tolumas. Tolumo miestelis ir senasis Tolumo majų centras. Pastatę mašiną tvarkingoje stovėjimo aikštelėje, praėję prekybai ir turistų maitinimui skirtus paviljonus, atsidūrėme ilgoje eilėje, laukiančioje įėjimo bilietų. Solidi jų kaina galėtų būti paskata, tas eiles bent šiek tiek sumažinti, bet mes kartais pamiršdavome, kad esame nebe savo namuose, o Meksikoj, šalyje kur nelabai mėgstama skubėti.

Tolumas – majų rivjera, akmeninis majų gyvenimo pasaulis, išsimėtęs nuostabaus grožio pajūryje. Tokią mėlyną tarsi liniuote sudryžuotą jūrą teko matyti tik čia, ir netoli esančiame kurortiniame miestelyje Plaja del Karmen. Pakerėjo Tolumo visuma, gamtos ir griuvėsių tobulumas, rangyti laiptai besileidžiantys žemyn prie vandens ir gausybė iguanų. Į tą jūrą ir griuvėsius čia atvykome pažiūrėti ne tiktai mes. Tokių buvo tūkstančiai, ir reikia pasakyti, kad tai erzino visus čia susirinkusius.

Žvynuotų drakonių palikuonės deginosi karštoje saulėje ir akylai tyrinėjo atvykėlius iš viso pasaulio. Jos, tikriausiai, žino viską, kas čia dėjosi keli šimtai metų atgal iki mūsų gimimo, bet tyli. Ir atrodo, kad joks mokslo vyras, joks žynys ar raganius neprivers jų prabilti. Niekam iš šiandien gyvenančių nelemta sužinot, jų padūmavusiose akyse paslėptos teisybės.

Iguanos turistus pasitinka ir Koboje ir Ušmalyje. Kobos piramidžių kompleksas paslaptingesnis, dalį pastatų dar slepia suvešėję augalai, krūmokšniai ir medžiai. Aplinkui daugiau žalumos nei Tolume, ir akmens statiniai nepalyginamai aukštesni.

Džiugu, kad čia šiek tiek mažiau turistų. Užtat lengviau kvėpuoti, o kai leidžiasi saulė pasidaro gaila palikti jaukų Didžiosios piramidės šešėlį, nuo kurios laiptų kažkada žemyn riedėdavo begalviai žmonių kūnai.

Pabuvoję Ušmalyje ir Meridoje, vadinamoje Baltuoju miestu, daugiausiai pagyros žodžių skyrė Ušmaliui. Apie Meridą beveik nekalbėjo. Tik pasiūlė į kitą archeologinį centrą vykti anksti iš ryto, kol ten dar nesusirinko minios žmonių.

Taip ir padarėme . Naujai iškepto antrojo pasaulio stebuklo išvykome žiūrėti anksti. Keliai vedantys į Čičen Icą buvo neblogi. Džipui tokiuose beveik nereikėjo stengtis.

Šį kartą pirmiausiai privažiavome šalia piramidžių esantį nedidelį miestelį, jo vardo nepamenu, gal irgi Čičen Ica, gal ne. Jis buvo mažas, įdomus, turtingas vaisiais ir restoranais. Netrukus įriedėjome į autobusų ir lengvųjų mašinų stovėjimo aikštelę.

Įėjimas į istorinį Čičen Icos draustinį, tarsi į kokį metro, pro visokius geležinius suktukus, saugomus muziejaus tvarkdarių ir policininkų. Nusipirkę, vėlgi nelabai pigius bilietus, atsidūrėme pasaulio stebuklo priebutyje – makdonaldų, užkandinių ir suvenyrų prekeivių maišalynėje. Besižvalgant į abipus kelio išdėstytas senienas, suvenyrus ir sidabro dirbinius, artėjome prie tikslo. Jau jau matėsi tūkstančiai žmonių, girdėjosi jų šūkavimai ir klegesys, jau išvydome ir pagrindinį traukos objektą – Didžiąją Kukulkano – Lietaus dievo piramidę, tik staiga apsiniaukęs dangus praplyšo ir prasidėjo liūtis.

Liūtis Čičen Icoje įprastas reiškinys, mums buvo naujiena ir džiaugsmas. Net kvapą gniaužė nuo tokios stiprios vandens griūties ir piestu stojo širdis.

Ačiū tai tropinei liūčiai prasidėjusiai taip staiga nelauktai. Ji išvaikė susirinkusią turistų minią , ar bent jau gerokai ją sumažino. Po kokių keturiasdešimties minučių mirkimo, mes visiškai šlapi, bet laimingi, kad laisviau galime pasisukinėti Čičen Icoje, pradėjome apžiūrinėti majų ir toltekų palikimą – Raudonojo jaguaro sostą, karių šventyklą, žaidimo su kamuoliu aikštę, baisųjį altorių ant kurio aukodavo žmones, tūkstančio kolonų salės likučius.

Pagrindinė – Lietaus dievo piramidė nuvylė. Ji buvo lygiai tokia, kokią regėjome šimtuose nuotraukų ir televizijos laidų, be lašelio paslapties. Ir čia aš prisiminiau rusų keliautojo, pasirašančio savo straipsnius Dievo Verakočos vardu, aprašytas Meksikos Saulės ir Mėnulio piramides. Jis koneveikė pirmuosius didžiųjų piramidžių restauratorius už nusikalstamą darbą, už tai, kad atstatant šedevrus per aplaidumą buvo neišsaugoti patys vertingiausi jų elementai – lipdiniai ir skulptūros. Kritikavo už mėgėjiškumą, už tai, kad pasaulio stebuklai liko tik plikais laiptais vedančiais į niekur, o visa archeologinė zona pasidarė panaši į šiandieną pastatytą pasilinksminimo parką turistams.

Aš jį labai gerai supratau .Žiūrėjau į Didžiąją Kukulkano šventovę, ir visai nesidžiaugiau . Per daug švari, per daug graži, nulaižyta ir dar aptverta storiausia virve, kad gink dieve niekas neprieitų artyn. Ir tik rytinis kampas restauratorių pagailėtas, nenublizgintas, atidengtas, gyvas ir mistiškas.

Kažkas pasakė, kad čia apsilankius apima toks jausmas, jog jeigu Čičen Icos iš vis nebūtų, tai apsukrūs žmonės ją vis vien pastatytų. Kaip pramogų parką Xcaret. Po truputį tvirtėjo ir mano įsitikinimas, kad visiems Jukotano pusiasalio architektūros paminklams kenkia per didelė komercijos įtaka.

Pasakyti, kad žmonių lankančių populiariausias piramides čia yra per daug, reiškia stipriai pameluot. Jų yra daug per daug. Klaipėdietis choro vadovas, grįžęs iš Meksikos šnekėjo, kad Čičen Icos ir Palenkės piramidžių energetika silpna, kad jos beveik nesijaučia.

Apie kokią energiją čia galima kalbėti, kai ją kas dieną siurbia tokia galybė viso pasaulio turistinių siurbėlių? Norint, kad ją pajustų tokios minios, amžiną atilsį majai, turėtų po piramidėmis pastatyti galingas atomines elektrines tai energetikai skleisti.

Na, o jeigu rimčiau, tai visose archeologinėse vietose pasigedau kitokio santykio su praeitimi. Visi objektai aptverti virvėmis, nieko negalima paliesti, į viską gali pasižiūrėti tik iš tolo. Didelė bėda, kad neatrastas būdas pabūti piramidžių viršuje, ir visiškai neaiškus paminklus saugančių žmonių santykis į šedevrus.

Tūkstančiai besistumdančių lankytojų trukdo vieni kitiems ir nervinasi. Tai irgi problemėlė apie kurią reikėtų pagalvoti. O pasirinkimo teisės jokios. Gal tik Tolume šiokia tokia palikta. Ten už penkis septynis kartus didesnę bilieto kainą, piramides galima aplankyti vakare ir naktį. Tai jau šis tas.

Savo piramides aš atradau vėliau, kelionės viduryje, Gvatemaloje. O čia, Jukotano pusiasalyje, iš viso majų palikimo gausos mane palietė tik du dalykai, visa kita neužkabino ir praėjo pro šalį.

Nustebino Tūkstančio kolonų salės liekanos. Jų čia tiek daug, stovinčių zigzagais, kvadratais, aukštų ir žemesnių, su išskaitomais hieroglifais, budinančių vaizduotę ir tyrėjo smalsumą, slypintį kiekviename iš mūsų. Tas smalsumas dar labiau sustiprėjo, kai mes kojomis minkydami pažliugusią žemę, ilga alėja nuėjome prie aukojimo šulinio. Prekeiviai jau krovėsi savo mantą ir žmonių aplink buvo žymiai mažiau. Tas šulinys, tai miniatiūrinis keturiasdešimties metrų skersmens ežerėlis, telkšantis kokių dvidešimties metrų gylyje, su jį apjuosusiais tapybiškais kalkakmenio žiedais, apaugęs krūmokšniais ir medžiais. Tik netikėkite turistine reklama, kad Čičen Ica ir Palenkė stovi džiunglių gūdumoje. Tai viso labo tik vargani pusiasalio šabakštynai.

O šitoje vietoje aplinka iš tiesų šiek tiek panaši į džiungles.

Šulinio vaizdas įsimintinas, gražus, ir ačiū nutūpusiems rentinio akmenis grifams – kraupus. Kitose, anksčiau matytose vietose, majų palikimą saugojo iguanos, čia – virš galvų skraidantys ir ant šulinio atbrailų tupintys paukščiai maitėdos.

Prie nelemto šulinio, apie kurio šiurpias aukas sklando legendos, pasijutau tarsi liudininku, tarsi dalyviu, tarsi tų kraupių paslapčių sargu.

Aš nelabai tikiu girdėtomis istorijomis apie čia paaukotas dievams nekaltas mergaites, kurių kaulai pūva gelmės dugne. Gal buvo taip, gal ne, gal mergaitės buvo nekaltos, gal labai kaltos, kas ten žino?

Bet užtat šitoje vietoje nubudo mano fantazija. Pradėjau galvoti apie čia gyvenusius realius žmones, apie jų žiaurumą, apie karus, belaisvių kankinimus, žmonių luošinimus ir aukojimus negailestingiems dievams. Apie tą neatskiriamą baisiąją majų tikėjimo pusę, kurios nenorėtume žinoti, protu nesuvokiamą, su žudymais, žalojimais ir nepaliaujančiu kraujo tekėjimu iš kartos į kartą. Buvo tiems žudymams pateisinti sugalvoti kažkokie motyvai, kalbantys apie vaisingumą, derlingumą ir žmogaus amžių. Buvo ir teorija skelbianti, kad tik kraujas gali surišti žmogų su dievais. Visa tai buvo.

Bet ar patys majai tuo tikėjo, ar šitos teorijos buvo tik indulgencijomis žiauriai žmogaus prigimčiai žudyti?

Daug minčių kilo prie baisiosios aukojimo duobės. Ir daug mįslių:

Ką reiškė majams jų miestai ir šventovės?

Kaip jos atrodė civilizacijos klestėjimo metu?

Koks gyvenimas tekėjo puošniuose majų miestuose, kuriuose žmonės prilygdavo dievams?

Ar nebijojo žmonės mylėti,kasdieninės mirties akivaizdoje?

Ir, pagaliau, kur dingo šitų miestų gyventojai? Taip staiga? Be karo ir stichijos pėdsakų?

Stovėdamas prie didžiulį įspūdį man palikusio šulinio aš pagalvojau: būtų gerai virš jo pastatyti tiltą, kad turistai užlipęs ant jo, galėtų visa esybe pajusti tą vaiduoklišką apačioje telkšančio vandens trauką… ir grifų žvilgsnius iš arti.

Pusiasalio miestai.

Gražiais jų nepavadinsi. Atvirai šnekant jie bjaurūs, tik kartais dar gelbsti žydinti gamta. Geto architektūra, kažkas pasakė. Aš ją pavadinčiau – garažų architektūra.

Po pietų tuos miestus pagyvina prekybininkai, vaikštinėjantys turistai, mašinos, gi anksti ryte , kol gatvės dar tuščios, jie panašūs į goksančias dėžių eiles, vietomis padažytas klaikiomis spalvomis.

Vienas iš nykiausių kuriuose teko būti – Četumalis, su sovietinio tipo parku. Ant žydros įlankos kranto pristatyta ilgų cementinių suolų, nudažytų baltais aliejiniais dažais, prisodinta palmių, o kad aikštė būtų tinkama renginiams, skvero gale pastatyta nejauki estrada, kurioje vakarais groja mokinukai arba kareiviai. O to skvero centre, ten kur akys turėtų gėrėtis jūra, įbestas didžiulis cementinis obeliskas su iškaltomis keliomis dešimtimis pavardžių, gal revoliucionierių…

Liūdnai atrodo ir miestų gatvės. O pačios bjauriausios – Kankūne. Kol stebėjau pro mašinos langą ,tol galvojau, kad jas siaubingai apdergė paukščiai, bet paskui supratau, kad tai ne paukščių, o gumos kramtytojų darbas, kurie primėtė tiek iškramtų, kad jas pajėgs iškuopti nebent Meksikos ginkluotosios pajėgos.

Na, bet nėra to blogo kas neišeitų į gerą: pasiklydusiam toks grindinys gali tarnauti patikimu kompasu – kuo daugiau gumos, tuo arčiau miesto centras ir atvirkščiai.

Kankūno privačių namų tvoros, apipintos spygliuotomis vielomis arba apklijuotos daužytu stiklu, panašios į kalėjimų, nepalieka jokios vilties tikėti, kad žmogus žmogui yra draugas, bičiulis ir brolis. Nors vietiniai gyventojai man pasirodė labai mieli .

Kankūnas – tai sulipinti du miestai – senamiestis ir viešbučių zona. Iš vienos pusės jį skalauja Karibai, iš kitos Meksikos įlanka, gi iš trečiosios – mūsų Kuršių marių analogas – lagūna. Aukščiausi miesto architektūros akcentai, iškilę virš nykios senosios ir moderniosios architektūros, tai apžvalgos bokštas ir makdonaldo restoranų reklama, tapusi tautos maitinimo simboliu.

Senamiestis negražus, bet vis tik šiek tiek dailesnis už viešbučių zoną, įsikūrusią trisdešimties kilometrų ilgio nerijoje. Paskubomis pastatytas naujasis Kankūnas turėjo amerikiečiams pakeisti poilsio ir meilės rojų – Havaną, iš kurios juos Fidelis išprašė praėjusio amžiaus viduryje.

Viešbučių zonos paskirtis – stebinti poilsiautojus ir visaip jiems įtikti.

Na, šitą funkciją ji atlieka puikiai: stebina nykia architektūra, grandiozinėmis parduotuvėmis, nelabai tvarkingu pajūriu ir dvokiančia lagūna, kurioje pagal įspėjančius plakatus turėtų gyventi ir veistis krokodilai. Todėl prie vandens čia geriau nelįsti, nes visam gyvenimui galima netekti kokios galūnės, kadangi tokiame nešvariame ir dvokiančiame vandenyje užaugę gyvūnai turėtų būti ypač grėsmingi.

Jeigu, žinoma, jie čia iš tiesų gyvena.

Vaikščiojant lagūnos pakrante mums lindo įkyrios mintys, jog vietos valdžia tyčia pristatė gąsdinančių plakatų, kad atvykėliai nekaišiotų nosies kur nereikia,nes neduok Dieve dar kas užuos, kad į vandenį vienas kitas viešbutis išleidžia savo kanalizacijos atliekas.

Kas sugalvojo įtraukti Kankūną į geriausių pasaulio kurortų dešimtuką man liks neįminta mįsle net gulint mirties patale. Sakau, gal šio miesto valdžia kažkam davė kyšį?

O gal, už garbę vadintis geriausiu, kažkam padovanojo teisę įkurti labiau už piramides reklamuojamą sintetinį Xcaret parką– Jukotano pusiasalio pramogų monstrą, kuriame amerikonai vaikščioja vaikams skirtais labirintais, atsakinėja į mažiesiems lankytojams skirtus klausimus ir kaifuoja jeigu pataiko.

Pusiasalio garažų architektūrą papildo plastmasinės skulptūros ir sudaro harmoningą tandemą.

Užėję į Rein Forest parduotuvę nustebome labiau, nei pamatę Čičen Icą: kampe netikromis kojomis trypė netikri drambliai, stūgavo netikros beždžionės, ant dirbtinių šakų tupėjo florescentinės papūgos, sienomis lipo plastmasiniai vijokliai, iš grotuvų sklido elektroniniai cikadų balsai, o virš galvų kabėjo silikoninės vynuogės, avokados ir arbūzai. Prekystalį buvo nutūpę popierinės peteliškės, o salės viduryje, stovinčiuose ir virš galvos kabančiuose didžiuliuose akvariumuose, plaukiojo tropinės žuvys. Tikros.

Šioje beveik realioje pasakoje labai abejotina buvo tik šiems kraštams nebūdinga prieblanda, kuri,tikriausiai turėjo paslėpti šitos fantazijos statybines medžiagas – plastmasę ir silikoną.

Plastmasės ir silikono čia visur yra labai daug: plastmasiniai medžiai, gėlės, namai, skulptūros, poilsiaujančių moterų krūtys ir dar šis bei tas.

– Kakaja ačiarovatelnaja fignia, – apžvelgusi sintetinį rojų pasakė rusų turistė. Aš manau, kad viso ko esmę buvo galima nusakyti trumpiau – prosto fignia.

Keli žodžiai apie vietinės prekybos ypatumus.

Turistiniuose miestuose ji pakenčiama. Nykumą čia šiek tiek paįvairina įdomesnės prekės, skoningi suvenyrai, tačiau ten kur gyvena tik vietiniai, klesti kičas. Krautuvių vitrinose stovi ir kenčia visi Meksikos šventieji, nekaltos mergelės ir jėzusėliai, nes šalia jų guli sukrautas nežmoniškai ryškus apatinis trikotažas, sambrero, kabo reklamuojamų naujo modelio seksualių kelnaičių jauniems ir nelabai nuotraukos.

Knygynai, išminties oazės, yra brangūs ir taip pat stebina. Geriausiose vietose eksponuojamos erotinės knygos, šimtai apsinuoginusiomis gražuolėmis iliustruotų Kamasutros egzempliorių, o šalia sudėti Rembranto ir Rubenso tapybos albumai.

Greta – skyrelis Infantilas. Na tas, palyginus su erotiškuoju, daugiau mažiau normalus. Gal pravers bręstančiam piliečiui susipažinti su savo vidaus organais ar vištų perinimu, lesinimu ir priežiūra visuose jos gyvenimo cikluose, nuo išsiritimo iš kiaušinio, iki pat patekimo ant vaišių stalo.

Majų palikimo dėka šalis pritrenkianti.

Pažvelgus iš buities žemumų,norėčiau patvirtinti čia jau buvusių abejones ir mintis apie kenksmingą maistą. Nors pilvui skiriu labai nedaug dėmesio, buvo negalima nepastebėti, kad valgis Meksikoje ne blogas, o katastrofiškas kaip amerikonų mados. Ir labai abejoju ar šios šalies turistų maitintojai kada nors pasitaisys.

Tačiau apie sveikos mitybos programą pamiršome ir mes vos tik aplankėme pirmąją didelę maisto krautuvę.

Apie mėsos skyrių nekalbėsiu.

Apie jūros gėrybes nekalbėsiu.

Apie daržovių ir vaisių gausą nekalbėsiu taip pat.

Bet apie kainas tylėt negaliu. Jos tokios nedidelės, kad net mūsų pensininkai neturėtų prie ko kabinėtis. Ne atominės, ne karštos, ne aštrios, kaip pas mus įprasta reklamuoti, o tiesiog mažos ir kiekvienam žmogui prieinamos.

Tad pirkome tose krautuvėse viską iš eilės: keptus šonkauliukus, aliejuje skrudintas žuvytes, krevetes, kalmarus ir daug daug daug daug kvepiančių vaisių. O viešbutyje valgėm, valgėm ir valgėm, pamiršę sveikos mitybos programą ir gresiantį antsvorį. Tegul pasidžiaugia organizmas, tegul sužino kas yra tikra šventė, o nereikalingas kalorijas ir padidėjusį cholesterolio kiekį kraujyje lai reguliuoja daktarai, kai supanašėję į storus meksikiečius grįšime namo.

O tuo tarpu, kol mes dar čia Meksikoje, tegul sužino lietuviškas skrandis, kad jūros vėžys yra daug skanesnis už dirbtinę krabų lazdelę, skrudintų karališkųjų krevečių kilogramas – už kilogramą marinuotų strimėlių, o ką tik nuskintas mangas – už prinokintą šaldytuve.

Įdomi ta Meksika šiandien. Šalis paneigusi viską, ką sukūrė jos protėviai, nugrimzdusi į kičo ir muilo operų kūrimo liūną, džiuginanti Amerikos turistus, o dabar jau ir mus europiečius.

Kai iš Belizo, Hondūro ir Gvatemalos vėl sugrįžome į Kankūną, kuris šioje kelionėje mums buvo tapęs tarsi kokia turistine baze, vieną vakarą, visiškai atsitiktinai, prie parduotuvės sutikome Mažą kvadratinį panašų į kupstą. Taip šioje kelionėje praminėme indėnus.

Mūsų moterys užkalbino sutiktąjį ir jam papasakojo, kad Gvatemaloje mes matėme Solola miesto indėnus (majų tauta kiče), kurie iki šių dienų dėvi rankomis siuvinėtus savo tautinius drabužius, kad tie indėnai ir jų drabužiai mums labai patiko,nes buvo spalvingi ir be galo gražūs. Šiandien retai galima sutikti taip savotiškai apsirengusius žmones.

Mažas kampuotas panašus į kupstą vos neapsiverkė. Jis irgi buvo iš Gvatemalos Solola miesto. Liūdnai skambėjo jo tyli kalba apie tai, kad indėnai šiame krašte yra trečiarūšiai, niekam neįdomūs ir nereikalingi žmonės. Jis atsiprašė už savo emocijas, kurių negalėjo sulaikyti išgirdęs tokius malonius žodžius apie savo gentį.

Vakare viešbutyje, kalbėdamiesi šia tema, mes prisiminėm, kad ir anksčiau tai vienur tai kitur čia matydavome indėnus – šluojančius gatves, skalaujančius indus, kviečiančius užeiti į kavinę pavalgyti,valančius tualetų grindis…

Bet nematėme nei vieno,kaip priimta pas mus sakyti, dirbant prestižinio, ar bent jau šiek tiek padoresnio darbelio…

Meksikoje, kiekvienoje gatvėje mes matėme majų vardu pavadintus viešbučius, kavines, turizmo agentūras, pramogų centrus. Majų vardas čia klijuojamas ant kiekvieno daikto, kaip firminė prekybinės sėkmės etiketė, net makdonaldo sumuštinį teko matyti pavadintą – majų sumuštiniu, tačiau tikrieji jų palikuonys čia gyvena šešėlyje.

Ir dirba paprastų paprasčiausius darbus, ramiai dirba, kad gink dieve niekam nekristų į akis.

O gal čia ir yra tikroji Meksika,- pagalvojau tada,- besislepianti nuo užgriuvusios amerikonizacijos,v artotojiškos kultūros ir prekybinio kičo?

Skausminga ir nematoma?

Gal.

Keli žodžiai apie Kankūno publiką. Tiksliau – apie amerikonus. Aš manau, kad žmogus save atskleidžia per tai ką jis šiandien daro, arba per jau nuveiktus savo darbus. Čia gi gausu originalų kurie save laiko nepakartojamomis vertybėmis vien todėl, kad jie tokie egzistuoja. Pasipuošę visomis žinomomis ir dar keliomis niekur neišrastomis spalvomis, apsikarstę plastmasėmis, svarovskio kristalais, pačiais pigiausiais blizgalais, jie skelbia pasauliui apie savo buvimą.

Tokių vis daugiau atsiranda ir pas mus. Štai panašiuose blizgaluose ir stikluose paskendusi viena mūsų tautietė neseniai iš televizijos ekrano aiškino, kad jos stiklai ir blizgučiai atkreipia į ją aplinkinių dėmesį, padeda būti svarbia ir reikšminga. Na dėmesį į save ji tikrai atkreipia, o dėl tokio svarbumo ir reikšmingumo, teatleidžia man dievas, galima ir psichiatrų dėmesio susilaukti.

Ir apie saugumą, dėl kurio mes taip nerimavome prieš išvykdami į kelionę?

Galim pasidžiaugti,kad visur jautėmės puikiai:ir automobilyje ir be jo, ir viešbučių kambariuose, ir rytais ir vėlyvais vakarais. Apie tai vieną dieną pasigyrėme Meksikos rusui, dirbančiam vienoje turistinėje agentūroje senamiesty . Kad nebūtume tokie pasitikintys savimi, jis patarė mums apsilankyti miesto pakraštyje. Bet į tuos pakračius mes nėjome nei Kankūne, nei kur nors kitur.

Tai nebuvo numatyta mūsų programoje.

Iš oro uosto į miesto centrą geriausia važiuoti ADO kompanijos autobusu “Senamiestis – autobusų stotis“.Tik trys su puse dolerio ir jokių konfliktų su taksistais.

Po šalį patogu keliauti tos pačios firmos autobusais arba nuomota mašina. Benzinas tris kart pigesnis nei pas mus.

Mėgstančiųjų prabangą Meksikos nuomos punktuose laukia prašmatnūs automobiliai. Kaina parai – apie 50 dolerių.

Viešbučių kainos prasideda nuo 20 – 30 dolerių.

Pramogų parko lankymas – 69 doleriai ir 30 – už švedišką stalą.

Pasikelti į apžvalgos bokštą kainuoja 9 dolerius žmogui.

Paskraidyti malūnsparniu virš Kankūno – nuo 90 dolerių.

Važiavimas miesto autobusais – 0,60.

Kankūne daug agentūrų, siūlančių ekskursijas į visus pusiasalio objektus, taip pat į Havaną.

Verta aplankyti turgų esantį miesto senamiestyje – Merkado 28.

Kadangi ši mūsų kelionė apėmė net penkias šalis, tai Meksikoje mes buvome net tris kartus, tačiau skaitančiųjų labui aš pasakojimų atskirais epizodais neskaldžiau.

Visi pasienio formalumai Kankūne vyko greitai, sklandžiai ir be jokių nesusipratimų. Tiesa, iš vieno mūsų keliautojo Kankūno muitininkas atėmė lietuviškas dešrytes. Tačiau mes dėl to nei kiek nepergyvenome, nes jų šiek tiek liko kitų keliautojų krepšiuose.

Prisiminimui parsivežiau Meksikos opalą, be priemaišų, žaižaruojantį, mažutę Centrinės Amerikos saulės dalelę. Jau vien dėl jo buvo galima vykti į šitą šalį.