Prasidejo ji anksi – prabudom 5 ryto ir abu nebeuzmigom. Tai nusiprausem abu ir gulejom lovoj su kompais. Zygis megino dirbt, bet taip sunkiai, besinervuodamas, nes nerealiai strigo internetas – minute yra, minute nera, o kai yra krauna viksa laaaaabai letai…
O as dariau nuotrauku koliazus ir rasiau kelioniu dienorascius 🙂 Taip ir sulaukem pusryciu, kur pasirodem lygiai 8 patys pirmi :)) Gavom astraus omleto su marinuotais jalopeno pipirais, tostintos duonos su sviestuku ir dzemu, sulciu, kavos 🙂 Zodziu zmoniski pusryciai. Su nuotraukom teks susiimt, nes nenufotkinau :))
Pavalge keliaujam pasivaiksciot. Musu hostelis randasi paciame centre, tai zymiausi lankytini objektai visai salia. Tai ir keliaujam jais pasigrozet.
Vienas tu netoliese esanciu objektu – Senoji Katedra (Catedral Metropolitana de la Asunción de María) – tai didžiausia ir seniausia katedra Amerikoje. Tikrai didinga sventove. Ne tokia gracinga kaip Casa Del Duomo Milane, visai kitokio stiliaus, bet tikrai didinga. Pradeta stayti 1571-aisiais ir baigta tik 1813 metais.
Einam toliau ir pasiekiam sekanti grozi – Palacio Bellas Artes – tai buvusiam Operos pastate irengta meno galerija. Pasigrozim pastatu, bet i vidu neinam.
Toliau paeje bumbtelim i vaikstomoaja gatvele su Starbucks, KFC, Mc Donalds, Zara, Bershka ir t.t.
Bevaikstant praeinam daug visokiu dydziu ir puosnumu baznyciu – ju cia tikrai laaabai daug ir visos grazios. Bet tokio tikrai labai savito stiliaus.
Kone visur uzsiuodzia kepamu jalopenu kvapas – ir ant kievieno kampo kas nors kepa buritas bet ragauti is ten nelabai norisi – higienos supratimas savitas ten 🙂
Apskirtai Mechiko miestas kaip ir Turkijos Dalamanas man pasirode nesvarus, purvinas. Daug kur smirdi kanalizacija. Bet yra ir tvarkingu vietu – kaip kad pvz. La zona Rosa – turistu pamegta itin prabangiu parduotuviu, tokiu kaip Rolex, Luis Vouton ir pan., gatve. Kur tikrai viskas svaru, niekas nesmirdi :))
Visur pilna batuku blizgintoju – galima atsisest i ju karieta, skaityt laikrasti, o zmogiukas per ta laika tau blizgina batus. Nebandem tos paslaugos. Atrode egzotiskai 🙂
Zmones kur benueisi – nepaprastai malonus. Pakalbinti iskarto sypsosi, jei susitinka zvilgniai sveikinasi. Atrodo silti ir geri, paslaugus :
Siek tiek pasivaikscioje griztam i Hosteli pasiimti kompiuteriu ir vel traukiam i interneto medziokle Randam Internet Cafe, is kur issiuntineju Day 2 ir Day 3 dienorascius, atsakom i emailus, siek tiek pasidarbuojam.
Padirbeje, vel traukiam i hosteli pasideti kompiuteriu. Ir issikeliam nauju tikslu – nusipirkt spyna spintelej (kur iseidami paliekam kompus ir pasus) ir Meksikietiska kortele, kad turetume vietinio interneto mobiliajam telefone bent jau navigacijai ar skubiam emailui. Viska sekmingai randam. Sekantis tikslas – VALGYYYYT. Uzsukam i Meksikietiska uzkandine.
Tiesa pasakius suvalgem, bet patys nesupratom ka. Visas skonis kuri jutau – astrumas :))) Gerai, kad bent supratom ka gerem :)))))))
Grizus i hosteli pildau pazada pafotkint hosteli, uzsidedam ant spinteles spyna ir keliaujam ieskot Hop On Hop off turistinio autobuso kuris vezioja po zymiausias miesto vietas ir su audio gidu gali klausytis pasakojimu apie jas 🙂
Autobusa randam 🙂 Vaziuojam ir megaujames tikrai graziais Mechiko vaizdais, zyiausiom vietom kaip mineta La Zona Rosa, Nacionaliniai rūmai ( tai rūmai, garsėjantys Diego Riviera freskomis. Juose įsikūrusi Meksikos vyriausybė), Nepriklausomybės angelas (El Ángel de la Independencia) – tai auksinė angelo skulptūra, kuri buvo pastatyta atminti Meksikos Nepriklausomybės karui, kuris prasidėjo 1910 m. Pravazuojam ir keleta dideliu, ir kiek matesi per tvora, tikrai graziu parku 🙂
Tas Hop On Hop Off autobusas turi keleta marsrutu. Nusiperki viena bilieta, ir gali visa diena vazineti su tais autobusais. Viso yra trys marsrutai – kiekvienas ju turi apie 15 stoteliu, bet kurioje galima islipti, ir ilipti nes jie kursuoja mazdaug kas 20 minuciu. Yra pazymetos stoteles, kur marsrutai keiciasi – vadnasi is vieno marsruto galima persesti i kita. Apie 17 h, mes nutariam taip ir padaryti – pakeisti marsruta. Ir padarom didziausia nesamone kokia tik imanoma :)))) Nes visiskai neivertinom, kad Mechiko mieste, kuriame gyvena 8.9 mln gyventoju (taaaaiiiip, TRYS LIETUVOS!!!!) piko metas trunka 6 valandas, ir kad nuo 17 h didzioji dalis tu zmoniu turi grizti namo Kaip jau supratot istrigom milziniskam kamstyje, apie 19h cia jau tamsu, tad pro autobuso langus nebekazkas cia jau ir matosi, bet dar kenciam. Kai 20 h (isedom primenu 17h) pamatem, kad esam LABAI LABAI toli nuo centro kur gyvenam, o kamsciai nemazeja, o Hop on Hop Off vaziuoja tik iki 21 h, susisgribom lipt lauk is to autobuso, pereit gatve, pasigaut taksi ir keliaut taksi link hostelio 🙂 Taksi kainavo dukart tiek kiek musu ekskursija :)))) bet jau nebegalejom tverti tame autike, nes buvo nuobodu, buvom alkani ir jau daremes kuo toliau tuo piktesni :)))) tai va vieno marsruto per diena butu tikrai per akis uzteke :)))
Pagaliau grize i hosteli nusiprausiam ir keliaujam vakarieniaut. Vel pasitikim Trip Advisoriu, nes tiesa pasakius, jau pasiilgom SKANAUS maisto :))))
Trip advisor pataria apsilankyt “Cale Tacuba” restorane, ivertinu kaip 39 vieta pagal geruma visam Mechiko mieste, o randasi jis visai netoli musu namu, tad ten ir traukiam. Aplinka, Meksikietisko stiliaus, prabangi. Malonus padavejai. Kaip kad per filmus rodo gyvai groja ir dainuoja serenadas Meksikieciu dainininkai 🙂
Porcijos ziauriai dideles. Zygis uzsisako Cili pipiru ir surio apkepeles, o as sriubos ir jautienos sonkauliuka :))) Sriuba buvo skani 🙂 Zygimantui jo pipiriukai irgi patiko, tik paskui visa vakara puskavo, nes skrandis sustojo. Buvau jau isigandus kas cia bus, bet laimei Zygimantuko skrandis laimejo kovoje pries tuos pipirus ir viskas baigesi gerai 🙂
Kai griztam su kompais lovoj bandom padirbet – as smingu su visu kompu ir akiniais ant nosies, o Zygis vis dar puskuodamas po vakarienes, jau su mobiliuoju internetu – darbuojasi 🙂
Apie 00.30 prabundu ir matau kaip isisiepes iki ausu i kambari SU MUSU LAGAMINU ieina Zygimantas. Apsidziaugiu, bet nebeturiu jegu tikrint ar niekas nedingo, apsiverciu ant sono, nusiimu akinius ir dar kieciau uzmiegu :))))
Puiku. Gerai pasirinktas laikas. Tiek žiedų pamatyti tuo metu, kai namie pavakare važiuoji slidinėti. Mentonas kaip citrinų sostinė žinomas, bet jų festivalio nežinojau. Dolceaqua Linosos atradimas. Tokių nuostabių šio miesto vaizdų nebuvau matęs. Kažkada vasario gale buvau Nicoje, Monake, Antibuose, Sait Paul de Vence. Pastarasis ypač tapybiškas, provansiškas. Maudžiausi tada jūroje, vanduo buvo +14. Monte Karlo neįėjau, nesupratau aprangos kodo, o azarto žaisti nerasta.
Kai Wizzairas paskelbė skrydžius į Nicą, buvau užsidegusi skristi. Ir planą pasidariau, ir nakvynę apsižiūrėjau… Bet tas išpuolis mane atšaldė, todėl planai atsidėjo neribotam laikui.
Na, negaliu pasakyti, kad visai negalvojau apie tai… Bet logiskai pamąsčius supranti, jog tai tik gyvenimo loterija, o man jokiose loterijose nesiseka 🙂 Aš juk ir į lėktuvą kaskart lipu su baime, bet stengiuosi galvoti pozityviai.
Beje apie išpuolį pagalvojus, niekas nesikartoja. Jei bus tai kitur. Kai atskridau į Nicą, buvo paskutinė karnavalo diena. Apsigyvenom vakare. Gyvenom Anglų bulvare. Prisikalbinau 2 klaipėdietes eiti į karnavalą. Buvau konferencijoje, kiti tingėjo. Mes trise iki po vidurnakčio vaikščiojom centre. Atmosfera dangiška- visi draugiški, skraido konfeti, mėtosi tom ilgom juostelėm. Sukomės apžvalgos ratu naktį. Užbaigėm Nicos karnavalą.
Labai gera, šitaip pasiankstinti pavasarį. Mes irgi tik ką iš Romos- nieko nėra geriau už saulę ir šilumą)))) Dolceaqua buvo mano planuose po Ligūriją, tik jau nespėjome, kaipir į dar labai daug simpatiškų mažų mielų miestelių ir kaimelių. Grįžkit ten, ir Triorą aplankykit ir dar daug ką))
Labai patiko Eze ir Dolceaqua! Nors visa kita irgi gražu 🙂 Gerai tos pavasarinės kelionės…
Nors šiomis dienomis kažkaip nesugyvenu su laiku, bet vis tik perskaičiau, patiko viskas, su maistu čia jau visi išgudrėjot. Tik ką po Česiaus rašiniu pažymėjau, kad labai gražios nuotraukos, čia vėl fantastiškos. Turiu daug darbo, tai gal mane tos nuotraukos kaip nors kitaip veikia, gražiau atrodo?
Nicoj seniai buvau, mažai atsimenu, tačiau benamius, eilėmis gulinčius prie stoties – iki šiandien tarsi gyvus matau. O, kada čia Arūna suspėjo Romoje pabūti? Ar aš mūsų susitikime ką nors praklausiau? Nors, būtų nenuostabu…
Alvydai, dabar galvoju- gal net ir nekalbėjom paie Romą. ))) Tai, kad buvo ir kitų įdomių temų )
Esu buvęs Eze miestelyje. Pamenu, kad labai patiko 🙂
Neįtikėtina.Vasario mėnesį toks grožis.Pereitą vasarą praleidau Mentone 10 dienų.O spaliui jau vėl turiu bilietus į Nicą.Ačiū už pasakojimą.