Meksika: Kankunas

www.dolcevitabylaura.blogspot.com

Na neįkvepia manęs tokie miestai kaip Kankunas ir Los Cabos. Garbės žodis neįkvepia. Kartais būna, kad pasakojimas taip gražiai iš širdies liejasi, pats dėliojasi. O šiuo atveju, kažkaip nelabai jis nori lietis ir dėliotis. Todėl savo pirmąją kelionę Meksikon aprašiau vieną paskutinių.
Ir kas čia gali įkvėpti, kai viskas dirbtinai sukurta, rojaus kampelyje gigantiškų viešbučių pristatyta, vietiniai įdarbinti patarnauti turistams… Liūdina mane tokia aplinka ir tiek.
Ar važiuočiau dar kada į Kankuną? Ne, tikrai ne. Ar važiuočiau į Yukatano pusiasalį, kaimyninį Tulumą arba Isla Mujeres? Taip tikrai taip. Visur, kur tas žydrutėlis vanduo ir baltutėlis smėlis, tik be tų naujosios civilizacijos apraiškų.

Vis dėlto pasistengsiu šališkumus švystelėti į šalį ir kaip begalima objektyviau pateikti viską kas ir kaip ir prie ko tam populiariąjam kurorte.
Kankunas buvo mano pirmasis aplankytas miestas Meksikoje. Jį pasirinkau bijodama kultūrinio šoko ir prisiklausiusi istorijų apie šalies pavojingumą. O be to ir bilietas iš Londono buvo itin pigus. Nekainavo nei 300 svarų. Tai buvo čarterinis reisas su First Choice su fiksuotomis datomis, kurių nelabai galėjau rinktis. Daugiau tokių pigių skydžių matyti neteko ir niekada nebemokėjau už bilietą į Meksiką mažiau nei 600 svarų. Deja, įsėdusi į taksi, vežantį viešbutin iš oro uosto, nepajutau jokio skirtumo nuo JAV. Visi šneka angliškai, aplink pilna amerikiečių ir nėra nei trupinėlio meksikietiškos dvasios. Jau po kelių minučių supratau, kad ne tokios Meksikos aš noriu, bet pagal planą turėjau rezervaciją prašmatniam Gran Melia resorte ir reikėjo čia viešėti kelias dienas. Vėliau laukė kelionė į Meksiko miestą.
Kaip ir visuose kituose tviskančiuose kurortuose pasitaiko, vos pasukus už kampo prabanga pasbaigia ir prasideda realybė. Tarsi du pasauliai taip akivaizdžiai besiskiriantys – turistams ir vietiniams. Šiuo atveju vietiniai yra žemaūgiai indėnai, majų palikuonys. Moterys vilki baltas gėlėmis siuvinėtas sukneles ir ant nugarų tamposi mažylius. Vyrauja agrarinis ūkis, amatai ir savitas pasaulio supratimas. Jie turi savo mokyklas, ligonines, savo kalbą, jiems nereikia išorinio pasaulio pagalbos ar nurodymų. Tačiau neprieštarauja iš atvykėlių pelnytis, šoka, dainuoja, maitina, siūlo rankdarbių. Nors ką jie tyliai sau dūmoja niekas nežino ir nesužinos.
Turistų masinimo priemonės iškilmingai skelbia, kad Yukatano pusiasalyje kontrastingai susipina senovė ir dabartis. Kas gali būti kontrastingiau nei šalia Majų miestų liekanų įsikūrę nauji prabangūs kurortai?
Visur plokščia plokščia kur dairais… Mokslininkų tyrinėjimai rodo, jog šis regionas niekada nebuvo vulkanų aktyvumo zonoje, čia, nesiformavo kalnai ar kalvos, nebuvo vandens tėkmių, kurios įrėmintų kanjonus ir slėnius. Lietaus vanduo prasiskverbia gilyn po žeme ir sukuria plačią įvairių požeminių upių ir urvų sistemą. Vienintelė gamtos stichija užklumpanti šį kraštą – uraganai. Beveik kiekvienas gyventojas gali papasakoti apie 2005-ųjų spalį miestą nušlavusį uraganą „Wilma“. Tuomet buvo sugriauta 80% statinių, viešbučių zona apsemta, paplūdimiai sunaikinti. Pagal Saffir-Simpsono uraganų skalę, „Wilma“ pateko į stipriausią, penktąją, kategoriją. Vėjo greitis uragano metu viršijo 280 km/h (penkta pagal stiprumą kategorija, kai vėjo greitis viršija 250 km/h).
Žinoma, kai kas galbūt sakys, jog uraganas miestui buvo netgi naudingas: seni ir nepatvarūs statiniai sugriuvo, o kai kurie prabangūs viešbučiai, apsemti iki 3–5 aukšto, rekonstruoti. Tuo Kankunas skiriasi nuo garsiosiojo Akapulko. Pastarajame kai kurie viešbučiai skaičiuoja 15–25 metus be kapitalinio remonto.

Kad jau sąlygos čia tokios palankios, o jūra neįtikėtinai žydra, Meksikos vyriausybė vieną dieną pamąstė ir sugalvojo – O kodėl gi neįkūrus šioj dykynėj kokio kurorto? Stovi štai nenaudojama. Reik urbanizuot. Kaip tarė, taip ir padarė. Pritraukė investicijų ir negyvenmą teritoriją pavertė didžiausiu, naujausiu ir moderniausiu kurortu, kasmet priviliojančiu du milijonus lankytojų. Kankunas įsikūręs 30 km ilgio ir 400 m pločio nerijoje. Miestas neturi jokios istorijos, ir yra puikiausias kapitalizmo pavyzdys. Ponai amerikonai čia jaučiasi kaip gimtinėje. Dideli prekybos centrai, plačios gatvės, jokių problemų susikalbėti angliškai, įprasti hamburgeriai meniu. Ar mes tikrai esame besivystančioje šalyje Meksikoje? Ar čia kokia nors nauja Amerikiečių kolonija su moderniais architektūriniais šedevrais? Kai kurie viešbučiai bando vaizduoti neva Meksikietišką autentiką, kaip antai stiklinės Majų piramidės, geltonos sienos apkabinėtos saulės formos veidrodžiais ar dievybes vaizduojantys akmeniniai fonatai su iš burnų čiurškiančiu vandeniu. Kiti gi tiesiai šviesiai reprezentuoja ameriką ir boluoja baltomis sienomis bei minimalizmu, sakydami: mieli sveteliai prašome jaustis kaip namie, tik čia šilčiau ir be abejo pigiau. Iš nereto viešbučio pro vienos pusės langus matosi vandenynas, iš kitos įlanka arba kitaip vadinama lagūna, o vidiniame kieme žinoma vinguriuoja baseinų labirintai. Jei viešbutis labai jau neprastas, jis be abejo turės ir barą baseine, prie kurio reikia priplaukti.

Klimatas čia tropinis ir drėgnas, tik išlipus iš lėktuvo tvoskia karštis kaip pirtyje. Esant tokiam orui reikia didžiulių pastangų ką nors išdžiovinti, kaip kad antai rankšluoščius.
Tai ideali atostogų vieta, tiems kuriems patinka ilsėtis kitų turistų apsupty, karts nuo karto išvykstant paieškoti autentikos į apylinkes. Pasigėrėjus (baisėjus) vietinių indėnų gyvenimo sąlygomis džiugiai grįžti prie viešbučio baseino ir džiaugtis vakarietiškos civilizacijos malonumais. Kiekvienam savas atostogų būdas. Jei kuriasi vis daugiau tokių viešbučių, ir jie maksimaliai užpildomi, vadinasi žmonėms patinka šitaip atostogauti. Pasiūla tenkina paklausą. Rinktis tikrai yra iš ko: Hilton, Fiesta Americana, Sheraton ir kiti panašūs gigantai. Kiekvienas viešbutis primena mažą miestelį su restoranais, golfo laukais bei parduotuvėmis, todėl nelabai yra reikalo kelti koją laukan. All included atostogų mėgėjams tai tobulas kurortas. Prašom tik ištiesti ranką ir visi patogumai čia pat: ir kokteilį jums paduos, ir skėtį pataisys, ir naujų rankšluoščių atneš. O tu tik gulėk ir nejudink nei piršto, tik saulę į save trauk ir tepkis losjonu nuo įdegio arba atvirkščiai – losjonu įdegiui ir skrusk kaip traškutis.
Iš tokių vakariečių poilsiautojų mėgsta pasišaipyti ir ponas Užkalnis. Štai atvažiuoja į trečiojo pasaulio šalį neva autentikos ieškoti, bet tiek jos ir tepamato… Tiesiog persikelia į sumažinta savo vakarų pasaulio modelį šiltesnėje ir gražesnėje aplinkoje.

Tačiau lai nenusimena aktyvesnio poilsio mėgėjai. Kas netingės ir nutars pabėgti į kiek atokesnius kampelius, galės pasidžiaugti ir tikra gamta, ir poilsiautojų nenusėtais pliažais. Vietoj baseino gulto galima bus sūpuotis hamake arba sūpynėse prie baro. O dar gurkšnojant Corona, tai oi kaip smagu.
Labiau mėgstantys gamtą ir mažus viešbutukus verčiau tegu važiuoja link Tulumo. Čia apstu vadinamųjų Cabanų, t.y. nameliukų šiaudiniais stogais, kur galima pabėgti nuo Kankuna apsėdusios amerikonizacijos. Kai kurios Cabanos ne pigios ir bando lygiuotis į prabangiųjų kaimynų kainas, net kokį SPA įsigudrina susimeistrauti. Bet yra ir paprastų ir nebrangių vietelių, reikia tik paieškoti bei pasiklausinėti. Kai kurių net internete nerasi.
Jei ne į Tulumą, tai bent jau į Isla Mujeres ar Conzumel derėtų važiuoti. Vis turistų gretos bent kiek retesnės.
Grįžtant prie Kankuno nepamirškime ir naktinio gyvenimo. Nemažai keliautojų atvyksta po vieną arba grupėmis, nusiteikusiomis linksmintis. O be to ką gi kitą veiksi vakare jei ne į naktinį klubą eisi? Kažkaip ramus tykojimas kambaryje su knyga rankose nelabai derinasi prie Kankuno įvaizdžio. Galima sakyti čia tikra Meksikietiška Ibiza.
Štai va toks tas Kankunas. Taip, jūra nuostabiai žydra… Taip, smėlis pasakiškai baltas… Taip, margaritos be galo skanios…

Bet neįkvepia manęs jisai… Ką jau čia padarysi.