Meksika: GAL NULĖKT Į MEKSIKĄ?… O KODĖL GI NE! (1/2)

Trumpai apie save: esu 24 m vyrukas, nesuvaržytas jokių rimtų šeimyninių saitų, todėl gan dažnai pasiduodu avantiūroms ir suteikiu sau malonumą dažnokai tenkinti savo spontaniškas užgaidas. Taip jau gavosi, kad mano užgaidos dažnai būna susijusios su kokia nors įdomia kelione. Taip esu mašina per Turkiją pasiekęs Gruziją, karo metu nuskridęs į Dramblio Kaulo Krantą, kažkokio nesusipratimo vedinas įlipęs į Karpatų viršukalnę ar šiaip aplankęs dar bent 30 skirtingų šalių.

Šįkart kelionės tikslas buvo ne tiek pažinimo džiaugsmas (nors tai, aišku, įtakos nemažai turėjo), bet labiau tikslas aplankyti Meksikoje jau pusmetį dirbantį vaikystės draugą. Be to, tai puikiai derėjo su mano griežta taisykle – nekeliauti su kelionių agentūra. Tai prilygtų žiūrėjimui į kreivą veidrodį – linksma, bet tikro vaizdo nematai. O man labai svarbu turėti galimybę susidaryti savo nuomonę apie aplankytas vietas, praplėsti akiratį.

Kadangi sprendimą vykti į šią lotynų šalį priėmiau per daug nesukdamas galvos ir spontaniškai (jei ilgai svarstau, dingsta didelė dalis džiaugsmo), tad ir kelionės planavimui laiko beveik neskyriau. Iš dalies dėl to, kad važiuoju pas gerą draugą, kuris, tikiu, manimi pasirūpins. Nusipirkau bilietus per Helsinkį ir Niujorką bei pranešiau darbe viršininkui – vėl iškeliauju porai savaičių…

Kelionė buvo gan sklandi, bet, aišku, apie 30val ore ir oro uostuose „per galvą” duoda. Iš dalies nuotaiką praskaidrino pora lietuvių, skridusių kartu iki Niujorko. Vėlų vakarą pasiekiu Jukatano pusiasalyje esantį Cancuną – kurortinį miestą, populiarų amerikiečių, kanadiečių ir kitų turistų atostogų tašką. Iš čia autobusu maždaug per valandą pasiekiu savo maršrutą – taip pat turistų lankomą Playa del Carmen. Ten mane pasitinka senokai matytas draugas. Jukatanas – mažaūgių majų kraštas. Aš pats siekiu netoli 2m ūgį, mano draugas – dar sprindžiu aukštesnis, tad mūsų porelė pasmerkta nelikt nepastebėta. Kaip vėliau parodė laikas – mes ir patys pasistengėm, kad taip nebūtų…

Po 30val kelionės ir dar iškeitus Lietuvos lapkričio mėnesio klimatą į tropikus, kūnas jaučiasi kaip išlipus iš karuselių. Tačiau yra didelis noras apsidairyti ir kažką užkąsti. Pamiegosiu vėliau.
Nors jau ir vėlokai (apie 23val), miestelis net nesiruošia tuštėti. Centrinėje gatvėje vien barai, restoranai, ošianti Karibų jūra, tamsaus gymio merginos, muzika… Pirmas įspūdis neapvylė – man čia patinka! Sušlamštęs neaiškaus pavadinimo vietinės užkandinės produktą ir išgėręs porą alaus sumažinu nuovargio lygį bent jau perpus. Įkalęs porą viskio „shot’ų” ir išsimaudęs naktinėje Karibų jūroje jaučiuosi dar geriau. Su draugu nusprendžiam padaryti „prirašymą”. Vat nuo čia prasideda šėlsmas – vienas baras keičia kitą, vieni gėrimai seka kitus, vienos dainos nustelbia prieš tai buvusią… Vis pagalvoju – kaip gerai, kad susiprotėjau telefonus, raktus ir dokumentus palikti draugo bute – tikrai pamesčiau! Jau prašvitus mums jėgos dar nesibaigia – maršrutas patraukia į paplūdimį, kur nesunkiai susirandam ir kompanijos – porą taip pat visą naktį šėlusių amerikiečių turisčių. Linksmybės tęsiasi.

>

Apie 10val ryto. Atsikeliu paplūdimyje, sukritęs dar neatsidariusio paplūdimio restorano kėdėje. Vienas. Be marškinių. Be batų. Ant krūtinės moteriškas įkandimas. Nežinau kur, po velnių, esu. Nors žinau – kažkur Meksikoje! Hm… reikia kažką galvot…

Kadangi neturiu telefono, o draugo nei adreso, nei telefono nežinau, pirma mintis – rasti internetą ir parašyti jam emailą. Pabandau patekti į porą viešbučių, bet, nieko turbūt nenustebina, kad apsauga neįleidžia baso, vos šortus dėvinčio, pagirių kamuojamo svetimšalio. Reikia naujo plano. Prisimenu vienintelį dalyką, kad mano draugas dirba prabangioj parduotuvėj – ten jį tikrai kažkas pažinos ir parodys kur jis gyvena! Tik kaip man tą parduotuvę rast?! Nesinori basam ir beveik nuogam vaikščiot po nežinomas Meksikos gatves kepinant 30 laipsnių karščiui… Idėja – paprašyt policininkų, kad pavėžėtų. Nors iš pradžių jie nebuvo sužavėti mano prašymu pabūti nemokamais taksistais, bet man įtikinti žmones niekada nebuvo didelė problema. Tiesa, problema kita – parduotuvių, mano paminėtu pavadinimu, net 5! Ai.. koks mano reikalas – lai veža prie pirmos iš jų, o jei nieko nepešiu – važiuosim prie sekančios. Įšoku į šarvuoto policijos pickup’o „kuzava” ir padaužau per stogą – pirmyn! Geras vaizdelis iš šalies turėjo būt…

Deja, kaip ir buvo nuogąstauta – pirmojoje parduotuvėje mano draugo niekas nežino… Na ką, važiuojam prie kitos. Ten sekasi geriau – išgirdęs pažįstamą vardą, mano dideliam džiaugsmui, vienas pardavėjas pasiūlo parodyti kur gyvena mano pasimetęs draugas. Tiesa, iki jo namų apie 3 km. Nieko, Kristus basas ne tokį kelią dar įveikė!

Pasiekus reikiamą namą apsidžiaugiu per langą viduje pamatęs savo smigusį draugą. Deja jis giliai smigęs ir į mano beldimą nereaguoja… Tiek to, aš „namie”, užmiegu prie durų, vis tiek nieko neturiu su savim – neapiplėš.
————-
Išgarinus paskutines pagirių liekanas, su draugu ilgai ir nuoširdžiai prisijuokus dėl įsimintino „prisirašymo“ Meksikoje, laikas ir kažka pažiūrėti iš vietinių įžymybių. Kai esi Jukatano pusiasalyje – majų žemėje, ilgai sukti galvos išsirenkant prioritetus nereikia – majų piramidės! Piramidžių Jukatane daug, bet labiausiai vertos dėmesio yra dvi – Chichen Itza ir Coba. Pirmoji yra istorinė majų sostinė, buvęs išnykusios civilizacijos kultūrinis, ekonominis ir politinis centras. Tuo tarpu Coba lankytojus vilioja tuo, kad yra vienintelė iš didžiųjų piramidžių ant kurių galima užlipti. Nusprendžiau pradėti nuo Chichen Itzos.
Kadangi Playa del Carmen šioks toks kurortinis miestelis, tad susirasti būdą nukakti iki išsirinkto taško nebuvo sunku. Galima rinktis net iš kelių variantų. Kadangi nuomotis mašiną būtų šiek tiek brangu (o be to ir atsigaivinti alumi kelionės metu nebesigautų), o dėl atokios lokacijos reikiamą vietą pasiekti viešuoju transportu užtruktų neadekvačiai daug laiko, pasirinkom vieną iš turistinių mikriukų. Tai nieko panašaus į turistinį turą, tiesiog maršrutinis autobusiukas, pravežantis pro lankytinas vietas.
Atstumas nėra itin trumpas – apie 200km vingiuojančiais vietinės reikšmės keliukais per džiungles. Bet kelias neprailgo, pakeliui stabtelėjom mažam, bet simpatiškam vietinės reikšmės miestely, kuriam jau aiškiai atsispindi tikrosios, neturistinės Meksikos gyvenimo realijos. Siauros gatvelės, nežinia kelintą dešimtį skaičiuojančios surūdijusios mašinos, grotuoti namų langai, kur ne kur sienose matomos kulkų skylės… Iškart galvoje atsiranda vaizdai iš amerikietiškų filmų, kai kokiam nors herojui tik pervažiavus Meksikos sieną modernios JAV vaizdus keičia kaimyninės šalies skurdas – neasfaltuotos gatvės, skurdžiai apsirengę žmonės, įtarūs žvilgsniai… Vaizdas realybėje pakankamai panašus. O ir mes, du dvimetriniai baltaodžiai, turbut puikiai atitinkam „gringo“ apibrėžimą.
Trumpai pasivaikščioję važiuojam toliau. Kita stotelė – unikalus gamtos kūrinys – cenote. Tai didžiulė smegduobė, maždaug 30 metrų skersmens ir 50 metrų gylio, pilna skaidraus gėlo vandens, iš viršaus kabančiomis lianomis ir pro jas besiskverbiančiais saulės spinduliais. Įspūdingas vaizdas ir dar smagesnis pojūtis ten paplaukioti. Tokių vietų Meksikoje ne viena ir ne dvi, bet mūsų aplankytoji yra laikoma pačia gražiausia. Esu linkęs tuo tikėti.
Toliau mūsų laukia pagrindinis kelionės taškas, Chichen Itza. Pagaliau atvykus į vietą, šiek tiek suerzina krūva turistų autobusų, suvenyrų kioskų ir azijiečių su fotoaparatais. Žinoma, būtų labai naivu tikėtis, kad pasaulinės rikšmės objektas, kuris net yra įrašytas į Septynių Naujųjų Pasaulio Stebuklų sąrašą, bus visai nepaliestas turizmo infrastruktūros, tačiau, tikriausiai giliai viduje tikėjausi, kad šis perliukas bus tik mums. Kaip bebūtų, vos prasibrovus pro stovėjimo aikštelę ir įėjus pro vartus, tas būrelis turistų paskęsta didžiulėje Chichen Itzos teritorijoje, kinietiškų siuvenyrų prekeiviams, akivaizdu, draudžiama kelti koją pro vartus, tad galim pilnai atsiduoti įspūdingam vaizdui, kuris tave pasitinka. Senovinis mįslingos ir mažai pažintos majų imperijos metropolis tikrai alsuoja unikalia istorija, pradedant nuo pagrindinių šventyklų, kurios pastaytos taip, kad atliktų ir milžiniško garsiakalbio funkciją svarbiausių religinių apeigų metu, baigiant šiek tiek apgriuvusia observatorija, kur buvo padėti pirmieji pamatai šiuolaikinei astrologijai, sukurtas pirmasis žmonijos kalendorius ir padaryti kiti atradimai, be kurių mes sunkiai galėtume įsivaizduoti savo gyvenimus. Taip pat pasižvalgome po majų stadionus, kur būdavo rengiamos jų savotiškos olimpiados, kupinos labai žiaurių, bet nugalėtojams neapsakomą garbę nešančių žaidimų. Po pagrindinių rungtynių, kurios kažkiek primena šiuolaikinį krepšinį, pralaimėjusiųjų komandos kapitonui būdavo nukertama galva! Į Chichen Itza, kaip kad mėgstama sakyti apie Romą, vesdavo visi tuometinės imperijos keliai. Dabar šis, pakankamai gerai išssilaikęs senovinis miestas, yra nuostabi vieta, kur džiunglių apsuptyje galima pamatyti ir suvokti kaip toli siekia mūsų žmonijos istorija. Kupini pačių puikiausių įspūdžių sėdam į savo autobusiuką ir judam namų link.