Marokas: greičiausiai ir pigiausiai pasiekiama egzotika

Marokas – šiaurės vakarų Afrikoje esanti šalis, ko gero viena iš labiausiai „user-friendly“ Juodojo žemyno valstybių. Draugiškumas pasižymi tiek vizų politika (vizų nėra, kaip ir išvykimo mokesčių, tiesa garbieji pasieniečiai antspaudus į pasą deda taip, kad viename puslapyje po to nebelieka vietos jokiam kitam save gerbiančios šalies pasienio kontrolės ženklui), tiek ir pakankamai padoriomis atvykimo kainomis (tai netaikoma tradicinėms aviakompanijoms, kurios švelniai tariant lupa plėšikiškai, tačiau pigių skrydžių kompanijos sugeba visai padoriai kompensuoti šią pasaulio neteisybę), tiek ir vietos valdžios bei čiabuvių požiūriais į turistus (išskyrus turistų jau sugadintus miestus), bet apie visą tai toliau. Šis mano pasakojimas sudarytas remiantis trijų vizitų į Maroką (dviejų turistinių ir vieno darbinio) patirtimi, rašomas pro langą žiūrint į sniegą ir į visų trijų kelionių nuotraukas, todėl gausūs teksto nenuoseklumai ar įvykių gausa neturėtų per daug stebinti.

O dabar apie viską iš eilės. Dvi mano „turistinės“ kelionės į Maroką buvo surengtos grynai „ant durniaus“ – pirmoji – 2008 m. pradžioje – pakankamai greitai po to, kai Marokas prisijungė prie „atviro dangaus“ režimo (tingintiems domėtis ES teise – tai europinis transporto reguliavimo režimas, pagal kurį bet kurios iš jam priklausančių šalių aviakompanija gali skraidyti iš bet kurios šalies jam priklausančios šalies į bet kurią kitą jam priklausančią šalį (todėl pvz. ir airiškas Ryanairas skraido iš Lietuvos į Vokietiją ir t.t.).

Bendroji informacija: šalis musulmoniška, bet tas musulmoniškumas labiau matomas toliau nuo jūros ir šiaip – nėra itin radikalus. Tiesa, į mečetę eit pamaldų metu niekas neleidžia, o į kai kurias – ir apskritai neįleidžia ne musulmonų (nors tai nesumaišė žymių tarptautinių atstovų delegacijai apsilankyti mečetėje ant nugarų velkant pilnas alaus kuprines, kas jau savaime techniškai yra nuodėmė). Kalbos – arabų, pietuose berberų ir svahili, visur – prancūzų, šiaurėje – dar ir ispanų. Dalis vietinių supranta angliškai, kai kurie gali net ir atsakyti į klausimą. Dalis – net ir visai suprantamai.

Buvau girdėjęs, kad dirt and chaep viešbučių kategorija ten neblogai išplėtota ir rezervuoti jų iš anksto nebūtina. Iš tiesų nebūtina, tokiu atveju galite prasisukti už ~60 Dh (grubiai – 3 Dh – 1 Lt) asmeniui už nakvynę (pusryčiai neįskaičiuoti), bet būsite priversti apeiti keletą įvairių įstaigėlių, kol rasite pakankamai padorią. Dar vienas trūkumas – gatvėje pristatantys draugai, kurie už nedidelį mokestį dega noru padėti gerbiamiems turistams išspręsti apgyvendinimo problemas. Asmeniškai mane tai nervina. Komandiruočių mėgėjams Marokas irgi gera šalis – 4* viešbučiai tikrai geri, pagal daugelį parametrų lenkiantys Vakarų Europos analogus (bent jau kokius biurokratų antplūdžio išpaikintus Briuselio, Paryžiaus ir t.t. viešbučius).

Transportas – pakankamai geras. Agadyras, Fesas, Tanžeras, Kasablanka, Nadoras, Marakešas, net Urzarzatė nesunkiai pasiekiami low cost‘ais iš didžiųjų Europos low costų hub‘ų. Ir tikrai nebrangiai. Iš savo kuklios patirties galiu pasakyti, kad jei prieš pora mėnesių pirkdami bilietus iš Kauno (su persėdimu kokiam Londone, Liverpuly, Frankfurte ar Briuselyje, jei iš Rygos – dar tinka ir Bristolis, Diuseldorfas, Milanas – ne visiški žiopliai susiras ir daugiau variantų) ketinate mokėti daugiau nei 450 litų (neįskaičiuojant bagažo, žinoma), tai jūs jau ruošiatės gerokai permokėti. Geriausias mano matytas „plikas“ (be bagažo, galutinė mokama suma) variantas iš Kauno buvo 280 litų į abu galus.

Vietoje transporto išsivystymo lygis skiriasi – šiaurėje ir vakaruose yra neblogas išplėtotas geležinkelių tinklas (www.oncf.ma), likusioje dalyje – autobusai (nuo visai patogių ir dvigubai už kitus brangesnių CTM (www.ctm.ma) ar panašių iki didesnes ar mažesnes lūženas eksploatuojančių mažiau garsių firmelių). Alternatyva – grand taxi. Kažkokio idioto iš Maroko susisiekimo ministerijos nuomone seni Mersedesai (123 ir 124 kėbulo) gali talpinti ne tik vairuotoją, bet ir 6 keleivius. Čia salone, ne bagažinėje. Mersedesas ir Afrikoje Mersedesas, todėl be didelių sunkumų beveik kiekviename mieste kitokiomis spalvomis išdažyti grand taxi vežioja keleivius tiek miestuose, tiek tarp jų. Nors keletas taksistų man itin liūnai guodėsi dėl tokio atžagaraus „gouverneur“ požiūrio į taksi paslaugų organizavimą. Kainos mažos. Mažesnei kompanijai, bandančiai likti labiau civilizuotai, irgi galima imti grand taxi ir mokėti už visas 6 vietas. Gaunasi visai padoru. Esminis trūkumas – kai kur grand taxi neįleidžiami į senamiesčius. Todėl tenka persėsti į pétit taxi – Fiat Uno ar panašaus dydžio automobilius, paprastai dažomus dar kita spalva. Čia jau maksimalus keleivių skaičius 3 ir tikrai griežtai jo negalima viršyti, todėl didesnei kompanijai teks pasiskirstyti. Iki šiol juokiuosiu iš to, kaip aš, vienintelis mokėdamas prancūziškai, marokietiškam transporto chaose gaudžiau 3 pétit takxi, sodinau mūsų linksmąją 7 turisto lituano kompaniją ir aiškinau nebūtinai prancūziškai mokantiems čiabuviams kaip jie turi sekti vienas kitą ir važiuoti į ten, kur aš pats nelabai supratau.

Turistų saugumas – itin aukšto lygmens. Kažkas pasakojo, kad vietinėje teisėje turistas prilyginamas karaliaus svečiui. Su visom iš to išplaukiančiom pasekmėmis į tokį „svečią“ smurtu pasikėsinusiam čiabuviui. Ir ši tiesų – galite girti vaikščioti naktį bet kokiomis gatvėmis ir nieko nesibaiminti. Tiesa, tai taip pat nereiškia, kad vietinis jums negalės išmalti dantų, bet tik tuo atveju, jei jūs patys pirmi jį užpulsite. Tai taip pat nereiškia, kad pirmas pasitaikęs prekijas jūsų neapmaus. Bendra rekomendacija – nesileiskite į debatus su įkyriais siūlytojais, eikite tiesiai į prie jūsų pristojusį čiabuvį (jie atšoka į šalį, kai pamato piktesnę fizionomiją), jei jau jaučiate, kad klimpstate į gilesnę problemą – šaukite „Šama‘ arba tiesiog policiją ir eikit šalin. Rekomendacija moterims – jei dar neturite – susikombinuokite ką nors panašaus į auksinį žiedą ant dešinio bevardžio piršto. Nebent mėgstate itin didelį priešingos lyties atstovų dėmesį. Nors sakė, kad Egipte ar Tunise bjauresni.

Kultūrinės antropologijos mėgėjams siūlau eksperimentą – pagyvenkite kokias dvi dienas medinoje, o po to nuvažiuokite į kokį naujamiestį ar paprasčiausią didelį prekybos centrą (pvz. Acima). Asmeniškai man pirmas vizitas į Acimą prilygo kultūriniam šokui – po ilgoko trynimosi po medinas taip buvau įpratęs prie vietinės aprangos stiliaus, kad beveik lietuviškai atrodanti Acima ir vakarietiškai atrodantis jos lankytojų kontingentas privertė suabejoti ar vis dar esu toje pačioje šalyje. Net kasininkės pasirodė esančios nerealiai gražios. Nejuokauju.

Alkoholis – parduodamas, laisvai, tiesa, nuo pagrindinių parduotuvių atskirtose patalpose. Jo vartojimas nelabai skatinamas, bet užsieniečiai čia jau yra atskira kategorija. Alkoholį parduotuvėje jums supakuos į juodą maišelį be jokių užrašų arba į laikraštį. Tikrai nepamiršiu vaizdelio alkoholio parduotuvėje Rabate (užsidaro 18.00) kai pamainą baigę kelio darbininkai pirko po 2-3 butelius alaus ir, turbūt nenorėdami prarasti dorų musulmonų įvaizdžio, alų krovėsi ne į juodus maišelius, o … kišosi kažkur į kelnes, už diržo… Nerealus vaizdas, reikia matyti. Šiaip alus – geriamas, nors brangokas (balsuoju už Casablanca ir 33 export, daro ir Heineken, kurį galima gerti šaltą), vynas – nors irgi brangokas (Mekneso slėnis – Maroko vyno sostinė) – loterija. Reiktų čiabuvių konsultacijos. Importuoti gėrimai – nepragrįstai brangūs.

Pinigai – dirhamai, grubiai skaičiuojama, kad 1 Lt = 3 MAD ar Dh. Beveik visur (išskyrus turgus ar kokius nuošalius miestukus) priimamos kortelės. Bankomatų pakanka, kaip ir bankų. Pardavėjai, ypač turguje, nespjauna ir į eurus ar dolerius (nors kursą nustato savaip).

Būtinas visų miestų atributas – minios valkataujančių kačių. Kai kurios atrodo gan estetiškai, bet panašu, kad daugelis kenčia nuo įvairių parazitų (čia perspėjimas mėgėjams jas glostyti). Gyvūnėliai tikrai drąsūs – miega ant turistams skirtų kėdžių su pagalvėlėmis kavinėse, trinasi aplink valgančiųjų kojas arba miaukimu demonstruoja savo pretenzijas į lėkštės turinį, o palikus nesuvalgyto maisto – gana mikliai ištuština ant stalo paliktą lėkštę (čia mano komplimentai keliauja į Fesą, kur prie Bab el Farouk 3 aukšte esančio restorano terasą „aptarnavo“ pora itin akiplėšiškų „ryžų“ kačių).

Marakešas

Pagrindiniai turistiniai Maroko vartai – Marakešas – pasižymi tikrai gražiu ir gan futuristiniu oro uosto terminalu, greita pasų kontrole (kurios įvaizdį kiek sugadina idiotiškas migracijos kortelių pildymas), pakankamai padoriu susisiekimu su miestu (maršrutinis autobusas, iš kurio visgi nepakenktų žinoti kada reikia išlipti, nes stotelių pavadinimų pranešimas Maroke vis dar neišrastas) ir tikrai įdomiu (kokioms dvejoms dienoms) senamiesčiu (arabiškas terminas – medina (m‘dina)).

Senamiesčio simbolis – Jema al Fnaa aikštė (ko gero aprašyta jau milijoną kartų) – dieną itin nykus, dulkėtas, plytelėmis grįstas netaisyklingos formos žemės lopas, įsipraustas tarp tokių pat nykių rausvai purvinų senamiesčio apylinkių namų. Vaizdą visiškai sugadina saulė, kuri net ir sausio mėnesį kepina pakankamai bjauriai. Vienintelė atgaiva (gal ne tiek akim, kiek širdžiai) – keliolika sulčių spaudėjų kioskų, kur jūsų akivaizdoje gan higieniškai pagamina šviežiai spaustų apelsinų ir kitokių sulčių (kaina 3-5 Dh). Aplinkinėse gatvelėse (kaip ir visame senamiestyje) prekiaujama beveik viskuo ką gali pasiūlyti derlinga Šiaurės Afrikos žemė ir vietos amatų meistrai (na, žinoma ir didžiosios Kinijos pramonė) – riešutai, alyvuogės, keramika (kiekvienam mieste savotiška, todėl pamatę patinkančią lėkštę galite drąsiai tikėtis panašios kitame mieste nerasti), metalo ir medžio dirbiniai (populiariausi – griozdiški, bet įdomūs skardos ir spalvoto stiklo šviestuvai, čia pat pagaminti vietiniai (šaukštai, rėmai, dar bala žino kas) ir vietoje falsifikuoti juodosios Afrikos dirbiniai (pvz. Suahelio regionui būdingos juodinto medžio durelės, skulptūrėlės, durų rėmai ir pan.)

Vaizdzialis visiškai pasikeičia sutemus. Iš kažkur išlenda keletas šimtų tentų, po kuriais verda, kepa, troškina pusę įmanomų pasaulio maisto produktų (kita pusė arba Maroke neauga arba yra iš kiaulienos). Tikrai įdomu, virėjai maloniai fotografuojasi, rodo savo meną, kartais gal kiek per įkyriai kviečia pas save. Toliau nuo maisto susirenka gyventojų kerėtojų, tautiniais ir dar nežinia kokiais drabužiais pasipuošusių veikėjų, kurių pagrindinis tikslas yra nulupti iš turisto keletą dirhamų už galimybę su juo nusifotografuoti (kai kurie lenda tikrai akiplėšiškai ir pradeda reikalauti pinigų tik pamatę pakeltą kamerą ar fotoaparatą). Kitos atrakcijos – pasakojimų pasakojimas (aplink pasakorius susirenka žioplių minia: gal ir įdomu, bet bent jau mano arabų kalbos žinių neužteko bent ką suprasti), rankos miklumas (žiedų mėtymas ant Coca colos butelių, ir t.t.), parodomosios imtynės ir dar visko daug. Kažkas Jema al Fnaa įtraukė į UNESCO paveldo sąrašą. Turbūt dėl visų ten susirenkančių.

Komercijos ypatybes papildo cigarečių pardavinėtojai ir pardavinėtojos – parduodantys po vieną cigaretę (ne pakelį) bei, kiek supratau, iš po skverno paprekiaujantys ir kažkuo stipresniu. Pilną proceso įvaizdį padėjo susiformuoti gal pusę septynių ryte matytas vaizdas – prie sankryžos viduryje stovėjusio vienišo pardavinėtojo privažiavo mopedas, nuo kurio nulipęs keleivis nusipirko cigaretę ir kažką iš po skverno. Proceso metu šalia stabtelėjęs police nationale automobilis ramiai pajudėjo toliau.

Į rytus nuo Marakešo

Marakešas yra nebloga vieta išvykoms į šalia esančius kalnus ir toliau – link Sacharos pradžios (ar pabaigos). Mėgėjams – gal už 200 km yra vienintelis Afrikoje kalnų slidinėjimo kurortas (kuriame iš tiesų būna sniego).

Pakeliui nuo Marakešo link Zagoros (kad ir kaip ironiškai skambėtų mokantiems rusiškai, tačiau Zagora iš tiesų yra UŽ kalnų – kitoje Atlaso pusėje) pravažiuojame Ait Ben Hadou – puikiai (bent taip atrodo iš tolo) išsilaikiusį senovinį miestelį. Išsilaikęs jis tiek puikiai, kad Holivudas nesugėdydamas jį naudoja kaipo istorinių filmų dekoraciją. Kino industrija, beje, Maroke yra neblogai išsiplėtojusi – yra bent trys didelės studijos, kurios specializuojasi aptarnaudamos užsienio istorinių filmų kūrėjus. Pasižiūrėjus į gamtą ir istorijos paminklus visai suprantama kodėl.

Kelionėje į rytus įsitikinome lietuviškosios medicinos visagališkumu. Prie mūsų grupės prisijungęs netipinis, t.y. perkaręs, britų žurnalistas (I had an option whether to go for a weekend to my friend and drink out 200 quid or to take a weekend flight to Morroco and manage with a 100) į ekskursijos pradžią atvyko itin be sveikatos (kaip vėliau paaiškino – pavalgė ne ten). Po 200 g. „Trejų devynerių“ šis Elžbietos II pavaldinys greitai paliko sveikutėlis ir itin draugiškas ir linksmino mus savo buvimu dar ir sekančią dieną.

Fesas

Šalies šiaurinės dalies centre įsikūręs Fesas pasižymi ne tik keistai ilgu ant kalno viršūnės įsikūrusiu senamiesčiu, bet ir oro uostu su geromis jungtimis į senelę Europą. Mieste dar yra kažkoks karo muziejus (kurio taip ir nepavyko aplankyti), taip pat sukurta gana gera turizmo sistemas – turistinių maršrutų ženklinimas beveik įžiūrimomis lentelėmis.

Žinoma, pagrindinė miesto įžymybė – odų raugyklos. Jas sudaro keliasdešimt duobių, kuriose įvairiuose tirpaluose mirkomos ir dirbamos gyvūnų ordos.

Šalia odų raugyklų įsikūrę gausybė dirbtuvių ir parduotuvių, iš kurių 4-6 aukšto atsiveria nuostabus vaizdas į daugybę duobių, kuriuose balandžių ir naminių gyvulių išmatose, druskose ir dar bala žino kieno tirpaluose rauginamos ir dažomos įvairių gyvūnų – nuo ožkų iki kupranugarių odos. Parduotuvių savininkai kviečia apsilankyti jų parduotuvėse, pasižiūrėti į raugyklas bei įsigyti rankines, pufus ir kitą vietos meno asortimentą. Apsilankymas nemokamas, bet dirbinių kainos – žudančios. Rekomendacija – eit lauk ir tą patį už 200 m. pagrindinėse medinos gatvelėse be ypatingų derybų gausit 4-5 kartus pigiau.

Assilah

Nepaisant lietuviui itin juokingai skambančio pavadinimo, tai yra ko gero gražiausias (nors šiaip norisi vartoti anglišką terminą – picturesque – toks miestelis-atvirukas) Maroko miestas, kurio pagrindinis privalumas – iščiustytas (kitaip ir nepavadinsi) senamiestis. Tvarka ir prie vandenyno išsidėsčiusio senamiesčio namų fasadų remontų išbaigtumas atperka tikrai daug ką, net ir 2 km kelionę pėsčiomis nuo geležinkelio stoties iki senamiesčio anksti ryte ar kiek nuošaly esantį pliažą su raudonų jūržolių pilnu vandeniu (pavadinome tai burokų sriuba – dėl vandens šiltumo ir estetinio vaizdo).

Esavera (rašoma Essaouira, tariam Esvera)

Vandens ir vėjo mėgėjų rojus. Pasižymi gražiu paplūdimiu, stiproku ir pastoviu vėju (dėl to pusę jūros vaizdo gadina ar gerina (pasirinkimo reikalas) kite surfer‘ių parašiutai), įdomiu, ispanų suprojektuotu senamiesčiu, gerai išsilaikiusia citadele, vaizdingu žydrų valčių prikimštu uosteliu ir kažkokios pilaitės griuvėsiais mažoje saloje, kurių prisižiūrėjęs ir kažko čia pat apsirūkęs septintajame dešimtmetyje Jimmy Hendrix‘as sukūrė dainą „Castles made of sand“. Kitą pusę miesto žavesio pusę sudaro virš uosto klykiančių žuvėdrų būriai, gausybė mėlynų žvejų valčių bei labai romantiški saulėlydžiai, stebimi nuo ispaniškos tvirtovės bokšto.

Itin maloniai skrandį nuteikia aikštėje, pusiaukelėje tarp senamiesčio ir pilies, įsikūrę kokie pora tuzinų mėlynų „Esaveros profesinės žuvų kepimo asociacijos“ balaganų, kuriuose ant ledo gabalų puikuojasi įvairiausios plaukiojančios ir ropojančios Atlanto gėrybės. Deja, du kartus pasidavus hortikultūros žavesiui, teko pripažinti, jog nepaisant to, kad vieni čiabuviai jas sugeba pagauti, tai visiškai nereiškia, kad kiti čiabuviai jas sugebės iškepti (nesudegintas). Valgomumo rodiklis nežymiai viršijo 50 proc., bet tai, kas buvo valgoma, buvo tikrai skanu.

Esaveros kulinarijos ypatybes papildo po pliažą vaikščiojantys seniokai, siūlantys nuo didžiulio padėklo įsigyti … sausainius. Gerasis pardavėjas visai mūsų kompanijai gan suprantama anglų kalba maloniai paaiškina – šitie sausainiai – vaikams, o „this cookie will make you one hour of ha-ha-ha“ o „this cookie will make you one hour of hahahahahahaha“. Kaip supratau, vieni pagaminti su kanapių, kiti – su hašišo priedu. Nusiperkame keletą (šiaip jau ne itin pigių) ir vakare dorojame su Mekneso vynu. Juoko pakako, tik neaišku dėl ko – iš savo kvailumo ar iš tiesų dėl magiškųjų ingredientų poveikio. Antrąją hipotezę papildo matytas vaizdas, kaip pliaže gulėję hipiai su džiaugsmu griebia tuos pačius happy cookies.

Esaveroje piktybiškai pažeidžiu vieną šalies įstatymų, draudžiančių fotografuoti valstybės įstaigas (labai jau gražiai atrodo muitinės pastatas), ir tęsdamas šį pomėgį įsiveliu į nedidelį konfliktą, kai pro praviras duris bandau nufotografuoti šalia esančiame sandėlyje ant grindų gulinčius didelius (kokie 5-7 m.) jūros gyvius. Iš to, kaip čiabuviai skuba man prieš nosį uždaryti duris, suprantu, kad ant grindų gulinčių sutvėrimų žvejyba neturėtų būti pats legaliausias užsiėmimas. Ir tai už gretimų durų nuo muitinės!

Šefšauenas (rašoma Chefchauen, tariama visaip – Šefšen, Š‘aen)

Hipių, o ypač kifo mylėtojų rojus. Kilometro su trupučiu aukštyje išsidėstęs miestelis, pasiekiamas po poros valandų kelionės nuo Tanžero, kurio mėlynose gatvėse po 10 minučių vaikščiojimo jau nebesistebi išgirdęs suaugusių čiabuvių klausimą „are you happy today ?“, arba kiek atviresnius 5-7 m. pyplių pareiškimus dėl disponuojamo laisvalaikio meniu – „ašiš, vyyd?“. Žolės auginimas beveik legalus, naudojimas taip pat. Vienas gerasis čiabuvis, maloniai pasisiūlęs mus palydėti iki viešbučio (kurio mes net nebuvome užsisakę) ir labai nustebęs, jog mes jam už tai nepageidavome nieko mokėti, dar iki mūsų pikto išsiskyrimo mielai paaiškino jog „problemos jums prasidės jei norėsite kokį 100 kg žolės išsivežti per sieną“. (beje – jis gali būti teisus – išvykstant Feso oro uoste mačiau kaip gerai nupenėti pasieniečių aviganiai intensyviai uostė išvykstančiųjų bagažą).

Nusibodus fotografuoti žydų palikimą – mėlynai išdažytas gatves, šalia yra didelis kalnas (apie 1,6 km, kokios 2 valandos lipimo), gražūs kalnų keliukai, itin įdomi senovinė tebeveikianti skalbykla, žodžiu – vieta kultūringam poilsiui.

Kasablanka (rašoma Casablanca, dar kitaip – Dar el Baida, tariama visaip, dažniausiai – Kasa).

Europietiškiausias šalies miestas. Su giliu liūdesiu širdyje tikiuosi, jog po kokių 100 m. Pietų Europa atrodys bent jau ne prasčiau. Architektūra beveik visa europietiška, net ir akivaizdžiai naujoji, pvz. apie place dés Nations Unies, miestą galima palaikyti Pietų Europos pajūrio didmiesčiu (ypač vakare, kai nesimato 4 mln. gyventojų paliktų šiaip gan nedidelių šiukšlynų ir sąlyginai mažai aptrupėjusių sienų) o miesto simbolis – Hasano II mečetė, sujungia geriausias arabų architektūros tradicijas su moderniomis technologinėmis ambicijomis.

Hasano II mečetė – tikrai vertas dėmesio objektas, pastatytas vykdant ankstesniojo karaliaus valią būti palaidotam ant Atlanto kranto – fundamentalus arabiškosios ir europinės architektūros lydinys, marmuro ir granito kalnas, užburiantis akmens drožinių gausa ir kokybe. Liūdnoji dalis – mečetės iliuminacija gesinama 21.00, ir atitinkamai po to nelabai kas ten įleidžiamas. Tiesa, mums, atsivilkusiems apie 20.55, kol mes save amžinom islamo architektūros fone, Alacho tarnai keletą minučių palaikė įjungtą apšvietimą (nors mes to ir neprašėm), o vėliau paprašė nedidelio atlygio. Eurais.

Miesto europietiškumą kiek gadina tipinis arabiškas pofigizmas – požiūryje į švarą, kelių tiesimo išbaigtumą ir pan., nors dar kartą pasikartosiu – panašu, kad išsilaikant dabartinėms migracijos tendencijoms Pietų Europa po 100 m. atrodys ne itin kitaip. Tiesa, tikiuosiu, kad senamiesčiai smirdės mažiau nei Kasablankos. Beje – Kasa buvo vienintelė vieta, kur Maroke valgėme neeuropietišką maistą. Picą. Ir prašovėm. Jautriausiojo skrandžio savininkė paskui dar pusdienį skundėsi pilvo reakcija į netoli Hasano II mečetės įsikūrusio a la itališko restorano meniu.

Kasablankos oro uostas – pagrindinis atvykimo vartai „normaliems“, t.y. ne low cost‘iniams ir ne čarteriniams keleiviams. Oro uostas didelis, tvarkingas, nors akivaizdžiai trūksta atitinkamos Marakešo elegancijos ar Feso modernumo. Maloniai nuteikia apatiniame aukšte esanti geležinkelio stotis (nors nuliūdina tai, kad traukiniai iš jos išvyksta tik kas valandą)

Rabatas

Sostinė, tuo tarsi turėtų būti viskas pasakyta, tačiau taip nėra. Pasižymi geromis geležinkelio jungtimis (nors į Kasablankos oro uostą be persėdimo nuvažiuoti kaip ir nelabai įmanoma), uostu, mėlynais pétit taxi, apšnerkštu ir mažoku senamiesčiu, gan prašmatniu naujamiesčiu.

Pats Rabatas sudarytas iš dvejų miestų (Rabato ir Salė), kuriuos skiria upė. Visas grožis – Rabate. Salė ilgą laiką buvo žvejų priemiestis, todėl nepasižymi ypatinga architektūra, nors šiaip kalbama, kad ten yra pigesnių apsistojimo galimybių.

Išvada: pakanka skirti dieną, didžiąja dalimi dėl to, kad spėti susipažinti su valstybės įstaigomis, nedideliu senamiesčiu, kur paradinėjami gražūs odos gaminiai (beje – keramika pigiau nei Marakeše, o oda – pigiau nei Fese).

Safi

Nedidelis miestukas Atlanto pakrantėje. Cemento ir keramikos centras. Keramika ypač graži, kaip ir gražiai suremontuota tvirtovė (muziejus nedirbo mūsų vizito metu), tvarkingas senamiestis, keletas gan neblogai atrodančių restoranų ant uolos virš jūros (tiesa, tas kurį pasirinkome, visgi patiekė gan prastai paruoštas jūros gėrybes).

Tetuanas

Kažkoks nesusipratimas. Ypač atvykus į ville nouvelle – tikiesi pamatyti dar vieną vakarų arabišką miestą, o patenki į kažkokią Ispanijos atplaišą. Naujamiesčio planas, namų architektūra, bažnyčių gausa, pėsčiųjų gatvės, kavinių ir užkandinių kultūra, net žmonių apranga. Tiesa, į arabiškai-berberišką realybę gražina pasivaikščiojimas iki karaliaus rūmų ir už jų prasidedančios didelės medinos. Apsistojome europinėje dalyje, geresnius laikus menančiame viešbutyje – tai tikrai privalumas lyginant su gyvenimu siaurose medinos gatvelėse.

Tetuanas įsikūręs apie 20 km nuo Viduržemio jūros. Gera pramoga – imti grad taxi ir važiuoti iki jūros. Mes pasirinkome Martil. Apie miestuką nieko nepasakosiu, nes ten be kažkokios užsilikusios bokšto formos pilies daugiau nieko verto dėmesio nėra. Tačiau yra jūra, pilna šiltesnio nei Atlante vandens (tiesa, mūsų atvykimo proga kaip tik nebuvo bangų), kurioje pilna labai gražių rusvų kriauklių (kas nori – padovanosiu kokį kilogramą to gėrio, kurio iki šiol nežinau kur dėti), smėlio pliažiukų ir, moteriškosios kompanijos dalies džiaugsmui – gan dažnai pro šalį marširuojančių atletiškų gelbėtojų.

Tanžeras

Maroko vartai į Ispaniją, kažkada buvę ispanų kolonijiniai varta į Afriką, vėliau – XX a. pirmoje pusėje – kelių valstybių valdomas miestas, visokio plauko perėjūnų irštva. Kosmopolitiškumas jaučiamas ir dabar, tik dauguma čiabuvių kalba ispaniškai, kas man buvo tikru smūgiu kai pabandžiau vietiniame restorane užsisakyti pusryčius prancūziškai.

Nepaprastai tvarkinga ir moderni geležinkelio stotis ir tiek pat apšnerkšta autobusų. Nebloga jungtis keliaujantiems kur nors toliau.

Ceuta (arab. Sebta)

Marokiečiai norėtų, kad Ceuta būtų Maroke. Abejoju, kiek to norėtų šio šaunaus miestuko gyventojai. Dėl to turbūt Ceuta ir Melila lieka negausiomis Ispanijos Karalystės kolonijomis Afrikos žemyne, Maroko Karalystės pašonėje. Geopolitinė ironija – iš Ceutos centro gerai matosi Gibraltaro The Rock, dėl kurios priklausymo Jungtinei Karalystei, kaip didžiausios neteisybės, taip mėgsta pavirkauti ispanai.

Kažkur pakeliui į Ceutą, bent jau taksistas taip rodė, yra Maroko karaliaus vasaros rezidencija (šiaip žmogus turėtų turėti įdomų patriotizmo jausmą – pro savo karališko miegamojo langą žiūrėti į nepasiekiamą teritorijos dalį…), taip pat gausybė golfo klubų, naujų namų, vilų ant jūros kranto ir pan., vietomis jau nebesijaučia to arabiško abejingumo infrastruktūros apdalinimo detalėms ir viskas atrodo tikrai gražu iki paskutinių smulkmenų.

Vaizdą kiek sugadina Ceutos prieigos (minia taksistų prie muitinės), migracijos lapelio pildymas apšiurusioje Maroko muitinėje. Tada seka greitas pasų patikrinimas, kreivas antspaudo įdėjimas ir mes pas ispanų pasieniečius. Vieną Don Kichoto palikuonį nužudo mano prašymas įdėti ispanišką antspaudą į pasą – jis man bando gražia ir mano vos suprantama ispanų kalba išaiškinti, kad man, kaip ES piliečiui iš Šengeno erdvės tokia žeminanti procedūra nepriklauso, nors išgirdės „por colecion“ supranta ką aš turėjau omenyje ir paskui, jau nebeprašomas, bet su kreiva šypsenėle veide sužymi ir to visiškai neprašiusių mano bendrakeleivių pasus.

Pati Ceuta – atgaiva švaros ir tvarkos mylėtojams. Tiesa, nuvilia jos kainos (tai, kas, kad čia Europos Sąjunga, bet mes vis dar Afrikoje). Autobusas nuo sienos iki centro – apie 5 km – apie 2,7 euro. Graži tvirtovė (įėjimas nemokamas), kelios bažnyčios, daug restoranų, normalūs shoping mall‘ai, tvarka ir švara, kuria ne visada pasižymi ir šiauriau esanti Ispanijos dalis. Gera vieta pasiilsėti nuo Maroko kokį pusdienį.