Marokas arba „Hello my friend! Best price for you!”

Į kelionę susiruošėme keturiese. Kaip įprasta kelionė prasidėjo nuo bilietų pirkimo. Bilietai Kaunas – Briuselis-Marakešas-Briuselis–Ryga žmogui ir ketvirčiui lagamino kainavo 591 lt. Bilietai jau yra ir galima planuoti toliau.
Nusipirkom knygą-gidą iš vienos keliautojos, buvusios Maroke. Gavome naudingų patarimų ir gerą mašinų nuomos kontaktą, ir kelionę dėliojomės toliau. Iš pradžių žadėjom aplankyti žymesnius miestus, vėliau nusprendėm daugiau pamatyti gamtos.
Taigi, dar neišskridę iš Lietuvos, užsisakėm mašiną ir porai dienų iki skrydžio – rezervavomės riadą Marakeše (riada tai tradicinis pastatas su vidiniu kiemu ir terasa, be stogo).

Kovo 9 d. Antradienis Vilnius-Kaunas-Briuselis-Marakešas

Nuotykiai prasidėjo dar Lietuvoje. Bendrakeleivė paliko kuprinę su daiktais namuose. Bet pasą turėjo, tiek užteko.
Sėdam į lėktuvą. Lietuvoj -20C. Spėjom pakilti ir jau leidžiamės, anksčiau numatyto laiko.
Briuselio oro uostas mažytis. Ieškom vaistinės. Ant vienintelės vaistinės durų užrašyta: „Vaistininkai irgi gali sirgti, todėl vaistinė artimiausias dvi dienas nedirbs“. Iš Kauno oro uosto patikra praeinama palyginti lengvai. Tai čia jau visos taisyklės galioja, rankinio bagažo išmatavimai turi atitikti standartus, turi sverti ne daugiau 10 kg ir t.t. Tad reikėjo įkišti savo prigrūstas kuprines ir pamatuoti.
Lėktuve prasideda „tūsas“. Jei skrendant iš Kauno lietuvaičiai santūriai, ramiai sėdėjo savo vietoje, tai čia tik pakilus prasideda perėjimas sėdėti į priekį, prie tualeto eilės, užsakinėja kas ką: sumuštinius, gėrimus (2 už vieno kainą) ir t.t. Lėktuve išdalina užpildyti lapelius su savo duomenimis (vėliau pildėm tokius beveik kiekvienam viešbutyje: kas toks, vardas, pavardė, profesija, adresas ir t.t.) ir išlipus iš lėktuvo einame stoti į eilę prie langelių, kur pasieniečiai tikrina dokumentus ir uždeda vienintelį ir nepakartojamą numeriuką.
Einant pro muitinę stebime, kaip vieni atsidarę lagaminą rodo, ką turi… Niekas mūsų nesustabdė, tai sėkmingai praėjom. Aerouostas didelis, erdvus ir modernus.
Atskrendam 18.30 val. (20.30 val. vietos laiku), atsisėdam ant suoliuko ir stebim kaip taksistai būriu puola ant ką tik atskridusių turistų. Bando siūlyti taxi už 80 dh visiems (dalint iš trijų, 10 dh~3,33 lt), bet mes sėdam į Nr. 19 autobusą, susimokam po 20 dirhamų ir paprašom, kad paleistų prie Jemaa el Fna aikštės. Vairuotojas pasiūlo bilietą pirkti iš karto ir atgal, bet nesusigundom. Važiuojame, dairomės, eismas nežavi, ypač mopedai ir asilai…
Keletą stotelių pravažiavus sustoja prie parkelio ir vairuotojas rodo – jums čia. Pradeda temti. Atsisėdam ant suolelio ir išsitraukiam mūsų riados rezervaciją ir kelio iki jos aprašymą. Pasitaiko vienas kitas norintis padėti. Bet linksmybės prasideda, kai mes su lagaminu einam aikštės pakraščiu, bandom susiorientuoti, o koks šimtas akių mus stebi, ir lagamino ratelių garsas priverčia atsisukti vis daugiau ir daugiau žmonių… Vėliau juokėmės, kad reakcija tokia, lyg eitume prisikimšę pilną lagaminą pinigų, kurie nebetelpa, lagaminas pilnai nebeužsisega, ir kupiūros krenta ir krenta, ir blaškosi vėjyje jų vis daugiau ir daugiau… 😉
Lyg ir radom kelią link riados, ėjom, ėjom, atrodo ne čia… Grįžtam. Skaitom kelio aprašymą. Pribėga mergaitė, siūlo pirkti Tempo servetėlės. Mes atsisakom, nusisukam. Tada ji išmeta ant žemės ir šaukia: žiūrėkit ką padarėt!!!

Vėl einam ta pačia siaura gatvele, tačiau čia dar važiuoja motoroleriai, asilai, eina žmonės. Antrą kartą einant pagalbos siūlymų daugėja. O mes baimės pilnom akim įsikibę į savo mantą einam toliau. Riada populiari tarp turistų, negali gi būti kažkokiam visiškam užkampy. Einam tolyn… atrodo vėl ne čia… Tada jau neiškentę klausiam vietinių. Jie nežino… Bet paskui pasiveja ir bando rodyti kelią… Pasukam į dar siauresnę vieną kartą, antrą, tamsu, siaura, mėtosi šiukšlės, niekada gyvenime ten neičiau… Beldžiasi į duris, be jokios iškabos, be nieko, tik mažas, mažas numeriukas, koks būna ant butų… Tas vietinis kažkur mus atitempė, juk čia gyvenamas namas, ne viešbutis! Pasirodo čia mūsų riada!!! Įeinam, mūsų rezervacija yra, viskas ok. Vis dar nesitiki, kad tikrai čia mus atvedė. Na galėjom tuo pačiu keliu penkis kartus praeiti, bet tikrai patys nebūtume susiradę… Mums pasiūlo arbatos, aprodo kambarius, tualetą, dušą, ir terasą ant stogo su ssss berberiant tent‘u. Vaizdas nežavi, ypač tualeto ir dušo, bet jau toliau eiti ir ieškoti tikrai nesinori. Nusimetam daiktus ir einam ant stogo gerti arbatos… Vėsoka vakare.
Pavakarojam ir einam miegoti. Mūsų kambarys trečiame aukšte ir langas išeina į lauką. Riada pastatyta kaip kokia dėžė iš išorės, o kambarių langai išeina į vidinį kiemą, stogo nėra, tiesiog jei lyja, tai lyja į vidų. Bet pas mus ji buvo uždengta kažkokiu reklaminiu brezentu…

Kovo 10 d. Trečiadienis Marakešas-Ouarzazate

Ryte atsikeliam. Po dušą ir tualetą kiti riados gyventojai laksto basi, nors muiluotas vanduo ir tai, kas ko nepataikė į tualetą, kaupiasi balose terasos viršuje. Ant stogo randam vėžliukų. Gal juos specialiai ten užtempė, turistų džiaugsmui. Pusryčiams arbata, bandelės, sviestas, sūris. Susikraunam daiktus ir atsiskaitom su savininke (berods prancūze). Išeidami apsižvalgome ir suprantame, kad net diena mes įėjimo į riadą nerastume, nes reikia užsukti nuo pagrindinio keliuko (jei galima taip pavadinti) ir pasukti dar tris kartus, einant keliuku, kuris negrįstas ir telkšo balos su pliurza…

Jemaa el Fna aikštė ryte pilna šiukšlių, žmonės šluojasi. Bet sulčių ir riešutų kioskeliai turbūt dirba ištisą parą. Ta proga ir nusiperkam šviežiai spaustų apelsinų sulčių… Laaabai skanios, ir tik 3 dh (1 lt.) Skambinam į nuomos punktą, kad mašiną privarytų arčiau, nes pagal žemėlapy neaišku kur užsisakėm (atrodė pora km, bet su lagaminais tas kelias prailgėja).

Kol laukiam mašinos, taksistai siūlo mums savo paslaugas. Atvaro mūsų mašinytę. Tikėjomės Dacia Logan, o atvaro Suzuki Celerio (tokia praktiškai be bagažinės, į Yaris panaši). Nufotografuojam visus įbrėžimus. Mašiną atvaręs vyrukas nelabai kalba angliškai, bet kaina mes laaabai patenkinti, o ir mašinos rida – 10810km. Na ką, pirmyn!

Toli horizonte pamatome keistus debesis. Ne, ten ne debesys! Ten kalnai su sniegu!!! Vau!

Važiuojame gal moderniu prospektu, dvi kelio juostos į vieną pusę, tada žalioji zona su šaligatviais, medžiais, gėlėmis, suoliukais, ir dvi kelio juostos į kitą pusę. Šalia stovi prabangūs viešbučiai.

Lendame kur giliau, ir mažiau prabangos. Užsukame pavalgyti. Nuostabus tadžinas! Išgeriam arbatos, salotų ir traukiame tolyn!
Važiuojam per Atlaso kalnus. Šiandienos tikslas – Ouarzazate (lietuviškai Uarzazatas)! Vieni vaizdai keičia kitus. Iš pradžių daug aukštų kaktusų, net pabandom jų vaisų paragauti.. rūgštūs…

Aukščiau augmenijos nerasta, dar aukščiau pakilus atsiduriam arti snieguotų viršūnių. Važiavom ir stebėjomės krovinių pervežimo ypatumais: prikrauta mašina šiaudų gerokai daugiau, nei siekia priekabos ilgis ir šonai.

Sustojam ties kalnų perėja. Vietiniai pardavinėja kalnų kristalus, suakmenėjusius moliuskus. Pradedam fotografuotis ir išgirstam lietuvišką šneką.

Važiuojam toliau. Jau sutemo. Norėjau užsukti į Ait Ben Haddou. Deja, nemačiau nei nuorodos nieko, nors akylai stebėjau ženklus. Privažiavom Ouarzazate, palei dalį miestelio eina siena, ir stovi kariškiai su automatais…. paskaitau gide, kad Prancūzų okupacijos metu čia buvusi kariuomenės dislokavimo vieta berods. Randam viešbutį, liksim nakvoti čia. Bepildant lapukus iš kur mes atvykom, kur vykstam, vardo, pavardės ir profesijos į viešbutį užsuka dar vieni lietuviai. Geras! Mergina tarėsi dėl sąlygų su viešbučio darbuotoju, o mes su jos bendrakeleiviais apie tolimesnius kelionės tikslus. Jie po poros dienų važiuos į dykumą, kaip ir mes. Tik jie ruošiasi vykti į Mhamid miestelį (skaičiau, kad ten mažiau nutrypta turistų, tačiau ir kopos žemesnės), o mes į Merzougą. Na, keliai skiriasi. Ne tik dėl dykumos, bet ir dėl viešbučio.

Kovo 11 d. Ketvirtadienis Ouarzazate-Ait Ben Haddou-Todra Gorges

Atvažiavom naktį ir tik ryte pamatėm vaizdą pro langus. Vau!!! Sėdim balkone, priešais palmių giraitę, o už jos nuostabaus grožio kalnai.

Ryte pusryčiaujam: švediškas stalas, daugybė visokių bandelių, dešros yra, tik daržovių mažoka. Vis dėl to sukamės atgal, pravažiuojam Atlas filmų studiją (šioje studijoje ir Ait Ben Haddou miestelyje filmuota tokie filmai kaip: „Gladiatorius“, „Mumija“. Taip pat žinau, kad kažkur Maroke filmuoti filmai: „Babelis“ su Brad‘u Pitt‘u, „Žalioji zona“ su Matt‘u Damon‘u, „Laiko smiltys“).
Važiuojam ieškoti Ait Ben Haddou – miesto tvirtovės, saugomo Unesco. Dienos metu tai nėra ką ieškoti. Einame link tvirtovės, o pardavėjai bando išsiaiškinti mūsų tautybę. Ir kuo mes tik nebuvom: ir čekais ir slovakais, ir suomiais, bet populiariausia tai rusai ir lenkai: Rus? Polonia? Pasigrožėję tvirtove, pastebėję užsieniečių perkėlimo asilais per upę ypatumus, grįžtam atgal. Čia jau visi prekeiviai kaip vienas šaukia: come Lithuania come! Mūsų kelionės draugas sugalvoja nusipirkti djellabą (toks vyriškas apsiaustas su kapišonu ir šonuose skylėmis rankom įsikišti). Ilgai vyko derybos, net nufilmavom tą procesą. Kitas pardavėjas, kadangi iš jo nieko nepirkom, šaukė: Lithuania is not correct!
Atsigeriam arbatėlės su puikiu vaizdu į tvirtovę, net nusideram, tik padavėjas prašė nieko apie tai nesakyti šalia sėdintiems anglų turistams.

Pirmą kartą susiduriam su plačiai aprašytais tualetais, kuriuose nėra tualetinio popieriaus, tik kibiriukas ir šlangutė. Lekiam atgal. Vėl pravažiuojam Ouarzazate ir traukiam link Baumalnės. Bevažiuojant slėniais pastebėjome kažką blizgant tokiais mažais ploteliais ant žemės. Stojam ir einam pažiūrėti. Gi druska!

Nuo Baumalnės važiuojant keliuku link Msemir miestelio slepiasi simpatiški serpentinai ir atsiveria „pirštiški“ kalnai. Labai įdomūs… ir šiaip vaizdai keri…

Laikas nuo laiko pravažiuojam tokį kelio ženklą: mašinyte ir nuo jos į šonus tyškantys trys purslai. Mintis tokia, kad reiks važiuoti per vandenį turbūt. Bet kiek važiavom ir tą ženklą matėm, niekur nebuvo vandens… Nebuvo, bet bus! Atvažiavom! Per kelią bėga upė. Visos mašinos stoja viena paskui kitą. Tai štai kas gali būti kur yra šis kelio ženklas!

Bet kaip apmaudu !!! Aš tiek apie tuos serpentinus skaičiau ir še tau… O gal dar nuslūgs??? Grįžta šveicarų dviratininkai iš anos pusės, ir patikina, kad už 10 km bėga tokia pati upė per kelią, tik kokių 2 metrų gylio… Na tada šią upę bandyti pravažiuoti nebėra prasmės… Jau turiu priežastį grįžti į Maroką. Sukamės atgal. Grįždami sustojam kavinukėj su vaizdu į tuos pirštiškus kalnus. Suvalgom patį skaniausią vegetarišką tadžiną! Skanus marokietiškas maistas. Mėgstu troškinius su daržovėmis. O mano vyrui patinka arbata: stipri žalia arbata su šviežiomis mėtų šakelėmis ir daug laaabai daug cukraus. Dar ją vadina „berberian whisky“. Pavalgome ir aptingę sukam link Todra Gorges.
Važiuojame link Tinghir miestelio, kuris pasirodo visai nejaukus. Pasukus link tarpeklio kelias veda palei rudus kalnus ir palmėmis apaugusias šalikeles. Moterys apsirengusios kažkaip kitaip. Sustojam prieš tarpeklį. Ateina berberas, siūlantis pirkti kilimus. Juokiamės, kad į lėktuvą kilimo neįsidėsi (ypač į ryanairą, nors paskui matėm žmonės šviestuvų parsigabeno), kitas klausimas, ar mus jo reikia ;). Paklausia, gal turim ką keistis, gal turim vaistų.
Einam tolyn ir prieš akis atsiveria kvapą gniaužiantis tarpeklis. Vau… Įspūdinga. Tiesa, grįžtant atgal, visai jis neilgas pasirodo. Bet vertas dėmesio. Siauras, atrodo, kad sienos slegia. Skaičiau, kad kai pradeda tirpti sniegas kalnuose, patvinsta išdžiūvusios upės, per kelias valandas gali susidaryti didelės vandens srovės.

Grįždami atgal pamatom kempingą, užsukam. Turi ir nekemperistams ką pasiūlyti. Pasiliekam čia nakvoti. Pasiklausom kvietimo į maldą. Įdomiai skamba temstant, šviečiam vos vienam – kitam žiburiui. Einam vakarieniauti. Maisto prinešė visą stalą skirtingų patiekalų. Kemšam, o kaip skanu! Išgeriam marokietiškos arbatos už Lietuvos nepriklausomybę ir einam dar į lauką pasėdėti. Man iš galvos neišnyksta tarpeklio vaizdas, tad pasiūlau ryt iš ryto dar kartelį nulėkt, bet daugiau norinčių neatsiranda, teks važiuoti link Sacharos.

Kovo 12 d. Penktadienis Todra Gorges-Erfoud -Merzouga

Ryte atsikeliam septintą valandą. Valgyt nieko nėra, padavėjo ar šeimininko, irgi nėra. Pasivaikštom po sodelį, fotografuojam apelsinmedžius ir citrinmedžius, augančius prie baseinėlio, pagulim gultuose ir gaunam pusryčius: marokietiškos duonos, apelsinų, ir gal serbentų uogienės, sūrio, medaus, aliejaus, kavos, šviežių apelsinų sulčių. Sotūs ir laimingi važiuojam link Merzougos! Keliuose nemažai policijos. Jie pasistato ženklus, prie kurio būtinai turi sustoti. Taigi, važiuojam iš miestuko kokiais 64 km/val. Stabdo! Ups! Pasižiūri, pakalbina ir rodo važiuoti. Mano brangiausias vis dar nesuprasdamas klausia ar duoti dokumentus! Policininkas rodo važiuoti. Gal mes jiems neįdomūs, kad turistai… Lonely planet gidas rašo, kad jų karaliaus Mahommedo VI planas per 2010 metus sulaukti 10 milijonų turistų Maroke.

Sustojam Erfoud miestelyje. Einam į kavinukę… Na ten toks jausmas, kad turi atskirą meniu turistams, nes kainos ohoho. Naiviai tikimės, kad porcijos bus didelės. Deja, porcijos irgi nenustebina. Tai pavalgom brangiai ir šiaip sau. Dar pasiūlo nueiti į rūsį fosilijų pažiūrėti. Kainos neklausiam, bet akmeninių moliuskų dydis tikrai stebina. Pakelėse taip pat pilna prekiaujančių fosilijomis. Net berods jų fabriką pravažiuojame.
Žalia, gražu, daug palmių. Paskui palmes keičia juodžemio vaizdai, su toli, toli esančiomis raudonomis kopomis. Grįžus namo pasidomėjau tuo „juodžemiu” ir išsiaiškinau, kad tai Sacharos dalis – regas, skaldingoji dykuma…

Įvažiavus į Merzougą pilna alia kioskelių. Kaip sakė mergina, iš kurios pirkau gidą, kad kelionės į Sacharą pačios mums susiras. Taip ir buvo. Važiuojam, mus pradeda sekti vienas berberas, važiuojantis ant mopedo. Nori pasiūlyti kelionę į dykumą, bet mes bandom ignoruoti jį… Nuvažiuojam iki vienos Kasbos, paklausti kainų, o tas berberas laukia prie kopos (matyt tokia situacija ne pirmą kartą)… Žinome, kad žygis į Sacharą ir atgal su kupranugariais maistu ir nakvyne turi kainuoti apie 300 dh. Mums pasiūlė galutinę kainą už 500 dh ir pareiškė, kad amerikiečiai moka 800 dh… Sukamės ir važiuojam atgal. Išlenda berberas su mopedu. Vėl bando su mumis kalbėtis. Sustojam. Pasiūlo nuvažiuoti į jo ofisą. Už kelionę į 350 dh, bet nusideram iki 310 dh. Nuveža į Kasbach, ten mes susinešam daiktus, yra dušas, tualetas, tiesa vandens spaudimas nekoks, bet gyventi galima. Pradedam ruoštis, o mūsų berberas (berods vardu Hassanas) važiuoja toliau žvejoti turistų. Mes pagulinėjame, užsisakome arbatos, fotografuojamės (nes Sachara prie pat durų)…

Ateina mūsų vedlys ir ruošiasi sodinti ant kupranugarių. Pasiimam kuprines ir miegmaišius. Pasiūlo miegmaišius palikti, nes bus švari patalynė, bet savas miegmaišis yra savas (iš tikrųjų nemelavo, buvo švari, balta patalynė). Užsėdam ant kupriukų. Buvau girdėjusi įvairių istorijų, kad jie turi blusų, kurios šokinėja ir kandžioja ir pan. Bet viskas buvo gerai. Berberas, kuris mus vedė, pusiaukelėje pasiūlė sustoti, užlipti į kopas pafotografuoti. Taip ir padarėme. O atjoję iki savo palapinių nubėgome palydėti saulėlydžio. Saulei leidžiantis kopos dažosi skirtingomis raudonai –rudomis, oranžinėmis spalvomis, jų atspalvių atspalviais, nusileidus saulei – iškart patampa pilkomis. Ir iš karto atšąla.

Einame link palapinių, kurios sustatytos ratu. Viena didelė kaip salė, kitose paklotos po 2 miegamąsias vietas. Vėliau bekalbėdami išsiaiškiname, kad marokietis, kuris mums siūlė kelionė už 500 dh, net neturi savo palapinės Sacharoj, o nuomojasi iš tų, kurie turi, ir visus turistus iš skirtingų vietų pirkusius keliones (kurios irgi neturi savo palapinių), suvaro į vieną stovyklavietę. Žodžiu biznis toks. O mes dabar čia visai vieni!
Atsisėdam toj palapinėj – salėj. Ateina berberas pabendrauti su mumis. Pasirodo jis jaunas (sunku nusakyti jų amžių iš pažiūros), 23 metų, turistus vedžioja nuo 18 m. Tas savininkas Hassanas padeda mūsų vedlio šeimai, nes šeima toli, kalnuose gyvena. Klausiam, tai kiek tas toli? Na, gal 20 km. Paskui klausinėjom ar buvęs Marakeše, nes jis mums nepatiko. Nebuvęs. Ruošiasi vesti po 3 metų, kai bus 26 m. Dar pasakojo, kad alžyriečiai blogi žmonės, nes marokiečius, kurie turėjo ten namus, išvarė ir uždarė sienas. Na pakalbėjom apie šį bei tą. Klausėm kiek kainuoja kupranugaris, tai tepasakė, kad laaabai daug. Dar parodėm jam nuotraukas iš Lietuvos, kur tuo metu buvo priversta sniego, o tuo metu kitas vyriškis paruošė mums valgyti. Iš pradžių buvo sriuba, po jos laaabai skanus vištienos tažinas, pjaustytas apelsinas ir arbata.

Kai visiškai sutemo, pamatėme kitą grožį – dangų! Žvaigždžių buvo devynios galybės, laaabai daug ir visos taip žemai, žemai! Tik mėnulio nesimatė. Išsiaiškinome, kad jis pasirodo tik 24 val. Na užsistačiau žadintuvą. Buvo delčia, bet gal vis ką nors išvysiu… Deja, nesugebėjau prisiversti atsikelti. Na ką, antras pretekstas grįžti į Maroką – per pilnatį.

Kovo 13 d. Šeštadienis Merzouga-Ouarzazatas

Ryte pasigirdęs plojimas mus pažadino pasitikti saulėtekio. Labai greitai saulė kyla! Papusryčiavom tradicinių marokietiškų pusryčių ir atgal ant kupranugarių. Parjoję davėm savo vedliui arbatpinigių, nedaug, bet vaikinas pripratęs prie to reikalo. Ne toks jis naivus, kaip mums pasirodė vakar vakare…
Grįžom į savo kambarį, dingo vanduo. Tada persikraustėm į kitą, nusiprausėm ir susiruošėm dar arbatos atsigerti su Hassanu. Siūlė kitą kartą joti į dykumą kelioms dienom. Iš tikrųjų nebuvo to jausmo, kad esi bekraštėj dykumoj: tai kalnai matėsi, tai horizonte žaluma. Sakė, jei eini gilyn į Sacharą, dingsta ir augalai, ir jau tada kiek akys užmato – tik oranžinis smėlis. Mums pasisekė, kad mes buvom ne sezono metu. Sakė, tokiu metu tik marokiečiai atostogauja, o jau nuo balandžio prasideda užsienio turistų sezonas. Kvietė į moterų bagių rungtynes.
Dar paklausėm patarimo kaip mums geriau važiuoti link vandenyno, nes tuo pačiu grįžti nesinori, juk norim kuo daugiau pamatyti. Hassanas pasiūlė mums kitą kelią, parekomendavo kur pavalgyti. Susikrovėme daiktus ir išvažiavom. Tikrai maloniai pabuvom. Nesijautė tokio dalyko, kad jei jau mes „paimti“, pinigai gauti, tai nėra reikalo vargintis ir skirti dėmesį.
Iš tikrųjų kelias buvo kitoks, gal prastesnis, bet vaizdai irgi kitokie: vienur atrodė, kad važiuojam Savana, matėm kaimenes kupranugarių, kalnai tokie įdomiai nutrupėję, įvairių formų.

Pravažiavome Draa slėnį. Galvom nuvažiuosim toliau, bet bevažiuojant nusprendėm, kad vėl nakvosim Ouarzazate, tam pačiam viešbutuke. Sustojom Nkob kaimelyje atsigerti kavos kavinukėje, kur pilna vietinių, nusipirkom maistuko, pepsi, fantos – stikliniuose buteliuose, 1lt. Paplotėliai- apie 30 centų, ką tik iškepti. Vyrui netgi pasiūlė atkąstos bandelės su mėsa. Bet kažkodėl jis atsisakė :). O dėl ko tikrai gaila, tai, kad neparagavom vietiniam kaimelyje gatvėje kepto tadžino… na bet tai trečias dalykas, dėl ko reikia sugrįžti į Maroką!
Netoli Ouarzazatės pamatėm nuorodą link krioklių. Važiuojam? Važiuojam!!! Keliukas ne koks. Kalnai nutrupėję, visas kelias toks alia skaldelė, bepročiai mes, avantiūristai, kitais nepavadinsi… Atvažiuoja iš priekio turistai, išsinuomoję džipus su vairuotojais, o mes tokiu keliu su savo spuogu… ant kiekvienos duobytės aikčiojam… ir privažiuojam duobę, kurios tikrai mūsų mašinytė neįveiks… Sukamės atgal. Sutinkam dar vienus tokius pat bepročius su maža mašinyte, bandom paaiškinti, kad nepasieks krioklių, bet jie važiuoja toliau. Išvažiuojam vėl ant normalaus kelio ir bevažiuodami pamatom nuostabius kalnus. Atrodo kaip pyragėliai, tik labai jau išgraužti vandens. Mums pasakojo, kad prieš 3 savaites čia buvo liūtys, kokių nebuvo kelis metus.

Pavažiavę toliau, pastebime, kad pradeda žydėti gėlės. Dar prieš pora dienų jų tiek nebuvo. Ir nuo kalnų jos žydi tose vietose, kur nesenai bėgo vandens upeliai.
Privažiuojam Ouarzazate, tas pats viešbutis, statomės mašiną ir einam į centrą. Ten veiksmas vyksta: pilna žmonių, vaikų, turistų.

Pasivaikčiojom po turgų ir prisėdome vienoje kavinėje. Kol nešė maistą, stebėjom klientų pasiskirstymo subtilybes, nes viena šalia kitos įsikūrusios trys kavinės ir tik vidurinėje yra žmonių. Pavalgėmė, pasiklausėme vietinio, norėjusio mums pagroti kažkokiu tautiniu instrumentu ir pasivaikščiodami grįžom į savo viešbutuką.

Kovo 14 d. Sekmadienis Ouarzazatas-Agadyras-Aglou

Ryte papusryčiaujame. Dar atsigeriam kavos sėdint prie mini baseinėlio lauke ir lekiam link vandenyno. Kelias neatrodo labai saugus: staigūs posūkiai ir serpentinai. Ouarzazatėj viešbuty ankščiau sutikti lietuviai skundėsi, kad sunku buvo vairuoti, nes jie kaip tik tada atvažiavo nuo Agadyro, link kurio dabar mes važiavome. Tai pagalvojom, oho, naktį čia tikrai ir baisu, ir sunku vairuoti. Reikia įskaičiuoti tai, kad motorinėms priemonėms, važiuojančioms 40 km/h greičiu leistina važiuoti be šviesų, taip pat ir asilams, mulams, žmonėms. Ir jei neklystu, tai čia buvo 2007 metų ralio trasa Paryžius – Dakaras (trečias etapas buvo Nador – Er Rachidia, o ketvirtas Er Rachidia – Ouarzazate, penktas Ouarzazate – Tan Tan). Ženklų su upe per kelią buvo daug, kai kur matėsi, kad keletą savaičių atgal siautė stichija. Vienoje vietoje per kelią vėl teka upė, tačiau negili ir mūsų spuogas saugiai įveikia kliūtį.
Ant kelio pilna kioskelių, parduodančių keramikos dirbinius, įvairius akmenis. Sustojam pasižiūrėti.
Artėjome po truputį link Agadyro: pravažiavus kalnus, laukai tapo žali, žali, atsirado argano medžių, pievose žydėjo gėlės.

Pravažiavome išdžiūvusį ežerą ir nesupratom pokšto, juk dar ne vasara. Pagal žemėlapį ežeras yra, pagal vaizdą – tik tokie druskingi ežero kraštai. Kada tas ežeras dingo, neaišku… Pravažiuojam Taliouine apylinkes, kuriose auginamas šafranas. Pilna žalių terasų. Arčiau Agadyro kelias platėja. Lenkiam sunkvežimiukus, pilnus apelsinų dėžučių (gal ir į Lietuvą atkeliauja, su juodu rombo lipduku). Matėm tokiuose sunkvežimiuose vežant ir žmones 100 km/h greičiu. Nesakau, kad pas mus niekada to nebuvo. Tėvai dar tai prisimena tokius pasivėžinimus po kolūkius, bet mums jau kažkaip neįprasta… Važiuojam sekmadienį. Pakelės soduose pilna piknikų: su šeimomis iškylauja.
Agadyrą paliekame šone, ir toliau lekiame link Tiznit miestuko. Sustojam kažkokio miestuko vietiniam turgelyje vaisių. Pasveria apelsinų, bananų, pomikų, dar kažko, ir sako 800 dh (266 lt)! Kiek???? Jūs ką? Ne, ne, juokauju, čia kaina britams, jums – 40dh.
Mūsų galutinis tikslas – Sidi Ifni. Bet sustojame ant vandenyno kranto esančiame miestuke – Aglou. Nakvojam čia. Viešbutis ant vandenyno kranto, vidus toks kaip čia papasakot, spartietiškas, bet mes čia tik pernakvosim. Palei vandenyną padaryta promenada, kur visi vaikštinėja pirmyn atgal.

Kovo 15 d. Pirmadienis Aglou-Sidi Ifni-Sidi Kaouki

Papusryčiaujam vieni iš pirmųjų. Iš vakaro matėm vokiečius banglentininkus, tai jau pusryčiai ruošiami ir jiems. Važiuojam link nuostabaus grožio vandens ir vėjo padarytų arkų – Le gzira paplūdimio, esančio prie Sifi Ifni. Einam pasivaikščioti. Laaabai gražu. Prisirinkom kriauklyčių, akmenukų. Netgi radom išmestą į krantą įspūdingo dydžio medūzą. Gerai, kad atvažiavome iš ryto, nes visą laiką buvo toks jausmas, kad vanduo artėja. Tai gali būti, kad nueini, prasideda potvynis, ir nebėra kaip grįžti… Pasėdėjom, pavalgėm. Grįžtant atgal pastebėjome ką tik iš vienos arkos nukritusį į smėlį akmenį. Ups, gerai, kad mūsų ten nebuvo ir galvos liko sveikos.

Lekiam link Essaouiros. Privažiuojam Agadyrą. Ohoho miesto dydis, visas baltas, iš pažiūros visas naujas, modernus. Neužvažiavom, ir dėl to džiaugėmės. Eismas intensyvus, ant kiekvieno žiedo stovi policija.
Toliau važiuojant žali vaizdai, daug žydinčių augalų, kermėkai pievose kartu su kaktusais auga, daug argano medžių. Pastarieji įrašyti į UNESCO pasaulinių biosferos rezervatų sąrašą, kadangi Maroko pietvakariai – vienintelė vieta pasaulyje, kur argano medžiai auga. Iš vaisių kauliukų spaudžiamas argano aliejus, kuris naudojamas maistui, kosmetikai, medicinai. Kiek žinau anksčiau (o pavieniai žmonės ir dabar) surenka kauliukus iš ožkų kakučių (nereikia mėsingos dalies gramdyti nuo kaulo, nes ji būna suvirškinta), išdžiovina, suskaldo su akmenuku ir išspaudžia aliejų. Pamatėme ir mes ožkas, besikarstančias po argano medžius.

Pakelėse apstu kooperatyvų iškabų, kuriose kviečiama nusipirkti aliejaus, išspausto šaltuoju būdu, nesugendančio net 2 metus. Taip pat daug žmonių pardavinėja jį pakelėse, kaip pas mus braškes. Na, mes nenusipirkom, nes nelabai įsivaizdavom kaip jį atskirti nuo paprasto aliejaus. Skaičiau, kad iš 30 kg vaisių išspaudžiamas 1 litras aliejaus, o ant vieno medžio užauga tik apie 8 kg jų. Bet reikėjo nusipirk – dar viena priežastis sugrįžti į Maroką.
Planuojam Essaouiroje pora naktų nakvoti. Bet privažiavome beveik iki jos. Pasiskaitom gidą ir sukam į serfingistų rojų – Sidi Kaouki. Sustojam prie vieno žavingo viešbutuko. Nors vyksta remontas, bet labai miela prancūzė išskyrė mums pora sutvarkytų kambarių. Laaabai jaukus viešbutukas. Po kelių dienų atsidarys ir bus surfingistų užgultas, o dabar žymiai pigiau.

Šeimininkė parekomenduoja kur pavalgyti – restoranas Delfinas. Randam labai lengvai, nors tai greičiau užkandinė ant jūros kranto. Bet meniu kainos nežavi. Na, vėl viltis, kad porcijos bus milžiniškos (dabar galvoju, kad ta viltis nė karto ir nepasiteisino). Bet matyt surferių išlepinta vietelė, nes porcijos nedidelės. Ech, kitą kartą žinosim ;). Išeinam, visur tamsu, nieko nesimato, gerai kad prožikas rankinuke mėtėsi. Einam miegot.

Kovo 16 d. Antradienis Sidi Kaouki-Essaouira

Ryte papusryčiaujam, viešbutuko šeimininkė atsiprašinėja, mes jau pagalvojam, kad pusryčių nebus. O jie buvo, tradiciniai marokietiški pusryčiai. Susikraunam daiktus ir einam pasivaikščioti iki vandenyno. Atbėga vaikinukai pasiūlyti pajodinėti kupranugariais. Tai, kad dėkui, jau jojom, nesenai užpakalius nustojo skaudėti… Šiaip labai neįkyriai pasiūlė ir grįžo. Kaip tik atoslūgis, ir vaikai, ir moteriškės renka jūros ežius, vienas vyriškis nešasi maišiuką aštuonkojų gal.

Pakeliui į Essaouirą sustojam pamatę ožkas medyje. Greit, greit nufotkinam. Prieky tingiai stojasi piemenys ir bando mus stabdyti. Skaičiau apie tai, kad kartais jie specialiai tas ožkas suvaro į argano medžius ir iš turistų prašo pinigų už fotografavimą.
Jau ir Essaouirą. Pasistatom mašiną stovėjimo aikštelėj, atrandam marokietiškus parkavimo ypatumus: negalima palikti mašinos pastatytos ant bėgio ar rankinio žinote kodėl? Sustumdo visas viena paskui kitą, jei ateini mašinos pasiimti, ir ji kažkur vidury kitų mašinų, tai visas mašinas išstumdo, ištraukia jūsiškę ir paskui vėl gražiai sustumdo mašinas be tarpų. Susimokam už parkingą. Ten dirbantis marokietis pataria kur pavalgyti ir prašo pasakyti, kad jis mus atsiuntė, nes paskui ir jis ten gaus pavalgyti, ir einam pasižvalgyti po mediną. Nakvynei susirandam viena vilą, bet siūlo gyventi vienam dideliam kambary, nes turi tik vieną laisvą kambarį. Užpildom eilinį kartą dokumentus ir einam gerti kavos. Susinešam daiktus ir grįžtam į senamiestį. Medinoj mažos muzikos, kilimų parduotuvėlės, kavinukės, dailės galerijos. Nueinam iki bokšto, atsigeriam apelsinų sulčių, pasivaikštom po žuvų turgų, suvenyrų parduotuvėlės .

Žavu. Kiek ten nuostabių medinių daiktų iš tujos! Vaikštom po žuvų turgų skirtą labiau vietiniams (bent jau turistų tikrai labai mažai ten), kuriame kvapas ne koks, bet kokių tik nepamatysi žuvų žuvelių.
Ką veikiam? Gal einam žuvies pavalgyti į kioskelius? Einam! Šviežia žuvis, vėžiai, krevetės sudėtos ant ledo ir petražolių, priėjus tau ant padėklo sudeda pasirinktą laimikį, pasveria ir pasako kainą. Na ir prasideda derybos. Kol rinkomės, ir kito kioskelio pardavėjai šokinėjo, mojavo, kvietė pas save… Likom čia. Kad laaabai super skanu p būtų, tai nepasakyčiau. Bet neblogai. Ėjom į turgų (ne žuvų, bet toks alia bendras). Žmonių daug, bet toks jausmas, kad vietiniai vengia prie turisto net prisiliesti. Nusipirkom sausainių, aplietų medum ir sezamu, laabai skanių.

Dar pasivaikščiojom paplūdimiu. Vandenynas atitolęs kokius 300m. Visas paplūdimys apšviestas kaip stadionas ir chėbra žaidžia futbolą. Žavinga! Grįžtam namo, pavakarojam ir miegoti.

Kovo 17 d. Trečiadienis Essaouira

Rytas. Papusryčiaujam. Švediškas stalas, tik šviežiai spaustų sulčių negali išgerti kiek nori – po stiklinę gaunam kiekvienas ir viskas. Prisikemšam. Na man jau tos bulkos atsibodo. Šiaip aš jų nemėgstu, o kiekvieną rytą tai jau veee… Tiesa, čia buvo virtų kiaušinių!! Tik mes nelabai spėjom jų pagriebti. Vila pritaikyta pasiturintiems europiečiams, todėl buvo devynios galybės pensininkų iš Olandijos.
Koks planas toliau? Į mediną! Jau ryte karšta. Banko termometras pusę dešimt rodo +39 laipsnius. Man kažkaip normaliai, net nesitiki, kad teisingai rodo. Turbūt neatrodė taip karšta todėl, kad vėjas nuo vandenyno šaltas.

Einam apsižiūrėti visokių dalykėlių, rinktis ir pirkti lauktuvių, gerti apelsinų sultis, sėdėti kavinėse ir stebėti gyvenimą. Užsukam į vieną kavinukę pavalgyti. Kainos normalios, bet kažkodėl ji visai tuščia pačiame centre, kai kitos šalia pilnos?? Atneša gėrimus. Toks jausmas, kad buteliai rūsy stovėjo min 10 metų… Kava užbalinta surūgusiu pienu. Atnešė salotų ir tadžinų mini porcijas. Baigėm valgyti ir belaukiant sąskaitos pajutom toookį dvoką, kad kvėpuoti nelabai buvo kuo. Galvojam, turbūt gatvėj žolę rūko, kad taip smirda… Išeinam, lauke jokio kvapo!! Juokėmės, kad kavinė ryškiai ne iš maisto gyvena… Ir šiaip Essaouiroje kas trečias žmogus turbūt siūlo pirkti žolės, tai pilna menininkų, hipių, Bobo Marlio antrininkų ir kitokių tipelių pritariančių šūkiui: make love not war!
Vidurdienį, per pačius karščius, mūsų bendrakeleiviai išvažiavo į vilą, o mes nusigrūdome vėl į turgų. Landžiojom po visokius užkaborius ir šiaip atradom įvairių dalykėlių. Vėl užėjom į žuvų turgų. Pasirodo yra stalai ir ten tau vietoj gali iškepti žuvytės. Pasiūlė, bet mes sudvejojom. Gal ir be reikalo. Toliau narvai su gyvomis vištomis, kurias labai greit paruošia vartojimui. Jau buvom prisipirkę įvairios keramikos lauktuvėm, kai pamatėm šone žuvų turgaus kioskelį su užrašytom nedidelėmis kainomis. Užsukam. Vaikinukas pardavinėja įvairius keramikos dirbinius, arbatas, prieskonius, kvepiančius muilus, argano aliejų ir t.t. Jis pradeda mums rodyti viską iš eilės, man jau atsibosta ir norisi išeiti… Kur pirkom anksčiau keramiką, gerokai nusiderėjom, bet lyginant su šio berbero kainomis, vis tiek permokėjom juodai…
Prisipirkom bananų ir ėjom pasivaikščioti gynybine siena, papietavom ir sulaukę bendrakeleivių vėl einam valgyti žuvies tuose kioskeliuose. Jau dabar einam link to kioskelio, kur visaip mojavo vakar, kvietė. Pasirenkam ir kai pasako kainą, pasirodo ne taip pigu, nors ir kaina su bulvytėmis, salotomis ir gėrimais.

Ok, atsisėdam, pradedam valgyti. Niekaip neatneša gėrimų. Pasakom padavėjui. O tas vaikinukas, su kuriuo derėjomės pasako, kad už tokią kainą, už kokią valgom, gėrimai nepriklauso, maždaug jis subankrutuos. Žinojau, kad visada, visada reikia paklausti dar ir dar kartą kas į tą kainą įeina. Na bet yra kaip yra. Prisiminsiu aš tą 14 kioskelį 😀
Bendrakeleiviams dar reikia suvenyrų. Einam pas rastą berberiuką (berods Amzilas vardu) iš to tikrojo žuvies turgaus. Atėję sakom, va atvedėm klientų. Mus pasodina lauke, klientus įsiveda į vidų ;). Paprašo draugo padaryti mums arbatos. Na mes neatsisakom, bet žinom, kad nieko nemokamo nėra. Atneša arbatinuką su žaliąją arbata. Tada Amzilas pradeda mums pasakoti, kad yra tokia karališka arbata, kurią daro tik Essaouiroje ir jis mums padarys. Gerai. Rodo ką deda, duoda pauostyti. Tai ko ten tik nedėjo: cinamono lazdelių, verbenos, anyžiaus, rožių žiedų, kažkokios šlykščiai kvepiančios šaknies, žolės, vadinamos viagra (labai jam daug juoko sukėlė, kai mano vyras paklausė: like a camel?) ir dar daug ko, jau nepamenu. Laabai skani arbata, aišku su daug cukraus. Pradėjom kalbėti, tai jis negali tuoktis su savo mergina, nes neturi kur gyventi. O būstas brangus, nes užsieniečiai perka butus ir taip sukėlė kainas. Pvz.: nuomotis jiems mažą butuką kainuoja apie 2000dh (666 lt). Baigę gerti arbatą paklausėm kiek skolingi, tai jis pasakė, kad vaišina ir mes neskolingi. Va ir kontrastas: prieš 2 valandas išdūrė, dabar pavaišino…

Kovo 18 d. Ketvirtadienis Essaouira-Marakešas-Ouzoud kriokliai

Berods 6 ryto paskambina iš recepcijos ir liepia keltis… Nesupratom pokšto!!! Einam pusryčiauti, tikimės, kad olandų pensininkai visų kiaušinių nesuvalgys. Bet jie jau visi papusryčiavę ir ruošiasi išvažiuoti… Juokėmės, kad matyt mus palaikė jų kompanjonais.
Išvažiuojam iš Essaouiros link Ouzoud krioklių pro Marakešą. Kurį laiką važiuojam remontuojamu keliu ir per dulkių debesis nelabai ką matom. Tvanku, norisi miego, jaučiasi nuovargis. Marakeše eismas košmariškas. Sustojam pavalgyti ir toliau į kelią. Privažiuojam prie vietos, kur turėtų būti kriokliai. Iškarto pripuola vietiniai, siūlantys statytis mašiną į mokamą aikštelę. Na pasistatom. Tada atsiranda oficialus gidas, kuris ruošiasi mus pavedžioti, parodyti krioklius, beždžiones ir t.t. Mes atsisakom. Prasidedam važiavimas ar čia tipo mums didelė kaina??! Na kaina nedidelė, bet įkyrėjo visur visada už kažką mokėti. Einam keliuku tolyn. Mums šaukia, kad krioklys į kita pusę. Bliamba, jokio garso, kaip susigaudyti kur tas krioklys… Neapsisuksi ir nepripažinsi, kad ups suklydom, ačiū, kad pasakėt! Atšaunam, kad mes tipo einam iš pradžių ne prie krioklio, ot, o pavyzdžiui nakvynės paieškoti! Tada prisistato kitas, kuris mus nuves iki viešbučio, bet jis tikrai ne gidas, tik nebijokit. Mes tai nebijom. Nuveda į viešbutį. Na iš išvaizdos nieko, daromas kosmetinis remontas, nes Ispanai už poros savaičių atvarys, jiems prasideda kažkokios visuotinės atostogos (gal kokios Velykinės)…. Nori iš karto pinigų, bet mes stengėmės niekur nemokėti iš anksto, nebent pusę sumos. Pasidėjom daiktus, pabandom lįsti po dušu, bet vanduo bėga neaiškiai, džiaugiuosi, kad tualete nusileidžia. Pasiklausiam kaip čia prie to krioklio prieiti. Sako, tai čia pora minučių kelio…. Turėtų būti didžiausias krioklys šiaurės Afrikoje, o net menkiausio vandens garso nesigirdi. Na einam į tą pusę, kur parodė. Ir atsiveria vaizdas. Vau! Mes esam pačioje viršūnėje, krioklys lyg išgraužęs tokį tarpeklį ir krenta vanduo pakopomis žemyn. O žmogeliai kitoj krioklio pusėj mažuliukai, nekalbant apie esančius apačioje.

Reikia ir mums žemyn! Leidžiamės kažkokiu asilų taku, kitame krante matosi turistams pritaikytas kelias. Prieinam kavinę. Iš jos atsiveria puikus vaizdas į krioklį. Užsisakom arbatos. Ji kainuoja tiek pat kaip ir visur.

Maroke maloniai stebina, kad galima gražiausiuose objektuose rasti paslaugų už įprastą kainą. Besėdint ir besigrožint vaizdais, ateina mūsų gidu norėjęs tapti vaikinukas, jau pasigavęs keletą turistų. Hello, Lithuania! Labas, labas. Jie atėjo iš kitos pusės. Mums pro ten reiks grįžti. Persikeliam su tokiais plaustais (apačioje plastikiniai buteliai pritvirtinti, kad neskęstų) ir lipame aukštyn. Šitoj, turistams pritaikytoj pusėj vaizdai geresni. Lipam ir gėrimės. Tolėliau pamatėm beždžiones. Ir virš galvų pradėjo šakos šnarėti. Štai ir beždžionėlės, ir ohoho kiek jų. Vietiniai maitino riešutukais, kruopytėm ar kuo ten. Mes išsitraukiam saldainių, pačiažinam maišiuką, ir visos beždžionėlės mūsų!

Grįždami nusiperkam daržovių, paplotėlių ir jau tamsu. Na, tuo keliuku tamsoj eiti nelabai jauku.
Likusius saldainiukus nunešu vaikučiui, sėdinčiam prie mūsų viešbučio vartų. Norėjau duoti tik pora, o likusius atiduoti šalia futbolą žaidžiantiems vaikams, bet jis ėmė ne už saldainių, o už maišiuko. Bet kokiu atveju, žaidžiantieji pribėgo prie jo, ir neaišku ar ten jam kas liko.
Grįžtam į kambarius. Ant savo lovos randu plaukų, ryškiai ne mūsų. Patyrinėju patalynę – patiestos 4 paklodės viena ant kitos… Gerai, kad miegmaišius turim! Nulipam dar atsigerti kavos. Kyla mintis, kad būtų smagu nueiti prie krioklių naktį, nes kažkas lyg sakė, kad apšviesti. Vaizdas turėtų būti įspūdingas, bet vėl tuo pliurzinu keliuku eiti pirmyn atgal nesinori.

Kovo 19 d. Penktadienis Ouzoud kriokliai-Marakešas

Gaunam pusryčius. Viešbučio darbuotojai gano mus, kad nepabėgtume ir jų be pinigų nepaliktume. Susimokam ir iškart atsipalaiduoja. O mes į Marakešą. Susirandam viešbutį, nusiprausiam, pagulim, atiduodam mašiną (nuvažiavom apie 2600 km). Ryt išskrendam. Koks planas šiandien? Majorelio sodai, raugyklos ir Jemaa el Fna. Majorelio sodai labai išpuoselėti.

Dabar į raugyklas. Pasižiūrim žemėlapį, ir varom link jų. Sunku eiti pagal žemėlapį kai eini kelių keliukų raizgalyne, gali tik maždaug laikyti krypti. Vaikai eina, alia rodydami kelią. Sakau, kad nereikia, mes patys. Negirdi. Dar kartą sakau. Negirdi. Užkaukiu nesavu balsu, dingsta…. Žmonių vis daugėja… Ir taip maždaug belaikydami kryptį prieinam… Jemaa el Fna aikštę…. Nesupratom!! Turėjom praeiti krašteliu senamiesčio, aikštė turėjo likti šone… Na, ta proga išgeriam sulčių. O mes einam ieškoti raugyklų (tanneries). Čia ir prisistato įvairaus plauko gidų, norinčių padėti. Parodo vienas raugyklas, savam kieme padarytas. Ne, mums šitos neįdomu. Išėjom už senamiesčio sienos… Niekaip nesusigaudom kur tos raugyklos pagal žemėlapį. Neaišku ties kuriais senamiesčio vartais esame. Nueinam į kažkokį alia odų turgų, kuris užsidarinėja (esu jį mačiusi per Travel kanalą). Grįžtam. Vėl užeinam į vienas, čia turbūt tos ir yra, tik Marakeše jos mažesnės nei Fese. Be to jau vakaras, skylės uždengtos, niekas nedirba…
Grįžtam link aikštės. Prieš tai nenorėdami nugrybavom į Jemaa el Fna, dabar tai jau tikrai lengvai rasim. Taigi visi keliai veda į ta aikštę, jau paprasčiau nebūna!!! Tai kažkokiu tai būdu prašaunam gerą gabalą pro šoną. Pradeda temti. Pamatom gulsčią mėnulį.

Jemaa el Fna aikštėj veiksmas vyksta. Bandom užeit pavalgyti. O ten vienas per kitą šaukia, kviečia, kabinėjasi. Na sėdamės, kainos normalios, bet porcijos pasirodo mažokos ir ne vau.

Dar pasivaikštom. Tie patys virėjai pasiūlo užsukti antrą kartą. Kad ačiū, jau ir pinigų nelabai turim. Pastebim per aikštę einančius keturis turistus su lagaminais ant ratukų. Juokiamės, kad šviežienos padavė. Taksų aikštelėj pasiginčijam su taksistais. Tie papriekaištauja, argi mes negalim sumokėti 5 eurų?! Nejaugi mums čia daug! Mes savo ruožtu paaiškinam, kad už pora kilometrų tai yra daug. Parsiradę į viešbutį einam į bariuką! Pasėdim lauke, išgeriam marokietiško vyno ir miegot.

Kovo 20 d. Šeštadienis Marakešas-Briuselis-Ryga-Vilnius

Išsiregistruojam, bet paprašom pasaugoti daiktus. Eisim kur nors pasivaikščioti. Užeinam į traukinių stotį, kuri laabai moderni. Į peroną leidžia tik su bilietais ir dar prieš tai apieško su metalo detektoriumi.

Vaikštom vaikštom, kaip ir nealkani, į kavinę eiti nesinori… ir randam… prekybos centrą! Vau! Perkamės lauktuvėms muilų su argano aliejumi, šokoladų, alyvų aliejaus, bet mūsų lagaminas pilnas. Dar randam atskiroj patalpelėj uždrausto vaisiaus – alkoholio skyrių! Nusiperkam alaus. Ech… Baigėsi atostogos. Pasiimam daiktus iš viešbučio, pasipykstam su taksistu, kuris laaabai nepatenkintas nuveža mus į oro uostą už toookią sumą!!!
Oro uoste pradedam sverti kuprines ir lagaminą. Pramėtom daiktus, nes netelpam į svorį. Pildom eilinį kartą lapelius kas tokie, iš kur, ką veikiam. Vyras eina priduoti lagamino. Ir grįžtą susirūpinęs! Mūsų internetinė registracija negalioja! Reikia visiems eiti greičiau užsiregistruoti, nes didelės eilės prie muitinės. Aaaaa, tai gerai, kad lagaminą turėjom, nes būtumėm dar ilgai sėdėję. Prie muitinės eilės. Viena ilgesnė, kita trumpesnė. Aišku stojam visi į trumpesnę. Atsisuka vyriškis, kažką mums subalbatuoja. Ups, yra ženklai, kad vyrai į vieną eilę, moterys į kitą. Geras. Stojamės į kitą eilę. Paima pasus, pasiklausia ar tikrai neturiu jokio priduoti bagažo, ar man tikrai nereikia vizos. Tikrai, tikrai man nereikia. Einam į laukimo salę. Diena prieš pradėjo streikuoti britų avialinijos, bardakas jaučiasi ir čia. Dalis skrydžių vėluoja. Na mums aišku, skrydis iš Briuselio tik ryt, tai kaip ir nesvarbu.
Dar vienas stebėjimasis marokiečių sugebėjimais. Einam į tualetą. Iš pradžių kažkoks darbininkas atsistoja prie tualeto, parodo kuris vyrų tualetas, kuris moterų (tipo neaišku) ir išeinant laukia su ištiesta ranka, kurioje skamba keletas monetų, reiškiančių: mokėk! Paskui prie jo prisijungė ir moteriškė. Bet įdomiausia tai, kad buvo žmonių, kurie mokėjo!! Juk jau išskrendam, jau visi pabuvę čia ir perkandę jų pokštus!!!
Atskrido mūsų lėktuvas. Greit, greit vienus išlaipino, kanalizaciją išpylė, lagaminus nuvežė ir mus jau leidžia. Atostogos baigėsi!

Lietuvoj pasitiko potvynis.

Pastebėjimai, mintys ir šiaip informacija:

Po keliones išbėrė. Iš pradžių draugus, paskui ir mus. Padarėm išvadą, kad galėjo nuo tų krioklių dušo. Vanduo greičiausiai iš vietinės kokios nors balos galėjo būti. O Maroko giduose įspėja, kad nebraidyti po stovinčias balas, nes yra gyvių, kurie prasigraužia per odą… Bet praėjo savaime.

Dar vienas dalykas liko neaiškus: kodėl daugumoje kavinių pastatytos 3 kedės, buvo viešbučių, kuriuose 3 atskiros lovos (čia kam? Gal vyrui, žmonai ir uošvei?).

Turėjom „Rough“ gidą ir dalį „Lonely planet“ gido. Tai pastarasis variantas žymiai labiau patiko. Čia aišku, kiekvienam savo, bet pavyzdžiui buvo viešbučių nurodytos kainos, kad galėtum orientuotis ar iš vis verta į jį važiuoti.

Vietinis transportas:
Yra dviejų tipų taxi: Grand taxi – 6 vietos (2 priekį be vairuotojo ir 4 gale), važinėja užmiestyje, Petit taxi – 3 vietos (1 priekį be vairuotojo ir 2 gale), važinėja tik po miesto teritoriją. Skirtingi šalies rajonai – skirtingos taxi spalvos.
Visą laiką mus lydėjusios frazės: Hello my friends! Where are you from? Poland? Russia? Best price only for you!

Per visą kelionę taip ir neatsipalaidavau, nesijaučiau laisvai, vis atrodė, kad apgaus, išdurs. Keliautojų aprašymuose skaičiau, kad važiuojant į Maroką, reikia pamiršti etiketą ir mandagumą kai kuriose situacijose. Na, teks grįžti, ir ištaisyti klaidas. O šiaip šalis draugiška turistams ir įvairi savo gamta.