Marokas 2011 sausis-vasaris
I
Iš Porto į Marakešą atskridom gerai. Prie Ryanairo jau beveik įpratau, kažkaip nejučia pralinksmėju jau lipdamas į šios agentūros lėktuvą. Pusę skrydžio apkalbinėjom prekybininkais tapusius lėktuvo palydovus, kitą pusę snaudėm. Vytas nemiegojo, o visą laiką žiūrėjo pro langą. Nežinau kaip tai atsitinka, tačiau kiekvienoje kelionėje, kiekviename lėktuve, jis visada atsiduria kėdėje prie iliuminatoriaus. Geresnei vietai užimti, jis turi susikūręs netgi savotišką teoriją, pagal kurią net biliete nurodyta vieta salono viduryje, kažkokiu jam vienam žinomu būdu tampa vieta prie lango.
Išlipome irgi sėkmingai, oro uoste iš įpročio pakamantinėjome tarnautoją apie miestą , paskui nuėjome į taksi. Visi buvom pasiryžę Maroke elgtis itin apdairiai ir nieko niekam nepermokėt, tačiau pirmasis susitikimas su vietine fauna pasibaigė mūsų pralaimėjimu – už kelionę iki medinos (senojo miesto) suplojom mažiausiai tris kartus brangiau, nei derėjo. Klaidas supyko ant taksistų, aš ant savęs, ir čia pat permokėjome dar kartą, už viešbutį.
Jau vėliau, kai nuo vandenyno vėl sugrįžome į Marakešą, už kur kas geresnį kambarį erdvesniame ir žymiai įspūdingesniame viešbutyje, su plytelėmis išklotu vidiniu kiemu ir terasomis, mokėjome du kartus pigiau. Tiesa, terasa buvo ir čia, tačiau kažkokia apšniaukšta, ir su labai aukšta apsaugos sienele. Per tą nelemtą sienelę, miesto panoramą galėjome stebėti nebent užsilipę ant kėdžių.
Iš taksi salono patekome tiesiai į pagrindinę Marakešo aikštę. Buvo vėsus vėlyvas rytmetys. Garsioji imperatoriškojo miesto aikštė nė vienam iš mūsų nepaliko jokio įspūdžio. Televizijos žiniose, kelionių apžvalgose ir atvirukuose, esame įpratę Džema el Fną matyti sklidiną žmonių, šviesos ir fakyrų, o mes ją išvydome apytuštę, neišvaizdžią ir nykią. Šiek tiek linksmiau buvo tik karietų stovėjimo aikštelėje . Ten nuobodžiaujantys vežėjai valgė sumuštinius, triukšmavo ir kabinėjosi prie praeivių.
Na, tokios „jokios“ aikštės nebuvau matęs niekur . Niekur ir niekada.
Didžiulė, sulipinta iš dviejų netaisyklingų kvadratų su telkšančiomis balomis, apšnerkštu grindiniu, ir visai neišvaizdžiais namais aplinkui. Pirmasis įspūdis buvo būtent toks ir jo dailinti aš tikrai nenorėčiau. Jos prasto vaizdo negelbėjo net iš bet kurios Marakešo vietos matomas garsusis Kutubijos mečetės minaretas. Iš arti jis tikrai yra labai grandiozinis ir įspūdingas, tačiau tą rytmetį iš Džema el Fna aikštės, jis irgi atrodė „nė joks“.
Aikštės architektūra mums visiems pasirodė neįdomi, tačiau netrukus dėmesį patraukė veiksmas jos pakraščiuose. Tiesiau šnekant – besišlapinantys vyrai. Šitą intymų darbą jie čia atlieka kažkaip labai jau viešai ir paprastai: prieina prie sienos, kažkodėl visada apsižvalgo, lyg tas apsižvalgymas galėtų pakeisti jų apsisprendimą, o tada pasikelia savo arabiško ar berberiško kirpimo padurkus ir švilpia ant jos, nekreipdami nė mažiausio dėmesio nė į praeivius, nė į čia pat stovinčią policijos nuovadą, nė į gerbtiną namų bei mūrų amžių ir reikšmę pasauliui.
Kol pasiekėme viešbutį panašių „paveikslų“ suspėjome pamatyt ne vieną, gal todėl pirmasis Klaido įspūdis Maroke buvo labai prastas.
Manęs nė aikštė , nė veiksmas jos pakraščiuose nesuglumino.
Vytas kaip visada išmintingai tylėjo, ir nuo bet kokių išankstinių vertinimų susilaikė.
Po pietų pagrindinė šalies aikštė pradėjo sparčiai keistis, o vakare tapo jau visai neatpažįstama. Tai tikrai tarsi teatras po atviru dangumi:jogai, gyvačių kerėtojai, būrėjai, žiniuoniai, šokėjai, sulčių ir egzotiškų prieskonių pardavėjai, visa tai, žinoma, yra labai pagaulu, tačiau mane labiau domino vietos gyventojai. Mūsų apsilankymo dienomis aikštė buvo pilna ne turistų, o Marakešo berberų. Čia jie tiesiog gyveno sau įprastą gyvenimą ir šiaip smagiai leido laiką: valgė, bendravo su draugais, ginčijosi, miegojo. Vakarinėje Džema el Fna aikštėje buvo įdomiausia stebėti būtent juos, gi vandens pardavėjai, kardų ryjikai, fakyrai ir kita žavinga aikštės velniava , man pasirodė neverta nė per daug didelio dėmesio, nė ypatingo susižavėjimo.
II
Mums dar buvo likę dvylika kelionės dienų. Padalinome jas į dvi dalis. Vieną dalį skyrėme Marakešui, kitą vandenynui, tiksliau prie vandenyno įsikūrusiems Agadyrui, ir Essaouirai. Pastarąjį pavadinimą mes visi trys tardavome skirtingai, o vietiniai dar kitaip. Grįžęs pažiūrėjau protingose knygose, kurios moko vadinti jį Es Savira.
Marakeše dienomis jau buvo visai šilta, tačiau vakarais atvėsdavo, o medinoje įsikūrusiame viešbutyje būdavo ir šiek tiek per drėgna. Antrąją dieną, aikštėje atsigėrę šviežių apelsinų sulčių, pasukome pro senojo miesto vartus ieškoti Menaros sodų.
Apie tuos sodus prisiskaitėme daug panegirikų: kad jie įkurti tokioje vietoje, iš kurios atsiveria plačiausias vaizdas į čia pat esančius Atlaso kalnus, kad kažkada čia stovėjo patys prašmatniausi Marakešo rūmai, kuriuos pastatė sultonas El Mansuras Achmedas Sa Adianas, kad tie rūmai buvo turtingiausi visoje Maroko karalystėje, o pastatyti buvo visų didžiausiame alyvuogių sode, ir kad jame iki šiandienos yra išlikęs didžiulis vandens telkinys , iš kurio karštomis dienomis į viršų šokinėja saulėje žėrinčios žuvys. Bet to, tai dar ir pati populiariausia Marakešo gyventojų piknikų vieta.
Eiti reikėjo du ar tris kilometrus. Diena pasitaikė jau visai karšta, ir gal būt dėl šitos priežasties, mums ji pasirodė šiek tiek neįprastai erotizuota. Kažkur, prie seno fontano likučių, pamačiau keista poza gulintį vyriškį. Mano mintys tuojau pat suvedė, kas čia vyksta, kaip ir dėl ko. Neapsirikau, prie žemės prigludęs vyriškis akimis rijo ant suoliuko burkuojančią porelę ir kažką darė. Kitoje vietoje, jau kitas arabas glostinėjo save, žiūrėdamas į kikenančias turistes iš Vokietijos. Vyriškis buvo visai nieko, gi vokietaitės šiaip sau.
Pastebėjau, kad arabų dėmesio sulaukdavo ne tik moterys, bet ir atvykę iš svetur vyrai. Laukymėje prie besiganančių kupranugarių užfiksavau erotinio pobūdžio ženklus skirtus man. Norėjau įsižeist, bet po minutės apsiraminau ir nusprendžiau, kad solidaus amžiaus sulaukus, tikriausiai, jau turiu teisę džiaugtis bet kurios lyties dėmesiu. Kai garsiai išreiškiau savo pamąstymus, draugai mane kaip mat nusodino sakydami, kad tas arabas į mane žiūri ne susižavėjusio vyro, o greičiau buhalterio akimis, kurios manyje mato tik daugiau ar mažiau išsipūtusią piniginę. Na, tai irgi nėra jau taip blogai, manyje gi, o ne juose.
Pasiekėme tikslą, tačiau likome šiek tiek suglumę. Labai romantišku vardu pavadinti sodai mums įspūdžio nepadarė. Tai buvo, tiesiog, itin didelis, tiesiomis linijomis išrikiuotų alyvuogių plotas ir tiek. Na, o to ploto viduryje atradome ir reklamoje aprašytą baseiną – grubaus cemento luitais įrėmintą vandens kvadratą, kurio drumstame vandenyje, iš tiesų kažkas tai gyveno. Iš rūmų likę tik griuvenos, kurių dėl visai suprantamų priežasčių aplankyt nepanorom. Na, piknikams ši vieta turbūt tikrai yra tinkama, bet kadangi Maroke buvo dar tik ankstyvas pavasaris, tai iškylautojų niekur nesimatė. Ogi, mes irgi nieko su savimi pasiėmę nebuvom, tai ir pikniko poveikio vietovės grožiui patikrinti – negalėjom.
Einant miesto link, vis gręžiojausi atgal ir nesilioviau įtarinėjęs, kad aplankėme ne tą vietą, kad kažką supainiojom, pasiklydom. Draugams nusibodo mano abejonės, Klaidas išsitraukė žemėlapį, autoritetingai dūrė pirštu į žaliai nudažytą plotą Marakešo rytuose ir pasakė:
– Jardins de la Menara. Štai čia. Žiūrėk.
Paskui pasukome į šiandieninį, naująjį Marakešą. Gražiausios iš visų čia tądien pamatytų vietų buvo restauruojamo teatro aikštė ir geležinkelio stotis. Nė platūs šiuolaikiniai prospektai, nė siauresnės gausiai gėlėmis apsodintos gatvės didesnio įspūdžio nepaliko. Na, yra viena kita akį patraukianti salelė, viena kita vietelė, kurioje norisi pasėdėti ir išgerti kavos, tačiau niekur nematėme jokio įsimintinesnio vaizdo. Tiesa, rodėsi, kad čia pat už namų prasideda kalnai, tačiau iki jų dar buvo geras gabalas kelio. Bet to, jie neįėjo į mūsų maršrutą. Atlase ir Sacharoj lankėmės prieš kelis metus, kai buvome Tunise.
Vakarienei valgėme pagarsėjusius tadžinus. Trijų rūšių, taip sakant, po vieną skirtingą kiekvienam, kad galėtume susipažinti su trimis skoniais iš karto. Šeimininkas juos atnešė uždengtus keramikiniais dangčiais, gudriai nusišypsojo ir cirkininko miklumu atidengė. Buvo į ką pažiūrėt, mūsų patiekalai burbuliavo tarsi dar nenuimti nuo ugnies. Klaido aviena atrodė labai patraukliai, Vyto jautiena irgi, mano žuvis tirpo burnoje, akį traukė aukso spalvos pupelės , šutintos slyvos , nosį kuteno malonus prieskonių kvapas. Tačiau nė viename tadžine nebuvo mums pačio reikalingiausio prieskonio – druskos. Visi trys tą vakarą mūsų suvalgyti valgiai, tikriausiai, yra verti atvykėlių dėmesio , bet ar tai dėl tos nelemtos druskos nebuvimo, ar dėl kokių nors kitų priežasčių, dar kartą jų paragauti nė vienas iš mūsų nepanoro.
III
Kitą dieną atsikėlėme šiek tiek anksčiau nė įprastai, ir mėginome apeiti apie storu mūru apjuostą mediną. Iš pradžių kelionė klostėsi labai žaismingai, mes domėjomės vietinių (daugiausiai berberai ir arabai) gyvenimu, jie domėjosi mumis, eiti buvo įdomu: visur žmonės, mulai, motociklai, čia pat ant žemės išmėtyti pardavimui skirti rakandai, daugybė panaudotų įvairios paskirties buities padargų, apie kurių egzistavimą mes jau seniai esame pamiršę. Visko neišvardinsi.
Vaikštant ir besidairant aplinkui kilo įtarimas, kad šiandien Maroke populiariausia transporto priemonė yra ne automobilis, bet mulas arba asilas, o dažniausiai ant pietų salo atsiduriantis patiekalas – ne plačiai išreklamuotas nacionalinis valgis tadžinas, o paprastų paprasčiausia žarnokų sriuba.
Už medinos sienų valgis gaminamas visur, kur tik yra nors mažiausias žmonių susibūrimas, ir jo kainos čia yra labai menkos. Eilinis vietos gyventojas nebent sapne gali sau leisti mokėti už pietus penkiasdešimt ar septyniasdešimt dirhamų, todėl dažniausiai pasitenkina žirniais, pupelėmis ir jau paminėtais žarnokais, kurie kuo toliau nuo centro, tuo labiau pinga.
Diena buvo karšta, ore tvyrojo dulkės.
Akį patraukė, prie medinos mūro ant grindinio tvarkingomis eilėmis išdėstyti palaikiai kilimėliai, atskirti vienas nuo kito lauko akmenimis. Teritorija buvo aptverta stora virve. Kažkur, iš už senovinės sienos, atsklido musulmonų dvasiškio balsas kviečiantis maldai. Aplinkui besikrapštinėjantys arabai metė savo darbus, ir pasukę link virve atitvertos aikštelės užėmė vietas ant kilimų. Pirmą kartą aš iš arti mačiau visą meldimosi ritualą. Man jis pasirodė labai nuolankus, sinchroniškas, ir vietomis juokingas, kai visi vyrai kurį laiką meldęsi stovėdami, staiga vienu metu tarsi lūžta per juosmenį, tapdami pavyzdingomis rusiško alfabeto „G“raidėmis .
Jeigu nebūtume išgirdę šventiko balso, tikriausiai , būtume praėję pro kilimėlius ir akmenis nė neįtardami, kad einame pro musulmonų šventovę.
Vaikštinėti už Marakešo medinos buvo įdomu. Bet greitai pajutome, kad atsidūrėme ten, kur esam nelabai pageidaujami. Trys balto gymio vyrai negalėjo nepatraukti vietinių dėmesio, tačiau mums pasirodė, kad tas dėmesys pasidarė , na , ne visai svetingas.
Buvome nuėję pusę planuoto kelio. Klaidas pasiūlė sukti atgal. Tačiau eiti tuo pačiu keliu nesinorėjo, todėl šiek tiek pasvarstę, nusprendėme į viešbutį grįžt per mediną.
Kad pasiektume namus, turėjome ją kirsti beveik tiesia linija , bet pasirodė, kad tiesus kelias per senovinį miestą gali būti nubrauktas nebent žemėlapyje. Gatvelės vinguriavo, suko į kairę, į dešinę, tai siaurėjo, tai platėjo, kartais taip susiaurėdavo, kad vos praeiti galėjai, kartais visai pasibaigdavo, praėjome ne vieną aikštę ir aikštelę, o namų vis nebuvo. Užtat pamatėme daugybę turgų. Tie nepakartojami Maroko turgūs, turbūt, ir yra pačios įdomiausios vietos visoje vakarų karalystėje. Kiekvienas skirtas vis kitam amatui, o dažname čia pat galima pasižiūrėti ir į prekės gimimo procesą. Tikriausiai, nematėme tokio turgaus, kurio nevertėtų dar kartą aplankyt.
Ir ko tik mes ten neprisižiūrėjom, nė aprašysi, nė apsakysi: čia buvo baldžių, puodžių, kilimų, verpalų, odų,sendaikčių, gyvulių ir paukščių, muilo ir aliejų, saldumynų ir prieskonių, aukso ir brangenybių turgai, jau spėję pagarsėti pasaulyje vaisių ir daržovių bobturgiai, ir dar dešimtys kitų, mišrių ir turinčių savo griežtą specializaciją. Viskas čia buvo labai įdomu, tačiau patį didžiausią įspūdį man paliko žiniuoniams ir burtininkams skirti prekystaliai.
Jeigu nori žiniuoniams ir kerėtojams skirtas prekes aprašyti, tai reikia žinoti galybę augalų, gyvių, grybų, pelėsių , parazitų, visokiausių mikstūrų, ir, pagaliau, ligų. Tikriausiai dėl šitos paprastos priežasties nebuvau nieko skaitęs apie Maroko šamanų turgus. Klaidas buvo pakraupęs. Vytas sužavėtas. Atplėšiau jį nuo pikantiškų „prekių“ tik pažadėjęs dar kartą čia kartu su juo apsilankyti.
Tą dieną ne kartą pasiklydom,bet kelio neklausėm iš principo. Mus palydėti siūlėsi ne vienas, tačiau Vytas šauniai žongliravo patarimais, išmoktais rusiškuose straipsniuose, ir siuntė besisiūlančius labai toli originalo kalba. Išgirdę tą kalbą, svarų jos žodį ir intonaciją, prielipos kaip mat atšokdavo.
Paskui patekome į jau visai mistinę vietą, gatvelės greičiau panėšėjo į kalnų urvus, o ne į miesto gatves. Niekur, nė filmuose, nė televizijos laidose tokių nemačiau.
Temo, tarpuvartėse tai vienur tai kitur šmėsčiojo nejaukios kapišonuotos žmogystos, o gatvėse pasirodė veideliai, turintys aiškią kriminalinę praeitį.
Aš irgi pradėjau nervintis.
Staiga mums kelią pastojo treninguotas randuotas juočkis. Prisiuostęs ar apsvaigęs nuo žolės, jis visa gerkle šaukė, kad medina priklauso musulmonams, tiktai musulmonams ir niekam kitam, grėsmingai žaibavo akimis, ir stvarstė mus už drabužių. Šiaip taip prasmukome, ir pasistengėme kuo greičiau išnykti iš šitos teritorijos.
Dar kiek paklaidžioję atsidūrėme prie devintame amžiuje pastatytų Bachijos rūmų. Ačiū Dievui, namai buvo nebetoli.
Bachijos rūmai, tai buvusi didžiojo vizirio sultono Mulos al Chasano rezidencija. Šiuose rūmuose yra šimtas penkiasdešimt kambarių, ir didelis marmuru grįstas vidinis kiemas su fontanu. Dabar čia įsikūręs muziejus. Na, šitiems rūmams ir kitiems netoliese esantiems muziejams – paveikslų, kardų, drožinių, muzikinių instrumentų, senovinių virtuvės rakandų kolekcijoms apžiūrėti, mes dar turėjome gražaus laiko.
Prieš išvykstant prie vandenyno, dar aplankėme kelis botanikos sodus. Vieną iš jų, 1920 metais miestui padovanojo modeljeras Yva San Loranas.
Pilni augalų ir gėlių sodai yra beveik tobuli:baseinai,milžiniški kaktusai, finikinės palmės, bambukai, bananai ir didelės lysvės pilnos žydinčių rožių.
Namuose skaičiau, kad Marakešas yra ne ką mažiau už Paryžių lankomas ir turistų mylimas miestas. Mano pirmasis įspūdis buvo nekoks, užtat tokie išvedžiojimai man pasirodė beveik šventvagiški. Šitas miestas nepasižymi nė įspūdinga architektūra, nė iškiliais paminklais, tai kaip galima juos lyginti?
Paskui po truputį pradėjau šį tą suvokti. Marakešas yra ne tas miestas, kurį galima greit apibėgti ir perprasti. Ir jokiu būdu jo nereikia lyginti su Europos miestais. To negalima daryti dėl vienos labai paprastos priežasties – Marakešas yra drėbtas iš visai kitokio molio – iš pojūčių. Kažkas teisingai pastebėjo, kad šito miesto architektūra yra ne namai, o spalvos, garsai, skoniai ir aromatai.
IV
Išvykom prie vandenyno labai patogiu autobusu iš Marakešo geležinkelio stoties. Vieną dieną paskyrėme skubotai ekskursijai po Agadyrą,penkias Es Savirai. Vėliau Es Savirai pridėjome dar vieną dieną nuo Marakešui skirto laiko. Išėjo savaitė.
Retai pasitikim visokiais pietinių miestų vedliais, kurių Maroke irgi yra pilna kiekviename žingsnyje. Varome juos šalin. Tačiau Es Saviroje prie mūsų priskreto ne šiaip sau mėgėjai, o itin stiprios natūros „profesionalai“. Siuntėm juos ir kairėn ir dešinėn, tačiau atsikratyti nepajėgėm.
Jie kvietė mus pasižiūrėti viešbučio , esančio kažkur čia pat kairėje, arba apartamentų, kurie buvo irgi čia pat, tik dešinėje stoties pusėje. Viešbučio kambarys kainavo tris šimtus dirhamų, apartamentai du šimtus penkiasdešimt. Smalsumas vis tik nugalėjo, ir mes nuėjome apžiūrėti labai jau išgirtų, didelių švarių ir šviesių apartamentų.
Realybė pranoko bet kokius lūkesčius. Tai buvo kokių devyniasdešimt, o gal ir viso šimto kvadratinių metrų butas – visas antrasis aukštas trijų aukštų name. Du miegamieji, milžiniška svetainė su pasieniuose išrikiuotais minkštasuoliais, o už sienos virtuvė ir tualetas. Vienu žodžiu, tikri sultono El Mansuro Achmedo Sa Adiano rūmai, kuriuose be didelio vargo buvo galima suruošti puotą penkiasdešimčiai svečių, ir kokius dvidešimt iš jų pasilikti nakvynei.
Tokio dydžio „charomuose“ gyventi dar neteko niekada. Už šešias naktis sumokėjome tūkstantį penkis šimtus dirhamų, tai yra po aštuoniasdešimt tris litus už kiekvieną parą, ir šimtą dirhamų komisinių mūsų palydovams . Sumokėjome nedelsdami nė minutės, kad šeimininkė nepersigalvotų ir nepadidintų kainos. Palydovai buvo labai patenkinti , kad mes nesiderėjome, ir atsidėkodami pasiūlė mums hašišo. Atsisakėm.
Na, prie Atlanto, hašišą mums siūlydavo kiekvieną dieną. Prieina gražuolis arabas pardavėjas, pyragaičių padėklu nešinas, ir siūlo įsigyt skanumynų, o paskui ir hašišo, žinoma, negi tokiam gražuoliui vien pyragaičiais prekiauti?
Vėliau aš iš viso suabejojau, ar jiems bent kiek rūpi tie jų pyragaičiai, nes kai paprašiau trijų, tai jis man atrėžė, kad parduoda tik po dvylika . Tuzinas nedidelių kvepiančių skanėstų kainavo dvidešimt dirhamų. Protestuodami atsisakėm, lai valgo patys.
Pirmąjį vakarą praleidome centre, krantinėje. Prie mūsų tuojau pat pristojo lauko restorano padavėjai, atsisėdome už staliuko. Užsisakėme jūros gėrybių kokteilį. Po dvidešimties minučių atnešė pirmas ant grotelių iškeptas žuvis, paskui langustą, kalmarus…Maistas buvo labai šiaip sau, be druskos, be skonio, aptarnavimas irgi nesužavėjo. Jau anksčiau buvome pastebėję, kad Maroke restoranų ir kavinių darbuotojai skiria labai daug pastangų klientui prisivilioti. Jeigu jie tas pastangas nukreiptų maisto ruošimui, turistai , ko gero, būtų daug laimingesni. Na, o ir jiems patiems nereikėtų gatvėse valgytojus gaudyt.
Es Savira yra labai savotiškas Maroko viduramžių miestas. Ištisus metus čia kur kas šilčiau, nei Marakeše, o tarp dienos ir nakties nėra tokio didelio temperatūrų svyravimo. Tiesa, čia labai vėjuota. Vieną dieną oro temperatūra buvo pakilusi net iki plius trisdešimt vieno laipsnio, bet dėl to bjauraus vėjo, padėti striukių į šalį mes negalėjom. Butas prie vandenyno mus pakerėjo. Miestas taip pat buvo puikus, už Marakešą daug mažesnis, medina taip pat mažesnė, užtat nė vienas nebijojome pasiklyst.
Statistikai teigia, kad Es Saviroje lygiomis dalimis pasiskirstę gyvena marokiečiai, europiečiai ir žydai, o kiekviena etninė grupė čia turi savo gyvenamąjį kvartalą. Gal ir taip, tačiau Es Saviros žydų kvartalas jau yra beveik ištuštėjęs, namai apgriuvę, o vakare čia su pasisekimu būtų galima sukti siaubo filmą. Maroko žydai iš visų mažesnių šalies miestelių išvyksta ir keliasi gyventi į didmiesčius – Kasablanką, Rabatą, arba iš viso išvažiuoja į Izraelį.
Kiekvieną dieną eidavome pro europietiškų kapinių sieną, vieną kartą paprašėme sargo, kad jis mus įleistų į vidų. Sargas iš kiekvieno pareikalavo po dešimt dirhamų. Sumokėjom dešimt už visus ir įėjom. Musulmonai teigia, kad jie yra draugiški kitoms konfesijoms ir Dievams, tačiau pamatę kas dedasi už tvoros, suabejojom. Kapinės čia yra vandališkai nuniokotos. Paskutinieji laidojimai padaryti dar visai neseniai, 2010, 2011 metais, tačiau mes nematėme nė vienos neišdraskytos kapavietės, nė vieno nesudaužyto paminklo.
Prie Atlanto kiekvieną dieną buvo vis šilčiau ir šilčiau. Krantinėje padavėjai kirkindavo praeinančias turistes, vaikai ir jaunimas spardydavo kamuolį, Don Žuanai ieškodavo lengvų meilės nuotykių, visi džiaugėsi kaitinančia saulute, mes irgi buvome kur kas laimingesni nei Marakeše,sotūs ir atsipūtę. Tačiau tai nereiškia, kad tinginiavom.
Kiekvienoje kelionėje mudu su Vytu būtinai ko nors ieškome. Tai marionečių, tai kaukių, sarių, tai kokio nors reto medžio, augalo , drugio ar žiedo. Šį kartą vykdamas prie vandenyno aš jokių ypatingų norų neturėjau. Klaidas taip pat. O štai Vytas į buvusį Mogadorą vyko ne šiaip sau.
Es Saviros apylinkės yra pagarsėjusios nepaprastai žavingais vaizdais: argano medžiuose besikarstančiomis ir jų lapus bei vaisius ėdančiomis ožkomis. Vytas įsikalė sau į galvą, kad kol tų ožkų medžiuose nepamatys ir nenufotografuos, tol į namus nevažiuos.
Žemėje arganai auga tiktai šitame regione, tai žemaūgiai, šiek tiek į mūsų obelis panašūs medžiai, iš kurių vaisių yra spaudžiamas brangiausias pasaulyje aliejus. Na, o ožkos, tai ir yra ožkos, tik Es Saviros skeltanagės profesionaliai laipioja po medžius, ir su didžiausia aistra naikina brangiausiai kainuojantį aliejų auginančius lapuočius.
Prie vandenyno Vytas turėjo ir dar vieną troškimą, kurio už jokius pinigus nenorėjo atsisakyt. Kiekvieną rytą jis eidavo į krantinę stebėti vietinių žvejų sugauto laimikio:moliuskų, krabų, neregėto dydžio rajų, murenų, ryklių, ir juos paveiksluodavo. O mes, suprantama, privalėdavom visada jį lydėt: rytą prie krantinės, po pietų į užmiestį ieškoti ožkų, kitą rytą vėl prie krantinės, paskui vėl į užmiestį… ir taip, kiekvieną dieną.
Krantinėje vaizdai buvo įdomūs, tačiau diena iš dienos kartodavosi: tūkstančiai žuvėdrų pešdavosi dėl atliekų, sulčių spaudėjai viliojo praeivius, kairėn dešinėn zujo pyragėlių, akinių ir laikrodžių pardavėjai, vyrai „drėkino“medinos sienas, o barzdotas vietos alfonsas medžiojo turtingas turistes. Tarp kitko, kiekvieną dieną į aikštę jis ateidavo su vis kitais drabužiais, nė karto nematėme su tais pačiais.
Tačiau iš visų čia matytų vaizdų, labiausiai man įsidėmėjo mažas kreivakojis žydelis. Vietoje žydiškos kipos, jis buvo užsimaukšlinęs motociklisto šalmą, ir kiekvieną rytą atvažiuodavo prie aukcionų pirkti žuvies. Vieną kartą žvejai į aikštę atvilko parduoti kelių šimtų kilogramų kardžuvę. Pamatęs ją žydelis tiesiog pasiuto: lakstė aplink, plekšnojo žuvį per šonus, kaip pamišęs ginčijosi su pardavėju , spiegė, draskėsi, bet žuvį nupirko.
Tą kardžuvę aš labai gerai įsidėmėjau. Bet žydelis įkrito atmintin dar ryškiau.
Užmiestyje vaikštinėti patiko labiau nei krantinėje: akimis neaprėpiamos smėlio kopos, visokie krūmynai, šabakštynai,besiganantys asilai, kupranugariai, o saulėlydžių vaizdai tiesiog pritrenkiantys. Tačiau vakarais mes jau vos pastovėdavome ant kojų. Daug kilometrų pravažiavom ir nuėjom, bet ožkų argano medžiuose niekaip neužtikdavom. Šiaip, ožkų matėme beveik kiekvienoje pakelėje. Argano medžių taip pat. Bet ožkų sulipusių į medžius niekur neradom , nors pasiusk. Mano kantrybė seko, jei kur nors prie argano būčiau pamatęs nors vieną ožką, ko gero, pats savo rankomis ją būčiau į tą medį įlaipinęs. Bet progos taip ir nepasitaikė.
Likimas klostėsi kaip Martinaičio Kukučiui:
Žiema kai buvo
nebuvo vasaros,
atėjo vasara –
žiemos nėra.
Kai buvo meilė –
nebuvo moters,
yra štai moteris,
meilės nėra.
Taip ir išvykome iš Es Saviros ožkų medžiuose nepamatę.
Tačiau, teisybė pasaulyje, ko gero, vis tik egzistuoja. Ožkas medžiuose mes išvydom pusiaukelėje į Marakešą. Mūsų autobusas sustojo dešimčiai minučių prie pakelės užeigos. Pradėjome apžiūrinėti sodybą, ir staiga…ožkos. Turiu pripažinti, kad vaizdas tikrai buvo nepakartojamas. Tačiau likimas vis tik Vytui pakišo koją: foto aparatas buvo krepšyje, krepšys bagažinėje, o ožkos nelaukė.
V
Sugrįžome į Marakešą. Kutubijos mečetės minaretas švietė iš tolo. Dvyliktame amžiuje pastatytos šventovės bokštą keletą šimtmečių puošė senovinės glazūruotos plytelės, tačiau 1990 metais restauracijos darbus atlikę architektai, nusprendė jų atsisakyti.
Apsigyvenome prie pat garsiosios aikštės. Iš išorės mūsų pasirinktas viešbutis atrodė prastai, užtat džiaugėmės užėję į jo vidų. Erdvų vidinį kiemą juosė trijų aukštų terasos, ketvirtoji įrengta ant stogo, kiemo sienos buvo sumaniai dekoruotos įvairių raštų plytelėmis, o prie mūsų kambario durų stovėjo marokietiško stiliaus krėslai rūkoriams.
Likusį laiką leidome Marakešo muziejuose, medinos turgų labirintuose, ir neseniai atstatytuose Kutubijos mečetės soduose. Sėdinėjome ant suolų, kvepėjo žydintys apelsinmedžiai, žiopsojom į nepakartojamu koloritu alsuojančią viduramžiško miesto atmosferą, ir mūsų gyvenimas buvo beveik, na, beveik visiškai idealus.
Prieš išvykstant į namus, paskutinį kartą nuėjome į Džema el Fną aikštę, suvalgėm po pusę avytės galvos, paragavome virtų sraigių, atsigėrėm apelsinų sulčių ir sugulėm į lovas. Vytas pradėjo vardinti kelionės nesėkmes ir nusivylimus:
– nepamėginom bistėjos, nacionalinio valgio iš kvietinės tešlos, kimšto balandžio mėsa,
– niekur neradom skaniai pagaminto kuskuso,
– kelis sykius buvome apgauti,
– o norėjo mus apgauti nesuskaičiuojamą daugybę kartų,
– miestų parkai ir sodai kasdien uždaromi net nesulaukus penkių,
– buvau per prievartą išvestas iš šamanų turgaus,
– dėl to nenusipirkau fosilijos,
– liko nenufotografuotos ožkos argano medyje…
Ačiū Ryanairui, sugrįžom gerai. Tik prie Kauno šiek tiek pasiūbavo, mat tomis dienomis Lietuvoje siautė audra.
pirmas 
79tieji 
ipvoisas