Praėjo jau pusė metų po kelionės, kol prisiruošiau aprašyti įspūdžius. Visi lūkesčiai, susiję su kelione, pasiteisino, ne net nepasiteisino, o buvo 100 kart gražiau ir įdomiau nei tikėjomės. Prieš kelionę, skaitant kitų keliavusių atsiliepimus, radau nemažai nuomonių jog Maroke baisu, nešvaru ir niekada ten daugiau nevažiuočiau. Žmonės, juk važiuojate į Afriką to ir reikia tikėtis: nešvaros, skurdo ir pan…Bet būtent tame ir yra visa egzotika ir įdomumas. Man šios atostogos buvo nerealios, tai gražiausia iki šiol aplankyta šalis. Nuostabiausia, kad čia gali pamatyti viską – kalnus, lygumas, Sacharą, vandenyną…Dar vienas pastebėjimas, į Maroką manau būtina važiuoti arba savo jėgomis ir nuomotis ten automobilį ar vietiniu transportu trankytis po šalį, arba pirkti pažintinę kelionę, nes jai nusipirksite poilsinę kelionę Agadyre, tai Maroko visai nepamatysite ir nepažinsite. Bilietus į Marakeshą, kaip ir daugelis, pirkome per Ryanair, maždaug prieš pusė metų iki kelionės. Galit įsivaizduoti kaip aš spirgėjau tuos pusė metų. Lėktuvo bilietas Kaunas-Frankfurtas-Marakeshas-Frankfurtas-Kaunas kainavo apie 650 Lt žmogui. Na ką maršrutas sudėliotas, dėl automobilio nuomos sutarta (ilgai ieškojau automobilio, nes planavome nuomotis jį ilgam laikui taigi kaina buvo gana svarbu, radau firmą, kuri pasiūlė tikrai gerą kainą, už Dacia Logan su oro kond. mokėjome apie 20 eur parai, jei kam reikės galėsiu duoti kontaktus). Taigi rusėjo 1-mą mokinukai į mokyklas, o mes kylame į dangų. Frankfurte buvome vidurnaktį, o skrydis į Marakeshą tik anksti ryte, taigi visą naktį teko praleisti oro uoste. Pasitiesėme rankšluosčius ant žemės ir truputį nusnaudėme, o ten visi kampai pilni tokių miegalių, kas į miegmaišius įlindę, kas čiužinukus prisipūtę.. Skrendame…Marakeshas iš aukštai, keista tai jog labai žalia visur. Oro uoste užsipildome atvykimo korteles, lipame į autobusą (neatsimenu numerio, bet jį radau Maroko gide) ir važiuojame į pagrindinę Marakesho aikštę – Jemaa El Fna. Neatsimenu tiksliai kiek mokėjome už autobusą, tik žinau, jog skrendant atgal mes pigiau pasiėmėm taxi atvažiuoti nuo aikštės i oro uostą (nusiderėjome iki 50 DH).
Pirma diena Apsigyvename viešbutyje Essouira kaina apie 100 DH (reikia dalinti iš 3 ir gausite litais) už dvivietį kambariuką, dušas ir tualetas bendri, bet ne patogumų ieškoti čia atvažiavome. Aikštėje puolame gerti šviežias apelsinų sultis po 1 LT :), o skanumas skanumėlis…Lendame į senas senamiesčio gatveles, esame drąsūs, nes turime GPS :), kuris mums padės išlįsti atgal į aikštę. Einame pro turgus, tačiau kol kas nieko neperkame, nes žinome, jog būsime apgauti :). Susiviliojame tik kažkokiais saldumynais, kaina pasako dvidešimt du Lt už kg, nusiperkame, kitoje vietoje matome, jog jų kaina yra gal 5 kartus mažesnė :)), na ką gavome pirmą pamoką. Vakare mane pagauna mergina, kuri paišo chna, sakau ačiū nereikia, nenoriu, o ji pala pala aš tau nepiešiu tik parodysiu, pasisodina mane ant kėdės, tik viena pirštą…price special for you… aš traukiu ranką, ji įsikibusi laiko, žiūriu visą ranką išpiešė… na sakau tai kokia ta speciali kaina, o ji 300 DH, vos neisvirtau, 100 LT už piešinuką, na jau galvoju to tikrai negausi, po ilgų rėkavimų paduodame jai 70 DH ir pabėgame, sako nuplauk ranka (čia jau kerštas buvo) po 15 min, o pasirodo nuplauti reikia po gal 10 val, tai aš kai nusiploviau tai ir visa chna nusiplovė, sunervinau baisiausia. Vakarienę valgėme aikštėje prie tokių ilgų stalų, labai skanu ir labai pigu, už dvi sriubas, arbatą ir antrus patiekalus sumokėjome apie 15 LT, o jų sriuba nereali, tiršta tokia, mmm kaip skanu.
Antra diena Pusryčiai viešbutyje, kava, arbata ir pora omletų apie 8 lt. Pagrindinis tikslas botanikos sodas Majorelle, o čia buvo mano rojus, nes labai mėgstu kaktusus, parkas laaaabai gražus ir tikrai verta jį aplankyti. Važiuojant į parką paėmėme taxi iš aikštės ir pasakėme, kad įjungtų skaitliuką, tai sumokėjome gal 4-5 Lt, o kai išėjome iš parko gudruoliai taxistai pradėjo siūlytis pavežti atgal į aikštę už 100 DH, mes nusijuokėm, sakom išprotėję gal, žodžiu apgaudinėja kaip gali ir kur gali. Tiesiog prieini ir sakai mokėsiu tiek ir tiek veži ar ne, o ką jie darys – pasimaivo ir veža. Dar tą dieną aplankėme karaliaus rūmus, užlipus ant rūmų tvoros labai gražiai atsiskleidžia miesto stogų panorama. Dar užsukome į rūmus (neturiu gido pašonėje, taigi nepamenu pavadinimo), irgi labai gražu, visur įvairiaspalvės mozaikos. Vakarienė kavinėje aikštėje, deja sumokėjome daugiau, o pavalgėme tikrai prasčiau nei vakar prie tų didelių stalų.
Trečia diena Sutartu laiku ir sutartoje vietoje laukiame savo automobilio, jis vėluoja – darosi neramu, bet vėliau pasirodo. Susimokame už nuomą ir gauname raktelius, bakas tuščias (pas juos taip yra gauni mašina tuščiu baku, savaime aišku tokią ir gražini), na ką iškart į degalinę, koks kur kuras neaišku, nes parašyta jaroglifais, bet darbuotojas pasiūlo pagalbą. Kuras nėra pigus, man regis tuo metu buvo brangiau nei pas mus. Na ir prasideda vairavimo Maroke ypatumai. Vairuoji, o aplink zuja motoroleriai, asiliukai, čia jau reikia draugui medalį kabinti už kantrybę vairuojant. Išvažiavome iš miesto, prasidėjo lūšnos ir kiti egzotiški vaizdeliai. Važiavome Setti-Fatma, norėjome skirti pora dienelių kalnams. Prasideda kalniukai ir linksmas važiavimas, o spalvos!!!!!!! raudona, vyšninė, žalia, gražumas nenusakomas. Prasideda kaimeliai, va čia jau pamatome tikrą Maroko veidą. Atvažiavus į Setti Fatma prisistato vietinis vedlys ir siūlosi nuvesti iki krioklių, iš pradžių galvojamo eiti patys, bet suabejojame ir smarkiai nusiderėję (70DH) einame kartu su juo, vėliau to nesigailime, nes patys kelio nebūtume radę. Pakeliui pardavinėja suvenyrus – susigundome, nusiderame per pus už akmeninius vėžliukus ir drambliukus, deja vėliau vėl tenka įsitikinti, kad kokius 4 kartus permokėjome, suvenyrus reikia pirktis paskutinėmis dienomis, kada jau išsiaiškini derėjimosi ypatumus. Pasiekėme vieną krioklį ir mūsų vedlys paprašo papildomu pinigų, kad užkiltum aukščiau iš kur matosi visi (o jų gal 5) kriokliukai, sumokame ir tenka palipėti gana stačia ir slidžia siena, buvo baisoka. Užlipus apsičiupinėju kišenes, o velnias nėra telefono, pasakiau, kad pamečiau. Vedlys puola ieškoti, grįžta gerą gabaliuką atgal, bet neranda. O paskui eidamas visiems sutiktiems pasakoja, kad ten kažkur guli mano telefonas, turbūt visas kaimas vėliau ėjo jo ieškoti. O aš grįžusi į mašiną atidarau kuprinę ir va tai tau telefonas guli, aišku to nesakiau, lai ieško. Sekantis tikslas Asni, pagal žemėlapį mums tektų grįžti atgal iki Marakesho ir pasukti į kitą kelią, bet paklausę vietinių sužinome, jog yra kelias tiesiai, taigi pasikliovę jais bandome laimę. Teko pavažiuoti ir žvyrkeliu, o kalnuose tai nelabai jauku, bet užtat kokių vaizdų pamatėme. Labai išalkome, deja dieną niekas valgyti negamina, nes mes buvome ramadano metu, aišku paprašius jie paruoštų tadžiną, bet tai užtruktų pora val, pakeliui randame daug kaktusų su vaisiais (matėme jog juos valgo), paragaujame ir mes, deja vistiek liekame alkani tik su daugybe spygliukų rankose. Atvažiavus į vietą, truputį suneramina nakvynės klausimas, nes kaimelis tikrai baisus ir randame tik vieną neblogą viešbutį. Už kambarį mokėjome 100-120 Lt su pusryčiais (tai buvo mūsų brangiausias viešbutis Maroke). Bandome susirasti valgyti – deja, teks laukti vakaro kol saulė nusileis ir jie pradės puotauti. Visas kitas dienas pirkdavome konservus, nes išbūti nuo ryto iki vakaro nevalgius sunkoka. Vakare užsisakome mėtų arbatos (ta arbata labai skani ir labai saldi) ir sėdime viešbučio terasoje, aplink kalnai, sutemo ir prasidėjo šaukimas maldai, jausmas apima nenusakomas, tamsa, kalnai ir tas garsas….
Ketvirta diena Atsikėlę ryte nusprendėme eiti pasivaikščioti keletą valandų kalnų keliukais. Jau kartojuosi, bet vaizdai superiniai, nuo kalno žiūrėjome kaip čia mums ratuku apėjus grįžti į savo kaimelį, tačiau einant patekome į nematytą (kaip mums pasirodė) kaimą, o išlindę iš gatvelės pamatėme, jog stovime prie savo viešbučio, žodžiu galvelės visai apsisukę buvo. Sėdome į mašiną ir leidomės atgal link Marakesho, dienos tikslas buvo pasiekti Quarzazate, pakeliui nusipirkome bananų, kurie visai nepigūs buvo, na aišku mus vėl apmovė. Po pasivažinėjimo kalnais Marakeshas atrodė toks švarus ir tvarkingas. Važiuojant link Quarzazates darėsi vis karščiau, kelias buvo įvairus tai įvairių spalvų kalnai, tai lygumos. Keliai ten visai geri ir tušti, labai retai sutikdavome kokią mašiną. Apskritai toks įspūdis, kad buvome ne sezono metu, o gal ramadanas įtakojo, bet visur buvo tuščia, viešbučiai tušti…nors tai tik pliusas. Atvažiavus į Quarzazate susiradome viešbutuką, mokėjome apie 120 DH už kambarį. Valgant vakarienę labai prastai pasijaučiau, manau tai mūsų saldumynai, kuriuos pirkome dar pirmomis dienomis ir vežiojomės mašinoje, man pakenkė, nes tą dieną jų valgiau. Taigi pora ateinančių dienelių teko maitintis tik apelsinų sultimis.
Penkta diena Planai: aplankyti Kasbah Ait Bendhou, kur filmuota nemažai filmų (Gladiatorius) ir važiuoti kiek pajėgsime link Zagoros. Kasbu (pilių) Maroke labai daug, vienos sutvarkytos gražios, kitos apgriuvę…Kasbah Ait Bendhou tikrai įspūdinga, pasirodo ten ir dabar žmonės gyvena. Važiuojant link Zagoros kelias vėl ėjo kalnais. Žiūrim pakelėje toks vaikinukas (vietinis) tranzuoja. Sustojome, o jam vargšui mašina sugedo, paprašė pavėžėti iki miesto, na mums pakeliui, tai su malonumu jį paėmėm kartu. Vaikinukas kažkiek kalbėjo angliškai, tai papasakojo šiek tek apie vietovę. Kai jį nuvežėme iki vietos, o pasirodo ten buvo jo šeimos namas ir parduotuvė, aišku mūsų taip ramiai nepaleido, sakydamas, kad turi mums atsidėkoti nors arbata pavaišindamas, na viskas aišku kas už to slypėjo. Išgėrėme arbatos ir jo giminės pradėjo rodyti įvairius suvenyrus, papuošalus, peilius. Man į akis krito vienas vėrinukas ant kaklo, paklausiau kainos, jooo 600 DH (200 Lt), išprotėję galvoju, sakė kad su sidabru, nors dabar žiūriu aš į tą vėrinį ir galvoju na net nepanašu į sidabrą, bet po ilgų derybų nusipirkau jį už 100 DH, tai jau dzin ar sidabras ten ar ne. Prašė ką nors padovanoti, sako gal akinius nuo saulės ar kvepalus ar maikutę, davėme 1 Litą, sakom čia jums ant laimės ir pabėgome, nors tokių visokių pigių daikčiukų reiktų turėti, nes jie mėgsta keistis. Kelias driekėsi palei Kisan kalną, tai kalnas, kurį aš įsimylėjau, labai labai labai didelis ir labai gražus. Prasidėjo palmių girios (Draa slėnis), net neįsivaizdavau, kad gali būti tokios palmių girios, kiek akys aprėpia vien palmės. Sustojome pasivaikščioti po tokią giraitę, radome žmonių daržus, o žolytė kaip parke, žalia žalia viskas. Atvykome į Zagorą, mus iškart pagavo vietinis ir pasiūlė viešbutį bei kelionę į Sacharą, viešbutis patiko ten ir apsistojome, tik pirmas vaizdas išlipus iš mašinos prie jo šiek tiek šokiravo…žiūrim negyvas skorpionas guli, sakau čia jų daug, o vietinis, na sako kur smėlio daugiau tai yra jų, bet pribėgo vaikai ir iš to skorpiono liko tik krūva skorpiono gabaliukų. Kelionės, ką jie siūlė į sacharą, buvo ganėtinai brangios, taigi nutarėme sacharą aplankyti iš Merzougos.
Šešta diena Tikslas – Merzouga. Važiuojant gavome lietučio, atrodo palijo nedaug, o visur pradėjo lietis upeliai, per kelią ir pan. Vietiniai džiaugėsi lietumi ir murgdėsi balose. Merzougoje buvau nusižiūrėjusi viešbutį – Kasbah, kurie organizuoja ir kelionę į dykumą, vietiniai bandė siūlyti kitus viešbučius ir įrodinėjo mums, jog iki mūsų nusižiūrėto viešbučio galime nuvažiuoti tik džipu, bet mes nepatikėjome ir iki pat viešbučio davažiavome patys, ten buvo gal 20 m kelio apipustyto smėliu. Vaizdas, ką pamatėme mus nuvylė, internete nuotraukose visai kitaip atrodė, kambariai tvarkingi, bet baseinas prikritęs lapų, kiemas nekoks, o kaina gana didelė, o viešbučių aplink pilna, taigi pasukome į kitą, praktiškai kopų prieigose, labai fainas viešbutukas. Savininkas pasakė, kad kaip tik yra dar pora vyrukų ir dar šį vakarą galime leistis į sacharą. Nepamenu kiek užsiprašė už kelionę su kupranugariais ir nakvynę dykumoje, tik žinau jog nemažai nusiderėjome (vėl ačiū visiems iš ko sužinojau realias kainas), mokėjome 600DH dviems. Savininkas pasakė, jog nesakytume kiek mokėjome kitiems dviems, kurie jojo kartu su mumis, akivaizdu, jog jie permokėjo. Vaizdai jojant dykuma gniaužiantys kvapą, kopų dydis nerealus, didžiuliai kalnai iš smėlio, gal už 1,5 val jojimo pasiekėme savo nakvynės vietą, bet jojimo jau buvo per akis, jau užpakalį nukratė. Vakarienei atnešė tadžiną, galvojome valgyti lauke, bet užėjo smėlio audra taigi sulindome į savo nakvynės namus (palapines), aš valgiau tik daržoves, mėsos buvo didžiulis gabalas, bet maniškis sakė, kad labai kieta, turbūt kokį kupriuka papjovė. Davė miegmaišius, o siaubas jie turbūt niekada neskalbti, smirda, fui. Apskritai tai buvo turbūt neramiausia naktis mano gyvenime, aplink tamsu nieko nematai, o vis kažkas krebžda, lįsti į miegmaišį nesinori, nes smirda, žodžiu laukiau kol prašvis.
Septinta diena. Tik patekėjus saulei kėlėmės ir lipome i kopą, ojee tai labai sunkus darbas, kojos smenga į smėlį, o kopa stati, žodžiu viršūnės nepasiekėme, užteko vaizdelio ir nuo vidurio kopos. Ir jojimas atgal, vėl gražu, bet jau nepatogu, o kupranugariai vis kakoja eidami, kai kur ten juoda nuo šitų reikaliukų. Gryžome į viešbutį, išsimaudėme ir patraukėme toliau. Žodžiu sachara patiko tik ta naktelė nekokia buvo. Reiktų savo miegmaišius turėti tada viskas liuks būtų. Šiandien turėjome pasiekti Tinerhir miestelį, ten kažkur apsistoti, o kitą dieną aplankyti Todros tarpeklį ir Dades. Nuvažiavę iki Tinerhiro, nelabai radome kur apsistoti, taigi nutarėme ieškotis nakvynės kur nors pakeliui link Todros. Radom superinį viešbutuką su labai gražiu vaizdu pro langus, nakvynė kainavo apie 150-200 DH.
Aštunta diena. Važiuojame link Todros tarpeklio, o jau spalvų įvairovė, žalia, raudona ir pan. Paivažinėjome tarpekliu mašina, pats tarpeklis nėra labai įspūdingas, bet įvažiavimas į jį, joooo, vaizdelis geras. Grįžtant nuo Todros sustabdė mus vietinis, sako pameskit iki miesto, sutikome. O jau koks lipšnus, koks mandagus ir šnekus, parvežus aišku pakvietė arbatos, pasilaužem truputį (žinojom jau kuo tai baigsis), bet sutikom. Gyvena jis tokiame sename kaimelyje moliniuose namuose, tiesiog buvo įdomu užeiti į vidų. Jokiu baldų, tik kilimai ir pagalvėlės…Geriant arbata prasidėjo kilimų rodymas, vėliau ištraukė papuošalus, kainas sakė labai dideles, pradėjo klausinėti gal vaistų kokių turime..Žodžiu stengėmės kuo greičiau išsmukti, kai jau atsistojome eiti, jokio draugiškumo iš šeimininko nebesulaukėme, net neatsisveikino. Žodžiu – neperki, tai ir varyk iš čia. Pasukome link Dades, kelias driekėsi palei slėnį, vėl prasidėjo jūros spalvų ir įvairių formų kalnai. Užvažiavus žymiuoju keliu atsigėrėme arbatos kavinukėje pačiame viršuje, pailsėjome ir vėl į mašiną, nes dar šiandien turėjome pasiekti Quarzazatę. Tadžinas vakarienei ir lovytė.
Devinta diena. Sukame nuo Quarzazates link vandenyno pusės, planai aplankyti Ammeln slėnį, esantį tarp Tafraoute ir Tiznit. Vėl tušti keliai ir kalnai. Bet važiuoti visai nenuobodu, nes vaizdai keičiasi kas pusė valandos ar dar greičiau. Susirandame didelį akmenį – pietų stalą ir išsitraukiame koncervus, neaišku iš kur prisistato vietinis su akmenimis ir siūlo pirkti, mums kąsnis stringa gerklėje, kai jis vargšas žiūri ir iki vakaro dar negalės valgyti. Atsisakome pirkti, tada jis duoda man vieną akmenį (blizgantis kažkoks, sakė jį merginos naudoja vietoje šešėlių akims) ir sako čia dovanų, bijau net paimti į rankas, nes neįmanoma, jog jie kažką duotų už dyką, sakau paimsiu, o jis pareikalaus pinigų. Paskui paimu tą akmenuką, o jis paprašo bučinio, ot gražiausia :), aišku jo negauna ir nueina liūdnas keliu. Sotūs važiuojame toliau, o kas gi čia dabar, policija ir stabdo mus. Draugas išlipa, prasideda įrodinėjimas, jog mes viršijome greitį ir turime sumokėti baudą (450 DH), neįsivaizduoju kaip, nekalbant jų kalba, o policininkai nekalbėjo angliškai, bet draugui pavyko susitarti, kad duoda jiems 100 DH ir mes keliaujame toliau. Ant kelio tik avys ir asiliukai (stovintys skersai kelio, o pabandyk patraukti asilą). Pasiekėme Ammeln slėni, kalnai čia kažkokios violetinės spalvos, Maroke jau daugiau nei savaitę, bet vis nauji vaizdai, mus vėl priverčia išsižioti. Susirandame pigų viešbutuką, prastas toks, bet ai galvojam bus gerai, deja einant gulti, atklojus antklodę mes pašiurpstame, ant paklodės likusios visų prieš tai miegojusių porelių žymės. Einame ieškoti su kuo bartis, o jis išėjęs i pamaldas. Žodžiu žiauriai nusikalę ir svajodami apie lovą sėdim koridoriuje ir laukiame jo, sugrįžus, nusivedame į kambarį ir parodome visą grožį, susirenkame daiktus ir išeiname pro duris, jam nepratarus nei žodžio (gerai kad pinigų nemokėjome, apskritai pinigus už nakvynę geriau ryte susimokėti). Pereiname gatvę, o ten toks naujas gražus viešbutis, kambarys švarus, vonia, tualetas super, o kaina dar pigesnė ant 20 Dh.
Dešimta diena. Ryte dar pasigrožime slėniu. Labai įdomūs kalniukai ten, tarsi didelių akmenų krūvos. Randame ir Napaleono kepurę. Apsižiūrėję spaudžiame link vandenyno. Važiuojant prasideda lygumos su daugybe tarsi negyvų medžių ir kaktusų. Aš kaip kaktusų gerbėja negaliu nesustoti ir pasifotkinti, o kiek ten jų ir kokiųųųųų. Kad taip visus ant mano palangės. Pravažiuojame Tiznitą ir už kiekvieno kalno jau laukiame pasirodančio vandenyno, va va žiūrėk už to jau bus, o nė velnio dar teko gerokai pavažiuoti, kol išvydome….. Vanduo vanduo, po 8 dienų smėlio buvo taip gražu. Apsistojame Sidi Ifni (važiavome ten dėl Le Gizos paplūdimių), kambarį gauname ant pat vandenyno kranto (nepamenu kokia kaina buvo, žinau kad nepigu 200-250 DH), iškart lekiame į paplūdimį, o kiek kriauklių aš puolu rinkti. Vakarieniauti nutariame balkone, iš kurio matosi vandenynas. Važiuojame į turgų, kvapelis nosį riečia, nes daug žuvų, ir jos darinėjamos vietoje, o katinukai tampo žarnas kur papuola. Prisiperkame alyvuogių įvairiuose marinatuose (jos ten labai pigios), nusiperkame mėtų (patys darėmės arbatą, nes kambaryje buvo virtuvėlė). Taigi vakarienė balkone, geriant pačių gamintą marokietišką mėtų arbatą (o gavosi tikrai gera), ir stebint į vandenyną besileidžiančią saulę.. pasaka. Na ir dar gurkšnojant iš LT atsivežtas trejas devynerias :).
Vienuolikta diena. Iš pat ryto bandome surasti Le Gizos paplūdimį, ten neaiški rodyklė pastatyta, taigi iš pirmo karto nerandame. Bet būtų buvę verta ieškoti ir pusė dienos, nes tai ką pamatėme užėmė kvapą. Super yra tai, jog mes ten vaikščiojome vieni, didžiuliai pliažo plotai uolų apsuptyje ir tu ten vienas (neskaitant vieno onanisto ant uolos, taip aš apturėjau sexą su marokiečiu). Vaikščiojant (aišku nepasitepėme kremu nuo saulės) gerokai nusvilome, buvome vėžiukai. Bet būtent ši vieta Maroke paliko turbūt didžiausią įspūdį kelionėje. Tai BŪTINA pamatyti, esant Maroke. Prisirinkome pilną kuprinę kriauklių ir pasiėmiau smėlio, taigi namie pasidariau labai gražų Atlanto vandenyno pakrantės gabaliuką (aišku tik tada sugalvojau, kad reikėjo smėlio iš Sacharos pasiimti). Mes vėl mašinoje ir važiuojame pakrante kol sugalvosime ir rasime kur apsistoti. Pravažiuojame Agadyrą, net nestojame ten, jau vakarėja, randame kaimelį, deja kur apsistoti jame nėra (yra pora gana brangių viešbučių), taigi jau sunerimę važiuojame toliau. Privažiavome labai ramų ir patrauklų serfingistų kaimelį. Užeiname į viešbutį (kaip ir visur kitur jis tuščias), aprodo kambarį, langai ir balkonas į vandenyno pusę, vienas miegamasis, kitas kambarys su TV ir virtuvė, už visa tai man regis paprašė 150 lt, šiaip tai yra juokinga kaina už tokius apartamentus. Bet mums jie nereikalingi, mums tik lovytės reik, taigi išėję į lauką sutinkame, vietinį, kuris nuveda mus pas žmones, kurie nuomoja kambariukus, liuks pigu ir pro namo kampą netgi vandenynas matosi. Vakarienei suvalgome žuvies tadžiną – super.
Dvylikta diena. Tikslas – Essouira. Pakeliui sustojame pagulėti kokią valandėlę prie jūros, tiesiog važiuoji keliu, nusuki ir įvažiuoji į pliažą, ir vėl tuščia – mes vieni. Atvykę į Essouirą pasistatome automobilį ir neriame į Mediną (senamiestį) ieškoti nakvynės vietos, vietinis pasigavęs nuveda kažkur, bet mums nepatinka ir pabėgame. Susirandame gana fainą viešbutuką, šeimininkus labai sužavi GPS, pirmąkart mato tokį stebuklą. Dušas ir lekiame pasivaikščioti po miestą. Gražu, tikrai gražu, bet kvapas tai siaubingas, žuvų turgus, vietoje žuvys darinėjamos, žarnos metamos po kojomis, jas tampo katės ir žuvėdros, kurių čia labai daug, vietoje šlapinasi žvejai, karšta…Bet nieko stengiesi nekvėpuoti per burną ir viskas gerai :). Laukiame vakarienės laiko, užsisakiau tadžiną su krevetėmis, tai buvo skaniausias mano valgytas tadžinas, o va draugui su žuvimi nepasisekė – neskanu buvo. O paskui – stebuklas randame kavinę, kur parduoda alų, kokia laimė, gauname šalto alaus. Grįžę į viešbutį dar užlipame ant stogo terasos (ten vis namai turi tokias terasas), pasigrožime naktiniu miesto vaizdu ir miegučio.
Trylikta diena. Tikslas – Safi. Bet kai jį pasiekėme buvo apie pietus, pagalvojome, gal važiuojame toliau, nes nelabai matėme, ką veikti tame mieste. Bet paskui pravažiuodami matėme, jog labai graži medina, taigi gal ir veltui ten nelikome. Važiuojame pajūriu ir popietėje pradedame dairytis, kur stoti nakvynei. Kaimelis, įsikuriame tvarkingame viešbutyje su vaizdu į vandenyną (tik šunys naktį labai skalijo). Vakare išėjome ieškoti kur pavalgyti, kavinių daug, o maisto niekas negamina, siūlo tik tą marokietišką tirštą sriubą, o mes tai alkani – sriuba neužkiši. Užeinam į vieną kavinukę, o jie gerai pagaminsim ko jūs norit, sutarėm kainą už tadžiną, žuvį ir sėdome prie stalo. Laukėme gal pora valandų, nes savininkas važiavo atsivežti virėjo, tada virėjas važiavo ieškoti žuvies. Tadžinas buvo didžiulis, jau praktiškai ir pavalgėme, o dar žuvis (dvi didelės žuvys), dar alyvuogių prinešė, salotų, žodžiu vos pasėdėjome ant kėdžių. Atėjo laikas mokėti….Vyrukai tuo metu atvirai ant prekystalio dozavo „kanapien” ir patys jau turbūt buvo normaliai apsipūtę :).Virėjas paskaičiavo ir sako mums 260 DH, mes net išsižiojom, aišku už tokią vakarienę Lt tai nebūtų dideli pinigai, bet juk mes Maroke. Pradėjom aiškinti jog kaina buvo suderėta, bet tas su kuriuos suderėjome kainą sėdi ir vaidina, jog nemoka nei vieno žodžio angliškai (vėl turbūt žolytė kalta:)), virėjas sako kaip jūs suderėjote, kai jis nekalba angliškai, žodžiu situacija tokia, kad jau patys iš savęs pradėjome juoktis. Po ilgo pokalbio nusiderėjome iki 170 DH ( tai brangiausia vakarienė buvo), ir dar pasiūlė hašišo :), mandagiai atsisakę grįžom miegoti (o Marakeshe einant net nematai iš kur tik girdi: smoke, kanapien, hašiš).
Keturiolikta diena. Norime pasiekti El-jadidą, susirasti kambarį ir padrybsoti prie jūros. Deja atvykus į šį miestą, oras tikrai nėra toks, kad drybsotum prie jūros, taigi apėję medinos sieną ir pasivaikščioję po turgelį lekiame link Casablankos. Prieš Casablanką pradedame dairytis viešbučio, deja tai beviltiška, yra keletas, bet labai jau brangūs. Čia pasimato didžiuliai šalies kontrastai, vienoje kelio pusėje molinės trobos, kitoje nerealiai gražūs nuosavų namų kvartalai ant vandenyno kranto su pasakiškais sodais. Casablanką pasiekėme jau vakarėjant, truputį neramu buvo, miestas didžiulis, kur ko ieškoti nežinome. Gide susirandam pigus nakvynės namus, tačiau kaip juos rasti, paklausiame taxisto, aišku jis angliškai nekalba, taigi sėdasi pas mus į mašiną parodo kelią, o paskui mes jį parvežame atgal, klausiu kiek skolingi, o jis – nieko (vėl keista), duodame cigarečių pakelį, laimingas padėkoja mums, yra ir ten gerų žmonių, kuriems ne tik pinigai rūpi. Taigi jau žinant kelią gryžtame į jaunimo nakvynės namus, pasidedame daiktus ir į miestą. Pats miestas įspūdžio nepaliko, nešvaru, daug vagių, vos iš kuprinės daiktų einant neištraukė, paskui vietines perspėjo, kad užsidėti kuprinę į priekį. Vakarienė ir lova. Lijo smarkus lietus, tai naktį buvo toks įspūdis, jog lija kambaryje ir tuos plauksime su lovomis.
Penkiolikta diena. Norime pabūti pajūryje, deja kai atsikeliame lyja ir gana šalta, ką veikti tokiu oru, nutariame apžiūrėti Hasano II mečetę (trečia pagal dydį pasaulyje), dėl kurios čia ir važiavome ir sukti link Marakesho (nors už automobilio nuomą buvo diena ilgiau sumokėta). Mečetė įspūdinga, į vidų nėjome, nes bilietas nemažai kainavo. Taigi pasivaikščioję aplink, šokame į mašiną ir spaudžiame link Marakesho. Baigiasi lietus, oras šyla, vėl pasijuntame Afrikoje. Ir vėl apelsinų sultys. Atiduodame mašiną (sulaužiau bardačioką (užraktą), galvojom teks kažkiek mokėti, bet išgirstame no problem). Pasidarau dar vieną chna (šįkart iškart nusideru iki 30 ar tai 45 DH) ir turiu gražų meno kūrinį ant rankos (Lt visiems buvo labai įdomu:)). Nusiperkame dar suvenyrų, derimės jau kaip asai, tik pasakius kainą, aiškinam jiems jog mes jau čia 2 savaites ir žinome kainas. Pamačiau sidabrinę apyrankę, kurios laaaabai užsimaniau, kaina buvo apie 150 Lt lygtai, o gyvatė visai nėjo į kalbas dėl kainos, išėjome iš parduotuvės, galvoju na vykis vykis, o nė velnio, grįžau pati atgal, vėl derėjausi ir nieko, vėl išėjau ir vėl grįžau, suma sumarum nusipirkau ją už 120 Lt, nebrangu sunki, graži, sidabrinė apyrankė su kardu, labai ja džiaugiuosi. Vakarienė vėl aikštėje prie ilgų stalų (skanu ir pigu) ir miegoti. Miegojome tame pačiame viešbutyje kaip ir tik atvykę į Marakeshą, deja gavome kitą kambarį ir mane abi naktis kažkas kando.
Šešiolikta diena. Paskutinė diena Maroke. Atsikėlusi ryte pamačiau jog ne tik ant rankos bet ir ant veido turiu chna, kadangi miegojau su dažais, galvojau nuvalysiu juos ryte, kad geriau įsigertų, o naktį turbūt po skruostu ranką pasidėjau…Taigi teko valyti dar likusiomis trejomis devyneriomis :))). Visą dieną prasibastome mieste, susikrauname daiktus, nes anksti teks išvykti.
Septyniolikta diena. Atsikeliame anksti. Pasigauname taxi aikštėje (taxistai susibara, kuriam mus vežti). Pasiekiame oro uostą. Vokietija. Skrydis į Lt tik ryt pavakarį, pamatome prie oro uosto reklamą viešbutuko, paskambiname, jie mus pasiima. Oi koks tvarkingas kambarys, dušas po Maroko. Žmonės, kurie nuomoja kambarius ūkininkai, taigi pasivaikštome po jų valdas, apžiūrime gyvulius, nulėkėme iki parduotuvės prisipirkome sasiskų sloinikėliuose, vokiškų bulvių salotų, kurias dievinu ir alaus, kurio buvome taip pasiilgę. Nakvynė su pusryčiais kainavo apie 40 eur.
Aštuolikta diena. Deja iš viešbučio mus išveža apie 10 val ryto, o skrydis tik pavakarį, taigi visa diena laukimo oro uoste, o net paskaityti neturėjome ką. Vakare mes jau Kaune – šalta, brrrr.
Trumpa reziumė
Kelionės metu nuvažiavome apie 3200 km nuomotu automobiliu
Auto nuoma 12 dienų – apie 900 Lt
Bilietai žmogui apie 650 Lt
Viso išlaidos žmogui gavosi iki 3500 Lt su lauktuvėmis, bei pirkinėliais sau.
Gražiausios vietos: Le Gizos paplūdimys
Ourika slėnis
Draa slėnis
Ameln slėnis
Sachara
Dades
Essouira
Majorelle botanikos sodas Marakeshe
Na ir kailnai, kalnai, įvairių spalvų ir formų…
pirmas 
79tieji 
ipvoisas