Marokas 2008 – Pietinė dalis, varom standartiniu maršrutu.

2008-04-antra pusė.
Dar net nespėję įlipti į lėktuvą susipažįstam su keliais lietuviais, kurie skrenda taip pat į Marakešą ir netgi grįžta tą pačią dieną kaip ir mes. Vienas jų į Maroką keliauja berods jau 3-a kartą. Taigi vyksta pasikeitimas informacija. Skrydis Ryanair tikrai maloniai nustebino, lėktuvai atrodo apynaujai, tvarkingi, gražūs. Aš kaip iš pigios kompanijos tikėjausi ir atitinkamai prastesnių sąlygų. Keletą valandų praleidžiam Frankfurte Čia sutinkam dar vieną Lietuvių ekipažą. Frankfuto oro uoste labai nustebino laipinimo į lėktuvą procedūra. Po bilietų sutikrinimo iš skirtingų vartų iš karto pradėjo leisti dviejų lėktuvų keleivius. Vienas skrendą į Marakešą, kitas į Londoną. Einam lauke lėktuvų aikštelėje, o kur kuris lėktuvas tepasako mažytė vos pastebima lentelė su užrašu. Įlipant į lėktuvą niekas nepatikrina bilieto. Girdim kaip kažkas iš keleivių šaukia saviem, kurie jau belipą į ne tą lėktuvą. O tai siurprizas netikėtas gali nutikti… Išlipi iš lėktuvo, o žiūrėk esi ne saulėtam Maroke, o lietuje Londone. Skrydis prailgo, dar neteko taip ilgai skristi. Marakeše saulė, ilgos eilės prie pasų kontrolės, ir ką tik pastatytas modernus oro uosto terminalas. Kol kas laikomės prie „patyrusio“ tautiečio. Tik išėjus iš oro uosto ieškom pigaus autobuso. Pasirodo, jis panaikintas, dabar veža kita firma ir už kitą kainą. Aišku, prišoka keli taxi siūlantys tarpininkai. Užsiplėšia kainą, bet „patyręs“ tautietis Vytas žino, kaip turi būti. Vienu žodžiu pasiekėm savo norimą rezultatą (nors, tiesa, galėjom ir dar mažesnės kainos užsinorėti). Jei važiuoji į centrą, tai žinoma prie garsiosios „Djemma el Fna“ aikštės. Pašniukštinėjom pietinėje pusėje esančiose gatveles. Visų viešbučių kainos panašios. 180-210DH trim žmonėm. Tik kambariai ir sąlygos skiriasi. Apsistojom kažkuriame, kur buvo dušas kambaryje. Po ilgų skrydžių norėjosi šiek tiek komforto.

Pasišildom ant viešbučio terasos. Labai keistai jaučiuosi – dar vakar vakare buvau šaltame Vilniuje, šiandien vidurdienį kaitina saulė ir tolumoje matosi snieguotos Atlaso viršūnės.
Išėjom miesto apžiūrėti. Nutarėm, kad į jokius muziejus neisime. Tiesiog paslankiosim po turgų, pirmam susipažinimui bus pats tas. „Djemma el Fna“ aikštėje iš karto prišoko rankas „apipaišanti“ moteriškė, sakyčiau net agresyviai pradėjo tempti Jurgą už rankos link savo darbo vietos čia pat ant žemės aikštėje, kažką emocingai aiškindama. Pirmas kartas tuose kraštuose, ir matyt vietiniai iš tolo atskiria „nepatyrusius“. Klaidžiojam turgaus ilgom siaurom gatvelėm. Ilgiau stabtelti prie kokio sudominusio prekystalio kažkaip nejauku. Iš karto pripuola aktyvūs verslininkai. O jei ką nors į rankas paimi tai iš vis nėr kur dėtis. Išalkome, tada pirmą kartą mus ir apsuko. Priėjome kažkokį prekeivį, kuris atrodo turėjo kažko valgomo, susišnekėti aišku nepavyko, pirštais susirodėme. Nusipirkom kažkokios pupų sriubos ir kaip po to įvardinom „žarnokų“ – kažkokie virti, troškinti gyvuliniai subproduktai. Prekeivis labai jau rankas trynė. Lygtai kainą sutarėm iš anksto. O jis kad siūlo, tai arbatos, tai duonos, tai dar ko. Aišku, už viską po to papildomai susimokėjom. O ir šiaip vėliau supratom, kad ir sutarta kaina buvo kelis kartus per didelė. Sumokėjau, ir dar kokį pusvalandį teko palaukti kol grąžos surado. Pirma dieną neturėjom smulkių pinigų. Ką gi, einam toliau. Už kelių šimtų metrų priėjom visą „greito“ maisto prekeivių kvartalą. Supratau, kad su tais „žarnokais“ paskubėjome. Dabar jau nusipirkom čia pat keptos žuvies su troškintais baklažanais ir bulvėmis ir atrodo už santykinai padorią kainą. Tikrai skanu ir gausu. Po mediną vaikščiojom be žemėlapio, orientuodamiesi pagal Saulę ir mečečių bokštus. Tik tų mečečių kiek per daug buvo, žinoma pasiklydom. Buvau skaitęs apie vaikus besisiūlančius parodyti kelią. Buvo ir čia tokių. Bet kažkaip jie tik mostelėdavo ranka į kurią pusė net neklausiami ir nieko nekaulijo. Bet vis tiek nuo „mokesčių“ neišsisukom. Vienas paauglys priskreto gerokai, pamatė, kad einam, kur parodė ir puolė toliau mus lydėti. Išėjom iš stambesnių gatvių, ir sekam paskui jį visokiais užkaboriais. Jau supratau, kad čia reiks susimokėti, tų vaikų jau keli iš paskos vaikšto. Tas vedlys vis kartoja „aikštė“ ir rodo kelią. Vėl išėjom į vieną stambią gatvė. Vedlys pareikalavo „mony“. Ir vėl nepasisekė. Visai neturėjom smulkių pinigų. Išsitraukiau ką turėjau kišenėje. Ten du Eurai ir gal pusantro euro centais. Tuos centus jam ir sužėriau. Bet nepatenkintas buvo akivaizdžiai. O tiesa žadėtosios aikštės vis vien nematyti. Dar šiek tiek paklaidžiojom kol radom tą aikštę. Vistik nejaukus pusdienis buvo. Prie tokio padidinto dėmesio nesu pratęs.

Nusnaudžiam popiečio. Jau pradedant temti iš „Djemma el Fna“ sklinda muzika, ir maisto kvapai. Išėjome paslankioti. Aikštėje gyvenimas verda, kas keli metrai būgnus muša muzikantai. Sunku atskirti ritmus ar melodijas, viskas susilieja į tiesiog didelį triukšmą. Muzikantai pamuša būgnus, tada vyksta kažkoks pasakojimas, aišku, vietine kalba. Vienas „trupės“ darbuotojas seka aplinką ir žiūri ar tik koks turistas nepriėjo paklausyti. Tik stabtelim pačiam „trupę“ apsupusios minios gale, nepraėjo nė minutė, o jau „mokesčių surinkėjas“ ateina pasiimti monetos. Mes juk nespėjom dar nieko išgirsti, o jei ir išgirdom, tai vis tiek nieko nesupratom, už ką mokam? Už tai kad atvažiavom..:)) Smulkių monetų visada reikia turėti su savimi..:) Šitie muzikiniai, aktoriniai pasirodymai tarp vietinių atrodo tikrai populiarūs, kad ir kiek daug tų trupių bebūtų, visos gausiai apstotos žiūrovais. Čia pat ir prekyba visokiais sendaikčiais, ar liaudės medicinos preparatais, šviežios, nerealaus skonio apelsinų sultys už litą, džiovinti vaisiai, rankų ir kojų paišytojos, minigolfas, būrėjos ir dar daug visko.
Išardomos užkandinės užima nemažą aikštės dalį. Dieną aikštė visai tuščia, o vakarop pastatomi paviljonai, virtuvės, stalai ir suolai klientams, privežama maisto. Einant pro šalį prie kiekvieno prekystalio prišoka koks nors reklamuotojas, bando atspėti iš kokios šalies atvažiavome, uždavinėja tuos pačius kaip ir visi klausimus ir t.t…O tada labai labai siūlo užsukti į jo užkandinę ir pasimaitinti. Ir iš kur pas juos tiek kantrybės daryti tokias ilgas įžangas, kalbinti visus turistus, klausinėti tuos pačius klausimus. Man tai tikrai jau užkniso, bet vis dar stengiuosi būti mandagus, šypsotis, kalbėtis. Paeini tris metus ir vėl viskas nuo pradžių. Sugalvojau, kad kai tik prieina „prekybos“ agentas, aš jam gestais parodau kad katik valgiau, esu toks sotus, kad net susiėmęs laikausi už pilvo. Tai tada kažkaip atstoja ir be ilgų kabėjimų.
Man tą dieną labai patiko kažkokia daržovių sriuba, tiršta, su keistais prieskoniais, suvalgiau kelias porcijas ir visus kitus kartus kiek teko toj aikštėj būti, ėjau tos sriubos.
Netoli Aikštės stovi „Kutubia“, didžiausia Marakešo mečetė. Nors jau gerokai sutemę, tačiau gatvės pilnos žmonių. Aikštėje maitinasi ir pramogauja dauguma vien tik vyrai. O moteriškės su vaikais leidžia laiką šalia mečetės esančiuose parkeliuose, sėdi prie fontanų, vaikus daboja. Čia pat gatvėje auga apelsinmedžiai su apelsinais. Kelis nusiskynėm. Rūgštumas nežemiškas.

Kita dieną keliamės nei anksti nei vėlai. 9 valandą reikia pasiimti iš anksto išsinuomotą automobilį. Šalia aikštės esančioje a la prancūziško tipo kavinukėje užkandam kažką. Aikštė tuščia tuščia ir tokia tvarkinga, atrodo, kad nieko nė nebuvo čia vakar. Ir taip kasdien. Su taxi nuvažiuojam į automobilių nuomos kontorą. Džiaugiamės, kad pavyko nusiderėti 10 dirhamų. Gavome Kia Picanto, mažas automobiliukas, bet stebėtinai ekonomiškas. 1900km nuvažiavome tik su 100litrų degalų.
Sėdu už vairo. Važiuoju atsargiai, lėtai. Šiaip mieste automobiliai visi gan lėtai juda. Visi aplinkui pypsi, tiek automobilių, tiek motorolerių, kurių pilna visur, vairuotojai. Bet pypsėjimas ne toks kaip pas mus. Čia pypsėjimas ne piktas. Kaip man pasirodė to nuolatinio pypsėjimo tikslas yra tiesiog pranešti apie savo buvimo vietą šalia, o ne piktai pagrūmoti. Pėstieji per kelią vaikšto kur nori, kaip nori. Ir iš vis eismas atrodo gerokai chaotiškas, tačiau nesu matęs nė vieno incidento. Tiesiog niekas niekur neskuba. Neskubu ir aš, iš lėto apvažiuoju miesto centrą aplinkui ir pasiekiame kelią į Quazazate. Ir prasidėjo, kaip mes patys įvardijom, „japoniškas turizmas“. Pavažiuoji kokį puskilometrį, ir stoji fotografuotis. Kalnai tokie įdomūs, tokie spalvoti, kaip iš kokio modernaus paveikslo. Aišku, tame kelyje irgi prekyba ant kiekvieno kampo vyksta. Pardavinėja čia fosilijas ir kitokius mineralus. Sustoji eiliniam fotografavimui, atrodo aplinkui nė gyvos dvasios, nieko. Bet kur tau, iš nežina kur atsiranda čiabuvis su krepšiu akmenų, gerai jei spėji įsėsti mašinon ir nuvažiuoti. Vieną mineralą vis tik įbruko. Užsiprašė 300DH. Jurga, kaip ji pati manė, juokais sako 100. Ir viskas – jei jau pasakei savo kainą, turi pirkti. Tiek tos, nusipirkom vieną. Tik sumokėjom, o tas vėl siūlo, kitą, didesnį, ar dar kokį geresnį pirkti. Ir nesvarbu, kad jau pirkom vieną iš jo, kiša neatsikvėpdamas. Aišku pavažiavę tolėliau supratom, kad ir čia apsigavom. Kitas verslininkas vos mažėlesnį kristalą norėjo iš pat pradžių už 100 parduoti. Vienu žodžiu su derybom kolkas ne kokie pasiekimai.
Prekeiviai taip nori, kad pas juos sustotum ir ką nors įsigytum, kad tik pamatę automobilį puola ant kelio, atrodo tuoj po ratais palįs. Tiesa, pervažiavę į kitą kalnų pusę prekiaujančių mineralais jau retai. besutikdavom Kalnai tikrai įspūdingi. Pakelės kaimeliai, atrodo pastatyti iš tos pačios medžiagos kaip ir kalnų šlaitai, iš tolo žiūrint atrodo susilieja su kraštovaizdžiu. Nors satelitinių antenų vos ne ant kas antro namo matosi. Upių slėniuose drėkinami plotai, žemdirbystė. Nustembam, pamatę, kad čia Afrikoj, kalnuose galima rasti ir beržų (na arba bent jau labai panašių medžių). Prieš Tizi-n-Tishka perėja nutariam pasistiprinti. Paragavom tadžino. Daržovės su mėsos užuominom, troškintos moliniame puode su smailu dangčiu. Prekeivis atnešė mėtinės arbatos, neva vaišina. Kur tau. Išeinant priskaičiavo tą arbatą ir duoną. Ir apsimetė, kad staiga angliškai nebesupranta, kai bandėm aiškintis. Tiek tos, bent jau skanu ir daug to tadžino buvo. Kylant link perėjos negali nestoviniuoti, kartais net jau tingėdavosi lipti iš mašinos, tai tik atsidaręs langą nufotografuoju..:)) Automobilis vos vos kyla serpentinais. Antru bėgiu vos traukiam. O pakelėj ženklai ribojantys greitį iki 60 Km/val. Kur tau. Jau 40 važiuodamas ten nuo kelio nulėktum. Šiaip kelias geras, lygus, automobilių mažai, kas kelis šimtus metrų padaryti praplatinimai, kad galėtum stabtelti, ar su didesne mašina prasilenkti. Kitoje pusėje kalnai atrodo jau šiek tiek kitaip. Pasikeitė grunto spalva. Sumažėjo rudos spalvos, tačiau viskas pasidarę labiau, tamsiai oranžinę primenančios spalvos. Šiandien, matyt, kažkokia švaros diena. Daug kur palei upes matosi masiniai drabužių skalbimai.

Tądien pakeitėm iš anksto suplanuotą maršrutą. Į Quazazate nevažiavome. Pasukome link Ait-Benhaddou. Iš viso tą dieną įveiktas atstumas atrodo ne daugiau nei 300 km, bet keliavome virš 7 valandų. Ait-Benhaddou susiradom nakvynę už panašią kainą kaip ir Marakeše.
Besileidžiant saulei išėjome apžiūrėti khasbos. Pats mietelis atrodo apmiręs, ryškiai turizmo sezonas dar neįsibėgėjo. Norint patekti į khazbą reikia kirsti nedidelę upę. Vietiniai įsigudrino ir čia kaip uždirbti. Už kelis dirhamus siūlo tave pernešti asiliuku. Tačiau upėje vandens tik iki blauzdų. Nusiimam batus ir perbrendam. Vietiniai iš pradžių kaina mušė žemyn ir žemyn, bet pamatę, kad jau patys brendam pasisiūlė net nemokamai pernešti. Na bet neužkibom..:))
Kitam krante iš karto prišoko vaikas. Aprodys mums khasbą, ir man kaip kokiam iš mėnulio nukritusiam rodo kur takelis, kur eiti, nors ir pats matau viską puikiai. Nervina pats požiūris. Tai negi jis galvoja, kad aš koks neįgalus, šimto metrų be jo pagalbos nenueisiu, pasiklysiu. Stengiamės tą vedlį ignoruoti. Bet tas vis tiek neatšoka, lydi iki pat įėjimo. Įėjimas mokamas, čia vedlys ir pasilieka nieko nepešęs. Ta khasba tai „Jinesko“ saugomas objektas. Nu ką aš žinau ,gražu įdomu. Ji pastatyta nedidelio kalno šlaite, o ant viršaus bokšto liekanos. Nuo čia puiki panorama, jau gerokai sutemę, bet vis dar matosi tolumoje snieguotos viršūnės. Besileidžiant žemyn dar pačioje khasboje sutikome vietinį khasbos gyventoją. Jis neva yra tikras Berberas ir kviečia mus į svečius, neva užeikite, pamatysite, kaip jis gyvena. Kadangi buvo pakeliui, tai ir užsukome. Na ryškiai jis čia ne gyvena, o prekyba užsiima. Įėjom į kambarį, o ten viskas karoliais ir visokais sendaikčiais apkabinėta. Apsimetėm šlangom, kad patikėjom jog jis taip gražiai pasipuošęs gyvena, padovanojom tušinuką ir išėjome. Nusileidom prie upės, gi matom tas gyventojas eina į tikruosius namus. Pasižiūrėjom, kaip jis per upe pereis. O gi toliau yra padaryta brąsta, kuria ir pasinaudojom. Beliko šiandien vakarienę kokią rasti. Užėjom į vieno iš viešbučių restoraną, gavome sriubos ir kiaušinienės. Padavėjas paklausė, ar tik mes ne lenkai. Po to gyrėsi kad moka lenkišką žodį. Ir visas patenkintas ištarė „Zajebyšče“ omlet? Kiaušinienė iš tikro buvo „Zajebyšče“. Bandžiau jam paaiškinti kad tai nėra labai jau mandagus žodis, bet nelabai pavyko. Na ir tegul. Svarbu, kad žmogus jaustųsi protingesnis..:)). O naktį čia šaltoka buvo, didelis vėjas. Parėjom į savo viešbutį. Turėjom degtinės butelį. Neskanu juk. Nusilupom dar Marakeše skintą apelsiną, sugrūdom į plastmasinę tarą ir užpylėm baltaja. Taip ir gimė virškinimo trakto profilaktikai skirtas gėrimas, pavadinimu „Vodka Zajebyšče“.

Ryte gauname pusryčius. Arbata, kalnas duonos, kalnas sviesto ir apelsinų marmeladas.
Pajudam link Quazazates. Šiandien susiplanavom aplankyti Dades Gorge. Quazazatej truputį paklydom, bet viskas baigėsi laimingai. Prie miesto yra užtvanka ir didžiulis tvenkinys. Pagalvojom, gal bus galima išsimaudyti. Pavažiavę toliau privažiuojam prie tvenkinio. Stabtelėjom privažiavę kelio užtvarą. Kur buvęs kur nebuvęs, atėjo vietinis ir pradėjo mus kaip visada kalbinti, rodyti kur gražesnė vieta ir t.t… Jis čia visai šalia gyvena ir užsiima turizmu. Išsimaudyti taip ir nepavyko, vietinis nė žingsnio nesitraukia. Pudrino pudrino smegenis kad galime pas jį apsistoti, pernakvoti, pažvejoti ir tt. Ir atrodo pasakymas, kad šiandien ketiname važiuoti kažkur kitur, ir kad tikrai neketiname čia likti, jo visai neveikia. Galų gale vėl užsukom į jo trobą „pažiūrėti kaip jis gyvena“. Troba tai kaip čia pasakius, kaip koks tarybinis statybininkų vagonėlis. Kelios kėdės, ant grindų neva tai kilimas, langas be stiklo. Iškart atsirado arbata ant stalo, kažkoks apgraužtas blynas, keli riešutai. Na šiaip nieko žmogus buvo, pamokino kelis berberiškus žodžius, užrašė. Po dar kelių siūlymų likti nakvoti mes išeiname, jau lyg ir atsisveikinome, ale jis vis iš paskos eina. Vienu žodžiu daviau jam kelis dirhamus ir tušinuką dovanų (susimokėjau už arbatą). Internete skaičiau, kad kažkuriam pašalyje marokiečiai labai draugiški, nuoširdūs. Bet kolkas sutikom tik tuos, kurie žiūri į mus tik kaip į pinigų šaltinį, kažkaip nemalonu.

Nuo Skoura iki Bumale du Dades kelias eina per ištisą gyvenvietę. Ar tai pasibaigė pamokos ar ką, nes kelyje pilna vaikų ir paauglių, tiesiog būriais, kas eina, kas dviračiais važiuoja. Tikrai daugybė. Kelias iki Bumale du Dades šiek tiek prailgo. Bet užtai Dades Gorge nuo pat pradžių užėmė kvapą. Na poetas iš manęs ne koks, tai vaizdžiai net ir nebandysiu visko perteikti. Pradžioje Raudoni kalnai kontrastuoja su žaluma, apačioje ir mėlynu dangumi. Serpentinu užkylame ir privažiuojame patį Gorge. Čia kalnai pakeičia savo veidą. Važiuojame kalno šlaite iškirstu keliu, apačioje matosi Dades upė, kiek toliau aukštos snieguotos viršūnės. Pavažiavome iki Msemis kaimelio, kur anot žemėlapio baigiasi asfaltuotas kelias. Dar pabandom pavažiuoti toliau, tačiau tokia užduotis ne mūsų mažajai mašinytei. Gaila, bet reikės sukti atgal. Msemir kaimelis tai viena iš tų mano aplankytų vietų, kurias galima būtų pavadinti pasaulio kraštu.. Vėliau po visos kelionės padariau išvadą, kad tas 15 km ilgio ruoželis tarp Dades Gorge (pačio tarpeklio) ir Msemir man paliko bene didžiausią įspūdį iš visų aplankytų vietų Maroke. Čia gauname omleto iš sukame atgalios link Bumale du Dades. Nakvynei sustojome netoli taip vadinamų beždžionių pirštų. Vakarienei gavom nesudorojamą kiekį kuskuso su vištiena ir progą pasižiūrėti marokietišką televiziją.
Saulei kylant Dades Gorge toks pat įspudingas kaip ir vakare. Grįžę į pagrindinį kelią pasipilam benzino, gerai kad užteko, nes buvau neapsižiūrėjęs. Vėl pilnas kelias vaikų. Šiandien važiuosim link Merzuogos kopų. Po nedidelių ginčų dar užsukam į Todra gorge. Pats tarpeklis didesnis ir sakykim įspūdingesnis nei Dades Gorge. Tačiau apylinkės nė iš tolo neprilygsta. Čia labai jau turistų nutrypta, netgi už privažiavimą arčiau reikia susimokėti 10 dirhamų. Viešbučiai jau pastatyti vos ne pačiame tarpeklyje, prekybą ir moterys su vaikais vaikščiojančios pirmyn ir atgal ir renkančios pinigus už fotografijas. Ilgai neužsibūnam. Miesteliuose kelias vėl pilnas vaikų. Kelios valandos vairavimo karštyje ir privažiuojame Rissani, nuo kurio smėlio kopos jau čia pat. Pro Rissani pravažiuoti be dėmesio nepavyko. Jau artėjant link miestelio centro apspinta pulkas marokiečių ant mopedų, siūlo parodyti kaip pasiekti kopas. Kelionių vadovo Lonely planet sudarytojai matyt buvo papirkti vietinių verslininkų. Nors ir yra žemėlapiukas, bet juo sekdami papuolam tiesiai į miestelio centrą, kuriame akligatvis. O vietiniai čia taip ir laukia grobio, žinoma mieste nuorodų į kurią pusę kopos irgi nėra. Baisiai nejauku. Stabtelėjom žvilgtelti į žemėlapį tame akligatvyje, iškart mašiną aplimpa vietiniai „gidai“ net baugu, kad tuoj langus ims daužyti ir mašinon veržtis…. Nepasiduodu, bandau dar pats išvažiuoti, bet po kelių nesėkmingų ratų tenka priimti vietinių paslaugas.
Įsisodinam vieną jaunuolį, ir jis mums rodo kaip važiuoti. Pasirodo išvažiuoti ne taip jau sudėtinga, tik T formos sankryžoje reikia pasukti ne dešinėn, kaip parodyta LP, bet kairėn. Mūsų keleivis agituoja važiuoti į jo pusbrolio senelio draugo kaimyno pažįstamo kempingą. Kadangi jį buvau nusižiūrėjęs tame pačiame LP, tai ir sutikau. Važiuojam link Merzuogos, tolumoj jau matosi rausvo smėlio kopos, kažkur neprivažiavę nusukam nuo asfalto ir leidžiamės tamsaus žvyro lauku. Kaip paskui paaiškėjo nuvykome visai ne ten kur aš įsivaizdavau, nuo pačio Merzuogos kaimo gal kokį 20 km šiauriau. Bet koks skirtumas, smėlio kopos vis vien įspūdingos. Gal net ir geriau. Stovykloje pasitiko šeimininkas ir iš karto ėmėsi mums plauti smegenis. Pajuskite berberų vaišingumą sako jis, o po to reikalai. Pavaišino arbata, apkalbėjom apie orą ir kitas tuščias kalbas. Gudrūs jie, kalbi, kalbi, o žiū, jei nebūsi budrus tai ir savo mobiliojo telefono kainą pasakysi ir ar brangus žiedas ant piršto, ir ar mašinos nuoma brangi buvo ir t.t. Vienu žodžiu tempia laiką, kol ištiria kiek gi tu gali sumokėti. Kai jau buvom pakankamai apdoroti pakalbėjom apie kupranugarius ir nakvynes. Tą kartą visai nepavyko nusiderėti, dar matyt neišsiugdėm įgūdžių. Na ir šiaip dar nebuvom išmokę panaudoti blefo ir pareikšti, kad jei nesutinka nuleisti kainos tai išvis nepirksim. Gudrūs jie.

Tiek tos, jei jau joti kupranugariu, tai kurgi kitur, jei ne Sacharos dykumoje. Jurga paliekame stovykloje, jai nesveika dėl nėštumo, su Remigija išjojam palydėti saulės. Puikūs vaizdai, puikios kopos, saulei besileidžiant raudonos raudonos. Jojam tik dviese su vienu vietiniu. Šiek tiek įlendam giliau į smėlynus, vedlys stabteli, nulipam nuo kupranugarių, apie valandą pasivaikštom kopomis, užlipu aukštyn. Saulei nusileidus grįžtam prie vedlio, jis dar iš savo krepšio mums bruka fosilijas. Vieną nuperku ir tada jau grįžtam atgal į stovyklą. Norisi valgyti. Čia dar kartą padarome didelę klaidą. Užsisakėm vakarienės, bet nesuderėjom iš karto kainos, dėl ko ryte labai pasigailėjome. Na bet bent jau skanu buvo. Bevakarieniaujant į stovyklą atvažiuoja džipas, išlipa keli turistai. Netrukus supratom, kad jie Lietuviai. Tryse autostopu važinėja po Maroką. Stovyklos šeimininkas ryškiai nepatenkintas. Lietuviai neskuba naudotis jo „svetingumu“ kalbamės daug ir ilgai. Vienas tų Lietuvių maroke jau trečia kartą, o ir šiaip jie „ne pėsti“ ir visai „atsipūtę“. Šeimininkas derėdamasis praranda kantrybę, akivaizdžiai nervuojasi jau ir suprato, kad jų taip neapsuks kaip mūsų. Jam matyt iš viso retai tenka susidurti su toki tipo turtais, kuriem pernakvoti pakritus ant žemės kažkur viduryje smėlyno ne tai kad ne baugu o net smagu. Tie Lietuviai net daiktų po mažą kuprinę teturi. Tai Hasanas ir galvoja, kad jie bejėgiai be jo paslaugų prapuls naktį smėlynuose…. Hasanas ir pyksta ir vos ne varo juos lauk, ir vėl prie derybų grįžta. Smagu buvo pažiūrėti kaip tie Lietuviai „padarė“ tą Hasaną. Vėliau juos sutikome grįžtant Frankfurte. Tai jie tik pernakvojo ir pėsčiomis be jokių gidų išėjo į kopas, paėjo iki Merzuogos ir toliau tranzavo. Norėčiau ir aš taip…..
Stovykloje be mūsų taip pat yra didelę Ispanų grupė, jiems vyksta pasirodymas su būgnų muzika ir šokiais. Vakarieniaujant puikiai girdisi visi garsai, šalia vienas berberas meldžiasi, kiti kaljaną rūko.
Prieš miega su lietuviais „pasivaišinu“, nakvojam šį kartą palapinėje.

Ryte susimokam už „prabangius“ pusryčius. Oi kaip skaudu buvo. Remigija pareiškė, kad dabar dėl paskutinio dirhamo niekur nenusileis ir derėsis už mus visus tris. Paliekam stovyklą. Dar kelias valandas paslampinėjam po kopas ir važiuojam toliau. Kadangi mūsų buvimo vietą įsivaizdavau visai kitaip, tai tenka gerokai paklaidžioti po „juodąją dykumą“ kol surandam kur tas asfalto kelias. Orientyrų nėra, reljefas daugmaž vienodas, keliukų visokių daug, yra kelios rodyklės ar užrašai ant kuolo, bet jie tik dar labiau viską supainioja, nes aš jau visai nebesuprantu kur esame, vis dėl ne teisingai suprastos nakvynės vietos. Vienu žodžiu pagal saulę šiaip ne taip pasiekiame asfaltą ir tik tada supratau kurgi mes iš tikro nakvojome..:)) Na benzino turėjom daug, o ta „Juodoji dykuma“ ne tokia jau ir didelė buvo, pavojaus ten pasilikti ilgesniam laikui nebuvo, panikos irgi nebuvo.
Tądien pavažiavome iki Zagoros. Remigija kaip ir žadėjo, pirkdama apelsinus nepasidavė ir nuo ir taip jau juokingai mažos kainos dar vieną dirhamą nusiderėjo..:))) (teisingiau ta dirhama vietinis pridejo-va ciatai derybos..)
Vietiniai sako, kad Zagora tai jau tikrosios Sacharos prieigos. Ir iš ties čia žymiai karščiau nei vakar ar užvakar, aplink daugiau visiškai juodų žmonių. Pernakvojome pigiai, po 40 dirhamų kažkokiam dideliam viešbutyje. Tikėjomės papulti „ant turgaus“ bet nepapuolėm, vakare pavaikščiojom, pavakarieniavom kažkokių avienos subproduktų troškinio. Čia vietiniai labai siūlo ką nors mainytis, tai kelnes kokias nori išmainyti, vaistų prašo, bet ko. Man atrodo, kad Zagoros aplankyti nėra verta, nebent tik stabtelti pakeliui į piečiau esančias kopas. Kitą dieną užlipom ant Djebel Zagora, nuo jos matosi puiki panorama, didelė oazę. Aplankėm seną apleistą kasbą ir žinoma neišvengėm vietinių paslaugų, ekskursijos po kasbą pabaigoje buvom įvilioti į papuošalų parduotuvę. Aišu vėl patyrėme „berberų vaišingumą“ bei apsipirkom suvenyrų. Kaip su derybom vis dar ne kokie popieriai.
Vakarop išvažiuojame. Dabar tikslas pasiekti Quazazatės – Agadiro kelią ir užsukus į Tafroude pasiekti vandenyną. Nakvojom Tazenkaht, tiesiog smulkus miestelis pakeliui su trimis viešbučiais. Viešbutukas buvo rekordinio pigumo 100dirhamų už tris žmones plius dušas. Ir labai jaukus. Sutemus pasivaikščiojom po miestelį. Man pasirodė pakankamai jaukus, niekas į akis nelindo. Aišku saldainiai vaikams kairėn ir dešinėn dalinami. Naktį pabudino kažkur šalia vykstančios šunų pjautynės.

Oras kažkaip pasikeitė, būtume Lietuvoj, sakyčiau tuoj lis, bet kur tau. Tik šiaip kažkoks matinis dangus pasidarė, nors vis dar giedras. Šiandien ilgas kelias. Pavažiavom dar kažkiek Agadiro kryptimi, po to nusukom į pietvakarius link Tafroude miestelio. Labai gražios mietelio Igherm: apylinkės. Ir žmonės kažkokie kitokie, ir jų veidai kitokie. Sustojus eiliniam fotografavimui pro šalį su nešuliais ėjo dvi pagyvenusios moteriškės. Man kažkodėl labai priminė nepaliečius (matytus tik per TV). Drabužiai keisti, tokie visi labai archaiški pasirodė, tamsiai margi,lyg siuvineti stambiai raštais. Moteriškės paprašė pinigų už fotosesiją. Beveik lietuviškai atkartojo Remigijos pasakymą „brangu“, užsidengė veidus ir nuėjo. Stabtelėjom kažkokiam, pamirštam mažame kaimelyje užkasti. Matyt dėmesys iš karto. Nelabai sekėsi susikalbėti, pavalgėm beleko. Pavakare pasiekėme Tafroude, iš karto nuvažiavome apžiūrėti išreklamuotų „dažytų uolų“. Sėkmingai atsisakę gido paslaugų suradome tas uolas patys. Vietovė išvaizda išsiskiria iš aplinkos, keisti nei tai uolienų, nei tai smiltainio dariniai, niekur kitur tokių nematėm. Dažytos uolos iš tikro ir yra mėlynais dažais „numalevotos“, atrodo gražiai. Vietiniai patys sukūrė traukos centrą turistams. Oras visą laiką kažkoks padūmavęs, nors saulė ir spigina. Apsistojom Tafroude. Miestelyje nedidelis turgus, pagrindinė prekė-šlepetės. Miestelis smarkiai remontuojamas, prikabinėta stendų kaip čia viskas atrodys, kaip kokiam EU finansuojamam projekte viskas atrodo. Vakarienei užsisakom kuskuso su „Legumes“. Atnešė, o kur gi mėsytė? Vien daržovės. O męs galvojom, kad „Legumes“ yra ėriena..:)).
Vakar naktį girdėjome šunis, šiandien už lango „duodasi“ katės, miegot neleidžia. Maroke praleidome dar tik vieną savaitę, pusę savo kelionės, bet visiems toks įspūdis, kad mes čia jau kokį mėnesį. Toks nevienodas ir įvairus tas Marokas.

Oras vis dar padūmavęs. Pagaliau, važiuojant link Tiznito iškrenta trys, gal keturi lietaus lašai. Va tau ir lietus. Kelias iki Tiznito ir apylinkės beveik tokios pat morkavos kaip ir mūsų automobilis. Dar nepravažiavus Tiznito išvažiuojame iš kalnų, kažkaip nesinori. Prieš važiuodamas skaičiau kad Qued Masa Nacionaliniame parke galima pamatyti flamingų, ypač pavasarį jų ten daug. Nuvažiavome pažiūrėti. Deja, flamingų tebuvo gal kokie šeši ir tie patys balti, ne rožiniai. Bet užtat vanduo vandenyne koks šiltas. Po „lietaus“ saulė vėl spigina. Šiandien paskutinė diena kaip naudojamės automobiliu. Ryt ryte turime priduoti Agadire. Nusprendėm, kad ten ir nakvosim. Dar pakeliui saulei besileidžiant užsukome į mažą žvejų kaimelį Tifnit. Gerai būtų čia pernakvoti, bet kaimelis atrodo beveik ir negyvenamas, ką jau kalbėt apie kokį viešbutėlį. Vienas vietinis po ilgo ilgo, atrodo nuoširdaus, bendravimo vistik pasiūlo savo būstą ir žmonos kulinarinius sugebėjimus. Bet mes atsisakom, nes kaip tik skaičiau kažkieno pasakojimą kaip po to reikėjo susimokėti ne tik už nakvynę ar vakarienę, bet ir už parodytus fotoalbumus, už tai kad vaikai bendravo „linksmino“ ir t.t…. Jau sutemus pasiekiame Agadirą. Užsukome į supermarketą, kur norint nusipirkti marokietiško ar kitokio vyno, reikia nueiti į specialų langelį, duoti pasą, tada kažką patikrina, atspausdina kokį tai numerėlį. Su numerėliu eini į kasą susimoki, gauni kažkokį popierėlį. Išeidamas popierėlį turi atiduoti apsaugininkui, taip pat fotoaparatą prieš tai turi palikti saugojimo kameroje. Agadiras didžiulis, aišku nuorodos kažkuriuo momentu prapuola ir kur važiuoti nė nenumanau. Improvizuoju. Pakeliui stabtelėjom prie kelių viešbučių paklausinėjom kainų. Vienas labai „įspūdingas“ buvo. Iš pirmo žvilgsnio atrodo kaip koks studentų bendrabutis, gerokai nušnerkštas. Pasitiko moteriškė. Nuvedė į kambarį. Atidaro duris, o ten lovoj, kažkoks diedas guli. Paaiškino tam diedui, jis atsistojo ir išėjo. Va sako jūsų kambarys 100dh. Na bet męs pasiplovėm iš tos skylės..:)). Klaidžiojam toliau, vos nepadarau avarijos, prakaitas žliaugia. Papuolėm į didžiulių prabangių viešbučių rajoną. Nusprendėm kad mums jie netiks važiuojam toliau. Ir visai netyčia papuolėm netoli uosto, kur mums ir reikėjo. Po kelių bandymu suradom padorų viešbutį, nors irgi labiau primenantį bendrabutį. Kažkaip brangu visur atrodė.

Agadire net ir neplanavome užsibūti. Ryte atidavėm mašiną ir šiek tiek paėjom link grand taxi stoties. Suderėjom automobilį iki Imersuone miestelio Atlanto pakrantėje. Suderėjom šiaip sau. Prieš važiuojant dar stotyje pavalgėm, kažkokio įtartino maisto. Keista, ten Agadire su anglų kalba sunkiai buvo, nors miestas didelis, su daug prabangių viešbučių. Pusantros valandos kelio palei Atlanto pakrantę bei bananų „plantacijas“ ir atvykome. Paprašėm, kad išleistų prie viešbučio. Viešbutyje dėl kainos net nesileido į kalbas. Pasirodo tai vienintelis miestelio viešbutis. Tiesa, miestelis net ir miestelio nelabai primena. Kokia tai žvejų bazė, kelios vietelės pavalgyti ir kelios „banglenčių mokyklos“, nemažas smėlio pliažas ir kokie tai neaiškūs namukai, iš pažiūros negyvenami. Miestelyje labai daug banglentininkų. Užėjom netyčiom labai malonų restoranėlį. Šeimininkas buvęs europietis, patiekalai iš žuvies, lankytojai banglentininkai – hipiai visokie. Kas žolytę rūko, kas sulėtintais judesiais vaikšto, kas šiaip šypsosi lyg nušvitęs. Publika labai marga, kažkaip atrodo visai ne Maroke mes. Vienu žodžiu Immersuone tikras banglentininkų rojus ir papuolėm čia galima sakyti atsitiktinai, tiesiog bakstelėję pirštu žemėlapyje. Viešbučio sodelyje naktį klykauja fazanai. Į lauko vartus nuolat baladojasi vietiniai. Pasirodo čia galima alkoholio iš po prekystalio nusipirkti.

Išvažiuoti iš čia pasirodo ne taip jau ir paprasta. Nuo Agadiro-Essauoros kelio iki miestelio apie 8km. Kiek paėjus sustojo pakeleivinga mašina. Nepamenu, ar stabdėm, ar pati sustojo. Nuvežė prie pagrindinio kelio paleido, maloniai atsisveikinom. Po poros minučių vėl privažiavo, dirhamų pareikalavo.
Bandėm nesėkmingai tranzuoti lik Essauoros, po kokios valandos „sutranzavom“ autobusą, juo ir pasiekėm Essauorą. Ten tik išlipę iš autobuso sulaukėm daugybės pasiūlymų apsistoti nakvynės bei visokių lankstinukų, brošiūrų ir vizitinių kortelių. Kai „agentai“ suprato, kad tikrai neketinam pasinaudoti jų rekomendacijom, pareikalavo grąžinti visą reklaminę medžiagą. Buvo nelabai maloni situacija, nes kažkurias korteles jau buvom spėję išmesti. Susiradom labai neblogą viešbutį medinoje, visai netyčia. Visa Medina apjuosta seno forto tvora. Už jos nelabai ką ir žiūrėjome, labai patiko. Ilgos apgriuvusios centrinės gatvės, palyginti neagresyvūs prekeiviai, daugybė puikaus greito maisto. Po savaitės Maroko užkampiuose kur tik trys patiekalai visur, čia buvo ko paragauti: Dideli „sumuštiniai“ su šviežiai kepta žuvimi, lietiniai blyneliai su medumi, virtos pupos ir žirniai, krabai, taukuose virtos spurgos, saulėgrąžos ir t.t. Labai dažna turgaus prekė-medinės dėžutės ir kitokie dirbiniai, labai gražiai čia pat gatvėje ir gaminami. Taip pat gausybė odos dirbinių, rankinės, krepšiai visokiausi. Labai gundžiausi. Apvaikščiojom uostą, nedidelį šviežių žuvų turgų, medina. Čia ir apsirūpinom suvenyrais, ir su derybom daugmaž sėkmingai viskas buvo. Labai malonus miestas.
Kitą dieną dar paslampinėjam po Mediną, visai prieš išeinant į stotį dar nubėgu paskutinio super sumuštinio su trintu žuvelioku. Sėdom į „Eurolines“ autobusą, atsidūrėm Marakeše. Rytoj paskutinis kelionės etapas-Toubkalo šturmas.

Sutarėm viešbutyje palikti dalį daiktų ir išėjom ieškoti grand taxi stoties. Lonely Plannet Marakešo planas nupieštas su keliom klaidom, bet stotį vis vien radom, o mikroautobusiuko vairuotojas greitai rado mus. Sėdom į mikruškę, važiuojam į Asni miestelį. Mikroautobusas jau iš Marakešo pajudėjo pilnutėlis. Bet kur tau, tai dar ne riba. Autobusiukas vis stabteli paimti dar žmonių pakelėse. Atrodo, jau tikrai nebetilps, bet vis ekipažas gausėja ir gausėja. Galų gale, įprastai 11-14 sėdimų vietų autobusiuke sutilpo 26 žmonės ir dar kelios ožkos ant stogo. Smagu. Asni miestelyje vos ne papuolėm į vietinio „pinkles“, bet laiku susipratom, kad kažkas čia ne taip. Išlipus iš autobusiuko žmogelis paklausė, ar važiuosime į Imlil. Sako, einam parodysiu, kur autobusas laukia. Tik kažkaip žiūrim, kad mes jau jo kieme atsiradom ir jo moteris arbatos virti puolė. Na vienu žodžiu pasiplovėm. Su panašiu autobusiuku pavažiavom dar keliasdešimt kilometrų iki Imlil miestelio. Nuo čia iki kalno jau pėsčiomis. Miestelis nedidelis, bet prekyba suvenyrais ir viskuo kitku vyksta. Daugybė žmonių išreiškė savo susirūpinimą, kad pas mus netinkami batai, kad į Toubkalą tikrai neužlipsime, kad būtina iš jų reikia „kates“ nuomotis, o dar geriau kad ir apsistotume pas juos, pailsėtume prieš lipimą. Vienu žodžiu užkniso, kas penkis žingsnius su visais tą patį aiškintis. Mes juk vis dar stengiamės būti mandagūs. Galų gale visiem sakau, kad kates turiu kuprinėje, ir iš vis ironiškai pareiškiu, kad dar ne tokiuose kalnuose esu buvęs. Padeda. Labai gražios apylinkės. Sakyčiau taip pat gražu kaip ir Dades Gorge, nors ir kitaip. Dangus mėlynas, kalnų šlaitai rudai raudoni, viršūnės snieguotos, slėnis, kuriame esame žaliuoja. Žydi persikai ir kiti vaismedžiai. Kadangi tomis dienomis Ispanijoj kažkokios valstybinės šventės, tai ispanų traukia karavanais. Balti žmonės – kuprines retai kuris pats nešasi, viską užneša mulai. Už 5-6 valandų kelio nuo Imlil, maždaug 3000m aukštyje, yra Toubkalo šturmavimo bazė. Iš tikro tai labai primena Slovakijoje Tatruose matytas „chatas“. Ten visi dažniausiai ir eina. Kadangi mes niekur neskubam, mūsų tikslas Sidi-chamharouch, kuris yra šiek tiek arčiau. Iš tikro tai net ne gyvenvietė jokia. Tai musulmonams kažkokia šventa vieta. Pagrindinis objektas tai savotiška balta uola, šalia kurios įrengta nedidelė mečetė. Tikintieji čia ateina, praleidžia kelias dienas. Tikima, kad toji balta uola išvalo piktas dvasias ar panašiai. Šalia yra kelios trobelės, kuriose tikimės gausime vietos apsistoti. Kadangi Sisi-Ra… yra visai šalia trasos į Toubkal viršūnę tai ir prekyba šiokia tokia čia vyksta. Pasiekę Sidi-chamharouch iš karto sutarėm su „kambariukų“ šeimininku dėl dviejų nakvynių. Puikiai pavyko nusiderėti. Kambariukas aišku labiau primena tvartelį, bet užtat viskas autentiška. Mažas langelis, ant žemės krūva čiužinių ir adialų, kelios žvakės ir dujinis primusas. Vienas iš arbata ir suvenyrais prekiaujančių berberų puikiai kalbėjo angliškai. Praleidom gerą laiko tarpą besikalbėdami. Jis netgi atskleidė kelias prekybos gudrybes. Šiaip iš kart pasakė, jog iš mūsų akių pamatė, kad mes nieko nepirksime. Dėl to matyt ir buvo toks atviras ir nuoširdus. Nakvoti Sidi-chamharouch vietiniai nelieka, beveik visi nusileidžia į žemiau esantį kaimiuką. Lieka tik piligrimai ir turistai. Šalia esančiam kambaryje apsistojo du jauni marokiečiai. Buvom pakviesti į svečius. Pavaišinom lietuviška juoda duona, tai susižavėjimo nesukėlėm..:)) Paaiškėjo, kad kalnuose šiuo metų laiku saulėta būna tik iki maždaug 14 val., o po to beveik kasdien užslenka debesys (visai kaip ir šiandien). Nutarėm, kad norint sėkmingai pasiekti Toubkal viršūnę, reikia keltis švintant. Taip ir buvo.
Atsikėlėm apie 6 valandą. Jurga liko Sidi-chamharouch. Dar tamsoje pradėjome eiti. Trasa gerai ištrypta, rasti kelią sunku nebuvo. Maždaug po pusvalandžio pradėjo švisti, dangus giedras. Per dvi valandas pasiekėm „Toubkal Refuge“. Kaip tik pusryčių metas ten. Išgėrėm arbatos, užkandom dešros su šokoladu ir pirmyn. Liko pakilti paskutinius 1500 metrų. Trobelės maždaug 3200m aukštyje, čia jau visur sniegas. Takas puikiai išmintas, einam paskui ispanų grupę. Visi ispanai gerai apsirėdę, su katėm, su lazdom, su kirtikliais ir puikia apranga. Mes gi su paprastai batais, kur po miestą vaikštom. Bet nieko. Sniegas minkštas, jokių problemų dėl slydimo, einam ir tiek. Maždaug pusiaukelėj jau apėmė pesimistinės nuotaikos. Maniau, jau nebeužlipsiu. Panašu, kad nuo aukščio pradėjo trūkti oro. Žengi kelis žingsnius ir viskas, atrodo kojos medinės, nebesikilnoja. Šiaip nebuvau užsikabarojęs aukščiau nei 3200m. Remigija atsiliko. Kažkur pakelėj ant akmenų palikau kuprinę, nors ir beveik nieko nebuvo joje, bet vis vien kam ją tįstis. Vienu žodžiu šiaip ne taip užlipau. Remigija kažkur gerokai atsiliko. Viršuje euforija, didžiulis vėjas ir šaltis. Aukštis 4176m. Sulaukiau Remigijos, pasifotografavom, „pasišildėm“, norisi valgyti, nieko neturime. Maždaug per 2,5 valandas nuo bazės užlipome, nusileidome gal per 2. Šiek tiek pasileidus žemyn visai negera pasidarė. Atrodo, kaip baisiausios pagirios prasidėjo, galva sukasi, skrandis negerus signalus skleidžia, traukia prie žemės. O Remigija kaip niekur nieko. Grįžę į savo tvartelį abu kritom miegot iki pat vakaro. Beliko tik užsisakyti vakarienei kuskuso bliūdą. Kaip ir sakė vietiniai oras vakarop suprastėjo, Sidi-chamharouch paskendo rūke.

Naktį pasnigo kelis centimetrus. Labai egzotiškai atrodo žydintys persikai ir žaliuojantys pasėliai sniego fone. Nusileidom atgal į Imlil, kelias valandas pralaukėm, kol susirinko pilnas ekipažas į gran taxi. Ir tai nesusirinko, teko pamokėti, kad važiuotu su 4, o ne kaip įprasta, šešiais keleiviais.
Dar vienas vakaras Marakeše. Išleidome visus likusius marokietiškus pinigus, pasilikom tik taxi rytojui.
Pabaiga.
Šiaip puikus kraštas, gamta graži, maistas skanus, kainos neblogos. Manau dar kažkada tikrai apsilankysiu. Tik reikia kažkaip susidraugauti su ta įkyria prekyba ir viskas.

Liudas Dabekvičius