Rugsėjo pradžioje nusprendžiau pabėgti nuo artėjančio rudens ir trumpam pratęsti vasarą. Pasirinkau Kroatiją, o tiksliau – nuostabųjį Splitą, miestą, apie kurį buvau girdėjus daugybę gražių atsiliepimų. Ir tikrai, dabar galiu patvirtinti – tai buvo viena įsimintiniausių mano kelionių.
Į Splitą atskridau tiesiogiai iš Vilniaus, skrydis truko vos porą valandų. Jau nusileidus oro uoste mane pasitiko šiltas rugsėjo vėjas, palmių eilės ir jūros kvapas. Apsistojau nedideliame butuke netoli senamiesčio – AirBnB pasirinkimas buvo puikus, nes šeimininkė Jelena ne tik maloniai mane pasitiko, bet ir davė daug naudingų patarimų, kur valgyti, ką pamatyti ir kur eiti maudytis.
Pirmą dieną skyriau pažinčiai su Splitu. Senamiestis mane tiesiog sužavėjo – siauros akmeninės gatvelės, Diokletiano rūmai, kuriuose šiandien gyvena žmonės, mažos kavinės su lauko staleliais ir gyva muzika. Vakare, sėdėdama prie jūros ant Riva promenados, gėriau kroatišką vyną ir žiūrėjau, kaip saulė leidžiasi už salų horizonte. Tai buvo tarsi sapnas.
Kitą dieną leidau sau šiek tiek pasilepinti – išėjau į paplūdimį Bačvice, garsėjantį ne tik smėlio juosta (kuri reta Kroatijoje), bet ir vietinių žaidžiamu „picigin“ – tai toks žaidimas, kai kamuoliukas mušinėjamas delnais stovint vandenyje. Bandžiau prisijungti, bet greitai supratau, kad tai reikalauja daugiau įgūdžių nei atrodo.
Vieną iš dienų skyriau ekskursijai į Trogirą – nedidelį miestelį vos 30 kilometrų nuo Splito. Pasiekiau jį autobusu, ir tai buvo tikras laiko šuolis į viduramžius. Akmeniniai pastatai, siaurų gatvelių labirintas ir uostas, kuriame prisišvartavusios prabangios jachtos. Ten paragavau vieno geriausių jūros gėrybių risotto gyvenime. Grįžtant atgal, vėl pajutau, kaip gera keliauti vienai.
Rugsėjo orai Splite buvo tobuli – apie 27 laipsniai dieną, vakare – maloni gaiva, jūra dar šilta. Kiekvieną rytą pradėdavau su espresso puodeliu terasoje, o vakarais, jei ne būdavau kur nors išvykusi, mėgavausi vietiniais patiekalais – „ćevapi“, „pašticada“ su naminiais gnocchi, šviežiomis figomis ir alyvuogėmis.
Vieną vakarą nusprendžiau kilti į Marjan kalvą – tai tarsi Splito „plaučiai“. Užkopusi iki apžvalgos aikštelės, turėjau progą pasigrožėti visa miesto panorama. Vaizdas – stulbinantis. Pamačiau miestą tarsi iš paukščio skrydžio – senamiestį, uostą, aplinkines salas ir visą jūros platybę. Ten praleidau gerą valandą tiesiog sėdėdama ir stebėdama, kaip keičiasi dangus.
Paskutinę dieną nusprendžiau tiesiog pasivaikščioti be jokio plano. Atradau mažų parduotuvėlių su vietiniais rankdarbiais, netikėtai patekau į kiemelyje vykstantį gyvos muzikos koncertą ir dar kartą aplankiau Diokletiano rūmų rūsius – šį kartą su gidu. Išgirdau daug įdomių istorijų apie Romos imperatorių ir miesto istoriją, kurios nebūčiau pastebėjęs vien vaikščiodama.
79tieji