Visada svajojau pabėgti nuo lietuviško lapkričio darganų ir bent trumpam pasimėgauti šiluma, tad šiais metais nusprendžiau išpildyti šią svajonę. Išsirinkau Tenerifę – Kanarų salą, priklausančią Ispanijai, apie kurią girdėjau tik geriausius atsiliepimus. Tiesą sakant, tai buvo mano pirmoji kelionė į Ispaniją ir pirmoji pažintis su sala, kuri sužavėjo nuo pirmų akimirkų.
Vos nusileidęs Tenerifės pietų oro uoste, pajutau tą malonią, šiltą lapkričio saulę, kurios Lietuvoje jau seniai nebemačiau. Oro temperatūra siekė apie 24–26 laipsnius šilumos – tobula! Apsistojau Costa Adeje kurorte, jaukiame viešbutyje su baseinu ir terasa, iš kurios atsiverdavo vaizdas į Atlanto vandenyną. Pirmą vakarą, vos tik išsikrovęs lagaminą, išėjau į pajūrį stebėti saulėlydžio – oranžiniai ir rožiniai atspalviai danguje atrodė tarsi iš atviruko.
Pirmąją dieną leidau sau niekur neskubėti – tiesiog mėgavausi Playa del Duque paplūdimiu, šiltu smėliu po kojomis ir Atlanto vandenyno bangomis. Ten pat susipažinau su pora iš Barselonos, kurie pasidalijo patarimais, ką verta pamatyti Tenerifėje. Tai buvo pirmoji pažintis su ispanų svetingumu ir atvirumu – nuo to laiko jaučiausi čia kaip namie.
Kitą dieną užsisakiau ekskursiją į Teidės nacionalinį parką – būtent Teidės ugnikalnis buvo vienas iš objektų, kurį būtinai norėjau pamatyti. Važiuojant į viršų, kraštovaizdis keitėsi nuo žaliuojančių miškų iki lavos laukų ir sausų, Marsą primenančių kalvų. Kylant lynų keltuvu iki beveik 3700 metrų aukščio, jaučiausi lyg patekęs į kitą pasaulį. Viršūnėje vėjas buvo stiprokas, bet vaizdas atpirko viską – apačioje plytėjo debesų jūra, o horizonte matėsi net kitos Kanarų salos.
Trečią dieną nusprendžiau skirti Santa Cruz de Tenerife – Tenerifės sostinei. Miestas gyvas ir spalvingas, pilnas kontrastų: modernios architektūros pastatai šalia senovinių aikščių ir jaukių kavinių. Mane ypač sužavėjo „Auditorio de Tenerife“ – įspūdingas pastatas, primenantis milžinišką bangą. Papietavau vietinėje užeigoje, paragavau „ropa vieja“ – tradicinį Kanarų patiekalą, gaminamą iš avinžirnių, mėsos ir daržovių. Beje, kava Tenerifėje tiesiog tobula – kiekvienoje kavinėje ji atrodė dar skanesnė nei ankstesnėje!
Ketvirtą dieną leidau sau pasijusti tikru keliautoju ir išsiruošiau į Masca kaimelį, kuris įsikūręs tarp stačių kalnų šlaitų. Siauri serpantinai iki ten pareikalavo šiek tiek drąsos, bet vaizdai atėmė žadą – žali kalnai, gilūs tarpekliai ir nuošali, autentiška aplinka. Pasivaikščiojau siaurais takeliais, nusipirkau iš vietinių gyventojų šviežio medaus ir rankų darbo suvenyrų. Tą dieną, atrodo, pamačiau Tenerifės „laukinius“ veidus, toli nuo turistų minių.
Kitomis dienomis aplankiau Puerto de la Cruz miestelį šiaurinėje salos dalyje, kuriame yra garsieji „Loro Parque“ zoologijos sodas ir botanikos sodai. „Loro Parque“ sužavėjo ne tik spalvingais papūgų pasirodymais, bet ir didžiuliu akvariumu, kur stebėjau ryklius ir vėžlius. Vakare skanavau šviežių jūros gėrybių užeigoje su vaizdu į bangų skalaujamą krantą – tokios vakarienės ilgai nepamiršiu.
Lapkritis Tenerifėje buvo ne tik apie paplūdimius ir ekskursijas. Tą savaitę vyko ir vietinis festivalis Santa Cruzo mieste, kurį netikėtai pavyko aplankyti – gatvėse skambėjo muzika, žmonės šoko ir džiaugėsi, o aš įsiliejau į šią šventinę nuotaiką.
Grįžęs į Lietuvą jaučiau, kad Tenerifė paliko gilų įspūdį – tai sala, kur lapkritį galima patirti vasarą, sutikti šiltus ir draugiškus žmones bei pamatyti įspūdingą gamtą. Esu tikras, kad į Ispanijos Tenerifę dar sugrįšiu – galbūt jau kitą lapkritį.
pirmas 
79tieji 
ipvoisas