Malta.Valeta

Na, pagaliau prisėdau parašyti savo įspūdžius iš kelionės po Maltą. Perspėju, kad ši mano kelionė buvo dalykiška, o ne turistinė. Skridau iš Vilniaus per Milaną. Iš Milano skraidino Maltos avialinijos – jos tiesiog sužavėjo – įtaisyti TV ekranai, rodė juokingus filmukus, maitino karštu maistu ir t.t.

Pati Malta – mažučiuke salelė, kažkur 35 km ilgio ir 18 km pločio. Apie 400 tūkst. gyventojų. Taigi, visi – giminės ir kaimynai.

Labai šilti ir mieli žmonės, draugiški ir svetingi.

Oro temp. pasitaikė maždaug 16-20, vėjelis šiltas, bet saulė nebuvo labai kaitri. Malonus oras.

Taigi, mus pasitiko oro uoste ir nuvežė iki viešbučio (Victoria hotel). Viešbutis prašmatnus, 4 žvaigždučių – viskas buvo super, tik iki šiol nesupratau, kodėl kiekviena rozetė turi po atskirą mygtuką, kurį paspaudus elektra ateina iki rozetės Kol įsijungi šviesą, turi suspaudaliot visą sieną.

Vakare viešbučio šeimininkas visus pakvietė į kokteilių vakarėlį – pavaišino visus Sangria, pasiteiravo ar viskas ok, na, toks gražus dėmesio parodymas.

Valgiai ten įdomūs ir skanūs. Kai kurie turi įkyrų anyžių, gvazdikėlių ar dar kokio tai velnio kvapą ir skonį, bet maltiečiai tuom labai džiaugiasi ir didžiuojasi. Mat juos bala, kai tiek trumpai tebuvau, tai neprotestavau.

Didžiausias malonumas man buvo išeiti vakare į balkoną trumpom rankovėm, basai – šilta, lengvas vėjelis, žvaigždės danguje, aplink palmės siubuoja – taip graudu pasidarė, kad viena esu, be šeimos, draugų…

Ok einam toliau. Kitą rytą ėjom jau į seminarą. Buvo apie 20 žmonių, nedaug. Apsikeitimas info apie šalis ir t.t. Neįdomu jums.

Vakare nuvežė mus į vietinį žvejų restoraną. Aplinka vos ne valgyklinė, muzikos net neužleido, nors prašiau, tik indų tarškėjimas teskambėjo aplink. Paragavau aštunkojo – nuostabus skonis. Keptas jis ten berods buvo. Man labai patiko. Vienas senas portugalas, irgi konferencijos dalyvis, pavaišino kažkokiu airišku kokteiliu, atseit labai stiprus, ir paskui visi klausinejo, ar man viskas ok, ar nereik man pagalbos, tipo as turejau girta būt nuo to vieno kokteilio – neįvertino jie mano lietuviškų galimybių bei igūdžių.

Paskui visi pasivaiškčiojom krantine, ir važiavom namo.

Kitą dieną konferencijoje skaičiau pranešimą, o vakare važiavom į kruizą laivu jūros pakrante. Nu čia tai buvo fantastika, tą laivelį bangos mėtė siubavo, o mes sėdim atvirai aukštai, antram aukšte, ir gerėjomės vaizdu. Taip beplaukiojant (gidas per garsiakalbį pasakojo apie matomas vietas) ir saulelydžio sulaukėm. Pridariau krūvą fotkių. Paskiau biški įlindom į kelias parduotuves, ir važiavom į kitą vietinį restoraną. Tas jau buvo visai kito lygio, daug fainesnis. Pavaišinom visus lietuvišku brendžiu ir krupniku, tai visi apsimetė, kad stiprių gerimų negeria, tik „a little”, nu juokingi kokie tai tik rumunas džiaugėsi stipriaisiais gerimais. Dar turėjom kindziuką ir juodos duonos. O paskui tas pats senas portugalas padovanojo man cigarą nes atvirai rūkančių vėlgi buvo tik aš ir dar viena mergiotė, o kiti tik paslapčiom pasislėpę rūkė ir mūsų prašinėjo cigarečių.

* * *
Kas įdomu, kad iš esmės visa Malta yra kaip vienas didelis miestas. Pavyzdžiui, pirmą vakarą mes išėjom į miestą pasivaikščioti, ir pasirodo, per pusvalandį nukulniavom per dar du miestus. Biškiuka pasiklydom, nes ten gatvelės siauros, namai aukštom sienom, visos gatvytės panašios, raitytos, nežinia, kas už namo kampo laukia – vingis, jūros krantas ar plati gatvė… Dar įdomu, kad nemačiau benamių šunų, tik riebūs, tingūs ir apsipatenkinę katinai oriai vaikšto arba tupi ant balkonų ir gatvėse. Dar Maltoj labai populiaru išnešti į gatves gėles su vazonais. Gatvės švarios, gražios, jokių šiukšlių nemačiau… Prie durų daugel kur prikaltos lentelės su šventųjų atvaizdais, ypač – Marijos.

Dėl kainų – man pasirodė viskas be galo brangu. Jų viena lira – mūsų 8 litai. Alaus skardinėlė kažkur 0.50 Liros, o už maistą tai daug daugiau sumokėsi…

Taigi truputį nukrypau. Tai va, tam restorane pavalgėm ir tiek. Vienas maltietis, po restorano pasiūlė nuvežti apžiūrėti senąjį miestą Mdina. Sėdom į jo mašinėlę iš viso šešiese (vokietaitė, rumunas, rumunė, bulgaras, aš ir jis pats) – ir nudūmėm per 4 miestus. Tai užtruko kazkur 15 min. Pasiekėm Mdiną gerokai po vidurnakčio. Padariau nuostabią foto, kur pro mandarinmedžio šakas šypsosi mėnulis….

O Mdina – nepaprasto grožio miestas, išlaikęs visą savo autentiškumą. Bažnyčios, sodai, tas nepaprastas tylumos, senovės ir jaukumo jausmas… Nepakartojama. o Džordžas dar be viso to gražiai pasakojo visas istorijas ir legendas. Buvo nuostabu. Visai nedidele teritorija, bet koks ten energetinis užtaisas, ar kažkas panašaus, net nebežinau, bet buvo egzotiška ir virpino širdelę…
Na, ryte sėdom į lėktuvą ir išskridom į Londoną. Lėktuve vėlgi pažiūrėjom filmą, pavalgėm.

Londono oro uostas kaip mus juokino, tai ne tas žodis. Išlipam, einam kartu su visais, o pasirodo, kad mes tik dviese iš viso lėktuvo skridom ne į Londoną, o per Londoną į kitą vietą. Tai nuėjom į kažkokią laukimo salę, dydžio 3 x 3 metrų, kur pas mus atėjo diedukas, pakvietė į autobusą, mus dvi nuvežė tuo autobusu į kitą, mums reikiamą terminalą. Kažkokios nenormalios pasijautėm, vienintelės iš viso lėktuvo nelikom Londone.

Tada ieškojom, kur gauti „Boarding cards”. Pasirodo, reikia vietiniu telefonu paskambinti į kažkokį centrą, skambinam skambinam, o tas tlf sugedęs, pakėliau vėją, tuomet kiti darbuotojai kažkaip prisiskambino per kitą centrą, už 15 min. atsiuntė moterytę, kuri išdavė mums tas boarding cards, ir tik tuomet galėjom eit pro muitinę į laukimo salę. Bezobrazija kažkokia. Tokia buvo savijauta, kad esam visiškai vienos keliautojos tam didžiuliame oro uoste. Aišku, laukimo salėje tai jau buvo pilna žmonių. Ten pratūnojom 5 valandas, ir parskridom.
Tai kaip ir tiek. Namie viskas buvo ok, šuo gyvas, vaikas neapsirgęs, vanduo neužšalęs, viskas normoj… Kuom ir džiaugiuosi.