(2019, kovas)
BURLINGTONO LABIRINTAI
Dėl menkos patirties į apartamentus žiūriu nepatikliai. Daug prisiskaičiau: tai šeimininkas nepasitinka, tai atvykę prie slenksčio naktį praleidžia, tai dėl prastų gyvenimo sąlygų, kitos vietos ieškotis tenka…
Panašiomis paslaugomis naudojausi retai, patirtis – tik kažkur Azijoje ir Gran Kanarijoje. Pastarojoje vietoje, taksistas atvežė į privačių namų kvartalą, pasakė, jog į to kvartalo gatveles jam negalima, nuvažiavo. Ieškomą namų eilę radom, namą taip pat, tačiau šeimininkų – ne. Trys rūkančios ispanės pagelbėjo, jei ne jos, nežinau kaip ten būtų pasibaigę…
Trečią kartą į Maltą skridau vienas. Po savaitės turėjo prisistatyti kolega, ne iš Lietuvos. Iš anksto žinojau, jog apartamentus, paslaptingu pavadinimu BURLINGTON, ir jų šeimininkus reikės susirasti. Nors ir labai būčiau skubėjęs iš oro uosto, su šeimininku ar tarnautoju, vis vien nebūčiau susitikęs, mat sąlygose buvo paaiškinta, jog jie dirba, kažkodėl, tiktai iki 17 valandos.
Kas atvyksta vėliau, savo kambario rakto turi ieškoti kitoje gatvės pusėje esančiame viešbutyje. Viltis durnių motina. Nors vėlavau, tikėjausi ką nors surasti pačiuose apartamentuose…
Namas pasirodė labai klaidus, jame visokiausių kontorų, draugijų, koridorių… Nelaimingos išvaizdos moteris, lyg tai rumunė, lyg tai vengrė, pasakė, jog mano ieškomi kambariai įsikūrę ketvirtame ir penktame aukštuose. Nuspaudžiau ketvirtą. Kai atsidarė durys, buvau šokiruotas – prieš mane bolavo baltų plytų siena. Nusileidus skaičiuku žemyn, patekau ne į trečiojo, o į antrojo aukšto koridorių. Taigi, turėjau laiptais
pakilti per du aukštus, kad atsidurčiau kur reikia.
Paklaidžiojęs supratau, jog šeimininką rasti beviltiška, taigi nuskubėjau į nurodytą viešbutį, tviskantį stiklais ir durininkų livrėjomis. Nuobodžiaujantis livrėjuotas vyras pasakė, kad „recepšino” ieškočiausi „į dešinę už kampo“. Atradau, sumokėjau kurortautojo mokestį, gavau raktus ir paaiškinimą, jog tikrasis BURLINGTONAS yra ne tame name kur ieškojau, o šalimais, ten kur įsikūręs to paties pavadinimo biznio centras…
Duris atsirakinau sunkiai. Prieš akis kilo siauri laiptai. Pakeliui po dešinei – šlamšto prikrautas sandėliukas. Pirmasis kambarys, reikia manyti, buvo svetainė: dvi sofos, per vidurį staliukas, neveikiantis oro kondicionierius, televizorius gyvybės ženklų nerodė taip pat. Spinta buvo erdvi, o šalia jos – seifas turtui laikyti. Ir labai šalta.
Vėl lipau laiptais, panašiais į marmurinius ir galvojau, kad šitas būstas yra labai panašus į Kafkos aprašytus: nejaukus, tokiuose be nemalonių nuotykių negalima praleisti nei paros. Apie dešimtį nekalbu.
Vis kildamas aukštyn svarsčiau, kelių aukštų yra mano numeris – dviejų ar dviejų su puse?. Pasiekiau virtuvę. Šaldytuvas veikė. Tačiau nors visaip maigiau mygtukus, nei elektrinės viryklės, nei skrudintuvės ar arbatinuko įjungti nepavyko.
Apartamentuose visos rozetės buvo amerikietiškos, negana to – visos skirtingos. Miegamasis (vėl teko lipti laiptais), buvo irgi labai nejaukus, guodė tik terasa ir vaizdas iš jos: turtingi viešbučiai, dar turtingesnis bankas, o pasilenkęs per turėklus galėjau išvysti dailius dekoratyvinius vartus už kurių teliuškavo didelis gabalas jūros.
Na, bet apie jūrą tą vakar galvoti tikrai nenorėjau, šiaip ne taip išėjau iš savojo BURLINGTON, krautuvėje nusipirkau du adapterius ir sugrįžau atgal.
Pirkiniai nepadėjo. Kambariuose, virtuvėje, vonioje ir laiptinėse degė tik kai kurios lemputės, visa įranga, kuri turėjo suteikti mano buvimui žavesio, buvo tarsi užmigusi.
Teko skambinti nurodytu telefonu, kuriuo galima šauktis pagalbos po darbo valandų. Už pusvalandžio atėjo gana keistas „dėdė”, pasiklausė kas mane neramina, o kai pasakiau, į visas rozetes pradėjo kaišioti kažkokį prietaisėlį. Aparatas rodė, kad rozetėse elektros nėra.
Blogas kambarys, labai blogas kambarys, pasakė man „dėdė”, ir pažadėjo po pusvalandžio perkelti mane kitur. Nors buvau labai pavargęs, bet „dėdė” į mano dūsavimus nekreipė jokio dėmesio, pakartojo, jog po pusvalandžio kraustysimės, išėjo.
Išmėtytus savo daiktus sugražinau atgal į lagaminą, krepšius, priguliau ir laukiau. Už pusvalandžio „dėdė” vėl apsireiškė, ir padėjo man persikraustyti trimis aukštais aukščiau.
Jis pirmasis kilo laiptais, aš jam iš paskos. Suprantama, sunerimau dėl lifto. Aš ne Kabaljė, galiu į trečią ar ketvirtą aukštą užlipti, tačiau laipioti į aštuntą, devintą, nesinorėjo. „Dėdė” mane nuramino, kad su liftu viskas tvarkoje, tik ketindamas patekti
į savo aštuntąjį aukštą, aš visada turįs spausti penktąjį. Kodėl taip keistai elgiasi liftas neklausinėjau. Jonesku, vienos savo pjesės personažo lūpomis sako, jog jeigu už durų skambina, tai dar nereiškia, kad už tų durų kas nors yra. Galiu daryti panašią „joneskišką“ prielaidą, jog norint Maltoje patekti, tarkime, į septintąjį ar devintąjį aukštą, niekada nereikia spausti tą aukštą atitinkantį mygtuką…Kodėl? Dėl labai paprastos priežasties –
juk niekur neparašyta, kad mygtukas su skaitmeniu 8, jus būtinai turi nugabenti į aukštą, pažymėtą tokiu pačiu numeriu…
Apsidžiaugiau pamatęs savo naująjį būstą: erdvų, su trimis tamsiai mėlynomis lovomis, puikiu vonios kambariu ir visai pakenčiama virtuve. O kas buvo svarbiausia – čia viskas veikė, ir net terasos durys atsidarinėjo lengvai, tyliai, tarsi būtų nebylios. Terasa, kaip ir pirmuosiuose apartamentuose, rodė tuos pačius vaizdus, tiktai viską iš aukščiau.
Taigi, tą akimirką visai pasimečiau, kokią išvadą turėsiu padaryti. Pasisekė man su tais apartamentais, ar nepasisekė? Tikriausiai čia turiu pasitenkinti kalambūru, jog viskas yra gerai, kas gerai pasibaigia…
Iš šalto, nejaukaus, kafkiško labirinto, atsidūriau jaukiuose apartamentuose, su puikiai veikiančia technika ir malonia šiluma.
Teliko tik nusipirkti muilo, mat viso pasaulio apartamentų laikytojai, kaip susitarę, šituo būtinu reikalu palieka pasirūpinti poilsiautojui…
GYNYBINIŲ BASTIONŲ LABIRINTAI
Neslėpsiu, jog šį kartą į Maltą atvykau nieko neveikti. Tad ir tradicinių įspūdžių (pamačiau keturias bažnyčias, septyniolika restoranų ir apsilankiau moterų pirtyje) nebus. Man labai patinka, kai keliautojai aprašo tik įspūdžius (tokių pas mus dar beveik nėra), o ne
kiek ko kuriuo metų laiku ir kurioje šalyje, svilinant karščiui ar šąlant, jie pamatė…
Statistika lai užsiima statistikos departamentas, o kas kur ir kokioje šalyje yra – Vikipedija. Mane domina pirmapradžiai keliautojo patyrimai: kaip ryte atrodė jo sutikta
kambarinė, kodėl jis/ji neišsimiegojo antrąją ir trečiąją savo kelionės naktį, kokių priemonių griebėsi apsinuodijęs/jusi škotišku viskiu, ir kodėl vasario šešioliktąją nugriuvo nuo Tikalio piramidės dvidešimt devintojo laiptelio?…
Taigi, atvykau čia nieko neveikti. Tikrai galvojau, jog atsibudęs tipensiu į paplūdimį, pasitiesiu baltą viešbučio rankšluostį (savo atsivežti su apkarpytu Ryanairo bagažu neišeina), atsigulsiu, užsimerksiu, ir atsiduosiu nešvankioms kurortininko mintims.
Deja, ryte atsikėlęs pamačiau, kad lyja ir nesiruošia nustoti. Teko griebtis anksčiau išmėgintų dalykų: išėjau į gatvę, netoliese radau parduotuvę, joje pamačiau skėtį ir nusipirkau. Tada sumaniau, kaip aš dar galėčiau nieko neveikti, įsigijau
išgirtą savaitinį transporto bilietą už dvidešimt vieną eurą ir nuvažiavau Valetos link. Kad jau gamta krečia tokias negražias išdaigas, yra jos reikalas, o mano reikalas pasirūpinti laisvalaikiu.
Paveiktas pirmosios dienos BURLINGTONO labirintų atmosferos, antrąją dieną į labirintus pasileidau pats. Senosios Maltos tvirtovių ir bastionų link. Šitie kalkakmenio mūrai pradėti 16 amžiuje, jų sumanytoju laikomas Šventojo Jono ordino kavalierius Jean Parisot de la Valette. Maltos uostas buvo įrengtas didžiausioje kontinento įlankoje.
Priminsiu, jog Valeta tai Maltos valstybės (septynių salų) sostinė, miestas tvirtovė. Čia kiekvienoje aikštėje yra bent viena pilis. Dauguma Valetos namų ir rūmų buvo sumūryti
maždaug per dešimtį metų, tokie jie išliko iki šiandienos. Gatvės čia labai siauros, todėl gidai rekomenduoja vaikščioti pėsčiomis. Taip ir padariau.
Maltoje gyvena mažiau žmonių nei Vilniuje, tačiau čia yra 365 bažnyčios (katalikų), šedevru laikoma Šventojo Jono katedra. Skrisdamas lėktuvu rekomendavau užsukti į šitą nuostabią vietą ne vienam tautiečiui. Jiems rekomendavau katedrą, o pats pasileidau pilių ir gynybinių bokštų „pasieniais”. O jie čia labai įspūdingi, aukšti, vieni pasibaigiantys, kiti prasidedantys; penkios valandos vaikščiojimo, skaudančios kojos, geliantis stuburas, akyse vabaliukų spurdėjimas, tačiau šita „ekskursija“ man vis tik labai patiko.
Visada traukė apleistos, neprižiūrėtos vietos, o tokių Maltoje, ypač Valetoje, yra apsčiai.
Gynybinės sienos, barbakanai, parako bokštai, čia tęsiasi šimtus ir šimtus metrų, ir sunku pasakyti, kurioje vietoje tu iš vienos tvirtovės patekai į kitą…
Kovo mėnesį pas mus dar pasninga. O čia jau tikras pavasaris. Prie senųjų pylimų ir sienų auga daugybė visokių gėlių, kai kurias, regis, jau kažkur mačiau. Kitų – nė iš tolo…Labai smagu vaikščioti niekieno tau nenubraižytais takais, niekieno nepapasakotomis ir neaprašytomis vietomis.
Skėtis, žinoma, gelbėjo. Bet ne visai. Per tas valandas pramirko kelnės, kojos šlepsėjo šlapiuose batuose, kūną nemaloniai čiupinėjo drėgmė. Reikėjo sukti BURLINGTONO namų link.
Autobuse kokių trisdešimties metų mulatė pasisiūlė užleisti man vietą. Susinervinau siaubingai, labiau nei apvogtas ar pametęs pinigus…
Giliai įkvėpiau oro, norėjau šiek tiek susitvardyti, tačiau susinervinau dar labiau. Lietuvoje, ko gero, bent jau artimiausiame dešimtmetyje, vietos man tikrai dar niekas neužleidinės. O gal ir niekada neužleidinės. Ne kartą stebėjau, kaip įlipus kretančiam senukui ar senutei į autobusą, mūsų jaunimėlis dar labiau sulenda į savo mobiliuosius aparatus.. . Taigi, senstančiam piliečiui gyventi Lietuvoje yra kur kas geriau. Čia tau niekas neskuba priminti, kiek iš tiesų turi metų…
San Džulianas Maltoje-man nepažįstamas miestelis. Taigi, norėjau sugrįžti dar nesutemus, kad „nugrybaučiau” kur nors kitur. Išlipęs iš maršrutinio pirmiausiai nusipirkau muilo, o paskui užėjau pas kiną pavakarieniauti.
Nustebino išsirinkto maisto porcijos dydis. Patroškinta jautiena, apskrudę vištos gabaliukai, iškepti kažkokie pyragėliai su įdaru, makaronai, daug daržovių ir visos jos pašutintos, pavirtos, pačirškintos…Na, visai ne lietuviškos porcijos… Ir pastangos įtikti klientui taip pat ne lietuviškos…
Šlapius drabužius išdžiausčiau tose vietose, kur man pasirodė yra šilčiausia. Mėlyni zamšo batai, ta pačia ryškiai mėlyna spalva buvo nudažę mano pėdas. Reikėjo atmirkinti. Jie buvo visai šlapi, nežinojau nei ką daryti. Apžiūrėjau įjungtą kondicionierių – net įkaitusį nuo pūtimo. Jeigu ant tokio karšto padėsiu batus, rytojaus dieną gali tekti ieškotis naujų. Truputį pagalvojau, paskui pasirausiau indaujoj, ant oro kondicionieriaus uždėjau po molinį indelį, o ant tų indelių – po batą. Tikrai nesudegs, pagalvojau, ir patenkintas savo sumanymu, suvalgiau didžiulį namo parsigabentą desertą, įsipyliau vyno, taurę padėjau ant prie lovos esančios spintelės, tada atsiguliau…
Kaip smagu nieko neveikti. Labai…
SEN DŽULIANO LABIRINTAI
Sen Džulianas labai žavingas, turistiškiausias Maltos miestas, jame gyvena apie vienuolika tūkstančių vietos gyventojų.
Įsikūręs salos šiaurės vakaruose, prisiglaudęs prie Sliemos, nuo sostinės nutolęs per dešimtį kilometrų. Ypatingą žavesį šiam miesteliui suteikia Spinolos įlanka. Prie šitos įlankos ir susikraustę visi šito miesto namai. Tai nuostabi, žydra, labai tapybiška Maltos vieta, o kairiajame jos krante gyvena laukinės antys ir katės. Jos vis žvalgosi į poilsiautojus, vildamosi gauti šviežios žuvies ar batono…
Krantas labai nelygus, banguotas, laužytas ir nepaprastai išraiškingas. Daugybė įlankėlių suteikia miestui nepakartojamo žavesio, romantikos ir net paslapties.
Sausio mėnesį gyvenome Sliemoje. Sen Džulianas (Šventasis Džulianas – medžioklės globėjas) yra kur kas senesnė salos gyvenvietė. Iki 19 amžiaus šitoje vietoje plytėjo dykynė ir stūksojo Spinolos rūmai. Senesnė už juos čia buvo tik to paties šventojo vardu pavadinta bažnyčia. Greitai prie jos ir rūmų prisiglaudė keletas žvejų ir medžiotojų namelių, o vėliau atsirado ir daugiaaukščiai. Nedidelis, bažnyčia ir rūmais pasipuošęs kaimelis, miestu pavirto per labai trumpą laiką. Tikriausiai tam įtaką padarė ir tikrai nepaprasta šitos salos vieta.
Šiandieną Sen Džuliano pajamų šaltinis yra turistai. Vasarą čia jų būna ypač gausu. Kartu su Pačeviliu, šitos dvi vietos yra laikomos pagrindine visos Maltos turistų meka. Pačevilio pavadinimas kilęs iš italų kalbos. „Pače“ reiškia taiką, bet taikos ir ramybės pajusti nei Pačevilyje, nei juo labiau Sen Džuliane beveik neįmanoma, nes vakarais čia sugarma ne tiktai atvykėliai, bet ir visos Maltos jaunimas. Šituose dviejuose miesteliuose mėgsta laisvalaikį leisti visi, užtat jie abu naktimis tampa triukšmingi, savaitgaliais – triukšmingi labai. Kai pirmąjį penktadienį, apie ketvirtą valandą ryto nubudau, tai daugiau užmigti jau nebegalėjau. Stovėjau prie lango ir stebėjau pagėrusio jaunimo gūžynes, klausiausi riksmų, triukšmo ir mašinų padangų žviginimo. Dieną, vaikščiodamas smagiomis gatvelėmis, net nepagalvojau, kad šitie jaukūs labirintai, naktimis gali virsti netramdomų linksmybių centru.
Ir nenuostabu, juk Pačevilyje ir Sen Džuliane gausiausia pabų, barų, diskotekų, kuriuos ypač mėgsta vietos krautuvininkai, kirpėjai, viešbučių administratoriai, kavinių padavėjai, žodžiu – visi kurie gali ištrūkti iš turistus maitinančios, girdančios ir migdančios mašinos nagų
Maltoje – daug anglų kalbą studijuojančio jaunimo. Sako, jog jie savo laiką ir pastangas skiria studijoms. Tačiau aš įsitikinau, kad šaunieji moksliukai ne tik kalbą kala. Vakarais ir naktį, su jauniems žmonėms būdingu azartu, jie demonstruoja paskutines madas, ir palieka jėgų likučius kavinių ir barų šokių aikštelėse …
Sen Džuliano (ir kitų Maltos miestelių) krautuvės orientuotos į turistus. Vargu ar čia galima nusipirkti kasdieninei buičiai reikalingų daiktų. (Dėl jų vietos gyventojai, dažniausiai, vyksta į Sliemą). Spinolos įlankos parduotuvių lentynas puošia tik nesuskaičiuojama gausybė suvenyrų, maikučių, salos bažnyčių maketėlių, skarelių, odos dirbinėlių ir daug kitokio, nežinia kam reikalingo „gėrio“…
Visoje Maltoje puikus autobusinis susisiekimas. Sen Džuliane ar Pačevilyje taip pat. Iki kaimynės Sliemos galima nuvykti per kokias septynias minutes, iki salos sostinės, per dvidešimt, trisdešimt, piko valandomis kartais tenka autobuse prabūti kur kas ilgiau, pasitaiko net valandą, ar pasukus autobusui atgal, kentėti posūkius ir posūkėlius, aplenkiant kur nors atsiradusią nepravažiuojamą kliūtį. Maltos miestelių gatvių raizginys, tikriausiai, labiausiai išvingiuotas ir iškilpuotas raizginys visame pasaulyje. Čia nerasite nė vienos tiesios magistralės.
San Džuliane daugybė restoranų. Juose galima ne tik pasišokti, bet ir skaniai pavalgyti. Grįžtant, oro uosto eilėje už manęs stovėjo dvi jaunos lietuvių poros. Jie kalbėjosi apie tai, kaip skanu buvo Maltoje, prisiminė maistą, kuris nekramtomas tirpo burnoje, toks gardus buvo ir nepakartojamas. Tačiau nepagailėjo ir kritikos. Kažkiek pagyrę, pradėjo analizuoti vietinius meniu ir nusprendė, kad vis tiktai čia karaliauja greito maitinimo įstaigos: turkiški kebabai, hot dogai, picos…
Dar kiek panarstę Maltos maitintojus nutarė, jog atidarytas lietuviškų patiekalų ar lietuviškas restoranas, čia tikrai susilauktų lankytojų dėmesio…
San Džuliane yra daug aukštos klasės viešbučių. Vien apie mano BURLINGTONO apartamentus jų buvo keli. Žymiausias, žinoma, penkiažvaigždis „Hiltonas“, įkurdintas aukščiausiame name. Malta, kaip rašiau, daugiausiai devynaukštė, dangoraižių čia nedaug, taigi Hiltonas stebina atvykėlius ne tik gera aptarnavimo kultūra, bet ir savo architektūra.
RASIŲ, PORASIŲ, TIPŲ IR ASMENYBIŲ LABIRINTAI…
Norėjau parašyti, jog Maltoje gyvena visos keturios (mano karta buvo mokoma, jog pasaulyje yra keturios) pasaulio rasės. Tačiau Vikipedija sukritikavo teigdama jog „Rasės sampratai susiformuoti padėjo ne tik žmonių morfologiniai požymiai, odos spalva – balta, geltona, juoda. Mat pradėjus gilesnius tyrinėjimus paaiškėjo, jog neįmanoma nubrėžti aiškių ribų tarp baltųjų, juodųjų ir panašiai. Rasės pagrindas turi būti vienodas antropologinis ir etnografinis tipas: tam tikras ūgis, kefalinis indeksas, plaukų spalva…“…
Visais laikais rasės buvo skirstomos labai nevienodai. Šiomis dienomis nusistovėjo trys pagrindinės: Europidai (Europa, Artimieji rytai, Šiaurės Afrika, Šiaurės Amerika, Pietų Amerika, Australija), Mongolidai (Rytų Azijos ir senieji Amerikos gyventojai), Negridai (išimtinai tik afrikiečiai).
Pasakyti, kad Maltoje gyvena visos pasaulio rasės, reiškia nepasakyti nieko. Nes čia gyvena ne tik pagrindinių rasių atstovai. Maltoje, ko gero, galima surasti visus porasius, įvairius mišinius, tipus: turanidus, australidus, metisus, mulatus, dinarus, falidus… ir visų pasaulio tautų atstovus čia galima rasti…Gal tik kokių arktinių eskimų, aleutų, čiukčių, koriakų, jukagyrų, itelmenų, kamčiadalų tėra vienas kitas…O gal ir ne vienas kitas…
Visam laikui, ar bent jau laikinam pasibuvimui, čia atvykstama iš atkampiausių žemės kampelių…
Būnant šioje saloje, vienas iš didžiausių mano malonumų, yra stebėti žmones. Net specialistas pasiklys jų kilmėse ir atspalviuose…Neperdėsiu sakydamas, jog liaudis čia tokia įvairi, tokia ryški, tokia nepakartojama, jog ir ėjimas gatve gali tapti pačia įdomiausia, pačia netikėčiausia, gluminančia, nepakartojama ekskursija.
Tiesiog neaprėpiama paletė įvairiausio gymio žmonių, nenupasakojamos išvaizdos ir temperamentų…
Kiekvienas važiavimas autobusu irgi įsimintinas. Keleiviai stebina, stebina odos spalva, stebina plaukų spalva, šukuosenų (kartais tuos kuodus, suvėlimus, surišimus, pripynimus) šukuosenomis pavadinti jau net negalima. Tai velniai žino kas „susodinta“, sumazgyta, suraizgyta ant apvalių, pailgų, kiaušinio formos ar beveik kampuotų jų galvų…
Galima nevaikščioti Valetos gatvėmis, nematyti Šv.Jono katedros freskų, nesimaudyti Viduržemio jūroje, nesižvalgyti į salos pastatus, augalus, o tik žiūrėti į žmones ir jais stebėtis…
Dienos praleistos Maltoje, tai nepaliaujamas stebėjimasis, stebėjimasis į tave panašiais, ir nepanašiais į nieką…
Tavo dešinėje stovi juodas tarsi nuodėgulys vyras, kairėje – mulatė su kūgiu pripintų kaselių, šalia jos balčiausias iš baltaodžių, suomiško tipo veidas, prie jo grupelė kiniečių, už jų – atvykėliai iš Somalio, pasisuksi atgal, o ten šnekasi vietiniai maltiečiai, trys vietos gyventojai kalbasi ta pačia kalba, tačiau visai nepanašūs į vienos rasės ar šalies žmones…
Ilgam akys užstrigo už „uni“ drabužėliais vilkinčios „ypatos“. Sportbačiai, džinsai, dar džinsai, rėksminga oranžinė palaidinė (nei vyriška, nei moteriška), o kaklas užsibaigia gilės formos galva. Išsireiškiau tiksliai: gilės formos veidelis, su šukuosena, typ top panašia į šio vaisiaus „kepurę“. Lūpytės siauros, dantukai reti, nuolat šypsosi, o šneka galingu bosu. Balsas tinkantis vyrui, tačiau ar tai vyras, ar moteris, ar iš Azijos atklydęs transeksualas, negalėčiau pasakyti ir šiandien…
Neperdedu sakydamas, jog žiūrėti į Maltos gyventojus ir svečius, man yra malonumų malonumas…
Vienas mano kolega, kiekvieną pavasarį vyksta į Pietų Ameriką stebėti paukščių. Aš dar ne kartą vyksiu į Maltą žiūrėti į žmones. Ir nemanau, jog tai mažiau įdomus užsiėmimas, nei valandų valandomis tyrinėti egzotiškų šalių sparnuočius…
Orginalus pasakojimo stilius, nors kartais ir neaišku ką norėta pasakyti :)))
Kriokliai žiemą, su varvekliais, dar įspūdingiau atrodo, nei vasarą – ypač tas, aukščiausias Estijoj.
O kaip vadinasi tie paramstyti griuvėsiai pajūry? Jie čia prie Narvos?
Smagu buvo grįžti į pažįstamas vietas. O prie Jagalos upės krioklio galėčiau visą dieną prasėdėti :).
Paramstyti griuvesiai: pirmas lankytinas objektas Lahemaa nacionaliniame parke, atvaziavus nuo Narvos puses. I namu darbus itraukta nebuvo, nusukau atsitiktinai, pamates lankytinos vietos zenkla. Pavadinimo dabar neatsimenu…
Siaip nerasau dienorascio, pirma karta tai padariau pries metus, keliones i Islandija metu. Si karta irgi, gal gavosi kiek paplauke, bet sveiki atvyke i mano galva :). Nebutinai kazka