Malaizija: tiesiog gera vieta

Šis apsakymas yra vienas iš penkių, kuriuos sudėliojau pagal 2010 m. sausio-vasario mėn. vykusios kelionės įspūdžius. Nuorodas į likusius galite susirasti kur nors tekste, kai jas ten sudėsiu.

Taigi – kryptis – Malaizija. Šiaip, turėdamas pakankamai pinigų ir galimybę rinktis bet kurią pasaulio šalį, tikrai vargu ar būčiau ją pasirinkęs. Nežinau kodėl, bet pats pavadinimas mane ne itin „vežė“, o ir be Petrono bokštų daugiau ten nieko nežinojau. Visgi, ačiū geriesiems Malaizijos kiniečiams, įkūrusiems Air Asia ir išmetusiems tikrai pigių bilietų, už kurių aš, pigių skrydžių eros auka, ir užsikabliavau.

Taigi – maršrutas gan idiotiškas – Kaunas-Bremenas-Londonas-Kvala Lumpūras, bet tikrai pigus. Ir laiko intervalai tarp lėktuvų geri, tokie geri, kad pora savaičių iki skrydžių kasdien tikrinausi aviacijos eismo statistiką – kiek lėktuvai vėluoja – bent kiek ženklesnio vėlavimo atveju būtume nespėję į vieną iš skrydžių. Laimei viskas ėjosi gerai ir palikę -18 C tėvynėje, beveik vidurnaktį Londone sulipome į Air Asia Airbusą.

Pirmiausia – mažas ditirambas malaiziečiams – prieš tai teko skristi su tokio pat modelio lėktuvu, priklausančiu suomiams. Malaizietiškame A340-300 variante sumontuota gal 20 mažiau sėdynių (276 Air Asia lyginant su 295 Finnair‘o). Kas reiškia, kad lieka daugiau vietos tokių kaip aš kojoms. Tiesa, pakankamai daug vietos kojoms yra nedidelė paguoda 13,5 ar 14 val. skrydžio metu, bet vis geriau negu kankintis suomiško tipo konservų dėžutėje.

Skrydis yra iš vakarų į rytus, kas reiškia, kad naktis praeina labai greitai, bet kažkodėl stiuardai pirmąją skrydžio dalį primygtinai reikalauja laikyti uždarytas langines. Net ir už lango plieskiant saulei. Pats skrydis turėtų būti įdomus vasarą, kai planetos nedengia tokia gausybė debesų. Deja, žiemą turėjau galimybę tik pasigrožėti Afganistanu ir gabalėliu Indijos vandenyno. Afganistanas iš 11 km aukščio atrodo labai gražiai ir svetimai. Kažkokie rudi kalnai, kurių nuotraukas nesunkiai galima parduoti kaip foną reportažui iš Marso. Pasigėrim šiuo peizažu, su malaiziečiu stiuardu aptariam aviakompanijų ekonominę politiką (pvz. Air Canada, iš kurios Air Asia nuomojasi mus vežantį A340-300 neva neleidžia skrydžio metu įjungti salone esančių monitorių) ir skrendam toliau, per Pakistaną, Indiją, Kuala Lumpūro link.

Kuala Lumpūrą pasiekiame jau sutemus (kas nežino – arti pusiaujo esančiuose regionuose nėra tokios didelės dienos ir nakties trukmės kaitos kaip pas mus, todėl ten dažniausiai ir diena ir naktis trunka po 12 val.). Lėktuvas sustoja LCCT – Kuala Lumpūro Sepango (taip, taip – už kokių 3 km – Formulės 1 trasa) oro uosto pigių skrydžių terminale. Yra ir normalus, bet į jį ir skraido normalios aviakompanijos, o į šitą – kelių parduotuvių ir buvusio krovinių sandėlio hibridą skraido tik Air Asia, Tiger, Cebu Pacific ir panašūs low cost‘ai. Ir tai yra gerai.

Išlipus į tamsią Malaizijos naktį iš karto tvoksteli karštis ir drėgmė – miestas ne taip ir toli nuo pusiaujo, todėl naktys retai kada atšąla labiau nei iki +25. Vizų nereikia, pakanka migracijos kortelės, pasieniečiai atrodo supratingi ir neteikiantys per daug reikšmės savo kilniai misijai. (neuždavinėja idiotiškų klausimų ir nesidomi kodėl 8 lietuviai turi 4 skirtingų tipų pasus. Ta pačia proga – linkėjimai keliems susireikšminusiems pusgalviams iš „Vilnius Internašinal” (klaida sąmoningai – atspindi daugelio užsienio kalbos lygį). Ant migracijos kortelės puikuojasi mielas užrašas, kad už narkotikų kontrabandą Malaizijoje numatyta mirties bausmė. (ta pati informacija pasitinka ir Brunėjuje, Indonezijoje, Filipinuose ar Singapūre). Atskiros narkotikų kontrolės kaip ir nėra, bet budrių pasieniečių netrūksta. Beje – pritariu Malaizijos vyriausybės požiūriui. Gal kas žino – ar būtų galima komandiruoti keletą tokių pareigūnų į Vilniaus Kirtimus? Manau, be manęs, atsirastų ir daugiau, kas sutiktų padengti tokios komandiruotės išlaidas.

Susisiekimas su miestu – puikus – važinėja dviejų firmų autobusai – raudoni – už 9 MYR ir geltoni – už 8 (1 MYR – tada buvo apie 0,7 LTL). Paslaugūs autobuso „vadybininkai“ maloniai padeda sukrauti jūsų lagaminus į bagažo skyrių ir priešingai nei jų etniniai broliai iš kiek vakariau esančios Indijos nepuola prašinėti atlyginimo už savo vargą. Kelias – apie 70 km, įveikiamas per valandą. Su šalia prisėdusia australe aptariam Malaizijos privalumus. Gera vieta australų „tūsams“, pasirodo (lyg patys neturėtų paplūdimių ir geriamo alaus?).

Pigių viešbučių kategorija Malaizijoje išvystyta neblogai – galima susirasti už 20-30 MYR žmogui, žinoma, stebuklų tikėtis neverta. Pagrindinis privalumas – kondicionierius. Ventiliatorius palubėje – geriau negu nieko, bet menka paguoda, net ir žinant, kad tėvynėje lauke jau -30C. Bevažiuojant į viešbutį padarau atradimą – Malaizijoje neverta derėtis dėl taksi kainos. Taip pat ir Indonezijoje ar Filipinuose. Nebent žinai kiek turi kainuoti kelionė. Kitaip – taksistas tikrai apsuks. O pagal skaitliuką važiuoti tikrai pigu. Ypač palyginus su Lietuva, net ir krizine.

Kuala Lumpūro atrakcija – Petronas bokštai. Petronas – valstybinė naftos kompanija. Pasakysiu visiems libertarizmo komplikacijų kamuojamiems už ekonomiką atsakingiems Lietuvos valdininkams neįtikėtiną dalyką – šita valstybinė naftos kompanija yra pelninga. Ir pelninga taip, kad finansuoja gerą dalį valstybės funkcijų – nuo mokyklų, darželių ir teatrų iki infrastruktūros objektų. Ir dar lieka pinigų dividendams bei dalyvavimui Formulėje 1. Patys bokštai, kažkada buvę didžiausiu pasaulio pastatu, atrodo gražiai, ypač sutemus. Nuvažiuokit pasižiūrėt arba pasigūglinkit. Arba pasižiūrėkit Ubreakable su Šonu Koneriu. Gaila tik, kad jų apšvietimą išjungia apie 21.00. Bokštų pačioje esančiame pastate yra didžiulė teatro salė ir išdavinėja bilietus ekskursijoms į viršų. Patekti į ekskursijoms skirtą liftą gali tik su bilietėliu, kuriame aiškiai nurodytas laikas. Bilietas – nemokamas. Vaizdas iš bokšto, tiksliau nuo bokštus jungiančio tiltelio apatinio aukšto – tikrai geras, nors norėtųsi dar aukščiau.

Norintiems pasižiūrėti iš dar aukščiau – televizijos bokštas. Didesnis už Vilniaus. Pakilimas į viršų mokamas, ar ne 25 MYR. Tas pats bilietas dar leidžia įeiti į mini zoosodą (didžiulis pasiekimas, žinant, kad tiek pat gyvūnų galima pamatyti pusvalandį pavažiavus per džiungles) ir Formulės 1 imitatorių (kur manęs neįleido. Priežastis – svoris virš 99 kg). Vaizdas iš telebokšto – puikus, gali sėdėti kiek nori, tik viena problema – pataikėm ten užeiti kai virš miesto dar tvyrojo rūkas.

Kadangi Malaizija daugiakultūrė šalis – itin įdomu apsilankyti skirtingų religijų bažnyčiose. Kvala Lumpūre jų tikras mišinys. Itin įdomiai atrodo kiniečių šventyklos.

Be abejo, apsieiti be kolonijinio palikimo sunkiai pavyksta. Net jei ir miestai buvo pervadinti – pvz. britų iš esmės pastatytas Jesselton’as tapo Kota Kinabalu, tačiau europiečių paliktas religinis palikimas atrodo gerai, yra saugojamas ir nepanašu, kad kas kėsintųsi į tokius objektus, kaip anglikonų bažnyčios.

Keletas kitų pastebėjimų.

Maistas. Jei kada mane pasmerks mirti ir suteiks galimybę pasirinkti būdą – prašysiu leisti numirti nuo persivalgymo Malaizijoje. Malaizijoje gyvena kelios etninės grupės – malajai, kinai, indai ir dar bala žino kas, kiekvienas kurių turi savo virtuvę. Žinoma, kinai aktyviausi, todėl jų restoranų daugiau nei reikia. Bet visų etninių grupių maistas puikus (žinoma, patiekalai su durianu reikalauja ypatingo skonio pojūčio ar tiksliau – uoslės nebuvimo). Jūrų gėrybės – atskira tema, tačiau visuomet puiki.

Malaizai mėgsta „pimpinti“ mašinas. „Pimpinimas“ yra įvairaus lygio – nuo keleto lipdukų ir „niauktų langų“ (šalyje su tokiu klimatu ir tokia saule, tai – beveik privaloma) iki visai padorių netikrų slenksčių, spoilerių, papildomų žibintų ir dar bala žino ko. Ir būtinai – blizgančio nuo švaros ir vaško automobilio paviršiaus. Galbūt dėl to grįžęs į tėvynę vienu pirmųjų darbų švariai nuploviau saviškę transporto priemonę (vasario mėn.). Žinoma iš karto po to pasnigo ir mano sukurto (ar atkurto) grožio beveik nesimatė.

Ypač geras dalykas – šviesoforai su laikrodžiais, rodančiais kiek laiko dar degs konkretus signalas. Kai Lietuvos savivaldybių „specialistai” kartu su kelininkais nustos galvoti kaip ir ką sukombinuoti ar įrengti dar keliolika idiotiškų kamščius kuriančių „saugumo salelių“, o pradės galvoti kaip iš tiesų pagerinti eismo sąlygas, galėtų keletą ir pas mus sumontuoti. Beje, apie kelius. Nežinau kas Kuala Lumpūre projektavo kelius ir kiek jis ar ji uždirba, bet iškilmingai pareiškiu, kad mielu noru mokėsiu jam ar jai malaizietišką atlyginimą, jei atvyks į Lietuvą ir pertvarkys Vilniaus kelių tinklą. (Kaune ir Klaipėdoje šiuo požiūriu lyg ir pakanka mąstančių žmonių). Ta pačia proga apmokėčiau už kelių sutvarkymą atsakingo Vilniaus miesto savivaldybės išminčiaus kelionę į Malaiziją (o už tai, kas dabar yra padaryta su eismu Vilniuje – tikiu kad atsiras kas nors, kad į jo lagaminą įdės ir keletą dozių narkotikų).

Malaiziją sudaro dvi pagrindinės dalys – žemyninė ir Borneo (ar Kalimantano) saloje esanti. Pastaroji, vadinama Sabahu ir Saravaku, pasižymi dar ir mažesniu gyventojų tankiu, džiunglėmis (priešingai nei indoneziečiai, malajai, net ir kalbėdami ta pačia bahasa kalba, kur kas atsakingiau elgiasi su miškais), gal kažkiek ramesniu gyvenimo rimtu. Šią Malaizijos dalį per pusę dalina Brunėjus, kurio gyventojams yra draudžiama naudoti alkoholį, todėl šalia šios mikrovalstybės sienos esantis Miri miestas garsėja kaip pramogų Meka, vėlgi, daugiausiai skirta vieno iš dvejų pasaulyje likusių sultonų pavaldiniams.

Sabaho sostinė – Kota Kinabalu (anglų laikais žinota kaip Džeseltonas) – tikrai nusipelno atskiro vizito. Tiek dėl šalia esančio Kinabalu kalno (užgesęs ugnikalnis, puiki kryptis dienos hikinim‘o kelionei), tiek dėl visai šalia esančių džiunglių ar puikios įlankos su daugybe salų, tarsi specialiai sukurtų nardymui ar snorkelenimui. Už keliolika ringintų nusipirkus bilietą, galima visą dieną praleisti kurioje nors saloje nardant, deginantis ar kitaip, kas tikrai nebus nuobodu.

Reziumuojant – keletas dienų Malaizijoje įrodė, kad ši šalis tikrai verta sugrįžimo. Pastaruoju klausimu geroji žinia yra ir tai, kad malaiziečių pigių skrydžių bendrovė Air Asia tikrai užtikrina galimybę itin nebrangiai ją pasiekti iš daugelio Azijos kraštų ar skraidyti šalies viduje.