Link Rumunijos. Tiesiai per aplinkui

2015 rugpjūčio pradžia. Tik spėjo praeiti savaitėlė po grįžimo iš Islandijos – ir vėl išsiruošiau į kelią. Šįkart su žmona automobiliu važiavome į Rumuniją. Nors ne visai taip. Rumunija tik planavimo pradžioje buvo kaip pagrindinė šalis, kurią norėjome aplankyti. Bet išvykimo datai artėjant tarsi visai nejučia šalia Rumunijos įsitrynė ir Alpių gabalėlis, ir Adrijos lašelis 🙂 Nes Google vaizduose Juodosios jūros pakrantė ties Konstanca Rumunijoje pasirodė nelabai verta dėmesio masinio turizmo vieta, todėl apsisprendėme geriau aplankyti Krk salą Kroatijoje. Na, o Alpės jau daugelį metų, nesvarbu kur bevažiuočiau, pakliūva mano maršrutan. Taigi kelionė išėjo nelabai racionali – „tiesiai per aplinkui“. Viso ratukas gavosi apie 6000km.
Pradžioje važiavome į Austrijos Alpes, nes ten orų tinklapiai prognozavo gerus orus. Pasimokiau iš praeitų metų, kai grįžtant link LT Alpes dengė tiršti debesys ir skalbė stiprūs lietūs, todėl nieko nepešę turėjome važiuoti namo. Išvažiavome ne tradiciškai anksti ryte, o apie 17h. Nes kelioninis jaudulys paėmė viršų, buvau nusnaudęs popietinį miegą, jaučiausi gana žvaliai, tai pagalvoję ,kad nėra prasmės laukti paryčių, išriedėjome. Jau kiek metų iš eilės važiuoju, vis tiek kiekvieną kartą apima tas palaimingas kelioninis jausmas, kai susikoncentruoji tik į Kelionę, pamiršti kitus rūpesčius. Jie patys kažkur pasislepia ir išlenda jau tik grįžus namo. Nakvynei stojome didelėje degalinės aikštelėje už Varšuvos. Tiksliau, ne nakvynei, o kelių valandų nusnaudimui mašinoje. Danguje kybojo milžiniškas mėnulis, ryškiai apšviesdamas naktį. Pagalvojau apie šviesias poliarines naktis, nesenai išgyventas Islandijoje ir užmigau trumpu keliautojo miegu. Švintant, žmonai dar miegant, pajudėjau toliau. Važiavome per Čekiją, paskui per Vieną, Zalcburgą į Zell am see apylinkes. Kodėl ten? Nes prieš porą metų ten lankiausi be žmonos. Matyti vaizdai labai patiko, todėl norėjau, kad visa tai išvystų ir ji. Taigi, po pietų atvykome į pirmąjį nusižiūrėtą tašką – Hallstatt miestuką, gražiai prilipusį prie kalno šlaito. Aną kartą čia nebuvau atvažiavęs. Oras dar buvo ne koks, bet prognozė žadėjo, kad vakare giedrysis. Beje, taip ir buvo. Buvo tikrai gražu, tik kiek per šlapia. Bet tai smulkmena. Buvo sekmadienio vakaras, kai nemažai savaitgalinių turistų važiuoja namo. Tad Zell am see kempinge, kurį jau žinojau, tikrai lengvai tikėjausi gauti vietą palapinei. Bet visur buvo pilna žmonių, todėl nepakliuvome nei į pirmąjį, nei į antrąjį kempingą, kurie įsikūrę prie ežero. Pavyko tik trečias bandymas- Bruck miestelyje, važiuojant link Grosgloknerio kelio. Kempingas buvo vienas „mandriausių“ kiek yra tekę būti. Su marmurinėmis prausyklėmis, batutų parku, mini golfo aikštynu ir pan. Kaina – net 18 eurų žmogui ! Ryte kalnai buvo užgulti debesų, bet per garsiakalbius sklindantis vokiškas balsas ramia aiškino, kad tai – garuojanti drėgmė po vakarykštės lietingos dienos ir kad po poros valandų nušvis saulutė.Tikėdami balsu Ilgai nelaukę patraukėme į kalnus. Greit įsidienojo, buvo gražu ir smagu. “Muilinė” labai netikėtai pagavo bitukę 🙂 Mes viršun kopėme iki pirmos kalnų trobelės. Visa kelią lenktyniavome su slovėnų dviratininkų kompanija. Tai jie pirmi, tai mes.Ir taip lyderyste keitėmės kokius 3 kartus. Trobelę pasiekėme praktiškai kartu. Nusileidus atgaivino maudynės ežere.
Kitą dieną pajudėjome link garantuoto šilto oro – į Krk salą Kroatijoje.Kodėl būtent čia? Greičiausiai todėl, kad dar niekada nebuvome buvę nei vienoje Kroatijos saloje. O ir važiuoti piečiau kažkaip tingėjosi. Norėjosi tingaus pasyvaus poilsio. Bet prieš tai pasukome keliasdešimt kilometrų atgal – žmona labai norėjo išvysti Zalcburgą. Tada per Slovėniją patraukėme Krk salos link. Pasiekę salos administracinį centrą Krk miestą susidūrėme su problema – nebuvo laisvų nakvynės vietų. Kiek pasiblaškę po vilų rajoną iš vietinių gavome pasiūlymą nakvynės ieškoti mažuose kaimeliuose. Nes Krk’e, anot jų, mes turėjome nedaug šansų. Taip ir atsidūrėme kaimelyje su sunkiai ištariamu Skrpčiči pavadinimu. Norėjome relaksuodami praleisti čia bent 3 naktis, bet pas vietinę “močiutę” laisvos buvo tik dvi. Dar ko nors ieškoti tingėjome, todėl pasilikome čia. Sumokėjome gana brangiai – už naktį žmogui po 20 Eur. Tas kelias dieneles ramiai praleidome Pineziči kaimelio pliaže, buvome dar kart nuvažiavę apžiūrėti Krk’o miesto, pavaikščiojome po senamiestį. Sakyčiau, kad priminė mūsų Palangą – daug žmonių, spalvų, pramogų, ledų ir pan. Tiesa, po 2 nakvynių dar vienai nakčiai iš apartamentų persikraustėme į šalia esantį privatų nedidelį kempingiuką. Taigi, palapinę pasistatėme tokioje vietoje, kuri ryte atrodė visai nekaltai. Bet jau Pineziči pliaže įsidėmėjome itin triukšmingą ir spalvingą kroatų kompaniją (įmitę tatuiruoti vyrukai su aukso grandinėmis, moterys, įvairaus amžiaus vaikai). Jie pliaže elgėsi lyg būtų vieni. Nors aplinkui buvo dar koks pusšimtis žmonių. Nuolat girdėjau spygavimus, krykštavimus, mačiau vaikų galvų niurkymą vandenin, taškymusis ir t.t. Prisiminiau, kad vieną jų (su stilinga skrybėle ir nugarą apglėbusia mergina) mačiau išvažiuojant su motociklu iš mūsų kempingo…Pagalvojau, kad gerai būtų negyventi šalia jų. Tai va, po pliažo grįžome kempingan – šalia mūsų pavėsinėje prie maisto sukiojosi ramus vyriokas, besiklausantis melodingų kroatiško Vilčinsko atitikmens dainų. Na, iš pirmo žvilgsnio, įtarimų jis nekėlė. Tada mes išvažiavome į Krk miestą, o grįžę, spėkit iš trijų kartų kas gyveno už metro nuo mūsų palapinės 🙂 Jų buvo apie 12. Veiksmas virė visa vakarą, vaikai zujo, vyrai taisė valgį, o kaipgi valgis be gėrimų, o gėrimai be dainų. Susidarėme tokį įspūdį, kad kažkuris jų buvo artimas kempingo šeimininkės Martos giminaitis. Marta klausė mūsų ar netrukdo kaimynai, siūlėsi pasakyti jiems, kad būtų kiek ramesni, pritildytų muziką. Bet atsakiau, kad viskas gerai, nenorėjau gadinti savotiškai žavaus jų vakarėlio.O ir mums kuo toliau, tuo labiau patiko tas jų gaivališkas balkaniškas šėlsmas. Vėliau kalbėjome, kad jei būtume dar nakvoję pas kokią močiutę, tai nebūtume pamatę ir pajutę nacionalinių kroatų tautos bruožų ypatumų. Nejučia ir užmigome grojant kroatiškoms eurovizijos stiliaus dainoms. Užtat ryte mes su visokiais savo palapinės užtrauktukais irgi galimai trikdėme jų miegą 🙂
Tiesa, pamiršau paminėti dar vieną nuotykį, jei taip galima pavadinti vakarienę pakelės restorane. O buvo taip. Pernai, lankydamiesi Portugalijoje, valgėme labai skaniai paruoštos žuvies Dorada. Žmona išreiškė norą paragauti vietinės žuvies. Tarp mūsų Skrpčiči ir Pineziči kaimų, sankryžoje buvomę užmatę restoranėlį. Ten ir nuėjome. Taip gavosi, kad padavėja arba mūsų nesuprato arba sąmoningai priėmė klaidingą užsakymą. Kad kažkas ne taip, kaip būna įprastai valgant kavinėse, supratome iš to fakto, kad mus pasikeisdami aptarnavo 3 padavėjai. Paskutinis (tas, kuris atnešė 1,3kg sveriančią žuvį) dar maloningai pasisiūlė net supjaustyti ją ir atnešė iš salės kažkokio aliejaus buteliuką, kuris ypač tiko šiai žuviai…Už šią vakarienę dviems suplojome nei daug, nei mažai – 80 Eur. Tą dieną tai atrodė nemaži pinigai. Tai gerai, kad bulvių fri pamiršo atnešti, tada turbūt būtume ir šimtinę suploję 🙂 O žuvis tai nebuvo stebuklinga, Portugalijoje valgėme penkissyk pigiau ir trigubai skaniau. Kitą rytą, važiuodami pliažan, matėme tą paskutinį padavėją, kuris greičiausiai buvo virtuvės šefas, nes davė interviu prieš TV kameras. Pasijuokėme, kad tikriausiai buvome vakar pas vietinį Oliver’į 🙂
Kitas tikslas – Rumunija. Tai buvo viena iš nedaugelio Europoje likusių dar neaplankytų šalių. Kelias vedė tiesiai per aplinkui . Grįžome iki Budapešto ir tada vėl leidomės į pietus link Arado miesto Rumunijoje. Per Bosniją ir Serbiją nevažiavome dėl prastesnių kelių. Pagrindinis tikslas šioje šalyje buvo pravažiuoti Transfagarasan keliu. Na ir šiaip pasižvalgyti po Transilvaniją. Apie Rumuniją iškart galiu pasakyti, kad įsimylėjau šią gražią šalį. Iš Balkanų šalių ji tvirtai stojo pirmon vieton. Labai patiko šalies ir gyventojų natūralumas. Šiais laikais, sparčiai vykstant Europos integracijai, šalys darosi panašios viena į kitą, nebelieka didelių kultūrinių skirtumų. O Rumunija man pasirodė kaip toji nekalta mergelė, vis dar beraustanti nuo savo kuklumo. Niekur daugiau Europoje nemačiau čigonų taboro ant ratų – gražiame upės slėnyje, su besiganančiais arkliais ir dengtais vežimais, kuriuose gyvenama ir keliaujama. Niekur nemačiau pakelėse tiek daug piknikaujančių šeimų, nes turbūt nėra jokių draudimų tai daryti (užsikurti kepsninę, statyti palapinę ar pan.)Transfagarasano kelyje pilnos pakelės stovyklaujančių šeimų. Apie patį kelią daug kalbėti neverta – tegul kalba nuotraukos. Yra dvi pagrindinės sustojimo vietos – prie Balea ir Vidraru ežerų.
Patys rumunai,bent kur lankėmės, paliko malonių žmonių įspūdį. Gal kitaip kalbėčiau, jei būčiau nuvažiavęs į pajūrį. Bet mūsų lankytoje kalnuotoje Transilvanijoje žmonės tikrai neatrodė kaip norintys apgauti, apsukti, kaip dažnai kalbama apie rumunus. Šypseną kėlė pardavėjo giriami magnetukai su 3D vaizdu ir pauksuotu Transfagarasano keliu. Pakelės turgeliai – kioskeliai siūlė daug įvairaus valgio, iš kolonėlių plyšavo rumuniškos melodijos. Žodžiu, rumunai tikrai aktyvūs žmonės. Viso labo Rumunijoje nuriedėjome apie 1000km. Važiavimas gana lėtas, keliai vingiuoti, kalvoti, priverčiantys cypti padangas. Dažnai jaučiausi kaip ralio trasoje. Beto, labai daug policijos. Kraštovaizdžiai, pro kuriuos važiavome (pvz. E60 kelias nuo Brašov link Sighisoara), įspūdingi. Kai kurios vietos priminė kalvotąjį Toskanos kraštovaizdį ar net grožiu pranoko jį !!! Šalis tikrai nustebino gerąja prasme. Paskutinis lankytas taškas Rumunijoje buvo Sighišoara miestas su tipiniu rumunišku senamiesčiu, kuriame vyravo Drakulos tematika. Nepaisant hiperbolizuotos komercijos miestelis paliko šiltą įspūdį.
Atsisveikinome su Rumunija susidarę labai gerą nuomonę apie ją. Vis dar nemažai atsiliepimų apie šią šalį yra dviprasmiškų. Nežinau kaip kituose regionuose,bet Transilvanijoje tikrai gražu, saugu, pigu ir dar kartą gražu. Jaučiu, kad dar teks ten apsilankyti 🙂