Lietuvos kurortas

„Su mylimu žmogum – nors į pasaulio kraštą“ – manėm mes, du jauni vienas dėl kito pametę galvas įsimylėjėliai. Tą įsimintiną vasarą mums „pasaulio kraštu“ tapo Lietuvos pajūris. Gaila, kad tik vėliau abu supratom, jog pasirinkta netinkama kelionės vieta gali gerokai apkartinti bet kokias atostogas… Bet apie viską nuo pradžių.
Ir štai mes keturiese (pasikvietėm dar porą draugų) jau lekiam autostrada, visi laimingi, išsišiepę, atsipalaidavę.. Na, tik mano vaikinas gal ne toks ir atsipalaidavęs, kadangi jam teko garbė vairuoti (mūsų draugai vairuotojų pažymėjimų neturėjo, o apie savo vairavimo įgūdžius geriau nepasakosiu, nes tuomet tik pasitvirtintų visi anekdotai apie „bobas už vairo“. Bet kadangi aš esu mergaitė, kurios galvoje kartais sukasi feministinės mintys, tai to, kad vyrai yra geresni vairuotojai, niekad nepripažinau ir nepripažinsiu;) Bet ne apie tai dabar istorija, tad grįžkim prie mūsų kelionės. Bevažiuodami išgirdom keistą bildesį. Visi truputį sunerimom, ištempę ausis klausėmės, vairuotojas jau netgi ir greitį sumažino (kas jam nebūdinga), bet taip nė vienas ir nesupratom, kas gi čia negerai… Staiga tyloje suskambo balsas „Ar man vaidenasi, ar čia tikrai mašiną į šonus mėto?“. Mėto, mėto, bet visi tylėjom ir bijojom pripažint šią tiesą. Kai klausimas buvo pakartotas dar tris kartus, bet atsakymas taip ir neišgirstas, pro šoninį langą pamatėm riedantį ratą. Mūsų ratą!!! Be panikos, tik be panikos!!! Smagiai pačiuožę ant trijų ratų, sustojom likus pusei metro iki griovio. Išlipom, iš krūmų išsitraukėm ratą, vėl prisukom jį į vietą ir tesėm kelionę toliau. Negi dabar dėl tokio nieko nutrauksim savo kelionę? Žinoma, kad ne. Kas mums, jauniems, nevedusiams. Jūrą pamatyt juk noris.
Ir štai atvykom, susiradom savo namelius, susikrovėm ant pečių visus daiktus ir patraukėm apžiūrėt kambarių. Na, gyvensim ne apartamentuose.. Bet jau geriau negu lauke, todėl nereikia nukabint nosies! Argi svarbu, kad porą dienelių tualetas bus lauke, o dušo apskritai nematysim? Ne, žinoma, kad ne! Na ir kas, kad kambario baldų asortimentą sudaro tik lova ir spintelė! Ar kam rūpi, kad šviestuvas – tai paprasta nepridengta elektros lemputė, kuri napakankamai apšviečia kambarį? Ne, juk ne knygų skaityt atvažiavom! Mes studentai kuklūs, neišpuikę, per daug ir nesiskundėm. Juk tik nakvosim čia, nieko daugiau. Dabar greit persirengiam ir marš prie jūros degintis! Pala, pala, lyja lauke? Lyja?? Tą vieną savaitgalį, kai mes sugalvojom pailsėt prie jūros, pradėjo lyt?? Taaaip, kelionė nusisekė nuo pat pradžių. Bet nereikia nusiminti! Gal dar pragiedrės. O kol kas nuobodulį galim pravaikyt žaisdami kortom. Tik pirmiausia reiktų užsirakint, lietuviai – plėšri tauta, niekad negali žinot, kada kokiam prigėrusiam nepilnamečiui kils pagunda susipažint su kaimynais. O kad šalia mūsų įsitaisė nepilnamečiai, kurie nieko daugiau nedarė, tik girtavo, keikėsi, beldė mums į sieną ir pro tarp mūsų kambarių esantį lentų plyšį, bandė įžiūrėti, ką mes veikiam, mes jau supratom. (Sienos plonytės, skylėtos, garso nesulaiko…) Taigi, užsirakinti verta. Bet, oi, kokia nesekmė, spyna išlūžo… Visa laimė, kad dar kabliukas buvo (va, jums ir naujausios technologijos…). Ir dar gerai, kad kaimynai, nors ir agresyvūs, bet ne tokie jau ir stiprūs pasitaikė (vaikystėj košės, matyt, mažai valgė) – naktį pabandė užsukt į vidų, bet durų stipriau neplėšė (ačiū jiems už tai), nes jei būtų pabandę tai padaryt, mūsų super duper užraktas (kabliukas) tokio išbandymo tikrai nebūtų atlaikęs…
Galų gale, kai apstojo lyt, nuėjom prie jūros. Valio, jau tolumoj mes ją matom! Ei, o kaip iki jos prieit? Toks įspūdis, kad paplūdimys – tai didžiulis skruzdėlynas. Nėr kur kojos padėt. Nieko, mes pasirengę įveikti bet kokias kliūtis! „Oi, atleiskit, ponia, aš tikrai nenorėjau priminti jums plaukų“. „Taip, taip, žinau, kad reikia žiūrėt kur einu, kitakąrt būsiu atsargesnis“, „Tikrai labai apgailestauju, kad užmyniau ant jūsų rankinės“ – panašias itin mandagias frazes tik ir teištarėm, kol prasiskynėm kelią. Išsimaudėm, pakvailiojom, truputį prigulėm pasidegint, bet labai karšta nebuvo, tai spėjom ir sušalt… Visi draugiškai sudainavom „myliu saulę, myliu jūrą ir gėles“ (čia TeleBimBam dainelė, prisiminėm vaikystę). Tik kur ta mylimoji saulė? Tikrai žvarboka pasidarė. (Kitą rytą prabudau su varvančia nosim ir perštinčia gerkle, o tai man tikrai truputį numušė ūpą…)
Vakare dar galvojom, gal nueit į kokią kavinę pasėdėt, bet kai išgirdom vienoj vietoj plyšaujantį Ciciną, kitoj perdainuojamas rusiško popso dainas, dar kitoj kažkokios kaimo kapelos koncertą ir t.t. nusprendėm, kad vakarą geriau prie pačios jūros praleist – nors šurmulys ir toks pat didelis, bet bent jau nepageidaujamos muzikos nesigirdėjo.
Kitų niuansų jau ir nebepasakosiu, nes mano istorija jau baigia romanu pavirst.. Esmė ir taip aiški, pasitvirtino daugumai ir taip aiški tiesa: geriau važiuot atostogaut į užsienį nei į gimtajį pajūrį… Pinigų daugiau vis tiek neišleisi, o nervus pataupysi. Ir įspūdžių (gerų įspūdžių!) kur kas daugiau.