Lietuva: Žiemgalos krašto įdomybės LT-LV

Žiemgala – tarpvalstybinis Lietuvos ir Latvijos regionas. Senoliai pasakoja, kad nuo seno žemaičiuodami sakydavo, kad čia mūsų žemių galas (pabaiga), kiti sakydavo, kad šiaurinėje Lietuvos dalyje vėliausiai ateina žiemai galas. Tokie tai linksmi pasakojimai apie Žiemgalos pavadinimą, o ką gi įdomaus mums protėviai paliko savo krašte ? Keliaukime pasižvalgyti po Pakruojo, Joniškio, Pasvalio rajonus savo krašte ir pas braliukus Dobelės, Jelgavos, Bauskos rajonose.

Nors ne visai Žiemgala, tačiau sunku buvo pravažiuoti pro šalį neužsukus į Burbiškio dvarą – kuriame prasideda margasis pavasaris. Kas negali pasimėgauti tulpių žiedais Olandijoje, maloniai kviečiami į tulpių žydėjimo šventes Burbiškio dvare. Praėjusiais metais ES lėšomis atnaujintas dvaras ir sutvarkytas parkas su skulptūromis, tvenkiniais, upeliais, tilteliais ir suoliukais tiesiog švyti gera nuotaika. Net nežydint tulpėms čia malonu užsukti pasimėgauti darniai sukurta poilsio oaze, atitrūkti nuo kasdieninės rutinos, pabūti romantiškoje aplinkoje su mylimu žmogumi ar pačiam su savimi.

Kam įdomu galite užsukti į šalimais įsikūrusi Daugyvenės liaudies buities muziejų (mini Rumšiškes), apžiūrėti medinį vėjo malūną. Jei išalkote – užsukite į Šeduvos malūną paskanauti velnių ir raganų puotų vaišėmis, tik neprisiragaukite durnaropių, musmirių ir girtauogių, nes kelionė gali čia ir pasibaigti 🙂

O mes keliaujame toliau į neginčijamą Žiemgalą – Pakruojį. Miestelis įsikūręs prie Kruojos upelio, tačiau mes visų pirmą keliaujame į pašonėje esanti Pakruojo dvarą, apie kurį pirmos žinios siekia 1585 metus, o jo klestėjimo laikotarpiu galima laikyti 1818 – 1940 metus dvarą valdant Ropų giminei. Teko girdėti, kad čia didžiausias išlikęs Lietuvoje dvaro kompleksas, kurį sudaro virš 40 pastatų. Bandome skaičiuoti: dvaro rūmai, arklidės, kiaulidės, bravoras, arkada, tvora, sargo namelis, sandėliai, oficina – tarnų namai, vėjo malūnas, vandens malūnas, dolomitinis tiltas… Iš tiesų yra į ką pasižiūrėti… Didžiausia įspūdį palieka vandens malūnas ir dolomitinis tiltas, kuriuos restauravus jų atidaryme juostelę kirpo prezidentas V. Adamkus. Žavi ir visas komplekso vientisumas ir dydis. O ar pamenate filmo apie Tadą Blindą epizodą kai jis buvo plakamas, jei pamenate pabandykite atspėti, kurioje iš arkados arkų tai buvo P.S. Verta prieš atvykstant šiek tiek pasidomėti dvaru, nes jokių informacinių stendų, deja nėra…

O tai tau kad nori… nustembame įvažiuodami į Pakruoji – HAV valstybės sostine. Pasirodo kažkada vietos verslininkai, menininkai ir valdininkai medžiodami varnas, pokštaudami ir gerdami alų sumanė įkurti Humoro, Alaus ir Varnų (HAV) valstybę. Kaip tarė, taip ir padarė, išleido piliečiams pasus, rengė populiarumo susilaukusias šventes, norėjo ant stogų sutupdyti 1000 varnų, Kruojos paupio ar salos parke norėjo pastatyti falo fontaną… Ant VMI sienos pasodino didžiuli uodą ir apie jį pasakoją anekdotus: susitinka mokesčių inspekcijos tarpduryje du uodai, įskrendantis ir klausia išskrendančio, ko toks suvargęs skrendi ? O tas ir atsako, kad įskrendant tikėjosi kraujo pasiurbti, bet įkliuvo į spąstus, vos iš jo paties – uodo, tie kraujasiurbiai kraujo neiščiulpė… tad apsisuko abu ir kuo toliau nuo VMI… Deja ne visas juokingas idėjas įgyvendino, mat patirtis parodė, kad verslas, menas ir valdžia ne visada randa bendrą kalbą… Šiuo metu projektas nutrukęs.

Turint laiko verta pasidairyti po Pakruojo apylinkes – vėjo malūnų kraštą. Įdomiausia keliauti per Petrašiūnus į Linkuvą, o iš jos iki pasienyje įsikūrusio Žeimelio. Kažkada važiuodamas darbo reikalais užsukau į Petrašiūnuose įsikūrusi geležinkelio – siauruko muziejų. Senolis, buvęs geležinkelininkas taip įdomiai papasakojo apie geležinkelio ir savo istorija, kad lyg šiol jį pamenu. Linkuvoje be vėjo malūno, būtina apžiūrėti dalinai restauruotą Linkuvos vienuolyno kompleksą. Pakeliui link Žeimelio galima apžiūrėti ne vieną vėjo malūną, o pačiame Žeimelyje užeikite į vieną seniausiu Lietuvoje karčiamų ir į krašto muziejų, kur pradžioje tylus, o įsijautęs be galo įdomus muziejininkas papasakos ne tik krašto istoriją, o ir žmonių atsiminimus apie gyvenimą tarpukariu, Smetona, keliones dviračiu ar vežimu į Rygą apsipirkti. Prisiminęs kelionių patirtį, dar kartą įsitikinu, kad turtai ne tik tai kas matoma, o ir sutikti žmonės, patirti įspūdžiai. Įdomu, kad atrodytų šiame dievo pamirštame miestelyje stovi dvi gražios Liuteronų ir Katalikų bažnyčios, o vienos iš jų bokštų įmontuotas laikrodis – retas miestelis ar miestas galėdavo sau leisti tokią prabangą. Tai liudija garbingą šio miestelio praeitį. P.S. jokių informacinių stendų nėra, įėjimas į Pakruojo dvaro rūmus, Žeimelio muziejų kainuoja po keletą litų. Pasiryžę eiti į karčiamą būkite pasiruošę viskam, galite akis į akį susidurti su degradavusio kaimo kasdienybe.

Keliaudami iš Pakruojo į Joniškį užsukame į Šiaulių pašonėje esanti Kryžių kalną – Lietuvos dvasinę tvirtovę, kurioje sukauptos čia apsilankiusiųjų maldos, viltys, pastatyti kryžiai. Viena iš daugelio legendų pasakoja, kad kadaise beviltiškai sergančios dukros (gydytojai padėti negalėjo) žiemgalis tėvas ant buvusio Jurgaičių piliakalnio pastatęs kryžių su viltimi, kad protėviai ir dievai išgirs jo maldą bei išgelbės dukrą. Dukra išgijo, o apylinkių gyventojai su viltimi tikėdamiesi dievo malonės pradėjo ant piliakalnio statyti kryžius. Plačiai apie stebuklus pasklido garsas, kryžius vežti ir statyti pradėjo žmonės iš visos Lietuvos, kaimyninės Latvijos, vėliau Eropos ir plataus pasaulio. Kiek kryžių pastatytų, kiek sukabintų seniai niekas nebesuskaičiuoja, tačiau niekas neabejoja, kad jų daugiau kaip milijonas. Viešėdamas Lietuvoje Kryžių kalne meldėsi ir dvasiškas tėvelis – popiežius Jonas Paulius II. Šiandien lankytojai sutinkami naujame – įdomiai po žeme paslėptame (kad pravažiuojant nedarkytų kraštovaizdžio) turizmo informavimo centre. Jame galima gauti informacijos, užeiti į WC, norint sužinoti daugiau stebuklų ir paslapčių galima pasisamdyti gidą, o atsiminimui ar prisidėjimui prie vilčių, pas suvenyrų prekiautojus nusipirkti ir pakabinti kryžiuką ar parsivežti iš šventos vietos siuveniriuką.

Joniškį, grožėdamiesi didingu bažnyčios bokštu apvažiuojame aplinkeliu. Pasakojamą, kai jau visa Lietuva ir Žemaitija buvo apkrykštyta, vyskupas šioje vietoje radęs gyvenvietę kurioje vis dar garbino Perkūną… Liepęs pastatyti bažnyčią šv. Jono gargei, nuo kurios ir miesteliui prigyjo Joniškio pavadinimas… Stabtelime aplinkelyje pasigrožėti gražiai tvarkoma sodybos aplinka, nuo kelio kartais matomais besiganančiais elniais, žirgais ar užeiti į „Audruvio“ restoraną pasimėgauti gurmaniškais elnienos patiekalais (savaime suprantama ir kainuojantiems ne kaip vištienos kepsnys).

Žagarė daugeliui girdėta kaip Žagarės vyšnių trauktinė. Iš tiesų vyšnios ir čia kilusios žagarvišnės labai populiarios, tačiau mums keliaujant vyšnios jau nužydėjusios, o sodus puošia žydinčios obelys. Kai sunoksta vyšnios žagariškiai visus kviečia į žagarvišnių šventę. Girdėjau, kad šventė būtų stipri kaip trauktinė joje praėjusiais metais dalyvavo stipruolis Vyšniauskas, o kad linksmumo netrūktų dainavo Ovidijus Vyšniauskas. Net nebekyla abejonių, kad liūdėti nebuvo kada, reiks pasistengti sudalyvauti.

Žiemgalių kunigaikščio Žvelgaičio pilį ant Raktuvės piliakalnio Livonijos ordino kronikos mini nuo 1198 metų. Įdomu, kad viename miestelyje esti du Žvelgaičio ir Raktuvės piliakalniai (pilys stovėjusios skirtingu laiku). Šalia Žvelgaičio piliakalnio įrengtas gražus pažintinis – poilsio takas, poilsio, žaidimų aikštelės, pavėsinės ir net apžvalgos bokštas. Ant Raktuvės piliakalnio įrengtos kapinaitės. Istoriškai miestelį sudaro dvi gyvenvietės dalys: senoji gyvenvietė kūrėsi kairiajame Švėtės upės krante, o XVII a. suklestėjo dešinioji Žagarė. Miestelis buvo pasienio ruože tai padėjo jam plėtotis, didelę dalį gyventojų sudarė žydai ir jų parduotuvėlės. Šių laikų įžymybė yra puodnamis – kito tokio niekur Lietuvoje nepamatysite 🙂

Pažintį su Žagare tęsiame Žagarės dvare. Nieko ypatingu nepasižymintis dvaras suklestėjo jį įsigijus caro rūmų arklininkui Naryškinui praradusiam valdovo palankumą ir išvytam iš Sankt Peterburgo. Lyg šiol sklando legendos apie dvaro pirkimą, kuris priklausė vienam iš Jekaterinos II favoritų grafui Zubovui. Sakoma jis buvęs toks pasileidęs ir išsiblaškęs, kad net nežinojo kur patikėtinis – valdytojas laiko keletos dvarų kasą. Naryškinas susimokęs su valdytojų nupirko dvarą su Zubovo dvarų kasa ir sumokėjo jam jo paties pinigais, liko dar ir patikėtiniui ir linksmai puotai… Neužilgo Naryškinas vedė anglę, žiemomis gyveno Anglijoje vasaras leisdavo Žagarėje. Statė ir plėtė dvarą. Pastatė unikalias Lietuvoje arklides, praplėtė dvarą, arklininkui, aludariui, sargui, šėrikui pastatė angliško stiliaus namukus. Įveisė didelį parką floros įvairovę nusileidusiam tik Tiškevičių parkui Palangoje. Daugelis pastatų, didžioji dalis (deja nebetvarkomo) parko pradžiugino ir mus. Dvare įsikūrusi senelių ir problematiškų vaikų prieglaudos neatvėrė mums savo durų, vokiečio nupirktas ir sportinius žirgus auginantis ir treniruojantis žirgynas uždaras turistams ir miestelėnams. Žiemgalių palikimui išsaugoti ir puoselėti įsteigtas Žagarės regioninis parkas.

Keliaujame pas braliukus. Prisiminiau linksma nutikima su braliuku… gyvendamas Šiauliuose dažnai važiuodavau į Latviją, tad nutariau pramokti šiek tiek latviškai. Papasakojau kartą braliukui apie Stemužės ąžuolą, šešiolikakamienę Papilės liepą ir klausiu kaip latviškai medis. O jis ir klausia: kokis ? Sakau a bele kokis: ąžuolas, liepa, beržas, eglė. O jis toliau kokis, da kokis… užkniso negyvai… tik Tervetės gamtos parke išsiaiškinau, kad latviškai kokis – medis.

Tervetės gamtos parkas mus pasitinka nauju lankytoju informacijos centru su WC, stovėjimo aikštele, po gamtos parką važinėjančiu traukinuku ir linksma ragana. Parkas išsiskiria į dvi dalis nykštukų ir grybų pasaulį, bei pasakų šalį. Nykštukų pasaulyje sutikome daugybe mažučiukų, dirbančių žmogeliukų, apžiūrinėjome jų namelius, dirbtuves ir miestelį su didingu vėjo malūnų. Maloniai nustebino sutikta ragana, pralinksminusi šmaikščiu pokštu. Patekę į stebuklingų grybų šalį stebėjomės jų grožybe ir nors buvome išalkę nedrįsome paragauti. Tęsiame kelionę į pasakų mišką, kuriame matėme raganos namelį ant vištos kojelės, jos musmirių sodelį ir nuodingą viralą verdanti puodą, sutikome velnią, paklydę keliavome vorų ir šikšnosparnių takeliais, laimei radome karalių ir jo narsius karius, kurie mus išgelbėjo ir parodė teisingą kelią… Parke rekomenduoju apsilankyti su vaikais, vaikams jis turėtų palikti įspūdį visam gyvenimui !!! (P.S. įėjimas suaugusiam 2Lv, vaikams ir senjorams 1.2Lv, važiavimas traukinuku 0.5Lv nuo 10 metų, iki 10 metų 0.4Lv, gidė 1val – 5Lv, įprastai per 2 val. galima apžiūrėti arba nykštukų pasaulį arba pasakų mišką, viskam reikėtų minimaliai 4 valandų, o galima skirti ir visą dieną).

Deja, neturėjome laiko užsukti į Žiemgalos muziejų Tervetėje, kuriame galima geriau pažinti vienos iš buvusių sostinių didybę, stebėtis Žiemgalių pilių maketais, grožėtis papuošalais, rūbais ir kovose su Livonijos ordinu naudotais ginklais. Tačiau vaikštant pasakų miško takeliais grožėjomės piliakalnių (kurių čia esti net trys) didybe. Troškuli numalšinti galima Tervetes alumi, kuris nėra pigus, tačiau išties skanus… bet lietuviškas vis tiek skaniausiais!

Keliaujame į Dobelę apžiūrėti galingos pilies griuvėsiu, o vaikščiodami po juos mėgaujamės puikia akustika ir linksmais koncertui besirengiančių muzikantų pasidainavimais. Tačiau Žiemgaliams linksma nebuvo… nebeatsilaikydami prieš nepaliaujamus kryžiuočių antpuolius jie padegė savo medinę pilį ir patraukė į Raktę (Žagarę). Livoniečiai pasistatė savo pilį, kuri bėgant amžiams buvo plečiama ir gražinama. Dar tebestovi bažnyčios sienos, fragmentai primena arkadų grožybę.

Vietiniai dažnai kalba apie kažkokią upyte, gal pieno, vyno ar midaus… o gi ne, pasirodo tai garsus selekcininkas Peteris Upytis įveisęs sodus ir išvesdavęs naujas vaismedžių rūšis. Maloniai nustembame užsukę į jo įkurtą botanikos sodą, kuris giriasi viena didžiausių (200 rūšių) alyvų kolekcija. Akys raibsta nuo įvairiausių kaštonų, obelų, gėlių ir žinoma alyvų žiedų, tačiau aš mačiau tik dvi rūšis: baltas ir fioletines… (P.S. įėjimas į pilies griuvėsius nemokamas, į botanikos sodą suagusiams 1.2Lv, o vaikams ir senjorams 0.5Lv)

Mes neužsukome, tačiau tikintiems stebuklais rekomenduojame užsukti į Pokainių mišką tarp magiškų neseniai atrastų akmenų rasti savo energijos akmenį, o gal atskleisti mistiškas praeities užslėptas paslaptis, o gal atverti užšifruotas ateities mįsles…

Keliaujame į ketvirtą pagal dydį Latvijos miestą – Jelgavą. 1265 metais saloje tarp upių pradėta statyti pilis. Deja iš jos nieko nelikę… gal tik rūsiai… Tačiau tikrai nenusivylėme, mat hercogas Bironas XVIII amžiuje susprogdinęs pilį, pasikvietė žymų architektą Rastreli (stačiusi rūmūs Peterburge) ir ėmėsi statyti didžiausius rūmus Latvijoje. Juose buvo apsistojąs ir kurį laiką gyveno Napoleono pirmtakas (nuverstas Prancūzijos karalius) Liudvikas XVIII. Eksterjeru puošnūs rūmai ne kartą degė, tad gražiais interjerais pavilioti negali. Tačiau pavilios apsilankyti požemyje įrengtose čia besiilsinčių hercogų kriptose. Hercogai naktimis nesivaidena, tačiau kiekvieni rūmai turi savo vaiduoklį J. Restauruojant langus puošiančius veidukus, viename iš jų rasta įmūryta kaukolė… o dar sakoma, kad pasileidusio hercogo Birono nelaiminga žmona kartais juodu apsiaustu liūdna klaidžioja koridoriais, gasdindama rūmuose įsikūrusio žemės ūkio universiteto studentus.

Žvilgterėję į Jelgavoje gimusio pirmo Latvijos prezidento skulptūrą, gražų bažnyčios stikliniu stogu bokštą, puošniais stogeliais cerkve, keliaujame į hercogo Birono vasaros rezidencija – Rundalės rūmus. Senoliai pasakoja, kad čia mėgusi būti hercogienė dar ir dabar apsigaubusi baltu apsiaustu retkartėmis laiminga skrajoja po parką ir rūmus. Nors hercogas Bironas žmonai buvo ne kokis vyras, bet žmogus geras. Jei Jelgavoje pastatė didžiausius rūmus, tai Rundalėje gražiausius, pagristai vadinamus latviškuoju Versaliu. Sunku net aprašyti rūmų ir parko visas grožybes… tad pasigrožėkite nuotraukose ir būtinai atvykite patys J pasimėgauti aristokratiška aplinka. (P.S. įėjimas į rūmus 2Lv, tik į parką 1Lv, senjorams ir studentams nuolaidos).

Teka Mūša, teka Memelė (Lietuvoje Lėvuo), ten kur jos susiteka gimsta Lielupė, o santakoje stovi Bauskes pilis. Ech klastinga pilaitė, pastatyta iš dolomito ir akmenų, o ir bičiulis joje mane kartą apmovė. Na gerai prisipažinsiu šampaną pralaimėjau sąžingose lažybose, kai bičiulis pralindo pro mažą grotu tarpelį, matyti ne be šelmio velnio pagalbos… Sakoma statant pilį vis velniai griaudavo ir griaudavo bokštą. Pasikvietę išminčius nutarė, kad negriūtų reikia gyvą užmūryti kas pirmas ryt ryte ateis. Visa naktį nemiegojo, laukė ryto, o ryte pasigirdo žingsniai ir iš rūko miglos išėjo jaunutė statybų vadovo žmona nešanti jam pusryčius. Visa laimė, kad prieš ją bėgo šuniukas, kurį ir užmūrijo bokšto sienoje, tad nenustebkite jei atvykę pilnaties naktį išgirsite šuns cypimą ar lojimą.

Pasigrožėję restauruojama-konservuojama pilimi užsukame į Bauskes pašonėje esanti senų automobilių muziejų. Šeimininkas užsiėmęs su turistų grupe, tad mes nevaržomai pasivaikščiojome po antikvarinių mašinyčių angarą. Neradę geresnių už savo ratus keliaujame toliau.

Norėjome apžiūrėti Mežotnės dvaro rūmus, deja vyko kažkoks renginys saugomas kareivių ir specialiųjų tarnybų, tad iš tolo apžvelgę mūrus keliaujame link Lietuvos su ilgesiu vėl sugrįžti pas braliukus, pamatyti tai ko nespėjome šį kartą, sužinoti tai ko nesužinojome.

Grįždami į Lietuvą džiaugiamės, kad mašina sėkmingai įveikė techninę apžiūrą Latviškose keliuose, kurie stebina savo prastumu. Pasvalyje užsukame pasižiūrėti į vietinio entuziasto sukauptą girnų ratų kolekciją. Norėjome atsigaivinti briliantiniu gydomųjų galių turinčio šaltinio vandeniu, tačiau dėl sieros (pagedusių kiaušinių) kvapo nutarėme pasimėgauti kavos puodeliu buvusio Balsių vandens malūno kavinukėje. Gražiai tvarkomoje aplinkoje ne tik numalšinome troškulį, bet ir linksmai pasiautėme sūpuoklėse ir kitokiose atrakcijose. Kupini įspūdžių keliaujame namolio.

O kam to neužteko užsukite į Biržus. Pasivaikščiokite Astravo rūmuose, iš jų 525 metrų tiltu per dirbtinį Širvenos ežerą keliaukite į miestelį, apžiūrėkite pusiasalyje stovinčią Biržų tvirtovę, jos viduje įrengtame Sėlių krašto muziejuje sužinokite krašto istoriją, rūsiuose atraskite alaus gamybos tradicijas, tik žiūrėkite, jei vykdami su didesne grupe užsisakysite Žaldoko pramogas, nuo alaus kurs vieno maža – dviejų daug, nepradėkite baidyti, bėgti, šokti ar šnekėtis su lokių, kiškių, pelėdų ir kitų gyvių iškamšomis 🙂