Lietuva: Varnių regioniniame parke snaudžia žemaičių galybė

Pėsčiųjų maratonas „Kiek noriu tiek einu“ paviliojo aplankyti ir geriau pažinti Varnių apylinkęs. Varniai – buvęs visos Žemaičių vyskupystės centras, Medvėgalis – tarsi visų kalvų ir piliakalnių tėvas, Šatrija – Lietuvos raganų sostinė, Luksto ežeras vilioja gintariukais, Paršežeris legendomis ir paslaptinga Sietuvos kūlgrinda… Nuo Sprūdės visa Žemaitija kaip ant delno, Moteraitis apžavės savo formomis… O kiek dar kitų ydomybių!

Šatrijos raganų puotos
Senais senais neatmenamais laikais keliavęs milžinas prisipilęs kišenęs smėlio. Pavargęs prigulė nusnūsti, o kai pabudęs, žiūri kišenes pelės pragraužusios, smėlis išbyrėjas. Supykęs milžinas riktelėjo – oh duosiu jums su šatra… Šatra (šluota) taip nuaidėjo, kad lyg šiolei išbyrėjusio smėlio kalnelį Šatrija tebevadina. Sako vieną, o gal ir ne vieną naktį metuose dažniausiai per pilnatį iš visos Lietuvos ant šluotų suskrendančios raganos. Ir vyksta puotos kaip toi dainoj…

Šoka basos raganaitės,
Trypia smagūs velniai…

Man mojuoja raganaitės šluotom
Savo, šaukia “Bravo” man velniai,
O mes vis šokame, trankiai šokame,
Dviese šokam smagiai.

Nuo Šatrijos atsiveria platūs horinzontai, matyti Telšių ir Varnių bokštai, Sprūdės ir Girgždutės piliakalniai, o giedrą dieną galima įžiūrėti net už 35km esantį Medvėgalį. Kadaise čia šeimininkavo Blinda, slaunus razbaininkas iš ponu gėrio perteklių atiminėjo, rimbu dorybių mokė, vargšams turtus dalijo – svietą lygino. Čia pat ir Luokė ir Byvainės giria, Dervinių pušis, kone viską galima užmatyti nuo Šatrijos.
Antai E.Mieželaitis rašė „šitas kalnas ne pats aukščiausias Žemėje, yra ir aukštesnių. Bet nuo šio kalno gali apžvelgti labai tolimus mūsų pačių gintarinius akiračius. Ir todėl mums Šatrija – aukščiausias kalnas“.
Sunku su kalnu išsiskirti… taip ir norisi nostalgiškai suniuniuoti…

O, saule,
Gaidžių giedoti dar nekviesk
Ir savo spinduliais neliesk –
Taip maža užburtos nakties.

Atgimstantis Biržuvėnų dvaras
Atvykstant į Biržuvėnus pirmiausiai pasitinka gražus koplytstulpis. Pačiose Biržuvėnose lyg feniksas iš pelenų kylą po gaisro atstatomi mediniai dvaro rūmai stebina didžiu. Idomu pastebėti, kad nors rūmai mediniai yra ir mūro statinių: vandens malūnas, tvartas ir kiti. Tačiau dvarvietėje vyrauja mediniai: inžinerių namai, daržinės, svirnas, oficina ir kiti statiniai. Virvytės vingiuose išsidėsčiusia dvarvietę puoselėjo ir iki II pasaulinio čia gyveno Gorskių giminė.

Kitapus Virvytės trykšta Laumės pėdos šaltinis. Vietos gyventojai tiki šio šaltinio primenenačio Laumės pėdą stebuklingomis galiomis. Galbūt ir teisingai, juk Laumė – likimo dievė audžianti kiekvieno mūsų gyvybės ir likimo siūlą…
Galima aplankyti ir šalia Virvytės esantį Biržuvėnų piliakalnį, tačiau jį lyginant su kitomis Žemaičių kalvomis, tai viso labo mažučiukė kalvelė.

Varniai – vyskupystės centras
Šalia upelės Varnelės prigludę Varniai krikštijant žamaitiją ypatingai pamylėti Vytauto didžiojo. Kunigaikštis savo parėdimu skyręs fundaciją ir liepęs pastatyti šv. Aleksandro bažnyčią, o įkurtos Medininkų vyskupystės centru paskelbė Varnius. Pirmoji bažnyčia po kelių metų maištingų žemaičių buvo sudeginta, tačiau neužilgo atstatyta. Šiandien miestelį puošianti vienabokštė medinukė statyta 1779m.

Kokia vyskupyja be katedros… Pirmoji po vyskupystės paskelbimo pastatyta ant kalniuko, dabartinio muziejaus vietoje. Tačiau po miestelį sunaikinusio gaisro 1680m. naujoji šv. Petro ir Pauliaus katedra iškilo gražiame Varnelės vingyje. Nei didumu, nei įspūdingumu katedra nešokiruoja… tačiau sužavi darniu proporcingumu, laikrodžiu bokšte, vidaus jaukumu ir kriptų su besiilsinčiais vykupais paslaptingumu.

O ho ho kokių tik vyskupų nebūta. Merkelis Giedraitis parėmė ir paskatino M.Daukšą išleisti lietuvišką „katekizmą“. Motiejus Valančius skleidė blaivybės idėjas. Prie jo paminklo miestelio aikštėje ne vienas prisiekia daugiau „nei lašo“… tik kažin ar ištesi.
Pagrindinis Varnių akcentas – buvusios kunigų seminarijos bokštas, nugriautas, po to atstatytas, matomas iš toliausiu toliu. Seminarijoje įrengtame Žemaičių vyskupystės muziejuje iš arti galime žvilgterti į krikščionybės reliktus, tačiau idomiausia skambtelti varpu požemio rūsiuose ar pasižvalgyti po apylinkęs iš bokšto.

Luksto gintaras ir Debesnu pelkės idomybės
Iš Varnių link ežero patogu keliauti Debesnu pelkės pažintiniu taku, kurio informaciniai stendai supažindins su pelkiu augmenija. Ir šiaip pelkė velniška graži viečikė… Tik nenulipkite nuo medinio tiltelio, nes koks velnias į liūną gali ir nusivesti.

Lukstas – vienintelis Lietuvoje ežeras į krantą išplaunantis gintarą. Aš neradau… tačiau kam pasiseks galbūt net gintarinius karoliukus susiners. O švelnus bangavimas ne tik nuprausė ir atgaivino keliatojo kojas, bet ir įkvėpė tolesnei kelionei…

Kunigaikščio Vykinto sostinė Vembutuose
Vieni sako Tveruose, kiti kad Vembutuose buvus didžio žemaičių karvedžio, kunigaikščio Vykinto sostinė. Piliakalnio šlaitose išlikusios gynybinės griovos, paslaptingi didžiuliai rieduliai ir tašyti akmenys, galbūt buvusių įtvirtinimu liekanos. Šalia piliakalnio nemaža papilio aikštelė, o greta stūgso dar keletą kalvų. Jau dešimtmetį čionai į talkas besirenkančiu žemaičių dėka piliaklnis ir jo prieeigos gražiai tvarkomi.

Medvėgalis – snaudžianti žemaičių galybė
Medvėgalis ne šiaip kalvelė, o visų žemaičių kalvų karalius (234m)… Kompleksas susideda iš paties jo didenybės Medvėgalio, Alkos, Ąžuolų, Piliorių ir kitų kalvų, kurių centre stūgso laiptuotas Pilies kalnas ant kurio kadaise stovėjusi pilis. „Kartą pilį nuožmiu žiedu apgulė geležimi ginkluotas priešas. Net narsiausi gynėjai buvo bejėgiai. Reikėjo kviestis pagalbos, bet niekas nedrįsęs brautis pro geležinį apgulties žiedą. Tik dvi merginos tarusios: mudvi galiva. Tamsia naktį jos praslinkusios pro priešą ir iškvietusios pagalba piliai išvaduoti“. Ko gero merginos sprukusios paslaptinga, dar ir dabar tebesančia kūlgrinda. O nuo tų laikų visi piliakalni vadina Medvėgaliu.

Nuo piliakalnio atsiveria vaizdai į kalvas ir kalveles, į pelkes ir miškus, į bažnyčių bokštus ir kaimelius. Tarsi jūros bangos viena paskui kita į tolį nuvilnyja kalvos, kalvelės, pelkės ir miškai. Susimąstai ar tik ne čia slypi žemaičių galybė? Iš atminties išplaukia geografo Č.Kudabos žodžiai „koks kalno pastovumas, dosnumas, didingumas, tobulumas! Niekur tiek tobulumo nėra kiek gamtoje“.

Paršežeris, Paršpilio piliakalnis ir Sietuvos kūlgrinda
Nei buvau nei mačiau… tačiau ko tik negirdėjau. Pasakojama kad Paršažeryje mėgdavę pliuškentis paršai, tad ir pavadinę ežerą nei šiokiu, nei tokiu vardu… Šalimais ežero buvus pilies taip pat vadinamos Paršpiliu (kitų dar vadinama Burbiškių piliakalniu).
Tarp Paršežerio ir Luksto teka Sietuvos upelis, o tarpuežerėje esanti slapta kūlgrinda. Dar prieš šimtą metų vienas archeologas savo rankraščiuose rašė „pasakojo man apie šią Sietuvą stebuklų stebuklus: kelias šis išgrįstas po vandeniu, akmenys esą plokšti ir dideli kaip stalas, galima važiuoti ketvertu greta sukinkytų arklių. Bet jei šiek tiek kryptelėsi į šoną, tai brinktelėtumei su visu vežimu į tokią gilumą, iš kurios jau nebeišlystumei“.
Atrastos ir išbandytos net trys kūlgrindos, viena upelės vaga, kitos pelkynuose. Kadaise manoma jos jungė Paršpilį su Medvėgaliu… Kiek žinau tai vienintelė žinoma kūlgrinda kuria galima pasivaikščioti. Bet tik su žinovu… kad nenugarmėti į bedugnę. Būtinai reikės išbandyti, įsitraukiu į vasaros planus 🙂
P.S. ko gero visi žinome, kad kūlgrinda – akmeninis slaptas kelias. Pavadinimas kilęs nuo žemaitiško žodžio kūlis – akmuo. Tačiau ne visos vadinamos kūlgrindos iš tiesų buvusios kūlgrindos. Daugelis tebuvusios medgrindos – medinis rastų kelias jų galus prispaudžiant akmenimis.

Pavandenės pasakiškos apylinkės (Moteraitis, Sklepkalnis, Sprūdė)

Iš Varnių riedant link Užvenčio pravažiuojančiuosius nustebins ne viena kalvelė. Didingai stūgso Gaudkalnis, lyg prigūlusi moteriškaitė apvalainomis formomis pakeri Moteraitis. Nuo čia pradžių pradžią pradeda dvi Žemaitijos upelės Venta ir Virvytė. O ir Č.Kudaba yra rašęs „nepamirštama yra Žemaičių aukštumų takoskyra. Ji kitokia ir vienintelė tokia Lietuvoje. Joje nėra ištęstos keteros. Yra aukštas momuo su Šatrija, Medvėgaliu, Girgždūte ir Moteraite viršūnėje. O šlaitais į visas puses, čia pradžią gavę, srūva žemaičių žemės perkošti vandenys: Akmana, Lokysta, Aitra, Minija, Virvytė, Ventė, Kražantė. Visi šių upių ir upelių pavadinimai primena mergaičių vardus“.

Prie Moteraičio prisišliejas Gludo ežeras, o už jo stūgso nedidukė kalvelė Pavandenės alkakalnis. XX amžiaus pradžioje aplink kalvelę buvo gražus mūro dvarelis, sparnais mojo vėjo malūnas. Dvarelyje gražiai šeimininkavo Sakeliai, sakoma tarpukariu net LR prezidentas A.Smetona juos globojas. Deja, nei malūno, nei dvarelio nelikę, tik išplėšti Sakelių kapeliai (mouzoliejus/kolumbariumas) vilioja keliautojus. Širdis sopa matant taip apleista unikalų mūsų kultūros paveldą…
Akis džiugina ir vilioja užkopti Sprūdės piliaklnis. Pasakojama jog kadaise čią savo pilį pasistatė kunigaikštis Sprūdeika, nuo jo ir prigijęs piliakalnio vardas. Nuo tų neatmenamų laikų pasakojama jog „kažkur yra geležinės durys į požemių karalystę tik jos užburtos, užslėptos, o jas saugo velniai. Syki vyriokai jas atrado ir bandė atkasti, tačiau užėjas neišpasakytas viesulas visus kasėjus išnešiojo… tik į trečią dieną beparėja“. Nuo tų laiku likę ir gerai matomos gynybinės griovos, dar ir šiandien ne taip lengvai įveikiamos… gerai, kad yra laiptukai.

Ant viršukalnės didžiuliai rieduliai tarsi komposas leidžia keliauti po neaprėpiamus Žemaitijos tolius. Daug pamačiau, daug dar liko kitoms kelionėms. Iki greito susitikimo miela Žemaitija.