Lietuva: Užupio akimirkos

Mažai kas rašo apie keliones, tad kad būtų nors kiek įvairovės, keliu savo pastebėjimus vaikščiojant po Užupį.

Užupis savotiškai keistas rajonas, pilnas įvairiausių atradimų. Tiesiog kitoks, paslaptingas ir kažkiek stebuklingas. Panašus į kuriantį dailininką, kūrybiniame įkarštyje nebematančio dažais aptaškytų kelnių, susiglamžiusių, o gal net kelias dienas nekeistų baltinių ir be poilsio drobėje guldančio savo mintis, potyrius ir pojūčius….

Užupyje mėgstame paklaidžioti po kiemelius, nutaikant momentą, kai atsidaro vartai (dabar beveik visur stengiasi užsidaryti, užsikalti, pasislėpti ), surandant vis dar nematytas detales,  praeiti pro knygyną „Keistoteka“, kuriame gyveno katinas, dabar jau išsikraustęs į katinų rojų, palydėti žvilgsniu skubiai tekančius Vilnelės vandenis.

 Sugrįžti traukia siauros gatvelės ir tilteliai, medinės laiptinės ir plevėsuojantys vėjyje skalbiniai.

Kažkada Užupis buvo Vilniaus priemiestis, kuriame glaudėsi žydų bendruomenė,  kur gyveno paprasti darbininkai, aptarnaujantys malūnus. Nebuvo pats smagiausias rajonas, priglaudęs visokio plauko veikėjus, nors beveik visi pastatai priklausė žydams. Veikė kalvė, limonado gamykla. Didelė tikimybė, kad pastatas žydų, jeigu matosi daug arkos formos motyvų. Daugelis namų ilgą laiką neturėjo patogumų. Pamenu kolonėles, iš kurių gyventojai kibirais nešdavosi vandenį.  Pamenu ir tuos laikus, kai čia kūrėsi dailininkai. Kiek vėliau aukštutinėje rajono dalyje, Krivių g. buvo pastatytos dailininkų dirbtuvės.   Dar būdama vaikas, su mama ateidavau aplankyti mamos draugų, įsikūrusių senuose namuose atvirais kiemais. Namuose vėsiais rudens vakarais  spragsėdavo židiniai. Įsitaisiusi arčiau ugnies vartydavau įvairius užsienietiškus žurnalus ir dailės knygas (tais laikais jų gauti buvo ganėtinai sunku), o paskui nusliūkindavau į virtuvę, kur moterys ruošdavo kavą su išplaktu kiaušinio tryniu arba sugalvodavo dar įmantresnių receptų, pavyzdžiui kava su šaukšteliu kaimiškos grietinės (pabandykit, skanu, tik grietinė turi būti tikra kaimiška). Paskui tyliai klausydavausi suaugusiųjų pokalbių ir diskusijų apie meną, kiną, madas ir gyvenimą. O ir vėliau nebuvo šis rajonas nei  atgrasantis, nei baugus (aišku, vakarais nesišlaistydavome) –  atbėgdavome į svečius pas savo draugus, eidavome į dailininkų dirbtuves per atvirų durų dienas. Gyvenantiems, aišku, atrodė kitaip, nes visko pasitaikydavo. Daugelis, kai tik pasitaikė galimybė, išsikraustė į kitus rajonus.  Tačiau dabar rajonas visai kitoks.  Gal ne veltui jį taip pamėgo nuvorišai.

  Nepriklausomybės pradžioje Užupis buvo paskelbtas atskira respublika su savo Konstitucija, prezidentu, vėliava (4 spalvų vėliavos skirtingiems metų laikams), garbės piliečiais ir nacionaliniu patiekalu UžBurgeriu. Ant Užupio kavinės sienos yra lenta, įamžinanti Užupio ir Monmartro draugystę. Panašumo su Monmartru, kaip beje ir su Kristijanija (taip kai kas mano) absoliučiai jokio.  Užupis yra Užupis – savitas ir nepakartojamas, švenčiantis gimtadienį balandžio 1 –ąją, o  antrą šv. Velykų dieną   –  Baltųjų staltiesių dieną.

  Pasivaikščiojimą pradėkime nuo Subačiaus apžvalgos aikštelės, kur atsiveria vienas gražiausių Vilniaus veidų į Užupį, įrėmintą kitose miesto erdvėse. Nukritus į sėdmaišį su kavos puodeliu šalia įsikūrusioje kavinukėje,  galima valandomis gėrėtis  besikeičiančia spalvų šviesos simfonija švelniais pustoniais klostančią Vilniaus bokštus.

 Iš kažkada šalia Polocko gatvės stovėjusio „Gerovės“ konservų fabriko jau liko tik atsiminimas. Dabar ten karaliauja „Rimi“.  Dešinėje Polocko gatvės pusėje yrantis, žavingas medinukas.  Ypatingas  1876 m. medinis pastatas, papuoštas mediniais mezginiais. Brauki delnu per saulės įšildytas sienas ir galvoje dėliojasi vaizdiniai – siūbuojančios pro atdarus langus nėriniuotos užuolaidos, kepamų blynų kvapas, pokalbių nuotrupos, per kiemą cimpina juodas žaliaakis katinas… Tarsi saugodamas praeities vizijas įtariai  žaliomis akimis mus nužvelgia matomai senojo katino proproproanūkis.

Name tarpukariu gyveno menininkas K. Markovskis, rašytoja S. Bykova, lankėsi tapytojas F. Rusčicas ir fotografas Janas Bulhakas, įamžinęs nuotraukose įvairiausius Vilniaus kampelius.  Namas 2006 m. buvo įtrauktas į Kultūros vertybių registrą, o 2017 m. sostinės Taryba nusprendė jį restauruoti – tokia yra ateities vizija.  

Dabartiniu metu matosi aplink jį kažkoks judėjimas – pastatyti pastoliai, aptverta.

Už vietinės maisto prekių parduotuvės į kalną mažais žingsniukais tapnoja naujųjų namų kvartalas, slepiamas senųjų medžių.

 Šiek tiek tolėliau kitoje gatvės pusėje, šalia „ Rožės“ siuvimo fabriko,  taip pat  išdygo naujas kvartalas „Užupio krantinės“. Gerai, kad šis kvartalas bent jau savo stilistika „pritrauktas“ prie senųjų Užupio namų. Kiekvienas namas turi vardą. Simpatiškos, gėlėmis apsodintos   aikštelės, fontanas, nedidelė vaikų žaidimo aikštelė. Atskiras ir jaukus pasaulėlis.  Varteliai vedantys prie Vilnelės užrakinti… 

 Keletą metų atgal tikras atradimas buvo  antros pagal senumą mieste Bernardinų kapinės. http://www.gidas.mb.vu.lt/2008/10/30/vilniaus-universiteto-profesoriu-kapai-bernardinu-kapinese/ Jose ilsisi daugybė garsių žmonių. Anksčiau čia netgi buvo miestelėnų pasivaikščiojimo vieta. Gal ir keistai skamba, bet tai vienintelės kapinės, kuriose gyvenama. Namelyje prie pat įėjimo gyvena močiutė ir senas kudlotas šuo, dusliai aplojantis įėjusius. 

 Pavasarį kapinėms apsipylus žydru scylių žiedų kilimu, su nuostaba žemyn lyg į veidrodį žvelgia dangus.

  Nuo kapinių aukštyn veda kreivas Žvirgždyno gatvės akmeninis grindinys. 

Pradžioje gatvės sustojus prie žydros vandens kolonėlės nusikeli beveik šimtmečiu atgal (užsimerkiu prieš šiuolaikinius automobilius). 

Viską pasaulyje užmiršę senose obelyse čiulba giesmininkai. Aprūdijusias laiškų dėžutes, tarsi gėdindamiesi jų vaizdo, bando uždengti erškėčiai. Beveik kaimiška idilija.  

Netoli Baltojo skersgatvio seniau stovėjo barokiniai vartai su dvigubomis kolonomis. Gaila, neišlikę.  Krivių g. bei Baltajame skersgatvyje  šalia telpa senieji medinukai ir šiuolaikiniai privatūs bei daugiabučiai namai, tarp kurių savo monumentalumu  išsiskiria Užupio gimnazija.

Už gimnazijos Altanos kalnas su išlikusia pavėsine. Pavėsinę pastatė Melanija Dluska su vyru, planavusi čia įkurti žiemos sodą, auginti egzotinius vaisius.  

Už modernios tvoros slepiasi tamsaus fasado sinagoga. Senąją sinagogą nuplovus Vilnelei (sraunaus vandenėlio būta), jos vietoje pastatyta nauja, vėliau perdaryta į gyvenamuosius butus, o dabar rekonstruota, bet kol kas pagal paskirtį  nenaudojama. 

Užupio kiemai tarsi atskiros skirtingų laikotarpių istorijos. Vieni  pasitinka senais sandėliukais, kiti išgrįstomis trinkelėmis, kur po langais šeimininkų laukia prabangūs automobiliai. Tikras atradimų šaltinis, kiekvieną kartą nustebinantis nauja detale. Viename iš kiemų šeštadieniais vykdavo gyvūnų turgelis, kur dar už rublkius galėjai nusipirkti kokį naminį gyveūnėlį, įskaitnat triušius  ir vištas. O vieną kartą ten pardavinėjo net arklį. 

 Kūrybiška dvasia veržiasi pro duris ir langus iš daugybės galerijų ir studijų.  Praeinant kažkuriam lange šmėkšteli ranka laikanti teptuką …

Susitikdamos Krivių ir Polocko gatvės apglėbia nedidelį skverą. Jame išlikusi slėptuvė, kurioje gyventojai slėpdavosi karo metais antskrydžių metu. 

Makabriška, tačiau visai neseniai iš pastato, į kurį remiasi skveras, išsikėlė Vilniaus universiteto Onkologijos institutas (moterų kolektyvas per gripo epidemijas ten vaikščiodavo su šiltomis kojinėmis ir krimsdavo česnaką)) ), o Baltajame skersgatvyje iškilę nauji būstai pastatyti vietoje… lavoninės.

 Seniau šalia skvero buvo bohemiškai apšepusi „Thierry kepyklėlė“, bet dabar išsikėlė į naujesnes patalpas per kelis namus. Erdvias ir naujas, tačiau buvusi atmosfera dingo. O dabar berods ir bankrutavo. 

 Besižvalgant svarbu neprabėgti pro Jono Meko skersvėjį (kažkada buvusi seną apleistą skersgatvį). Iš Užupio jis veda  iki bėgančio per Vilnelę „Fluxus“ tilto (vienintelis dengtas pėsčiųjų tiltas Lietuvoje, skirtas Jurgiui Mačiūnui), link Vilniaus dailės akademijos. Skersgatvyje turėtų įsikurti dailininkų dirbtuvės, studijos, parduotuvėlės. O kol kas jis visaip spalvotas. 

 Dabar jau įėjimas uždarytas ir vyksta kažkokie darbai, tad pasižvalgykime po buvusį skersgatvį

 Savo avangardinius kūrinius gali palikti bet kas, todėl kiekvieną kartą laukia nauji atradimai.  Dėkingumo dėžutė mielai priima padėkas Užupiui.

Besileidžiant gatve žemyn viename iš kiemelių slepiasi Šv. Baltramiejaus bažnyčia. Mažiausia senamiesčio bažnyčia, priklausanti baltarusių diasporai. Mažytė bažnytėlė Užupyje stovi nuo 1824 m. beveik visiškai susiliejusi su greta esančiais namais. Ją suradus, atsiveria ypatingi vaizdai nuo kalvos (ne veltui vadinta Rojaus kalnu). Tarybiniu laikotarpiu bažnyčioje buvo įrengtos skulptorių dirbtuvės. Šiandien Šv. Baltramiejaus bažnyčia priklauso nedidelei Vilniaus baltarusių katalikų bendruomenei, o mišios čia laikomos baltarusių ir lenkų kalbomis.

Pakeliui pailsinti kojas prie kvapnios kavos puodelio pasiūlys daugybė kavinukių ir restoranėlių.

Toliau ir dar daug apie Užupį http://arunoskeliones.blogspot.com/2020/04/uzupio-akimirkos.html