Šiais metais žiema sniegu nudžiugino ganėtinai anksti. Nors masinis žygis slidėmis „Snaigė” pirmąjį sniego savaitgalį (2012.12.08-09) dar nebuvo organizuojamas, tačiau šeštadienį (gruodžio 8 d.) mes individualiai jau slidinėjome Karoliniškėse-Pilaitėje (maršrutas). Sekmadienį (gruodžio 9 d.) nusprendėme išbandyti kažką labiau neįprasto nei nuolatinės, pamėgtos ir mylimos „Snaigės” trasos Vilniuje. Nuvažiavome į Trakus, tiksliau – į Užutrakį.
Užutrakio dvaro parkas slidinėjimui labai tinkamas: nuostabi gamta, puiki architektūra, ežeras su Trakų pilies vaizdu tolumoje. Nučiuožėm apie 4,5 km. Teko čiuožti ir laukų takais, ir ežero pakrante, ir gražiais parko takais. Nenorintiems klaidžioti ir brautis pro krūmus siūlytume nenuklysti nuo parko takų, nes šiek tiek tolėliau nuo pagrindinių takų parkas panašesnis į džiungles. Verta aplankyti ir pačius rūmus, ten nuolatos vyksta parodos ir koncertai (nuoroda).
Turintiems daugiau laiko vertėtų aplankyti ir pačius Trakus (nuoroda). Trakiškiai irgi organizuoja „Snaigės” žygius po ežeringas savo miestelio apylinkes (nuoroda). 2012 m. pirmaisiais mėnesiais yra tekę dalyvauti ir žygyje slidėmis Anupriškėse. Ten taip pat vaizdingos apylinkės, tad būtinai išbandykite slides ir Trakų rajono kalvose.
Žygio Užutrakio dvaro parke žemėlapis:
Daugiau apie mūsų žygius slidėmis, dviračiais, baidarėmis ir pėsčiomis čia ir čia.
pirmas 
79tieji 
ipvoisas
O aš jau kelinti metai ruošiuosi į tą ekskursiją pavažiuoti, bet kažkodėl jos organizuojamos tik rudenį. Minske kažkada buvau, tai nelabai įdomu, bet tas atrestauruotas pilis tai labai norėčiau pamatyti, dar ir iki Bresto nulėkti būtų įdomu, bet su mašina kažkaip baisoka ten važiuoti, bastytis traukiniais kaip ir ne mano amžiui jau, tai ir belieka organizuota ekskursija.
Na, nežinau, man atrodo tos baimės mums primetamos. Nemačiau pakeliui nė vieno žiguliuko, tai kodėl jie turėtų mus su Omegom pulti ? :))) Pagrindiniai keliai normalūs, o ko ten daugiau bijoti? O jei važiuoti su agentūra, tai reikia tikrai tai dienai Minske veiklos susirasti, kad ir tas teatras, nes nėra ką ten veikti visą dieną. Bet bilietus, manau, reikia iš anksto užsisakyti.
Aha, neblogas toks maistinis miražas pasivaideno :))
Bet gražu žiūrėt kaip jie susitvarkė – senokai, senokai ten buvome…
Ir net nežinau iš tikrųjų kaip jie ten gyvena. Kiek girdėjau, tai nesiskundžia – jei jau taip blogai finansiškai būtų, tai gal Lenkijoj nešluotų prekių tonom. :))
Sudomino straipsnis. Mano nuomonė tokia pati kaip autorės,- nenoriu į postsovietinę erdvę, i rytus nuo Lietuvos. Pažįstu profesionalių vairuotojų, kurie sakė, jog keliai Gudijoje geresni nei pas mus. Į pilis tai norėčiau, jei dar užsukti į Krėvą, bet nevažiuoti į Minską. Nuo Miro toliau yra Ružanai ir Pružanai link Bresto, kažin ar restauruoti. Gal Minske švaru ir tvarkinga, bet man reikia pilių ir senovės. Teko būti sovietmečiu Minske, tas pats mikrosenamiestis ir gigantomanija kaip autorės parašyta. Atsimenu kaip važiavau į Brestą tur būt 1987 metais ir žmonai nupirkau žieminius batus. Ir be matavimo tiko jie. O kodėl į Brestą. Todėl, kad norėjau pamatyti tvirtovę, ją pamačiau. Buvo metų laikas kaip dabar, lapkritis. Sušalęs, bet pamatęs ėjau į kavinę sušilti. Man pasiūlė prestižinio produkto- karšto šokolado, nuo jo sušilau. Važiavau todėl, kad Lietuvoje neturėjau blato. Iš Bresto per Minską grįžau. O Gardine 1993 metais lankiausi daug kartų, nes tada dar nereikėjo vizos, turėjau draugą , ten gyvenantį, tad nakvynė garantuota. Pas mus buvo vagnorkės, ten „zaičikai”. Tai jų šviestuvus pirkau į naują butą. Bet kartu apeidavau pilį ir senamiestį. Bet dabar į parduotuves jau nenorėčiau. Į Gudiją irgi nenoriu, bet jei kas nors pasiūlytų į jų pilis, pasirašyčiau. Ypač kai dar apmokamų atostogų likę.
Dėl kelių, turbūt, nėra taip baisu, važiuojant su mašina. Mane labiau baugina tos visos pasienio procedūros ir deklaravimai. Teko kažkada važiuoti į Kaliningrado sritį, tai nieko malonaus, o Baltarusija, pagal pasakojimus daug bjauriau viskas, nebent kas važiavęs apšviestų.
Labai įdomus pasakojimas.
Esu buvusi Baltarusijoje prieš gerus penkis metus. Buvo projektinė kelionė su kolektyvu. Įspūdis kaip ir jums: tikėjausi nemalonių vaizdelių, o grįžau pakylėta. Senosios LDK pilys nepaprastai patiko.
Labiausiai nustebino švara ir tvarka.
Kaimo vaizdus matėme tik pravažiuodami. Lankyto miestelio kolegos pasirodė paprasti geradūšiai ir laimingi žmonės.
Parduotuvės – sovietinės. Buvo labai įdomu grįžti į praeitį. Prekybos centras, kurį lankėme Minske, mūsų maksimų tipo – nesiskyrė nuo pas mus esančių.
Kai kada kyla mintis apsilankyti Baltarusijos sanatorijose, bet vis nedrįstu.
Baltarusijoje apie tokias negirdėjau, bet draugė grįžo iš sanatorijos Kryme ar kažkur ten aplink, tai grįžo nepatenkinta.Sako, eidama į procedūras jaučiausi visada tokia kalta, kad jas verčiu dirbti, jos tokiais žvilgsniais pasitikdavo, kad norėjosi apsisukti ir išeiti 🙂 Pamačius kaip dirba pardavėjos Baltarusijoje, įtariu, kad ir sanatorijose pas jas dar tas tarybinis stiliukas bus likęs 🙂
Vienu metu (dar gal prieš krizę, neatsimenu tiksliai) į Baltarusijos sanatorijas organizavo kažkuri agentūra. Bet neradau atsiliepimų, tai ir susilaikiau. Nes bijojau būtent to nepaslaugumo ir akivaizdaus žiūrėjimo kaip į vaikštantį dolerį.
Į Karaliaučių važiavau turistiniu autobusu „Ikarus”. Jame netilpo kojos ir nebuvo oro. Mes jau užmiršę tokį transportą. O buvo Ikarusas, nes jo vairuotojas turėjo vizą. Prieš Karaliaučių sustojom gražiausioj benzokolonėlėj, tai joje nebuvo WC- ęjom į krūmus. Pačiam Karaliaučiuje S klasės „Mercedes” ir 7 kl. BMW važinėja šaligatviais, pėsčiųjų takais. Prie Karaliaučiaus Universiteto 8 eismo juostų prospekte mašinos pėsčiųjų perėjoje nestoja, nors už jos už 20 metrų stovėjo 2 milicininkai. O dar pasienio procedūros, nors važiavom be eilės. Nenoriu į tą anklavą. Gerai, jog iki imperijos subyrėjimo išmaišiau Rytprūsius.
Vadinas geriausia valdymo forma yra diktatura? 🙂
Buvau Baltarusijoj pries kokius septynis metus, pilys ir man patiko, o dar keliavau su Lietuvos istorija besidominciu baltarusiu, tai visai smagu buvo.
Geros ten tos sanatorijos- kas buvo liko patenekintas -prie Naroč ezero.
Zeleza berods organizuoja ten
Minske buvau prieš daugiau nei 20 m. Geriausiai prisimenu tanką ant pjedestalo ir „kurgan slavy” kažkur prie Minsko :). Ir nors paskutiniu metu girdžiu neblogus vertinimus, manęs visai netraukia ten sugrįžti. Na, nebent iki pilių palėkti.
Manęs kažkaip bulbašai visai netraukia. Paskaičiau, na, Linosa gerai ir patraukliai viską aprašė, bet po to labai tiksliai išsireiškė, kad kažkokia nepaaiškinama antipatija 🙂 Vienintelis šansas, kad kada važiuočiau, tai futbolo pažiūrėt 🙂 Karts nuo larto Minske būna šventė, kad išeina jų klubas į čempionų lygą ir koks nors geresnis klubas atvažiuoja žaist, kaip kad šiemet Miuncheno Bayernas. O daugiau tai netraukia kažkaip.. Net ir pilys 🙂
Ai, beje, kolegos, mano galva tai argumentas „jei būtų taip blogai, į Lietuvą apsipirkt nevažinėtų, Lenkijoj visko nešluotų” tai toks ganėtinai nelogiškas. Kiek procentų bulbašų gali sau tą leist? 2? 3? o gal visi 5%? 🙂 Na, žodžiu, aš galvoju, kad pagal poros procentų elitazo galimybes visos šalies galimybių ir gerovės matuot nederėtų 🙂
O mane ta sovietija kažkodėl truputį traukia. Gal todėl, kad neteko joje savarankiškai gyventi, o tik būnant vaiku. O kaip žinia, vaikystė dažniausiai būna saulėta ir laiminga. Nesigailiu, kad jos nėra, bet kartais ten grįžti tikrai smagu. Trumpam. Todėl šiemet netgi ryžausi mesti didelius pinigus kelionei į Šiaurės Korėją, nes norėjau pamatyti pačią stipriausią totalitarinę valstybę, kuri dar liko pasaulyje. Kaifas. Niekad nesigailėsiu, kad ten buvau, nors kainavo kosmosą. Dauguma mane durnino. Ko tau į tą skylę, juk čia nesenai buvo tas pats. Ne tas pats buvo, o gerokai švelniau. Man patinka diktatūros. Todėl dabar noriu į Turkmėnistaną, Kubą, Padniestrę, Baltarusiją nors daugiau niekur nėra taip kaip Šiaurės Korėjoje.
Todėl Baltarusija ar Rusija mane kartais traukia, tačiau ne gyventi ten, o tik žiūrėti į sovietiją iš kitos barikadų pusės ir džiaugtis, kad tu jau nebe ten. Šiais metais ankstų, saulėtą Velykų rytą teko išeiti į Minsko gatves. Švietė saulė, darbavosi kiemsargiai, buvo be galo švaru ir mažai žmonių. Šilta, smagu. Norisi pakartoti.
Karaliaučius traukia be proto, bet šį kartą ne dėl sovietmečio, o dėl Rytprūsių palikimo.
Beje, girdėjau, kad baltarusiai atnaujino Nesvyžiaus ir Myro pilis, todėl, kad mano, kad jos baltarusiškos. Naugarduko ir ypač Krėvos pilis niekad nebus atnaujintis. Jos yra lietuviškos, tegu lietuviai ir rūpinasi.
Nj, kur, kur tamstele buvai!? Siaures Korejoj? Tai jau susimildamas, prasom mums Kaledine dovana – ilga ir issamu pasakojima!!!!
Dėl Nesvyžiaus ir Myro pilių, tai gali būti ir taip, tačiau nė vieno gido pasakojimuose nesijautė to, kad jie kažką laikytų savo, kaip kad lenkai. Vsur pabrėždavo, kad tai LDK pilys, o jie ir buvo jos dalis. O paklausyk lenkijos gidų, tai apie Lietuvą net neužsimena : ,,Vylno naše”, Mickevičius jų, Jogaila taip pat jų, Žalgirio mūšį irgi jie laimėjo 🙂
O apie šiaurės Korėją, tai labai būtų įdomu. Lauksime.
Linosa, aš tą informaciją dėl pilių gal net neoficialiai kažkur girdėjau. Jie sako, kad Radvilos yra gryni jų tautiečiai (Nesvyžius), o tuo tarpu Vitovt, kad ir kaip bebūtų gaila yra lietuvis (Krėva). Be to, gal jums gidas taikesnis papuolė. Mūsiškis tai Radvilas savinosi, ir Mickevičius yra jų, ir LDK yra baltarusių valstybė su gilia provincija vadinama dabartine Lietuva, ir Žalgirio mūšyje didžiausią įnašą padarė gudų pulkai. Bet geriausia kai gidas pasakė (aš net nusijuokiau garsiai), kad Vilnius yra senas baltarusių miestas Вильня. Čia buvo man naujiena.
Lenkijos gidams tai išvis pavydėti reikia jų nusiteikimo.
O apie Šiaurės Korėją matyt reiks parašyti, niekur nedingsiu, nors ir žiauriai tingisi. Matyt jau metai nebe tie:)
Man kazkodel irgi nepaaiskinama antipatija Baltarusijai bet tuo paciu ir nepaaiskainama trauka ar smalsumas, galbut todel ir pirmiausia is visu pasakojimu pasirinkau BY. Ispudziai ir foto neblogai parodo, kad baubas ne toks baisus koki ji mums vaizduoja. Aisku kad susidaryti pilnesni vaizda reiktu koki menesi pasimalti po provincija, „rezimas” galbut megsta „pakazucha”. Pats BY buvau labai seniai irgi su buvusio slovingojo Zalgirio fanais ir ispudis toks pats islikes – placios gatves, daugiau nieko. Kokybiskos foto dabar daro kur kas gilesni ispudi. Fotografuota tikrai su jausmu, ne tik bile uzfiksuoti objekto aplankymo fakta. Apsisprendziau – kai rasim laisva savaitgali vaziuosim pasizvalgyti i BY.