Lietuva: SELIJOS perlai – Rokiškis ir Biržai

Visi žinome Žemaitiją, Aukštaitiją, Dzūkiją, Suvalkiją. O ar žinome apie iš žemėlapių išnykusius Kuršių, Žiemgalių, Sėlių kraštus, apie intriguojančia Sarmatija? Leiskimės pažinimo keliais ir klystkeliais, mažuose miesteliuose atskleiskime praeities paslaptis ir atraskime užslėptus perlus.
Sveiki atvykę į Sėlių kraštą sveikinasi Rokiškėnai, Kupiškėnai ir Biržiečiai. Tačiau mes pirmiausiai sveikinamės su Kamajais – mažu miesteliu Rokiškio pašonėje. Pasakojama, kad ištekėjusi gražuolė dažnai nesutardavo su turtingu vyru ir vis bėgdavo pas mama guostis. O ši pamokančiai klausdavo “a kam ajai” (ištekėjai)? Nuo dažnai besikartojančios linksmos istorijos ir miestelį pavadino Kamajai. Tačiau jis mūsų dėmesį patraukė akmenimis grysta aikšte, akmens mūro pastatais ir didinga bažnyčia. Lietuvos globėjo šv. Kazimiero vardo bažnyčia sužadino nostalgiškus prisiminimus Paryžiui ir Noter Dame katedrai. Jos panašios nebaigtais bokštais, tik Noter Dame katedra šviesi, o Kamaju bažnyčia raudonuoja ir reikia pripažinti ne tokia puošni. Bet ne mažiau didinga, ypač neadekvačiu proporcingumu miesteliui. O ir viduje pakerės kruopščių meistrų drožybos šedevrais.
Rokiškėnų paklausus apie miestelio pavadinimo kilmę šie atšauna „ne tavo kiškis, ne tau ir kištis“… Pajuokavau… Iš tiesų kiškis čia vaidina svarbu vaidmenį, kaip ir Rokas. Viena legendų pasakoja, kad čia apsigyvenęs Rokas augindavęs kiškius, o kad šie nepasimestu papuošdavo kaspinėliu. Visi žinojo apie Roko kiškius, o ir vietovę pradėjo vadinti Rokiškiu.
Rokiškis minimas nuo 1499 metų, pirmieji dvarininkai buvę Krošinskiai, tačiau jiems valdant dvaras buvo ne kartą užstatomas, praskolinamas, kol 1715 perėjo grafų Tyzenhauzų nuosavybėn. 1770 metais grafams apsigyvenus Rokiškyje dvaras pradėjo klestėti. Vienas grafų augindavo retus augalus, juos parduodavo kitiems dvarininkams, kitas atlikinėjo ornitologinius (paukščių) tyrinėjimus. Buvo pastatyti ūkio pastatai, spirito varykla, perstatyti dvaro rūmai, miesto aikštėje pastatyti prekybos namai, vaistinė, ligoninė, muzikos mokykla. Aikštės gale, sakoma lygiai 1000 metrų nuo dvaro pradėta statyti neogotikinė bažnyčia. Deja nutrukus vyriškai giminei dvaras pereina lenkų kilmės Pšesdeckiui vedusiam Tyzenhauzaitę. Baigiama statyti bažnyčia su varpine ir koplyčia, stebinanti ne tik kompozicija su tilteliu tarp bažnyčios ir varpinės, o ir mediniais altoriais, sakykla, klausyklomis, langų vitražais. Po altoriumi įrengtos kriptos dvarininkams, garbingiausioje vietoje palaidotas fundatorius grafas Tyzenhauzas, skyręs statyboms net 10000 auksinių.
Pšesdeckis 1905 metais rekonstruoja dvaro rūmus. Pro vartus, sargo namelį keliaujame link poniškai elegantiškų rūmų. Stabtelėję pasigrožėti, susižavime ir simetriškais akmens mūro svečių namais dešinėje, tarnų namais su virtuvę kairėje. Tačiau pirmiausiai einame pasižvalgyti į rūmus, kuriuose įsikūręs Rokiškio krašto muziejus, supažindinantis su praeities istoriniais vingiais, medžio drožėjų darbais, kalvių kaldintais kryžiais. Labiausiai sužavi autentiškas išlikęs valgomasis (naujai sumeistrautos tik karo metu sudegintos kėdės) ir iškamšose sustingę medžioklės trofėjai. Muziejus priglaudęs gausią liaudies drožėjo L.Šepkos darbų kolekciją, o rūmų pašonėje, medžių paūnksmėje lyg grybukai sustatyti iš kaimų perkelti mediniai namukai, pusrūsiai, pirtelės ir klojimas (mini Rumšiškės).
Atvykstančios organizuotos grupės dažnai užsisako valandą trunkančia gurmanišką sūrių degustacijos pramogą. Tačiau grupė turi būti ne mažesnė kaip 10 žmonių, tad mums neteko išbandyti…
Keliaujame į alaus sostinę. Maža, tačiau didingą praeitį turintį miestelį, kadaise įsikūrusi iškirstoje miško biržėje. Miestelį kurį valdė didingos Radvilų, o vėliau Tiškevičių giminės. Čia lankėsi didis caras Petras I. Atspėjote į Biržus, kurie šiaurės karo metu neatlaikė švedų antpuolio, nors pilis buvo įkurta tarytum pusiasalyje, apsaugota brasta ir gynybiniais pylimais. Iš senosios pilies mažai kas likę, tačiau sovietmečių atstatyti pilies rūmai, sutvarkyti gynybiniai pylimai ir juose akį merkiančios tunelių arkos, į pilį vedantis tiltas ir šone pykštelti pasiruošusi patranka, sužavės kiekvieną. Beje, pilies statyba mena linksma istorija. Pasakojama, kad pilis bestatant vis griūdavo ir griūdavo. Statytojai kreipėsi į išminčius, o šie liepę sienoje užmūryti pačius laimingiausius žmones. Kas tie patys laimingiausi ? O gi jaunavedžiai, tad juos ir užmūrijo.
Pilies rūmuose įsikūręs „Sėla“ muziejus, kuriame užsisakius „Žaldoko“ linksmybes su alumi, daugelis vyrų atranda sielą. Tik nepadauginkite, nes pradės vaidentis lokiai ir vilkai. Muziejuje galima susipažinti su aludarystės subtilybėmis, gamtoje gyvenančių mūsų kaimynų – gyvūnėlių iškamšomis, sėlių krašto tradicijomis, sužinoti apie didingą Radvilų giminę.
Besigrožėdami kataliku baltuojančia bažnyčia, raudonu bokštu į dangų besistiebiančia reformatų bažnyčia (Radvilos buvo reformatai), per Agluonos ir Apasčios upeles, viena kurių sakoma turi dviguba dugną keliaujame link Tiškevičių rezidencijos kita pus ežero. Tai pirmasis šalyje dirbtinis ežeras, per jį tarp miestelio ir Astravo rūmų nutiestas ilgiausias tokio tipo Lietuvoje net 525 metrų ilgio tiltas. Keliaujant tiltu ežero vilnys pakužda legendą apie kadaise gyvenusia merginą, kuriai buvo lemta ištekėti už nemylimo vyro. Jį pasirinko ne vedybas, o ežero vilnis, tad ir ežerą pavadino jos vardu – Širvena.
O mes atvykę grožimės savotiškai ištęsta ir bokšteliu į dangų kylančia Tiškevičių rezidencija. Rūmai neatrodo dideli, tačiau išties savotiški. Rūmų puošmena įėjimą saugantys liūtai, beje čia tik kopijos, nes originalai išvežti į Kauną ir saugo karo muziejaus įėjimą. O mes prieš tolimesnę kelionę atsisėdame paežerėje atokvėpio minutėlei. Gražūs Biržai – tarytum kurortas.
Na o mes baigdami kelionę užsukame pasižiūrėti karstinių įgriuvų. Sakoma čia žmonės net didžiausiam priešui nelinki „kad tu skradžiai žemę prasmegtum“. Čia tokie stebuklai tiek kaimynui, tiek pačiam gali bent kada nutikti. Mat apylinkėse yra gausūs dolomito ir gipso klodai, kuriuos požeminiai vandenys laikui bėgant vietomis išplauna, ir žemė prasmenga gilyn… Viena garsiausiu įgriuvų – Karvės ola. Pasakojama, kad kadaise čia ganėsi dvarininkų karvės. Jauna tarnaitė išėjusi melžti karvių, vis mintyse ir širdyje girdėjo savo kūdikėlio verksmą, tad grįžusi jį nuraminti. O kai atėjo melžti karvių radusi, tik grandinės galą ir skradžiai žeme prasmegusia karve…
Tuo ir baigėsi mūsų pažintis su Selijos krašto perlais ir perliukais. Pakerėti jų spindėsio pasižadame čia sugrįžti ir praleisti ne dieną, o bent jau savaitgalį.