Lietuva: Pasivaikščiojimai Klaipėdoje (III atostogų dalis)

Atsisveikiname su Latvija. Atostogas tęsime mūsų pajūry ir Žemaitijoje. 
Įvažiavus į Lietuvą, stojame kavinėje “Birutės uoste”. Sako, kavinė kasmet bankrutuoja. )) Sunku pasakyti, bet iš aptarnaujančios lankytojus Birutės Petrikytės veido šypsena nedingo nė sekundei. Pavalgėm tikrai skaniai.

  Prasukam pro Olando kepurę. Oooo, čia jums ne Latvija. Vos randam vietą automobiliui. Žmonių daug. Gerai, kad bent plotas palei jūrą nemažas, tai kažkiek išsibarsto. Tiesą sakant, po Latvijos skardžių Olando kepurė nebenustebins ir net kažkiek nuliūdins. Aišku, vieta Lietuvoje graži ir reta, bet to laukinio, nepaliesto gamtos grožio nedaug belikę. Žolė nutrypta, vietomis ir pašiukšlinta.

  Garsiosios sūpynės šiaip jau visiškas nesusipratimas. Įrengtos taip aukštai, kad be kito pagalbos neužlipsi ir supasi kreivai. Dabar įrengė kelias naujai.

Aišku, stengiesi nekreipti į tai dėmesio.

 Važiuojam į Klaipėdą, į nakvynės vietą. Butą užsakiau pačiam senamiesčio centre – Turgaus g. Iki Teatro aikštės neskubant nueiti dvi minutės.Tiesa, vienas minusas – automobilio statymas mokamas, bet tik iki 18 val. Ryte teks įsijungti žadintuvą, kad pasižymėti Unipark programėlėje.  Smagu pagyventi senesnės statybos namuose. Ypač kai ryte išlendi į balkoną  ir matai sėdinčių gatvės kavinukėje klausiamus žvilgsnius – įdomu kaip jie ten gyvena (pati mėgstu spėlioti). Gyvenom gerai, labai gerai. Vėl trijų kambarių butas su milžiniška svetaine, kurios kampe jaukus virtuvėlės kampelis ir didelis pietų stalas. 

Galvojau, kad vieta bus triukšmingesnė, tačiau miegamųjų langai išeina į kitą pusę, kur tyli gatvelė ir skverelis, tad miegojome ramiai.

5 diena

 Po pusrytukų nuvažiuojam iki pažįstamo autoserviso, kad pažiūrėtų vieną dalykėlį ir tuo pačiu susitariam, kad automobilį pasiimsim tik ryt po pietų (tuo pačiu išsisprendė mokamo parkingo problema). Jis mus nuveža į Senąją perkėlą. Plauksime į Smiltynę. 

Plaukuose vėjas, akyse klykiančios žuvėdros ir po keliolikos minučių jau tapnoji pušų kvapu persmelktu taku link jūros.  

Smiltynės pliažai praktiškai tušti.

Diena vėjuota, tad įsikuriame kopose, kur atsisėdus gera stebėti banguojančią jūrą.  Laiko neskaičiuojame. 

Praalkus grįžtame į Klaipėdą ir nupėdinam iki mums žinomos “Viskas lietuviška” kavinukės. Ten tikrai nenusivilsi – skanu ir porcijos didelės.

O dabar pagaliau įgyvendinsiu dar vieną norą.  Aplankysime lietuvišką Hogvartsą – Klaipėdos universitetą. Tenka nutapnoti į kitą Klaipėdos galą. Universitetas įsikūręs neogotikiniuose raudonų plytų pastatuose, pastatytuose Prūsijos karo ministerijos iniciatyva. Iki 1993 m. šiuose pastatuose buvo įsikūręs kareivinių kompleksas. XIX a. pab. kompleksą sudaro šeši pastatai su mansardomis. Raudonų plytų ir šviesaus tinko juostų derinys lyg nedidelė užuomina į  fachverką. 

Pastatus restauravo 15 metų. Paskutiniame sutvarkytame pastate, kur restauravimo metu  atstatytas pastato bokštelis ir jame įmontuotas laikrodis, įsikūrė Universiteto Aula. 

Vasarą čia ramu ir kiemeliuose nešmižinėja studentai. Įlendame pasižvalgyti ir į vieno pastato vidų.   
         

 Grįžtame palei geležinkelio stotį, kurią sudaro du statiniai: 1881 m. klasicistinis senasis traukinių stoties pastatas ir 1983 m. naujasis.  Senasis šiuo metu privatizuotas, o geležinkelio stotis funkcionuoja naujajame pastate. Miesto jubiliejaus proga 2002 m. prie stoties buvo pastatyta skulptūra „Atsisveikinimas“

Ooo, kiek kartų kažkada iš šios stoties ilgais  traukiniais keliauta iš/į Vilnių. Perone kaip tik paskutinių keleivių laukia tik poros vagonų traukinys į Vilnių. 

Apžiūrime ir senąjį garvežį.

Tiesiog pastebėjimas))

 Link skulptūrų parko nuskubame tiltu per geležinkelio tiltą. Nesistebiu, kad žiemą čia slidu. Net ir sausu oru einant danga ganėtinai slidi.  Neįmanoma suprasti kažkokių metalinių gardelių paskirties. Nebent jie įrengti su tikslu slystantiems tiltu – bandyti į juos patekti, kad nenudardėtum tiesiai žemyn.  

Skulptūrų parkas įkurtas ant senų kapinių  (116 skulptūrų). Miesto valdžia nutarė parke iškirsti 500 senųjų medžių ir atsodinti  tik 100, tačiau prieš projektą sukilo miestiečiai. Nežinia kuo baigsis šis ginčas, o kol kas Skulptūrų parkas atrodo gana liūdnai ir apleistai. Nesuprantama kodėl kitose šalyse tvarkant parkus įmanoma palikti senuosius medžius, kurie teikia pavėsį ir palaiko susiformavusią ekosistemą.

 Negi būtinai ūksmingos vietos turi sulauki tokios lemties kaip naujai sutvarkytas, tačiau tuščias (kas gi norės sėdėti prikepintame saulės) Vydūno skveras. Projekto rengėjai tikino, kad  šešėlį geriausiai suteikia statiniai (įdomu ar jie turėjo minty toliau stovinčius namus??).  Iškirsti 45  brandūs medžiai. Tarsi pasityčiojimas iš žmogaus, kuris labai vertino ir gerbė augalus. Vargšas basas Vydūnas užkeltas ant kažkokio įkaitusio bliūdo,  sudėjęs rankas tarsi melsdamas jį iš ten pasiimti. 

 Nors iš tikrųjų tai nestebina, nes pinigai už kuriuos bus iškirsti, o tuo labiau atsodinami medžiai, vis tik labai dideli ir kai kam gerokai susuko smegenis.

  Prasukam senamiesčio gatvelėmis, pakeliui pasigrožėdami  naujomis Meridiano burėmis.

Grįžus, ištiesę kojas, įsikuriam ant savo karališkos sofos.

6 diena

  Visiška tinginio diena. Keliamės vėlai. Vėl keltas į Smiltynę ir poilsis prie jūros, ganant akimis retus debesėlius ir stebint laivus jūroje.  

 Gera sėdėti pajūry, ypač po vakarykštės dienos pasivaikščiojimų…  Sulaukiam buto šeimininkės skambučio. Teiraujasi ar tikrai dingo šiltas vanduo. Tiesą sakant ryte bėgo toks vasarodrungnis. Pasirodo kažkokie profilaktikos darbai, apie kuriuos nebuvo iš anksto pranešta. Labai malonu iš jos pusės, kad pasisiūlo gražinti dalį sumos dėl patiriamų nepatogumų.

 Persikėlus keltu atgal, pasiimam automobilį ir vakarop mūsų atvažiuoja pasiimti bendraminčiai, su kuriais dėl susitikimo susitarėm sėdėdami pajūry. Įsikuriam jų jaukioje namų terasoje su skaniais užkandžiais. Šnekų daug – lauke sutemsta, tad namo parlakdinami 12 nakties. )

 Ryte trauksim į Žemaitiją