Lietuva: Pasiblaškymai po Lietuvą 4

Šiemet nors ir buvo viena tikslinė kelionė po dar nematytas Lietuvos vietas, bet paminėsiu čia ir tai, ką pamačiau įdomaus ir kitų išvykų metu – pakeliui nuo pajūrio ar Birštono. Dabar visada taip darome, jei važiuojame kur nors, nes dėl kai kurių objektų tikrai neverta belstis 100 km, o kai pakeliui, tai visai smagu.

Važiuojame tradiciškai keturios draugės, kurios ketvirti metai laikomės pažado kasmet pakeliauti po Lietuvą. Gerai, kad ta Lietuva sparčiai tvarkosi ir atsiranda vis naujų sutvarkytų dvarų, atsidaro muziejai, nes bijom, kad pritrūks greit lankytinų vietų mums – reiks plėstis pas kaimynus 🙂

Pirmos dienos tikslas pasiekti Jurbarką, tik ne Panemunės keliu, o kaip mes pavadinom – Užnemunės. Pirmas sustojimas prie Zapyškio bažnyčios – deja ji pavirtusi statybų aikštele, tai ilgai neužsibūname.

Toiau važiuojame į Paliekio dvarą – labai man jis gražus kažkieno vestuvių nuotraukose pasirodė – kaip iš pasakos – deja, jis ir yra tik labai gražus – statinys pastatytas vestuvėms švęsti su skoningai sutvarkyta aplinka ir labai tapybišku fonu nuotraukoms. Kuo mes ir pasinaudojome – pasidarėme smagią fotosesiją, nes buvome ten vienos, apžiūrėjome gėlynus ir patraukėme toliau į Zyplių dvarą

O va jau čia,  tai tikrai verta atvažiuoti ir ne pro šalį, o visai dienai, todėl, kad tai ne tik dvaras, bet ir Zanavykų muziejus ir fantastinis restoranas – Kuchmistrai.

Mūsų atvykimo dieną ten vyko menininkų pleneras, organizuotas skulptoriaus V.Cikanos, kuris mus užkalbino ir sužinojęs, kad atvykome net iš Vilniaus, ne tik pakvieti apžiūrėti jo darbų ir nuotraukų ekspozicijos, bet net į uždarytą dvarą apžiūrėt įleido. 

O mes tiek užsisėdėjome restorane, kad net užmiršome apie laiką ir nespėjome apžiūrėti Zanavykų muziejaus – bus pretekstas dar kartą ten apsilankyti, tik aišku ne vien dėl muziejaus, o labai skanių ir įdomių valgių.

Aš neturiu tiek kantrybės, kaip Mytrps-o keliautoja Arūna, taip smulkiai viską aprašinėti, nepasakosiu čia nei istorinių faktų, nei legendų, o ir pati dažniausiai vietoje pasiskaitau tokius dalykus, todėl tiesiog siūlau čia apsilankyti ir patiems atrasti, bei sužinoti kažką naujo ir įdomaus, ko galbūt mes nepastebėjome.

Ir būtinai papietaukite Kuchmistrų restorane. O apie tai norisi papasakoti daugiau, negu apie dvarus ir muziejus 🙂

Ten tokie įdomūs patiekalai, kad negalėdamos išsirinkti, neėmėm karštų patiekalų, o užsisakėm daugybę mažų užkandžių  po kelis eurus. Viskas ką ragavom buvo labai skanu ir įdomu, ypač: žalybarščiai, pastarnokų spurgytės, krosnyje keptos bulvės su silkių paštetu ir duonos-slyvų šokoladiniai saldainiai.

Nors jie save vadina ,, Lietuvos didikų virtuvės paveldą puoselėjantis restoranas, siekiantis išsaugoti ne tik kulinarinį, bet ir kultūrinį krašto paveikslą”, tačiau buvo patiekalų, kurie, manau,  tikrai nebuvo lietuvos didikų valgiai, kaip pavyzdžiui kepti baklažanai ar burokėlių karpačio. Bet argi tai taip svarbu? Linkiu jiems išsilaikyti, nes nepaslaptis, kad tai yra sunku, ypač šaltuoju metų laiku.

Neplanuotai ilgai ir smagiai užsibuvom, bet laukia dar pora gražių ir įdomių vietų. Viena tokių, sakyčiau unikalių, kokios nerasi galbūt niekur kitur – Vaiguvos upelis-gatvė. Dabar šalia padarytas trinkelių šaligatvis, o kažkada tas keliukas, kuriuo teka upelis, buvo vienintelis susisiekimas su keliomis ten esančiomis sodybomis. Gražu, mums patiko.

Ir jau vsai vakare dar spėjam užsukti prie  Gelgaudiškio dvaro, kurio ansamblį sudaro rūmai, virtuvė, svirnas, oficina, tvartas, oranžerija, kumetynas, bokštas, rūsiai ir parkas, tačiau niekas jau nebedirba, tai tiesiog pasivaikštom aplink. Gražu, tylu, jauku, žmonių vos vienas kitas…Nakvojam neįtikėtino dydžio kambary su pirtim, kubilu balkone, terasom su vaizdu į Jurbarką.Sekanti diena, deja, nebuvo tokia sklandi ir įdomi. Nuo ryto judam link Sudargo piliakalnių, tačiau dėl kelio remonto tenka važiuoti didžiulį ratą ir dar žvyrkeliu. Bandydamos kelią nukirsti įvažiuojame į kažkokias ganyklas su tokiais keliais, kad net suabejojame ar mūsų tikrai nemažas visureigis iš čia išsikapstys. Po tokio stresinio važiavimo tikimės, jog tas kelionės tikslas bus vertas to vargo. Deja, kažkaip daug to vaikščiojimo aukštyn-žemyn, o vaizdai pusėtini, dar karšta, o net vandens nepasiėmėm.Artimiausioj ,,Aibėj” nusiperkam vandens ir važiuojam į Marijampolę. Pakeliui stabtelim Lietuvos ,,Monstrų parke” kaip mes tai pavadinam. Nežinau, nežinau… Kadangi išalkom, pirmiausia einame pavalgyti labai išgirtame bare Kambarys. Šiaip graži vieta, įdomus interjeras, neblogas maistas, bet mums šiandien nesiseka – nėra norimo šonkaulių patiekalo ir sugedo kavos aparatas. Nors pavalgėm skaniai, būtų dar labiau patikę, jei nebūtumėm vakar taip karališkai papietavę 🙂Kadangi neplanuotai tiek daug laiko užtrukome piliakalniams, o nakvynei laukia draugė Lazdijuose, suprantam, kad Marijampolės normaliai apžiūrėti nepavyks. Pravažiuojant matėme labai gražų parką, bet laiko jam pritrūko, todėl tik apėjome ratuką centre, pasigrožėjome piešiniais ant pastatų sienų ir sužavėtais žvilgniais palydėję gražuolį stoties pastatą, išvažiuojame.

Paskutinę dieną, vaziuojant namo dar užlipam į Metelių apžvalgos bokštą, kuris yra tarp dviejų ežerų ir jau ne pirmą kartą užsukame prie turbūt gražiausios Lietuvoje medinės Nemajūnų bažnyčios.Šitą gražuolę labai patogu pamatyti važiuojant link Birštono, kaip ir dar vieną labai įdomią – Kalvių bažnyčią, kuri yra ne tik kad retos formos – apvali, bet ir pastatyta nuostabioje vietoje ant kalno, kurio papėdėje tyvuliuoja ežeras.Užsukit, jei važiuosite pro šalį ir dar į vieną įdomią vietą – Gravitacinę kalvą. Ten yra informacinis stendas, kur paaiškinta ką ten reikia daryti. Nes man beieškant kur tai yra, pamačiau, kad ji šalia, sakau suk kairėn – čia labai įdomu, bet palauk, pagooglinsiu ką reikia daryt 🙂 O esmė tokia, kad atrodo, jog važiuoji nuo kalno, bet mašina rieda atgal, kai apsisuki – viskas atvirkščiai.  Spėlionių ten yra visokių – magnetiniai laukai ar pan., bet manau čia tiesiog specifinis reljefas klaidina. Smagu – ypač vyrams ir vaikams.

Dar viena vieta, kur galite pradžiuginti vyrus ir vaikus – netoli Biržų esantis Senovinės technikos muziejus Sodeliškėse. Nuostabus – būtinai apsilankykite.Biržai, mano nuomone, dabar viena iš geriausių savaitgalio krypčių. Du kartus buvau, bet vis kažkas naujo atsiranda. Kadangi tai buvo apsilankymas pakeliui iš Latvijos pajūrio, tai neturėjome tiek daug laiko, kiek norų ir planų. Nespėjom dar Sodeliškių dvaro sodyboje apsilankyti, nes ten tiek daug visko, šalia gražuolis Kirkilų apžvalgos bokštas, šiemet tiltą atrestauravo per Širvėnos ežerą, kur dar Biržų pilis, Astravo dvaras, Alaus kelio skonis…

O mes skubėjome dar Pakruojo dvaro gėlių skulptūras pažiūrėti, todėl Biržai liko dar ne vienam kartui.

Pakruojo dvaras – čia jau atskira tema apie kurį galima daug prirašyti. Manau, kad daugelis ten lankėsi ir lankysis, nes idėjų savininkams netrūksta – ten būnant net nesitiki, kad esi Lietuvoj.

Ir nors tikrai džiugu, kad žmonės tiesiog plūsta tą grožį pamatyti, bet taip norėtųsi ten pasivaikščiot, kai tuščia… Gal ir įmanoma pataikyt tarp festivalių, kokią lietingą rudens darbo dieną…

Pasiblaškymai po Lietuvą 3