Keletą kartų jau bandžiau rašyti apie Lietuvą, bet kažkaip neužsikabinau ir tą reikalą užmečiau. Bet po kolegų keliautojų pasakojimų pagalvojau, kad gal reikėtų prie tos temos sugrįžti bei pasidalinti tuo, ką esu mačiusi, nes po Lietuvą važinėju ne taip ir mažai. Tad čia surinkau nuotrupas bei nuotraukas iš ne vieno apsilankymo netoli Vilniaus.
Į Dūkštų pusę nulekiu dažnai bet kuriuo metų laiku, kai tik norisi pabūti gamtoje ir pamankštinti kojas. Aplink Neries regioniniame parke yra ne vienas piliakalnis bei ne vienas pažintinis takas. Aš jau nekalbu apie tolėliau esančią Kernavę. Ir be jos čia yra ką veikti, o norint viską apeiti per vieną kartą, reikia įdėti šiek tiek fizinių pastangų.
Dūkštos – neišvaizdus netoli Neries esantis mažas miestelis (gal labiau – kaimas), tačiau vien ko verti ją supantys miškai. O ir istoriniai įvykiai šiose apylinkėse – ne paskutinėje vietoje.
Miestelį puošia XIX a. statybos bažnyčia. Dėl įvairių mums žinomų to amžiaus istorinių peripetijų vienu metu ji buvo paversta cerkve. Dabar tai katalikams priklausanti bažnyčia, kuriose mišios laikomos tik lenkų kalba. Iš šoninės pusės yra įėjimas į požemius, bet jie paversti kažkokiais apleistais rūsiais. Šiaip būtų įdomu sužinoti, kokia buvo požemių paskirtis, nes juk ne šiaip sau juos kažkas kasė.
Bažnyčios (kartu ir kapinių) vartai visada atrakinti, tačiau jos viduje niekada neteko lankytis, nes visus kartus, kiek ten lankiausi, ji būdavo uždaryta.
Dūkštų ąžuolynas eiliniam keliautojui – tai tik graži vieta, na, o istorikams, gamtininkams ir kitiems mokslininkams – didžiuliai plotai jų tyrimams. Galiu pasigirti, kad čia kartą teko matyti juodąjį gandrą, kas yra labai reta. Ąžuolyne gyvena ne viena šikšnosparnių rūšis, todėl jiems iškelti specialūs inkilai. Apie visokias ten perinčias musytes, vabaliukus, kirminiukus, vikšriukus aš jau net nekalbu… Balandį ąžuolynas pasidengia baltu plukių kilimu, o maždaug birželio pabaigoje žydi lietuviškosios orchidėjos – aukštosios gegūnės. Na, tik neįsivaizduokite, kad mūsiškės orchidėjos tokios pačios, kaip parduotuvėse parduodamos…
Lietuvių (ir apskritai – baltų) santykis su ąžuolu senaisiais laikais buvo ypatingas. Šis medis laikytas šventu, tikėta, kad jame gyveno dvasios, o senieji ąžuolai vadinti dievų buveinėmis. Todėl palei taką pastatyta nemažai medinių skulptūrų, kurios vaizduoja lietuvių mitologinius personažus.
Ąžuolyne taip pat yra akmuo, ant kurio, kaip spėjama, iškaltos runos. Kol kas niekam jų nepavyko perskaityti.
Beje, čia veikė ir 1863 m. sukilimo štabas. Viena iš medinių skulptūrų skirta sukilėliams atminti.
Tako ilgis tik 2,3 km. Juo pakankamai lengva eiti, tik būna slidoka, kai tako lentos šlapios. Tiesa, kai paskutinį kartą lankiausi, kai kur jos buvo išlūžusios ir dėl to labai atidžiai teko žiūrėti po kojomis.
Neries regioniniame parke nesantys tualetai jau buvo viešai aptarti. Taip, deja, jų nebėra. Kažkodėl lietuviai įsivaizduoja, kad viešose vietose jų nereikia. Todėl ten, kur pakelėj auga krūmelis, ten guli š…elis. O ką daryti, kai smegenis spaudžia? Kita vertus, tame pačiame Dūkštų ąžuolyne kažkada buvo lauko tualetas. Kaip jis atrodė? Apdergtas, kaip ir dauguma tokių kitose vietose. Na kodėl lietuviai, tokie visus teisiantys, tokie protingi, šmaikštūs, tokie patys sau nuostabūs, staiga sukiaulėja vos tik atsidūrę viešajame tualete?
Iš Dūkštų ąžuolyno važiuokime į Verkšionis. Per šalia kelio veikiančios kavinės teritoriją galima nusileisti iki Neries. Pačioje kavinėje niekada nesilankiau, bet vaizdas į Nerį ir jos apylinkes – vertas beveik milijono. Jis keičiasi priklausomai nuo metų laikų – žalias, baltas, pilkas, geltonas, bet apačioje visada ta pati tyli, rami Neris.
Na, o ilgiausias, įdomiausias ir daugiausia ištvermės reikalaujantis yra Dūkštos pažintinis takas, besidriekiantis aplink Dūkštos upelį, kuris dar vadinamas vieninteliu Lietuvoje kalnų upeliu. Tako ilgis – 5 km, tačiau reikia nepamiršti, kad čia pilna kalnelių, nuokalnių, griovų, stačių laiptų. Tiesa, per upelį dabar nutiesti tilteliai, todėl nebereikia bristi per vandenį.
Atvažiavusi pasivaikščioti, kartais aš maršrutą dalinu, o kartais – praeinu juo visu. Vienąkart pradedu nuo Karmazinų, antrą – nuo Bradeliškių, o trečią – nuo Buivydų.
Jei esate Verkšionyse, maršrutą patogiausia pradėti nuo Karmazinų. Prie jų yra nuoroda būtent į šį piliakalnį.
Tako pradžioje įrengta automobilių stovėjimo aikštelė. Ne taip seniai jose atsirado įspėjimai su prašymu automobiliuose nepalikti vertingų daiktų, nes aikštelėse kartas nuo karto pasirodo vagys. Na taip, „maloniai“ poilsiui nuteikiantis įspėjimas…
Šalia aikštelės Ąžuolų kalne įrengta regykla, nuo kurios atsiveria vaizdas į Nerį ir jos santaką su Dūkštos upeliu. Nusileidus nuo kalno, netoli prasideda pakilimas į Karmazinų piliakalnį. Tai mažas piliakalnis. Archeologai sako, kad mūsų protėviai jame slėpdavosi nuo priešų bei vykdydavo apeigas dievų garbei.
Noriu atkreipti dėmesį, kad nuo Sudervės pusės įvažiuojant į Dūkštas yra nuoroda į kairę, į Karmazinų pilkapynus. Jie jau yra ne Dūkštos, bet Karmazinų pažintiniame take. Gal pasistengsiu ir apie jį parašyti…
Prie Karmazinų piliakalnio girdisi šniokštimas. Užlipus ant piliakalnio ne iš karto pasimato, dar reikia kelis žingsnius paėjėti, bet netrukus atsiveria Karmazinų atodanga, o jos apačioje – per akmenis ir kitas kliūtis virstanti ir putojanti Dūkšta. Atodanga siekia net 40 metrų. Ne dažnai Lietuvoje galima pamatyti tokias atodangas.
Toliau takas vingiuoja palei Dūkštos upelį. Netrukus pasimato 300 metų senumo šventasis Daubų ąžuolas. Ąžuolo paunksmėje galima prisėsti pailsėti, nes įkopus iki jo stačiais laiptais, kūnas prašyte prašosi poilsio. Jei maršrutą pradėsite nuo Buivydų piliakalnio ir pasuksite link Karmazinų, šio kopimo išvengsite, bet apskritai laiptų – ne. Kitose vietose vis tiek teks kopti.
Tada ateiname iki Buivydų piliakalnio. Maršrutą galima pradėti ir nuo čia. Tokiu atveju pro Dūkštų bažnyčią reikėtų važiuoti link Buivydų kaimo, o netrukus už jo pasimato automobilių aikštelė. Man labai patinka vaizdas nuo jo: Dūkštos slėnis ir atodanga, Bradeliškių piliakalnis, vilnijantys miškai… Nuo čia „kabančios“ medinės apžvalgos aikštelės galima pasigrožėti apačioje skubančia Dūkšta. Aš labai mėgstu čia pasirėmus pastovėti. Vasarą čia ypač gražu: aplink mielai lietuviškai žalia, kvepia įvairiausi žydintys augalai, plasnoja drugeliai. Ne ką prasčiau čia atrodo ir rudenį, kai gamta nusidažo ryškiai, o keliautojus maloniai glosto bobų vasaros spinduliai.
Toliau – Bradeliškių piliakalnis. Nuo jo į vieną pusę matosi Buivydų piliakalnis, į kitą – dar viena atodanga (Dūkštos), apačioje – ir pats upelis. Prie jo išlikęs visiškai apgriuvęs vandens malūnas. Nežinau konkretaus šio pastato apleidimo priežasties, tačiau tokių griuvėsių Lietuvoje daugybė. Kažkas įsigyja ar susigrąžina nuosavybėn kažkiek apleistus pastatus ir galutinai juos nubaigia. Vis galvoju, kodėl? Ar vien iš pinigų neturėjimo? Iš neūkiškumo? Dėl biurokratinių taisyklių, kurios neleidžia net medžio nukirsti, nes neduok dieve, gal nukentės kas nors? O dar jei pastatas stovi kur nors nacionaliniame arba regioniniame parke ir įtrauktas į paveldo sąrašą, tai apskritai be šansų ką nors sutvarkyti, nes nieko negalima pajudinti. Už tai kažkieno „popieriai“ tvarkingai lentynose guli.
Na, jei automobilį palikome prie Karmazinų, tai teks iki jų ir sugrįžti. Vis dar palei Dūkštą, besigrožint jos slėniu ir besiklausant gamtos garsų.
pirmas 
79tieji 
ipvoisas