Lietuva: Nemajūnai, Siponių atodanga, Balbieriškio atodanga

Kiek bevažiuotum į Birštono pusę, kiekvieną kartą surandi naujų, nelankytų vietų. 

 Pradardam Stakliškes ir neužilgo sukam į Jundeliškes iki vienintelio likusio medinio Paverknės dvarelio (Jundeliškių arba Ustronės dvaras). Šiame dvare užaugo, o vėliau sugrįžęs ir gyveno rašytojas, gydytojas Stanislovas Moravskis. 

Jo dėka buvo užveistas parkas ir mūsų kraštą pasiekė jurginai, be kurių rudenį neįsivaizduojama nė viena Lietuvos gyvenvietė.

Kukliame dvare  dabar įrengti butai. Gaila, kad leidžiama tvarkytis kaip kas nori. Išlipdami iš automobilio pažadiname visus kaimo šunis))  Vienas piktybiškai neleidžia artintis prie dvaro, skalydamas ir rodydamas baltutėlius dantis)) . Bet nesusipranta aploti, kai apeinu iš kitos pusės)).

     Planuose Siponių atodanga, tad  iš Jundeliškių tiesiai  kertam plentą Nemajūnų kryptimi. Ir neužilgo tarp medžių sušvytuoja….  karūnos? Tikrų tikriausios.  Medinė Nemajūnų bažnyčia. Neplanuotas grožis. Vienintelis originalus medinės neogotikos pavyzdys Lietuvoje. Stebuklingo gožio, papuošta bokšteliais ir įvairiausiais ornamentais. Bokšteliai apgaulingi, ten nepateksi, bet kokie gražūs. Vaikštom aplink ir aikčiojam. Gaila, kad negalim patekti į vidų. Viduje unikalus kilimas, surištas iš jaunamarčių juostų. Jeigu nesiseka susirasti porą arba kažkokie trukdžiai meilės reikaluose, sakoma reikia prisiliesti prie šio kilimo. 

Vis atsisukdami nupėdinam į automobilį ir nuriedam smagiu keliu per kaimelius ir gyvenvietes.  Kiekvienos gyvenvietės pavadinimas pažymėtas medine nuoroda. Žiūrisi labai jaukiai. 

Pabandom laimę pasukdami gražia medžiais apaugusia alėja iki Siponių dvaro. 

Deja, dvaras privati nuosavybė, vartai uždaryti, bet matosi sutvarkyta aplinka. Girdėjau, kad galima tartis dėl lankymo, bet nelabai tam turim laiko. 

   Pravažiavus tarsi užmigusius Siponis, šalia kelio nuoroda – Siponių atodanga. O maps.me rodo važiuoti toliau. Kažkaip nesinori netikėti ženklais, tad nusukam lauko keliuku link Nemuno.  Keliukas nuveda į pakrantę, tačiau kuo toliau, tuo labiau siaurėja ir prastėja. 

Atodanga matosi, bet tolokai. Stabtelim ties viena sena sodyba – ten keliukas dar labiau susiaurėja ir suprastėja. Matosi, kad ne vienas šioje vietoje sukosi. Išlipam į žvalgybą. Keliukas toliau visai nekoks. O jei ir privažiuotum, tai negi reiktų ropštis į atodangą??? Jos aukštis – 35 m. Tiek to, suksimės ir bandysim pažiūrėti kur nuves maps.me.  

Veda toliau asfaltu, o paskui į kairę žvyrkeliu link Trakelių.  Stojame miške šalia keliuko atsišakojimo prie nuorodos „Trakelių miškas“ ir pagal nuojautą bandome surasti atodangą. 

Keistas takelis, netgi vietom išklotas kažkokiom plytelėm nuveda iki miško vidury stovinčios sodybos. 

Nemunas toje pusėje, reiškia mums ten. Apeiname sodybą ir  miško takais vis tik ištapenam ant atodangos viršaus. Žemai vingiuoja Nemunas, tolumoje akinamai geltonuoja rapsų laukas. 

Pro krūmokšnius ir nuvirtusias šakas paeinam atodangos viršumi tolyn. Atodanga ilga, tačiau nesutvarkyta. 

Grįžtant kitu miško keliuku akis užkliūna už kažkokio keisto baltuojančio dalyko ant pušies kamieno. Rodyklė, paskui dar viena ir dar. Kažkas nužymėjo atodangos kryptį. Bet mums svarbu nenugrybauti ir susirasti automobilį. 

Grįžtame tuo pačiu kaip keliu ir atvažiavom. Keliukas labai gražus, veda pro dailius kaimelius, gėlėmis apsodintas sodybas.  Nemajūnuose jau nestojame, nors galima užskti į kapinaites, kur likę senoviški dzūkiški kryžiai, kur  kapinių koplytėlėje palaidotas Stanislovas  Moravskis.

   Kadangi pietų metas, užsukam į Birštoną. Užsisakyti maistuko į „BIR. BUR. BAR“. Šie pasiūlo burgerių, bet ne mūsų čia maistas)) Kol gamina, yra laiko nueiti iki Birštono turizmo centro.Turizmo centrai dabar įdomūs. Birštoniškis taip pat gerai įrengta, inteaktyvus. Galima pamatyti kaip Nemunas per amžius keitė savo vagą, kokie objektai laisvai privažiuojami (prie jų užsidega švieselės). Pasikalbam su centro darbuotoja. Darbuotoja klausia ar matėm kaip plastikiniais langais išniekintas Jundeliškių dvaras? Papasakojam kaip ieškojom Siponių atodangos. Ji sutinka, kad ženklas iš tikrųjų  nenurodo ar atsidursi ant atodangos viršaus, ar stebėsi ją tik iš tolo. Pasiguodžia, kad  dabar turi išpręsti galvosūkį dėl konglomerato uolienų apžvalgos. Objektas priskirtas lankomiems, tačiau jei statysi ženklą toje upės pusėje, kur jis randasi, prieiti neįmanoma- nusiversi nuo skardžio, jei statai kitoje upės pusėje- nieko nematai, nebent kirsti medžius.  O va Nemajūnų bažnyčia visai netraukiama į lankomų objektų sąrašą. Tokie įdomumai. 

Tačiau mums jau laikas pasiimti maistą – papietausime parkelyje.  Vyro užsakytas „Paklydęs paršelis“  buvo puikus, mėsytė tirpo burnoje.  Pasivaikščioti po Birštoną nebuvo planuota, tad judame toliau – iki Balbieriškio atodangos (54.534249, 23.883658).  Balbieriškio atodanga puikiai sutvarkyta vieta. Erdvi stovėjimo aikštelė su kavos aparatu ir biotualetu. Viskas prie pat pagrindinio kelio. Aikštelė tuštutėlė. 

  Pasigėrėti nuo skardžio atsiveriančiu vaizdu padarytas apžvalgos tiltas-aikštelė.  Su karštu šokoladiniu gėrimu rankose,  atsirėmus į turėklus, akimis geri stulbinantį vaizdą. Nemuno vingis nusėtas garbiniuotais šilais.  Susidedi viską į slaptas atminties kerteles šalia kitų nuostabių prisiminimų. 

Sukamės link namų , bet už kelių kilometrų nusukam link Degsnės maumedyno (54.56752, 23.881302). 2,7 ha plote išsidėstęs maumedžių miškas. Pirmieji medeliai pasodinti prieš 160 metų. 

Čia auga aukščiausias Lietuvos medis. Maumedyne visai kiti potyriai. Žengi minkštais spygliukais nubarstytu taku,  medžių viršūnės remia dangų – net galva apsisuka. Miškas tarsi iš fantastinių pasakojimų, šalia takelio samanoti suoliukai, o nugriuvę medžiai tarsi sustingę milžinai. 

Sukant atgal pro Prienus greitosiomis įamžinu sienos tapybą. Prienų lankymas lieka sekančiam kartui